„Kas pasotins meno žmogų?!“ Iš Antano Vengrio dienoraščio I, II, III, IV

Beveik nėra abejonių, kad dienoraštį teatrologas Antanas Vengris (1912–2014) rašyti pradėjo anksčiau, nei 1952-aisiais (būdamas jau keturiasdešimties), tačiau ankstesnieji sąsiuviniai veikiausiai pražuvo, buvo sunaikinti arba dar nerasti. Gal jų reikėtų ieškoti Lietuvos ypatingajame archyve? 1953 metais A. Vengris buvo areštuotas, kelis mėnesius kalintas KGB rūmų rūsiuose, nuteistas 25 metams lagerio. Pavolgyje statė Kuibyševo elektrinę. Į Lietuvą grįžo 1954 metų rugsėjį.  Siūlome skaityti Audriaus Musteikio („Lietuvos žinios“) parengtas teatrologo Antano Vengrio dienoraščio ištraukas.

 

Po ke­le­rių me­tų įsi­dar­bi­no re­dak­to­riu­mi LTSR liau­dies me­no rū­muo­se. Jie lei­do žur­na­lą „Me­no sa­vi­veik­la“ („Kul­tū­ros ba­rų“ pirm­ta­ką). Prieš su­ėmi­mą A. Veng­ris dės­tė Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, dir­bo Vals­ty­bi­nė­je gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­lo­je. Nuo 1971 me­tų jis – Is­to­ri­jos ins­ti­tu­to Me­no­ty­ros sek­to­riaus moks­li­nis bend­ra­dar­bis. Ren­gė Lie­tu­vos tea­tro is­to­ri­ją.

Sis­te­min­ges­ni die­no­raš­čio įra­šai ima ro­dy­tis 1962-ai­siais, iš anks­tes­nių me­tų jų vos vie­nas ki­tas. „Lie­tu­vos ži­nios“ par­in­ko frag­men­tų, at­sklei­džian­čių au­to­rių kaip tea­tro­lo­gą, li­tua­nis­tą, kul­tū­ri­nin­ką. Šei­mos žmo­gų. Žmo­gų.

Čia A. Veng­ris – ga­na kri­tiš­kas žiū­ri­mų spek­tak­lių, ste­bi­mų tea­tro pro­ce­sų ver­tin­to­jas. Die­no­raš­ty­je ne­ma­žai iš­ra­šų iš len­kų ir ru­sų kul­tū­ri­nės spau­dos, įvai­rio­mis kal­bo­mis skai­ty­tų kny­gų, „Iš­ra­šai ir už­ra­šai“ su­si­pi­na su „Gy­ve­ni­mo ir Me­no die­no­raš­čio“ (taip už­ra­šy­ta ant są­siu­vi­nių vir­še­lių) įra­šais. Ypač au­to­rių do­mi­no tea­tri­nė, es­te­ti­nė ref­lek­si­ja – tai tar­si įžan­ga į jo reng­tus vei­ka­lus „Tea­tri­nės min­ties pėd­sa­kais“ (1969, 1982).

Ne­pap­ras­tas ano me­to in­te­li­gen­tų no­ras su­ži­no­ti ir su­pras­ti, kas vyks­ta ana­pus ge­le­ži­nės už­dan­gos, kul­tū­ros ir min­ties erd­vė­se.

Įdo­mūs ir įtai­gūs, kai kuo ne­ti­kė­ti A. Veng­rio nu­pieš­ti trum­pi kul­tū­ros žmo­nių por­tre­tai, daž­nai – su­ži­no­jus apie jų mir­tį.

Die­no­raš­ty­je yra ži­nių apie au­to­riaus ver­ti­mo dar­bus ir ban­dy­mus vers­ti, taip pat pla­nus ra­šy­ti pa­čiam, įvai­rių ki­tų da­ly­kų ir de­ta­lių, duo­me­nų apie vei­ka­lų „Kas­tan­tas Glins­kis“ (1965), „Pe­tras Ku­ber­ta­vi­čius“ (1970), „Lie­tu­vių tea­tras, 1918–1929“ (1981) ren­gi­mo ir lei­dy­bos ap­lin­ky­bes. Ga­na anks­ti su­ma­ny­ta mo­nog­ra­fi­ja apie Oną Ry­mai­tę pa­si­ro­dė jau at­kū­rus Ne­prik­lau­so­my­bę, 1990 me­tais („Ne­mu­no mer­gai­tė“).

1999 me­tais iš­ėjo A. Veng­rio at­si­mi­ni­mų kny­ga „Sva­jo­nės ir kla­jo­nės“, jo­je pa­skelb­tas au­to­riaus par­ink­tų die­no­raš­čio frag­men­tų pluoš­te­lis (1961–1998). Au­to­rius pri­si­pa­ži­no, jog vie­to­mis ir pats su­nkiai beįs­kai­tęs sa­vo raš­tą.

Die­no­raš­tį A. Veng­ris ra­šė ir su­lau­kęs šimt­me­čio. Šio­je pub­li­ka­ci­jo­je bū­ti­no­ji pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja ra­šo­ma lauž­ti­niuo­se skliaus­tuo­se.

1955.XI.17

Bu­vom A. Afi­no­ge­no­vo pje­sės „Pa­va­sa­ris (Ma­šen­ka)“ žiū­rė­ti. Nu­si­vy­li­mas. Ir pje­sė silp­na, ir pra­stai vai­di­no <…>. Vei­ka­las skai­tant at­ro­do ne­blo­gas, bet ge­rai pa­sta­ty­ti jis su­nkus. Nė­ra aš­trių konf­lik­tų, jau­di­nan­čių prob­le­mų, tie­siog trūks­ta teks­to. Ak­to­riams nė­ra, ko rei­kia.

Vai­din­ti rei­kė­tų daug pa­pras­čiau. At­ro­do, kad Ute­nos mo­ky­to­jai tą pje­sę ge­riau su­vai­din­tų.

Koks silp­nas mū­sų aka­de­mi­nis tea­tras. Sė­dė­jo apie 30 žiū­ro­vų. Gal bi­lie­tus rei­kė­tų at­pi­gin­ti. Ne­links­mas va­ka­ras.

*

1960. IV. 15

Ar­tu­ras Mil­le­ris, Ame­ri­kos dra­ma­tur­gas, pa­sa­kė: … „tea­tras da­ro ar­ba tu­ri da­ry­ti žmo­gų žmo­giš­kes­niu, tai yra ma­žiau vie­ni­šu.“

*

1960. VIII. 28

Skai­tau len­kiš­ką „Tea­trą“.

