Kam kliūva Lietuvos humanitarai?

Jau daug metų Lietuvos humanitarams grasinama „reformomis“, kurios yra akivaizdus noras sunaikinti svarbiausias tautos mentaliteto atramas – Lietuvių kalbos institutą, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Lietuvos istorijos institutą. Situacija labai įtempta. Humanitarų bendruomenei būtina susitelkti ir argumentuotai ginti savo pozicijas.

Kviečiame skaityti mokslininkų mintis, kuriomis jie pasidalino savo FB paskyrose.

Dr. Darius Kuolys

Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta.

Ilgai žadėta „pažanga“ pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą“.

„Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą“.

Todėl – „siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai…“ – skelbia kovo 4-osios data pažymėta premjero sudarytos „Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaita“.

Ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo“ uždaviniai? Kaip „stiprins lietuviškąjį ir europietiškąjį pilietiškumą“, „atlieps į hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui iššūkį“ po vienu stogu pakišti, vieno ministrės paskirto vadybininko valdomi ir vienu „centru“ paversti keturi lituanistiniai institutai ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras? Apie tai 12 puslapių tekste nieko nerašoma. Beje, visai humanitarinių institutų „reformai pagrįsti“ skirtos tik dvi pakilios retorikos pastraipos.

Esu siūlęs premjero patarėjai Unė Kaunaitė atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Sulaukiau atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat buvau patarėjos paklaustas, „ką daryti su institutais“. Patariau visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs.

2010-ųjų gruodžio pabaigoje, paskutinėmis gyvenimo dienomis profesorė Vanda Zaborskaitė parašė ir išsiuntė Bernardinų svetainei komentarą „Gražu, kas maža…“. Jame priminė šiuos vieno iš Europos Sąjungos tėvų Roberto Schumano žodžius, jos įsitikinimu, svarbius Lietuvos kultūros, mokslo, švietimo politikai. Ir tekstą baigė viltingu atodūsiu: „Gerai, kad pradedame atsitokėti.“ Regis, Vandos Zaborskaitės viltys buvo per ankstyvos, Ginas Eugenijus Jovaiša, Povilas Urbšys, Laurynas Kasčiūnas, Arūnas Gelūnas?

FB-logo

 

Dr. Jolanta Zabarskaitė

LKI labai nuosekliai laikosi pozicijos, kad savarankiški lituanistiniai institutai valstybėje turi būti su trim funkcijomis: moksliniais tyrimais, išteklių kaupimu bei tvarkymu ir socialine plėtra. Europoje kalbos institutai yra daugelyje šalių ir jų struktūra, ir veikla panaši – klasikinė. Išlaikomas balansas tarp visų kalbos lygmenų nuo fonetikos iki semantikos tyrimų ir specifinių kalbos funkcionavimo laukų – terminologijos, vardyno, tarmių, ir kt., nuosekliai kaupiami duomenys, pvz. naujažodžių, kilnojamos interaktyvios parodos apie kalbą eksponavimas mokyklose numatytas metams į priekį. Bet darbas paralyžiuojamas, nes šiuo metu puolimas yra neįtikėtinas. Vakar per posėdį apie institutų jungimą sužinojau, kad vėl siunčiamas šmm auditas, kuris iš mūsų išėjo prieš mėnesį ir buvo, švelniai tariant, labai keistas. Man atrodo, norima mus ne tik palaužti, bet ir keršyti už vienareikšmišką požiūrį. Iš čia ir nuolatinis įžeidinėjimas, ir sąmoningas neigiamos nuomonės formavimas dėl „mokslo imitacijos“. Katalikų akademikas Subačius, viešai vadinantis LKI mokslininkus šūdmaliais ir biezdariais, yra nelabai nuoseklus, nes pats dirbo instituto sociolingvistų projekte ir yra vienas iš vadinamosios Vaicekauskienės knygos autorių. Beje, prieš netolimą laiką gyręs LKI išleistus Sirvydo raštus. Ar mokslą imituoja Danguolė Mikulėnienė, Sergejus Temčinas, Jurgita Jaroslavienė, Laimis Bilkis, Rita Miliūnaitė, Asta Leskauskaitė, Onutė Aleknavičienė, Mindaugas Šimkūnas, kiti? Persekiojimas, šmeižtas, neteisėti veiksmai, politinis dorojimasis su žmonėmis, kurių „nusikaltimas“ – tirti kalbą, kaupti jos išteklius. Sunku patikėti, bet ne Rusijoje ar Baltarusijoje tai vyksta.
FB-logo