Pa­sak įžy­maus len­kų ak­to­riaus Ste­fa­no Ja­ra­čo, kiek­vie­nas me­ni­nin­kas ku­ria už­si­da­ręs, ne­ken­čia, kai jį kas kū­ry­bos pro­ce­so me­tu ste­bi ar kon­tro­liuo­ja. O ak­to­rius tu­ri tai pa­kęs­ti. Be to jis ne­ga­li kur­ti. To­dėl ak­to­riaus me­nas, sa­ko, yra su­nkiau­sias. <…>

Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos tea­tro kri­ti­kas Zigf­ri­das Mel­chin­ge­ris, iš­lei­dęs 1960 m. Ciu­ri­che kny­ge­lę apie kri­ti­kos kri­ti­ką.

Jis sa­ko, kad kri­ti­kas tai nei die­vai­tis, nei tei­sė­jas, iš­si­rink­tas tam dar­bui de­mo­kra­ti­niuo­se rin­ki­muo­se. Jis – tik dar­bi­nin­kas, ku­ris, pa­sam­dy­tas už tam ti­krą su­mą pi­ni­gų, par­duo­da sa­vo dar­bą, ta­len­tą. Daž­niau­siai jis reiš­kia tik sa­vo nuo­mo­nę. „Me­no ypa­ty­bė yra ne­mir­tin­gu­mas, kri­ti­kos ypa­ty­bė – nuo­la­ti­nis klai­džio­ji­mas ir klai­dų da­ry­mas.“

Nei nor­ma­ty­vi­nė, nei im­anen­ti­nė kri­ti­ka ne­pa­tei­si­na sa­vęs. „Ne­ga­li­ma ver­tin­ti vie­no kū­ri­nio pa­gal vie­ną vi­sam lai­kui nu­sta­ty­tą nor­mą, taip pat ne­ga­li­ma ge­rai, tei­sin­gai jo įver­tin­ti re­mian­tis tik tuo pa­čiu kū­ri­niu, be pa­ly­gi­ni­mo su ki­tais vei­ka­lais iš ki­tų me­no ša­kų.“

Kri­ti­ko me­to­das: ana­li­zė ir pa­ly­gi­ni­mas. Kri­ti­ko po­žy­miai: pui­kus da­ly­ko ži­no­ji­mas ir nai­vus ste­bė­ji­ma­sis (ža­vė­ji­ma­sis), nu­ste­bi­mas.

*

1960. IX. 10

Va­kar bu­vo­me Kau­no mu­zi­ki­nio tea­tro spek­tak­ly­je – Le­ha­ro „Links­mo­ji naš­lė“. Nie­kai. Gai­la lai­ko. Nei min­ties, nei mu­zi­kos, nei dai­nos, nei šo­kio.

Smut­no mi Bo­že… Tai len­kų tea­tro kri­ti­kės straips­nis žur­na­le „Teatr“, 1960. 16. Kal­ba apie Va­ka­rų dra­ma­tur­gi­ją ir tea­tro kū­rė­jų be­vil­tiš­ku­mą, apie sen­sua­li­nę ir sek­sua­li­nę li­te­ra­tū­rą. Ir to­kią li­te­ra­tū­rą, sa­ko, ak­lai mėg­džio­ja len­kų ra­šy­to­jai. Kri­ti­kė sa­ko, kad mū­sų am­žius – tai ste­buk­lų am­žius – tech­ni­kos ste­buk­lų, kad ja­me daug tau­tų at­ga­vo lais­vę, kad po pa­sta­ro­jo ka­ro bu­vo nu­ga­lė­tas vie­nas pa­čių di­džiau­sių blo­gių – fa­šiz­mas, pa­siek­tas mė­nu­lis. Tai ar­gi, sa­ko, ga­li­ma li­te­ra­tū­ro­je įro­di­nė­ti, kad žmo­gus tai tik jo pa­ties sek­sua­li­nių ins­tink­tų pro­duk­tas.

*

1960. IX. 10

Šian­die­ną su prof. Z. Že­mai­čio žmo­na sė­dė­jo­me Ope­ros ir ba­le­to tea­tre, žiū­rė­jo­me Gor­buls­kio „Mei­lę ir skar­dą“ [Kau­no mu­zi­ki­nio tea­tro pa­sta­ty­ta ope­re­tė; lib­re­tas – Vy­tau­to Blo­žės].

Mu­zi­ka la­bai jau­na. Tai ly­ri­nė, tai sa­ty­ri­nė, to­kios ir poe­to dai­nos – ari­jos ir due­tai – tai ly­ri­niai, tai sa­ty­ri­niai. Tai džia­zas, tai rim­ty­bė. De­ko­ra­ci­jos sti­li­zuo­tos, bet kos­tiu­mai nė kiek, iš­sky­rus sti­lia­gų ir mo­dis­čių. To­kiu bū­du pa­si­ge­dai ope­re­tė­je vie­nin­gu­mo. Ar­tis­ti­nis at­li­ki­mas, vai­di­ni­mas ir dai­na­vi­mas – men­kas. <…> Ne­žiū­rint į tai – mie­la, sa­va kaž­ko­kia links­ma pra­džia. Ge­riau silp­na pra­džia, ne­gu per­so­tin­tas pil­nu­mas.“

*

1961. VIII. 1

Kil­niam žmo­gui es­ti gė­da net prieš sa­vo šu­nį. An­to­nas Čechovas

*

1961. XII. 10

Kiek anks­čiau bu­vo­me Pa­ne­vė­žy­je, žiū­rė­jo­me J. Mil­ti­nio pa­sta­ty­to „Mak­be­tą“. Pa­sta­ty­mas – pui­kus re­ži­sie­riaus dar­bas, pa­grįs­tas švie­sos efek­tais ir vy­ku­siom mi­zans­ce­nom. Ak­to­ri­nių dar­bų ne­bu­vo žy­mių. <…> Daug ko ga­li­ma pa­gei­dau­ti iš ak­to­rių kal­bos. Ji la­bai pa­ne­vė­žie­tiš­ka. Mil­ti­niš­kai na­tū­ra­li, pa­pras­ta. Bet ar Šeks­py­ras vaiz­duo­ja pa­pras­tus žmo­nes ir pa­pras­tas jų ais­tras. Štai kur klau­si­mas.

Nuo­lat gal­vo­ju apie K. Glins­kį [a­pie kny­gos iš­lei­di­mo ga­li­my­bę]. Ka­da jis ga­lės pri­min­ti pla­čia­jai pub­li­kai apie di­de­lius ak­to­rius?

*

1961. XII. 30

Va­kar ma­tė­me spek­tak­lį Šeks­py­ro „Daug triukš­mo dėl nie­ko“. Rež. A. Ker­na­gis, šven­čiąs 50 m. gi­mi­mo ju­bi­lie­jų.

Bu­vo per­žiū­ra. Sa­lė­je – ke­le­tas pa­lai­kių žiū­ro­vų ir sa­vų ak­to­rių. J. Su­rke­vi­čiaus de­ko­ra­ci­jos vi­sa­da ele­gan­tiš­kos, sko­nin­gos. Bet ak­to­rių dar­bas ža­ve­sio ne­tei­kė. Ku­raus­kas toks į sa­ve pa­na­šus, kad net bai­su. Tas pat su Ga­ra­si­ma­vi­čiū­te-Cha­da­ra­vi­čie­ne. Ge­ri ak­to­riai, bet ne­ge­rai mo­ko­mi. Ja­siū­nai­tė – He­ra, Vai­sie­ta – Klau­di­jus, Se­maš­ka – Leo­nar­do bro­lis ir pats Leo­nar­das – Juk­na tai bent at­li­kė­jai.

Spek­tak­lis ju­bi­lie­ji­nis, ne dau­giau.

*

1962. II. 15

Daug ke­lia­vau: 6 die­nos Ute­nos ra­jo­ne, 2 die­nos Skaud­vi­lė­je, 3 die­nos Šven­čio­nė­liuo­se. Vis su sa­vi­veik­los rei­ka­lais. Ei­na di­de­lis me­ni­nis švie­ti­mas.

*

1962. III. 11

Bu­vo­me „Per­ga­lė­je“, ma­tė­me len­kų pa­sta­ty­tus „Kry­žiuo­čius“ pa­gal Sen­ke­vi­čių. Mo­nu­men­ta­lu, ro­man­tiš­ka. Bet žiau­ru <…>. Jau­ni­mas ste­bi šyp­so­da­ma­sis. Už­sig­rū­di­nęs. O man tuo­jau bė­ga aša­ros, ir tiek.

Mi­rė Kos­tas Ku­bi­lins­kas, vai­kų li­te­ra­tū­ros, poe­zi­jos ka­ra­lius, jau­nas, 38 m. Gar­sė­jo kaip daug ge­riąs vy­ras, pa­sku­ti­niu lai­ku pa­jė­gęs ger­ti tik vy­ną. Ra­šau apie tai to­kią va­lan­dą, nes gir­ta­vi­mas da­bar di­de­lė ma­da. At­si­me­nu tuos me­tus, ka­da jis, Kos­tas, ren­gė­si iš­leis­ti pir­mą sa­vo kny­gą. Bu­vo su­nku. No­rė­jo ir man įduo­ti vie­ną ran­kraš­tį – par­uoš­tą kny­gą. Ta­da dir­bau su Ed. Mie­že­lai­čiu. Iš jo tuo­met nie­ko ne­ėmiau. To­kia bu­vo ma­da.

Pa­sku­ti­nį kar­tą ma­čiau jį lie­są ir bal­tą it po­pie­rių. Sa­ko, „vis­kas bu­vę pra­ger­ta“.

*

1962. III. 30

Ko­vo 21–25 bu­vau Kau­ne – Jur­bar­ke – Tau­ra­gė­je. Dar ga­lė­jau va­žiuo­ti į Ši­lu­tę ir Tel­šius, bet su­si­lai­kiau iš nuo­var­gio. Vi­sur vai­ši­na, gir­do, len­da į akis, lyg tiems re­ži­sie­riams už tai pa­gy­ri­mo žo­dis bū­tų iš­ga­ny­mas.

Įdo­miau­sias A. Gab­rė­nas, Kau­no liau­dies tea­tro re­ži­sie­rius. Pe­da­go­giš­kas. Ga­lan­tiš­kas. Pri­trau­kia jau­nus ir se­nus. Pa­si­ry­žau apie jį ra­šy­ti.

*

1962. IV. 20

<..> ne­pa­si­ti­kiu sa­vo at­min­ti­mi. Ir kas­kart su­nkiau ti­kė­ti. Juk po 50-me­čio, vy­re­li! Tie­sa, šie­met jį at­šven­čiau su vi­su bū­riu Liau­dies me­no rū­mų dar­buo­to­jų. Kvie­čiau vi­sus, at­ėjo dau­gu­ma. Ne­bu­vo di­rek­to­riaus, ne­bu­vo V. Ja­ke­lai­čio. Vie­nas bu­vo ke­lio­nė­je. An­tras – bu­vo Vil­niu­je, bet ne­si­tei­kė pa­svei­kin­ti. Drau­gų li­tua­nis­tų tar­pe ne­be­tu­riu. Nu­smu­kau iki sa­vi­veik­los. Bet vis sa­kau – at­si­gau­siu, ir tiek kol kas.

„Pro­fe­so­rius [Mar­kas] Vi­di­nas“ J. Gru­šui ne­išė­jo toks, kaip „Her­kus Man­tas“. Šal­ta, sche­ma­tiš­ka, ofi­cia­lu, lai­kraš­ti­nin­kiš­ka. Rež. Van­ce­vi­čius su­dė­jo spek­tak­lin vi­są sa­vo iš­mo­nę, F. Na­vic­kas, dai­li­nin­kas, taip­gi, vai­di­no ge­riau­si ak­to­riai – Ur­bo­nai­tė, Ju­ro­ny­tė, Voš­či­kas, Zel­čius, Gab­rė­nas, Pleš­ky­tė, gau­dė šiur­pi apa­ra­tų, at­omo pa­slap­čių ieš­ko­to­jų mu­zi­ka, pub­li­ka ty­lė­jo, man­da­gi pas mus pub­li­ka…, bet spek­tak­lis skam­bė­jo it plie­nas, o kur sie­la, kur jaus­mas, kur ti­kė­ji­mas, kaip at­omi­nis ka­ras bus ti­krai nu­ga­lė­tas? Kur, Juo­zai Gru­šai, iš­min­čiau?

*

1962. V. 1

Pir­mo­ji ge­gu­žės, ir be­veik vi­są die­ną sni­go. Me­džiai la­puo­ti, žie­duo­ti, ir še tau, kad no­ri. Žiau­ri mū­sų gam­ta. Gal ir mes dėl to ne­švel­nūs.

Šios die­nos „Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne“ M. Sluc­kis nag­ri­nė­ja J. Mi­ke­lins­ko no­ve­lių an­trą rin­ki­nį „Šil­tos ran­kos“. Ana­li­zuo­ja mo­ka­mai, net su­bti­liai, da­ly­kiš­kai, po­le­mi­zuo­ja su V. Ku­bi­lium. Sluc­kis no­ri, kad au­to­rius gi­liau at­spin­dė­tų po­li­ti­nes-so­cia­li­nes prob­le­mas. Bet au­to­rius aiš­kiai ne tam skir­tas. Jam la­biau­siai rū­pi hu­ma­niš­ku­mo, žmo­gaus gė­rio, pa­siau­ko­ji­mo prob­le­mos <…>. Mi­ke­lins­kas kiek pri­me­na Gru­šą, tik gai­la, kad pa­sta­ra­sis no­ve­lių ne­be­ra­šo.

*

1962. VII. 28

Bu­vau tė­viš­kė­je – tė­vų ka­puo­se. Gra­žūs ka­pai. Tech­ni­ka ver­žia­si ir į kai­mą. Nau­jos sta­ty­bos. Ma­ši­nos. Ke­liai ge­rė­ja. Su­si­sie­ki­mas ge­rė­ja. Tik rei­kė­tų kai­me dau­giau žem­dir­bių, ti­krų gas­pa­do­rių, o ma­žiau tar­nau­to­jų.

Pa­ban­džiau vers­ti „Ver­te­rį“. Na­tū­ra­liai ne­išei­na. Tiei­sog trūks­ta li­te­ra­tū­ri­nio są­mo­jaus, leng­vos min­ties, na, ir vo­kie­čių kal­bos ži­no­ji­mo. Me­čiau. Te­gu ži­no­si ge­ro­ji ver­tė­ja.

Esu bai­siai vie­nas. Tur­būt dėl to, kad esu la­bai ne­įdo­mus, be tu­ri­nio, žmo­gus be tu­ri­nio.

Re­dak­ci­joj va­sa­ri­nis pa­kri­ki­mas. Žur­na­las [“Me­no sa­vi­veik­la“] kas­kart at­ro­do vis ba­na­les­nis.

*

1962. IX. 17

Ku­rią čia die­ną žiū­rė­jo­me fil­mą (ita­lų ga­my­ba) „O­di­sė­jo ke­lio­nės“. Štai tau ir tech­ni­ka, ji ne­ga­li at­skleis­ti Ho­me­ro poe­zi­jos es­mės, tik kai ką pri­me­na. Pe­ne­lo­pė­ja, tie­sa, dai­li, Odi­sė­jas tai­po­gi – vy­ras, bet kas iš to, kad vis­kas su­ves­ta į ope­re­ti­nius rė­mus. Tur­būt to­kiam fil­mui su­kur­ti – mo­nu­men­ta­liam fil­mui – rei­kia ne tik daug ka­pi­ta­lo, ge­ros tech­ni­kos.

*

1962. XI. 25

Šian­dien vėl bu­vo­me Ru­sų dra­mos tea­tre, žiū­rė­jo­me ko­me­di­ją „Pa­vo­jin­giau už prieš­ą“. O ne­se­niai ma­tė­me ame­ri­kie­čio Gib­so­no pje­sę „Du sū­puok­lė­se“ su Mi­ro­nai­te ir Ino­zem­ce­vu. Mi­ro­nai­te vis la­biau imi ne­be­ti­kė­ti, nors, pa­ly­gin­ti, tai yra pui­ki ak­to­rė. Vi­sų pir­ma mu­zi­ka­li ir su di­de­le in­tui­ci­ja <…>.

Kau­no spek­tak­lis „Mo­lio Mo­tie­ju­kas“ (K. Ku­bi­lins­ko), pa­sta­ty­tas A. Ra­gaus­kai­tės, vai­kams – pui­kus. Ypač ge­ri vaid­me­nys Zel­čių šei­mai: Ju­ro­ny­tė – Mo­tie­ju­kas, Leo­nar­das Zel­čius – gra­fas-kip­šas itin vy­kę. Ta­len­tin­ga ak­to­rių po­ra. Pa­sta­ty­mas di­na­miš­kas, įspū­din­gas, už­de­gan­tis.

Pers­kai­čiau P. Sko­džiaus sa­ty­ri­nę apy­sa­ką „Di­dy­sis su­si­vie­ni­ji­mas“. Tu­riu „L. ir m.“ [“Li­te­ra­tū­rai ir me­nui“] par­ašy­ti re­cen­zi­ją, bet var­gu, ar su­si­do­ro­siu su to­kia už­duo­ti­mi. Mat, au­to­rius pra­ei­tį pie­šia to­kiu bū­du, kad žmo­nė­se, ku­riuos jis vaiz­duo­ja, ne­be­ran­di nė kruo­pe­ly­tės žmo­giš­kų bruo­žų. Vi­sos ne­do­ry­bės su­krau­tos ant tų bur­žua­zi­nės Lie­tu­vos va­do­vų gal­vos <…>. Man ro­dos, kad čia yra kaž­koks prieš­ta­ra­vi­mas au­to­riaus su­ma­ny­me ar at­li­ki­me.

*

1963. IV. 7

1963 m. ko­vo 30 d. mi­rė pro­fe­so­rius Va­si­li­jus Se­ze­ma­nas. Ty­lus, ra­mus pro­fe­so­rius. Jis, lyg fi­lo­so­fi­jos kny­ga kuk­liais rim­tais vir­še­liais, trau­kė tik tą į sa­ve, ku­ris nu­si­ma­nė ga­lįs ją skai­ty­ti ir su­pras­ti. Ki­tiems Se­ze­ma­nas bu­vo to­li­mas, šal­tas, ne­jau­kus. Bet ne­sve­ti­mas jis bu­vo ir ma­žiau­siam vai­kui, ku­riam rei­kia par­amos. Jis bu­vo gi­liai žmo­giš­kas, ir vi­sa, kas žmo­giš­ka, jam ne­bu­vo sve­ti­ma. Iš­ger­da­vo dau­giau ne­gu mes – jau­ni­mas ir vi­sa­da bū­da­vo blai­vus; mė­go pa­val­gy­ti, bet nie­ka­da, ti­kriau­siai, ne­per­si­val­gy­da­vo; bu­vo spor­ti­nin­kas, kas­dien da­ry­da­vo mankš­tą, bet dir­bo tik gal­va ir ver­ti­no la­biau­siai min­tį; šal­tas, už­da­ras, tar­tum sve­ti­mas bet ko­kiam jaus­mų, emo­ci­jų pra­si­ver­ži­mui, jis mė­go poe­zi­ją ir ją su­pra­to. Jis ir man nu­ro­dė, kas ti­krai gra­žu pas Blo­ką. Ei­lė­raš­čio apie Ru­si­ją, tur­būt, nie­kuo­met ne­už­mir­šiu. Jis, pa­me­nu, il­gas va­lan­das aiš­ki­no man „Tra­ge­di­jos gi­mi­mą iš mu­zi­kos dva­sios“, pa­dė­jo tą vei­ka­lą vers­ti. Iš jo pa­skai­tų apie ko­miš­ku­mą ir tra­giš­ku­mą daug ką pri­ėmiau į sa­vo jau­trią, bet ne­pat­va­rią at­min­tį. Jo lo­gi­kos va­do­vė­lis, su­kri­ti­kuo­tas, kol kas yra vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je.

Jis sa­vo lai­ky­se­na šei­mo­je ir vi­so­je ap­lin­ko­je mo­kė mus, kad gy­ve­ni­mas yra rim­tas da­ly­kas, kad žmo­nių su­gy­ve­ni­mas, tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mas ir par­ama yra šven­tas rei­ka­las, ku­rį pri­va­lo­me vyk­dy­ti be jo­kios ape­lia­ci­jos ir svy­ra­vi­mų.

Gai­la, kad jis ne­bu­vo iš­kal­bin­gas, bet gal taip rei­kė­jo. Gal iš­kal­bin­gu­mas, emo­cio­na­lu­mas, iš­vir­ši­nis, bū­tų truk­dęs jam ti­krai fi­lo­so­fuo­ti.

Tai se­no, bet ge­ro auk­lė­ji­mo žmo­gus, re­ta as­me­ny­bė, ti­kras moks­li­nin­kas, do­ras žmo­gus, bet dėl to ne­silp­nas ir ne­svy­ruo­jąs. Ne­jau­ku bu­vo su juo kal­bė­ti moks­lo, fi­lo­so­fi­jos klau­si­mais, bet jau­ku prie jo bū­ti kaip prie žmo­gaus, ku­ris mo­kė­jo ta­ve su­pras­ti ir ga­lė­jo pa­dė­ti, nors pats ne­bu­vo tur­tin­gas lė­šų, ma­te­ria­li­nių gė­ry­bių. Jis bu­vo tur­tin­gas tų iš­tek­lių, ku­rie ne kiek­vie­nam prie­ina­mi.

Kai jis mi­rė, bu­vau Pa­ne­vė­žy­je. Kir­tau­si su Juo­zu [Mil­ti­niu] dėl jo pa­si­pū­ti­mo, kan­du­mo, egoiz­mo. At­ro­do, kad be­siar­ti­nan­ti se­nat­vė da­ro jį ly­ges­nį ir ro­mes­nį. Nors te­be­si­mė­to są­mo­jais, ta­čiau jie ne­be to­kie kam­puo­ti ir aš­trūs. Jis įta­ri­nė­ja, kad aš ieš­kau ja­me, jo dar­buo­se silp­nų­jų vie­tų ir dėl to žiū­ri į ma­ne su įta­ri­mu, ta­čiau bran­gu man, kad jis lai­ko ma­ne drau­gu ir ne­ven­gia bend­ra­vi­mo. Jam, ma­nau, su­nkiau­sia yra dėl to, kad ne­tu­ri jau­tru­mo so­cia­li­niams rei­ka­lams, – įsi­žiū­rė­jęs tik į me­ną, į me­no psi­cho­lo­gi­ją. Es­te­tas. Bet es­te­tas ne­ga­li ir ne­ga­lės nu­rim­ti tol, kol es­te­tiz­mo ne­pa­jungs so­cio­lo­gi­jai. Iš to ta ne­ra­my­bė, blaš­ky­ma­sis, gir­ta­vi­mas. Ge­ro­kai pa­gė­ręs deg­ti­nės, šau­kė mir­siąs, nors tas pa­vo­jus, grei­čiau­siai, ki­lo iš ne­rvuo­tu­mo. Kai pa­sa­kiau, kad pul­sas ge­ras, ap­si­ra­mi­no.

Ge­rai, kad jis vai­kas ir žai­džia tea­tre po se­no­vei. Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas lie­ka vai­kas iki pat mir­ties. Tik toks ir ga­li ža­vė­ti rim­tą pub­li­ką. Nei duo­nos, nei mė­sos, nei pi­ni­gų pi­lie­čiai tea­tre ne­gau­na, bet iš jo iš­si­ne­ša kaž­ko daug ver­tin­ges­nio. To duo­da Juo­zas sa­vo žiū­ro­vams. Tuo jis di­de­lis ir bran­gus, nors pats jis, tur­būt, ir po to­kių ko­lek­ty­vi­nių puo­tų lie­ka al­ka­nas. Ir kas pa­so­tins me­no žmo­gų?!

*

1963. IV. 16., antradienis

Šeš­ta­die­nį mi­rė Ro­mual­das Juk­ne­vi­čius. Spec­po­lik­li­ni­ko­je. In­fark­tas. Sa­ko, per daug gė­ręs ir rū­kęs, nors bu­vęs įspė­tas. Nei Ki­bars­kis, nei Lau­ce­vi­čius, nei mi­nis­tras su ko­kia tai am­pu­le ne­pa­dė­jo. Tuo pa­čiu me­tu Knap­ky­tė, jo žmo­na, ir­gi gu­lė­jo to­je pa­čio­je li­go­ni­nė­je, slau­gė jį iki pa­bai­gos.

Vie­nas mū­sų tea­tro šu­lų. Ma­čiau jo „Šar­vuo­tį“, „Gi­gan­tą“, „Su­kul­tą ąso­tį“, „Vil­tį“, „To­pa­zą“, „Prieš sau­lė­ly­dį“, „Dė­dę Va­nią“, „Es­kad­ros žu­vi­mą“, „A­pyauš­rio da­lią“ ir dau­ge­lį ki­tų pa­sta­ty­mų. „Or­fė­jas nu­si­lei­džia į pra­ga­rą“, „Mė­nuo kai­me“. Psi­cho­lo­giš­kai pri­so­tin­ti spek­tak­liai, nors ir ne­tea­tra­liš­ki, ne­bliz­gan­tys. Ne­mė­go R. Juk­ne­vi­čius to­kių da­ly­kų. Gy­ve­ni­miš­ko­ji tie­sa jam rū­pė­jo, ir jis mo­kė­jo ją ras­ti kiek­vie­na­me veiks­me, kiek­vie­na­me įvy­ky­je. Iš ti­krų­jų jis ir iš­mo­kė mus pa­žin­ti tea­trą, me­ni­nę tei­sy­bę sce­no­je. Tai ti­kras Sta­nis­lavs­kio pa­se­kė­jas. Gal ge­rai bū­tų bu­vę, jei­gu R. Juk­ne­vi­čius bū­tų kiek dau­giau orien­ta­vę­sis į E. [J.] Vach­tan­go­vą, bet iki jo jis ne­pa­ki­lo.

Am­bi­cin­gas. Prie­ka­bus. Ne­pa­ken­čiąs ne­šva­ros ir pa­lai­du­mo. Mė­go lai­do­kau­ti (gė­rė ir rū­kė), bet kai dir­bo, tai dir­bo. Su­ta­rė tik su J. Su­rke­vi­čium, dai­li­nin­ku. Tas ir api­pa­vi­da­lin­da­vo jo spek­tak­lius.

Į ka­pus ve­lio­nį ly­dė­jo daug daug ma­ši­nų, pri­si­pil­džiu­sių svi­ti­nės in­te­li­gen­ti­jos. J. Gry­baus­ko kal­ba, K. Ky­man­tai­tės kal­ba, A. Gri­ciaus kal­ba, akt. Tum­ke­vi­čiaus kal­ba. Or­kes­tras. Aša­ros.

Tik mo­men­tas, ir žmo­gaus ne­bė­ra. Ne­per­mal­dau­ja­ma. Ne­sug­rą­ži­na­ma. Kad tai bū­tų ra­šy­to­jas, jis be­veik vi­są sa­ve ga­lė­tų pa­lik­ti at­ei­nan­čioms kar­toms. Gi ak­to­rius, re­ži­sie­rius – tik tru­pi­nė­lį – iš at­si­mi­ni­mų, iš už­ra­šų, re­cen­zi­jų.

Ne­mė­go ve­lio­nis tea­tro re­cen­zen­tų bei kri­ti­kų. Dau­ge­lis tea­tra­lų jų ne­mėgs­ta. Gai­la, kad jie pa­tys kri­ti­kų ne­ra­šo. Gal dau­giau tei­sy­bės pa­sa­ky­tų?

<…> Tarp ki­ta ko, šian­die­ną pa­ju­to­me pa­va­sa­rį. Sau­lė. Ši­lu­ma. Vienp­lau­kė jau­nų­jų mi­nia. Ky­la so­dai, lau­kai ir miš­kai. Vė­ly­vas pa­va­sa­ris, bet koks bran­gus. Kaip Ta­vo kū­ry­ba, mie­las R. Juk­ne­vi­čiau. Ta­vęs ne­bė­ra pa­čia­me pa­va­sa­ry.

Bai­siai tuš­čia tea­tro kie­me, ku­ria­me Tu vai­de­nie­si.

*

1963. IV. 23

Skai­tau E. [J.] Jev­tu­šen­kos ei­lė­raš­čius. Jie kon­kre­tūs, par­ašy­ti kas­die­niš­ko­mis te­mo­mis (juk po­li­ti­nės te­mos ir­gi kas­die­niš­kos), bet par­ašy­ti ti­krai poe­tiš­kai, be­tar­piš­kai, gi­liai per­gy­ve­nant ti­kro­vę.

<…> Kaip vi­sa tai yra tei­sin­ga. Ir aš gal­vo­ju par­ašy­ti apie liau­dies tea­trus. Juos my­li­me, bet pa­gy­ri­mų jiems ne­už­ten­ka. Rei­kia juos kri­ti­kuo­ti, ir ne vien tik juos. Ir pa­čius sa­ve rei­kia kri­ti­kuo­ti, kad ne­pa­de­da­me jiems aug­ti. Taiks­to­mės su pra­stu pa­pras­tu­mu.

*

1963. V. 20

At­me­tė ma­no pra­šy­mą pri­im­ti dirb­ti En­cik­lo­pe­di­jos re­dak­ci­jo­je. Smul­kes­nių ar­gu­men­tų ne­ži­nau.

*

1963. VIII. 22

Grį­žo iš at­os­to­gų Ge­nu­tė [Eu­ge­ni­ja Veng­rie­nė]. Kaip aš jos bu­vau pa­siil­gęs. Kaip pa­va­sa­rio. Kaip lie­pų žy­dė­ji­mo.

*

Vil­nius, 1963. X. 21–22–23

Pra­ėjo me­ni­nio skai­ty­mo trys va­ka­rai. Pa­si­ro­dė apie 25 žmo­nės. La­bai įdo­mus me­nas, kai jis reiš­kia­si per gy­vą žmo­gų, ken­čian­tį sce­no­je prieš ta­vo akis. Jo nie­kas ne­ga­li at­sto­ti. Ne­pri­lygs­ta jam nei ki­nas, nei te­le­vi­zi­ja. Gy­vas žmo­gus, ku­ris at­sa­ko už sa­ve, sa­vo ko­lek­ty­vą, už poe­tą, už vi­są me­no ly­gį.

Ne­pap­ras­tai dek­la­ma­vo akt. Ku­na­vi­čius (Ed. Mie­že­lai­čio „Žmo­gus“), akt. Vai­sie­ta (J. Bal­tu­šio „Par­duo­tos va­sa­ros“). Ki­ti, ku­riuos gir­dė­jau, ar­ba bu­vo ne­ga­būs, be emo­ci­jų, ar­ba – ne­ra­do są­ly­čio su poe­tu. Abe­jin­ga. Net sek­ti su­nku. Var­gi­na. Klau­sai ir nie­ko ne­sup­ran­ti.

Nau­jas V. Či­bi­ro pa­sta­ty­mas „Rak­tų sa­vi­nin­kai“ pa­liu­di­jo, kad tas jau­nas re­ži­sie­rius ga­bus. Ga­li dirb­ti akad. tea­tre, nors ši pje­sė sa­vo te­ma­ti­ka ne­nau­ja, ne­sta­tan­ti klau­si­mo taip, kad daug nak­tų ieš­ko­tum į jį at­sa­ky­mo.

Žmo­nės daug kal­ba apie duo­ną, mė­są ir aly­vą. Bul­vėm di­džiai rū­pi­na­si. Anek­do­tus ren­ka.

O ru­duo šil­tas, sai­kin­gas. La­pų dar yra. To­dėl ir spal­vų – kiek tik no­ri.

*

1963. XII. 27

Ruo­šia­me [“Me­no sa­vi­veik­los“] nu­me­rį su K. Do­ne­lai­čiu. K. Ky­man­tai­tė tu­ri par­ašy­ti ve­da­mą­jį. Bet ji del­sia, nes rei­kia pir­ma pa­si­ro­dy­ti te­le­vi­zo­riu­je, o tai ver­čia ją gra­žiai su­si­šu­kuo­ti, pa­si­puoš­ti. Už­si­tęs.

Sve­čias iš Mask­vos ir­gi ne­pa­ra­šė straips­nio. Jam rū­pė­jo pir­ki­niai. Pir­ko pa­gal­ves, uk­no­lių, du­krai bir­by­nė­lių ir ki­to­kių su­ve­ny­rų.

St. No­se­vi­čiū­tė ir­gi ne­sku­ba. <…> Ge­nu­tė Jan­ku­tė ir­gi ruiz­gi­na­si. Tu­ri daug tar­ny­bų, daug ple­pa ir ko­ke­tuo­ja.

Eug. Ma­tu­ze­vi­čius ne­duo­da ra­my­bės su straips­niu „Žvilgs­nis į poe­zi­jos star­tą“. Gi­ria jį, bet pra­šo trum­pin­ti. Koks au­to­rius no­ri trum­pin­ti sa­vo keps­nį.

*

Vil­nius, 1964. I. 5. Sekmadienis

Va­kar Fil­har­mo­ni­jos sa­lė­je mi­nė­jo­me K. Do­ne­lai­čio 250 m. gi­mi­mo ju­bi­lie­jų. Griaus­min­ga, iš­kil­min­ga. Lie­tu­viš­ka. Ge­nia­liš­ka. Žo­dį „ge­nia­lus“ iš­ta­rė Pe­trus Brov­ka. Po to ir ki­ti bro­liš­kų res­pub­li­kų at­sto­vai kar­to­jo jį. Mū­siš­kiai to ne­su­ra­do Do­ne­lai­čio pos­muo­se. Ve­dė K. Kor­sa­kas, kal­bė­jo T. Til­vy­tis, A. Venc­lo­va. Sa­vo poe­mos iš­trau­kas skai­tė Just. Mar­cin­ke­vi­čius.

Ma­tyt, Do­ne­lai­tis nu­skam­bės ir vi­sa­me pa­sau­ly­je. Pa­si­puoš jo tė­viš­kė. Tol­min­kie­mis.

Bai­giau vers­ti [veng­rų dra­ma­tur­go] Ka­rint­hy „Vy­ras-žiop­lys“. Kas spaus­dins?

*

1964. II. 1. Šeštadienis

Skai­tau Au­gus­to Strind­ber­go „Re­ži­sie­riaus me­mo­ran­du­mą“, t. y. jo raš­tą, pers­kai­ty­tą In­ti­ma Tea­tern ko­lek­ty­vui, ku­riam jis va­do­va­vo kaip re­ži­sie­rius.

Tarp ki­ta ko, jis sa­ko, kad ak­to­riaus me­nas ne­sa­va­ran­kiš­kas. Jis ne­eg­zis­tuo­ja be au­to­riaus-ra­šy­to­jo. Bet ir au­to­rius kar­tais ne­ga­li ap­siei­ti be ak­to­riaus. Sa­ko, „Faus­to“ II d., „Don Kar­las“, „Aud­ra“ (Šeks­py­ro) ga­li ir be ak­to­riaus gy­ven­ti. Skai­tai ir vis­ką ma­tai. Ki­tos pje­sės „ne­no­ri“ bū­ti ro­do­mos, ne­pa­ken­čia to. „Ta­čiau yra pra­stos pje­sės (li­che), ku­rios tu­ri bū­ti vai­di­na­mos, kad ga­lė­tų gy­ven­ti, ku­rios tu­ri bū­ti pa­pil­do­mos, už­bai­gia­mos, su­kil­ni­na­mos ak­to­riaus me­no.“

„Sce­nos kū­ri­nys (pje­sė) tu­ri bū­ti me­niš­kas (meis­triš­kas), darbš­tus žais­mas, bet ne muš­tras ar fi­lo­so­fa­vi­mas.“

*

1964. V. 11. Pir­ma­die­nis, 7 val. ryto

Ge­gu­žės 7 d. mi­rė Br. Pra­nskus-Ža­lio­nis. Ra­mus, nuo­sek­lus, darbš­tus mark­sis­tas. Dar­bo mo­to­ras. Dir­bo, ra­šė, kū­rė vie­no­dai, mo­no­to­niš­kai, ne­jaus­da­mas me­no kū­ri­nio emo­ci­nės pu­sės. Nie­kur jis ne­si­jau­di­no, ne­plė­šė, ne­lau­žė, ne­tru­pi­no, bet plau­kė, šliau­žė, kaip trak­to­rius, ne­šė di­de­lį krū­vį, ne­dve­jo­jo, nie­kur ne­dve­jo­jo, ne­abe­jo­jo ir, at­ro­do, ne­si­kan­ki­no <…>

*

1964. VI. [die­na ne­įs­kai­to­ma] Penktadienis

Va­kar pa­lai­do­jom Juo­zą Gry­baus­ką. Kiek anks­čiau Vla­dą Mo­zū­riū­ną. Pa­ly­gin­ti jau­ni vy­rai. Tu­rė­jo pui­kių dar­bo pla­nų, dir­bo su pa­si­se­ki­mu. [Gry­baus­kas] sva­jo­jo, dir­bo ir gė­rė, rū­kė. No­riu pa­sa­ky­ti, pra­rū­kė ir pra­gė­rė ge­riau­sias sa­vo die­nas, lei­do įsi­mes­ti vė­žiui ir pa­si­da­vė. Koks, pa­ly­gin­ti, di­de­lis žmo­gus, vis­ko per­te­kęs, o pa­si­da­vė to­kiai ais­trai. Ji juk la­bai ma­ža. Bet nu­ga­lėk, kad no­ri! Ar R. Juk­ne­vi­čius ne nuo to kri­to? Ar Vl. Mo­zū­riū­nas ne tuo pa­čiu pa­grei­ti­no sau in­fark­tą? Bai­su. Gai­la. Skur­du.

V. Mo­zū­riū­no ge­rai ne­pa­ži­no­jau. Ly­riš­ka sie­la bu­vo. J. Gry­baus­kas iš­aiš­kė­jo pa­sta­rai­siais me­tais. Egois­ti­nė kir­mė­lė­lė vi­sur ky­šo. Pra­ktiš­ku­mas lin­do iš mai­šo. Gar­bės troš­ki­mas – me­ni­nin­ko. Ne­mė­go Ope­ros ir ba­le­to tea­tro va­do­vy­bės. Į vis­ką žiū­rė­jo iro­niš­kai, tru­pu­tį pa­vy­džiai, įta­riai. Bet kai ra­šė – kū­rė vi­sas, lei­dos į pa­to­są, mė­go ly­ri­nius nu­kry­pi­mus, hi­per­bo­les. To­dėl jo straips­niai bu­vo rei­ka­lin­gi, kaip ir jo re­ži­sū­ros me­nas. Ger­biu už „Don Kar­lo“ pa­sta­ty­mą, ku­riam de­ko­ra­ci­jas su­kū­rė Trui­kys. Di­din­ga.

Gai­la, kad mū­sų me­ni­nin­kai su­nkiai ra­šo. Ga­lė­tų ne­ma­žai duo­ti, pra­tur­tin­ti bent at­si­mi­ni­mais mū­sų kul­tū­ros aruo­dus.

*

1964 m. rugp­jū­čio 31 d. Pirmadienis

Va­sa­ra pra­bė­go Ne­mu­nu. Anykš­čiai. Ap­lan­kė­me Bi­liū­no – ir pa­mink­lą, ir tė­viš­kę. Ge­nu­tė iš­reiš­kė nuo­mo­nę, kad Bi­liū­no nau­jas ka­pas-pa­mink­las Liu­diš­kė­se – gran­dio­zi­nis, ko­kio ne­tu­ri pa­tys žy­miau­si ra­šy­to­jai. Tai pi­lis, tvir­to­vė. Mu­zie­jus Niū­ro­ny­se dar tik ku­ria­mas. Vie­nuo­lio ka­pas vi­są so­dy­bą ap­gau­bia liū­de­siu. Ar ne ge­riau, kad žmo­nės lai­do­tų­si ka­puo­se? Bet kam­pe­lis – ra­šy­to­jo ver­tas. Sva­jo­ti čia ne­įma­no­ma, rei­kia mąs­ty­ti ir tai – įtemp­tai. Ko­kia bran­gi že­mė pa­si­da­ro su to­kiais pa­lai­kais.

*

Vil­nius, 1964 m. rug­sė­jo 21 d.

Bai­gė­si Kau­no dra­mos tea­tro gas­tro­lės. Ma­čiau net 4 spek­tak­lius. K. Sa­jos „Sau­lė ir stul­pas“, R. Sa­mu­le­vi­čiaus „Stu­den­tiš­ka no­ve­lė“, K. In­čiū­ros „Že­mai­tė“ ir Fe­de­ri­ko Gar­si­ja Lor­kos „Ber­nar­dos Al­bos na­mai“.

Įspū­džiai ne­di­de­li. Kū­ri­nių to­kių ne­bu­vo, kaip J. Mil­ti­nio pa­sta­ty­muo­se – „Mak­be­tas“, „Ko­mi­vo­ja­žie­riaus mir­tis“. H. Van­ce­vi­čiaus „Her­kus Man­tas“, „Karš­ta va­sa­ra“, R. Juk­ne­vi­čiaus „Prieš sau­lė­ly­dį“, „Šar­vuo­tis 14–69“, K. Ky­man­tai­tės „Blin­da“.

D. Ju­de­le­vi­čius pa­sa­kė, kad „Sau­lė ir stul­pas“ – tai įvy­kis tea­tre. Taip, su­tin­ku. Bet koks įvy­kis? Pa­ly­gin­ti su [K. Sa­jos] „Ne­ri­mu“, [V. Rim­ke­vi­čiaus] „Ra­tu“ – ne­di­de­lis įvy­kis.

Ži­no­ma, įdo­mu bu­vo žiū­rė­ti K. Ge­nį – Ro­mą Vir­ku­tį, A. Jod­kai­tę – Rū­tą Vir­ku­tie­nę. Taip pat ge­rai, ti­krai ge­rai vai­di­no A. Ta­ra­se­vi­čius – My­ko­las Bud­rys, R. Ado­mai­tis – Al­bi­nas Žy­gas ir kt. Iš ti­krų­jų, Bud­rio ir Vir­ku­čio nu­si­kal­ti­mas užin­tri­ga­vo ir tar­pais kaus­tė žiū­ro­vo dė­me­sį. Ta­čiau ne­ti­kė­tu­mo, pri­tren­ki­mo ne­bu­vo. K. Sa­ja ku­ria ti­krą dra­ma­tur­gi­ją. Ji, man ro­dos, sa­vo in­te­li­gen­ci­ja len­kia kai ku­riuos pri­pa­žin­tuo­sius au­to­rius Mask­vo­je, Le­ning­ra­de ir ki­tur. Bet tai vis dar ne­di­de­lis ta­len­tas. Pro­duk­ty­vus, jau­trus, iš­ra­din­gas, bet dar ne­di­de­lis. Jau­nas. Ko no­rė­ti.

„Stu­den­tiš­ka no­ve­lė“ – vi­siš­kas skys­ta­las. Tai de­biu­tan­tiš­kas vei­ka­lė­lis. „Že­mai­tė“ – vie­nas sen­ti­men­ta­lu­mas, iš ku­rio K. In­čiū­ra tik mir­da­mas iš­si­gy­dys. Ką pa­da­ry­si. Vis tiek Že­mai­tė mie­la, ko­kiu pa­vi­da­lu ji be­si­ro­dy­tų.

Vi­si, kas vie­šai kal­ba, gi­ria „Ber­nar­dos Al­bos na­mus“. Ma­nęs ta 3 v. dra­ma ne­jau­di­na. Te­ma se­na. Spren­džia­ma be „su­tren­ki­mų“. Žiū­ro­vai kan­ki­na­mi niū­riais vaiz­dais be kon­tras­tų. „Al­bos na­mų“ po­teks­tė – gy­ve­ni­mas tai džiaugs­mas, žmo­gaus pri­gim­tis be jo ne­ga­li – per­ne­lyg už­dangs­ty­ta kan­čio­mis ir niū­ria mo­no­to­ni­ja. Tea­tras tu­ri bū­ti tea­tra­liš­kas ge­rą­ja to žo­džio pra­sme.

*

Vil­nius, 1964 m. rug­sė­jo 27 d.

Tik ką su Ge­nu­te grį­žo­me iš Ru­sų dra­mos tea­tro spek­tak­lio „Mie­la­sis apa­vi­kas“. <…> Pui­ki ak­to­rių [Mo­ni­kos Mi­ro­nai­tės ir Bo­ri­so Kra­sil­ni­ko­vo] vai­dy­ba, ku­rios ga­li žiū­rė­ti ir žiū­rė­ti. Ge­nu­tė sa­ko, kad Mo­ni­ka jau aiš­ki, iš­mok­ta, vi­si jos „štam­pai“ jai ži­no­mi. Ta­čiau šar­mas, sim­pa­ti­kos jaus­mas, dvel­kiąs nuo jos, vis­ką už­tu­šuo­ja.

Spek­tak­lis pra­si­de­da nuo ma­žo­ro, bai­gia­si mi­no­ru. Tai kiek sle­gia. Mirš­ta kiek­vie­nas, nors ir įdo­miau­sias, gar­siau­sias. Štai ir vi­sa konk­liu­zi­ja. Tai ma­žo­ka. Bet [Ber­nar­dui] Šo ir tai at­lei­di.

Daž­nai gal­vo­ja­me ir kal­ba­me apie ak­to­rių (-ę) na­mie, šei­mo­je, ir sce­no­je. Ko­kia skir­tin­ga Mo­ni­ka šiais abiem po­žiū­riais. Ei­na kal­bos, kad ji no­rin­ti at­si­ko­vo­ti Bal­tu­šį. Bet kam? Pra­gy­ven­ta ge­riau­si me­tai, da­bar ga­li­ma skir­tis ir pyk­tis. Tem­pe­ra­men­tai, am­bi­ci­jos, šlo­vė juos iš­sky­rė. Dau­giau, tur­būt, nie­kas stip­res­nis jų ir ne­ri­šo.

*

1964 m. gruo­džio 11 d. Penktadienis

„Me­no sa­vi­veik­lą“ nuo 1965 m. pra­džios pa­keis „Kul­tū­ros ba­rai“ – pir­mas res­pub­li­ko­je to­kios rū­šies žur­na­las. Daug dar­bo, ne­ri­mo, rū­pes­čių, kaip iš­si­ver­sim, kaip bus su pre­nu­me­ra­ta ir ki­tais ga­lais.

Bus daugiau

Par­en­gė Aud­rius MUSTEIKIS
Picture1

„Režisierių nosys nesceniškos
Iš Antano Vengrio dienoraščio (II)
Picture1
„Ir toks likimas geras“
Iš Antano Vengrio dienoraščio (III)
Picture1
„Tie darbeliai ne menkesni“
Iš Antano Vengrio dienoraščio (IV)        Picture1