 

 

Dr. Rita Miliūnaitė

Lituanistikos institutai pastarąjį dešimtmetį naikinami labai planingai, nuosekliai ir piktavališkai:
1) Lietuvos mokslo tarybos humanitarikos vadžias laikanti grupuotė reguliuoja išorinį mokslo institucijų darbų vertinimą taip, kad svarbiausi institutų darbai (pvz., tarmių paveldo duomenys, žodynai ir kt.) būtų įvertinti kuo menkiau (nes esą netarptautiški). Tai sudaro nelygias konkurencines sąlygas su kitomis institucijomis ir reiškia vis mažėjantį finansavimą. Kuo finansavimas mažesnis, tuo mažiau žmonių gali dirbti, tuo mažiau jie pateikia darbų ir – nuosekliai žemyn.

2) Lietuvos mokslo taryba blokuoja institutų darbų leidybą. Esą, darbai finansuotini, bet trūksta lėšų. Kai tų lėšų atsiranda, paskelbia kitus konkursus, pagal kurių sąlygas anksčiau teikti darbai negali būti teikiami, – laukit dar metus. O kai nėra už ką atsiskaityti, – žiūrėkit, kaip prastai jie dirba!

3) Bent LKI metai iš metų kratomi ministerijos siuntinėjamų auditų, kurie kabinėjasi prie posėdžių protokolų formų, nes daugiau nelabai randa prie ko.

4) Viešumoje skleidžiami nebūti gandai ir šmeižtai apie LKI darbuotojus – o gal kas ims ir patikės.

Dabartinė švietimo ministrė, regis, nesupranta, ką daro, nes už ją daro padėjėjai – senoji LMT gvardija, kontroliuojanti ministeriją nuo Steponavičiaus laikų. Akivaizdžius planus jungti institutus matėme dar 2009.

Tai nėra tik nekilnojamojo turto – institutų pastatų – reikalas. Tai yra nemeilė lituanistikai – lietuviškumui. Tai yra tik meilė sau.
Vienintelis būdas nesileisti sunaikinamiems – kalbėti apie tai garsiai ir visiems telktis.

FB-logo

 

Straipsniai rūpima tema:
Linas Kontrimas. Amen humanitarams?

Rasa Čepaitienė, Darius Vilimas. Istoriniai tyrimai – mokslui ar visuomenei?

ŠMM planą jungti institutus konservatoriai prilygina lietuvių kultūros pamato griovimui

Vyriausybė ramina dėl pertvarkos išsigandusius institutus: į vidaus politiką nesikiš, turto nenusavins

Lituanistikos likimas – ne lituanistų rankose

Grėsmės akivaizdoje: Dalia Rastenienės interviu su habil. dr. istorike Inge Lukšaite

Humanitarinių ir socialinių mokslų asociacijų sąjūdžio kreipimasis (2018-03-20)

Nerimas dėl humanitarinių mokslų reformos: besikeičiantis kalbėjimo tonas

Humanitarinių institutų jungimas: rūpinimasis mokslu ar orveliškos tikrovės konstravimas?

Istorikas Arūnas Dubonis: yra tik pažadai, kurie kelia įtarimų

LRT „Ryto allegro“ laidoje 2018-03-23 vykusi diskusija (klausyti nuo 59 min.)

Laimutis Bilkis: Kodėl valstybei ir visuomenei svarbūs lituanistikos darbai stumiami į paribius?

Audronius Ažubalis. Vyriausybė – prieš lietuvių kalbą?

Darius Alekna. Humanitaras po medžiu, arba Apie institutus ir lituanistiką

Nerija Putinaitė: Jei ir prasminga jungti institutus, tai prie universitetų

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė. Istorinę atmintį naikinanti optimizacija

Kaip paaiškinti inteligentų išdavystę?

ŠMM rūpima tema: