Kazimieras Romualdas Župerka: ir stiliaus klaidos, ir originaliausios stiliaus figūros vaikšto tais pačiais keliais

„Sibiran ištremto girininko šeima bėgo nuo tremties. Atvažiavo į mūsų kaimą gyventi motina su penkiais vaikais; ji – buvusi pradinių klasių mokytoja. Atsivežė didžiulę biblioteką. Atbėgėlius kažkas priglaudė, o knygų nėra kur dėti. Mes turėjome tuščią klėtį – tai sausas pastatas, labai tinkamas knygoms laikyti. Tai visas knygas, visas didžiules medines dėžes paprašė, kad mes priglaustume neribotam laikui, ir leido skaityti. O bibliotekos būta nepaprastos! Ir lietuviškos enciklopedijos tomai visi, kiek buvo išleista anos Lietuvos laikais, ir užsienio grožinės literatūros, ir žurnalai puikiausi: „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tautos mokykla“, „Karys“… Tai, žinoma, man buvo skaitymo rojus, mažai kas turėjo tada tokios literatūros. Matyt, visi tie dalykai patraukė į lituanistiką“, – prieš porą metų apie kelio į lituanistiką pradžią „Šiaulių naujienose“ prisiminimais dalijosi Lietuvos mokslininkas kalbininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis, profesorius, habilituotas daktaras Kazimieras Romualdas Župerka.

Gerbiamas profesoriau, savo mokslinę veiklą paskyrėte lietuvių kalbos stilistikai, esate parengęs stilistikos vadovėlių, kas nulėmė šios srities pasirinkimą?

Lėmė laimingas atsitiktinumas. Studijų metais labiau traukė literatūra, ne kalbotyra. Baigęs Šiaulių pedagoginį institutą likau dėstyti lietuvių literatūros dalykų. Po kurio laiko paėmė į sovietinę kariuomenę, o kai po dvejų metų kareiviavimo grįžau į institutą (1963), buvusius mano dalykus jau dėstė kiti. Man buvo pasiūlyta studijų planuose ką tik atsiradusi stilistika. Tai iš esmės kalbos mokslas, bet susijęs su kalbos išraiškingumu, su poetika, taigi, ir su literatūra. Be kitų stilių, kalbos stilistikos objektas yra ir meninis (grožinis) stilius. Tas mokslas man (pa)tiko ir – prilipo.

Kokie veiksniai, Jūsų manymu, turi didžiausią įtaką kalbos stiliaus formavimuisi? Kaip kalbos stiliui atsiliepia naujos technologijos, platus tarptautinis bendradarbiavimas?

Kalbos stiliai skiriami įvairiais pagrindais, esama daug stiliaus atmainų, jų gyvavimo veiksniai yra skirtingi. Sakysim, vadinamieji funkciniai stiliai (administracinis, meninis, mokslinis, publicistinis, šnekamasis) visų pirma priklauso nuo kalbos vartojimo srities ir kalbos paskirties, funkcijos (informuoti, paveikti, širdį išlieti…). Pavyzdžiui, tam tikra situacija kalboje, kur tereikia informuoti, bus nusakyta sakiniu „Man davė į veidą“, teisinėje kalboje – „Prieš mane panaudojo fizinį veiksmą“, ironiškame eseistikos tekste – „Jeigu moters ranką įsivaizduosime kaip gėlę su žiedu vietoj plaštakos, tai, vaizdžiai tariant, jos delnas šiuo atveju pražydo ant mano skruosto“ (iš Sigito Parulskio esė); poetinėje kalboje, Gyčio Paškevičiaus dainoje, girdime vaizdingą eufemistinę metonimiją – „Skaudžiai veidą man paliečia / Ne tavoji mylinti ranka“, o šiurkščioje buitinėje šnekoje nukentėjusysis gal ir taip pasiguos – „Gavau į snukį“.

Individualiojo (kuriam nors asmeniui būdingo) stiliaus veiksnys, žinoma, yra pats asmuo, jo savybės. Asmens stiliaus savitumas priklauso nuo prigimties, kalbos raidos aplinkybių ir nuo sąmoningo lavinimosi, stiliaus ugdymosi.

Daugelis filologų visame pasaulyje pripažįsta esant tautinius (nacionalinius) stilius. Štai rašytoją Harukį Murakamį (Haruki Murakami, g. 1949), po daugelio metų, praleistų Europoje ir Amerikoje, grįžusį gyventi į gimtąjį kraštą, japonų kritika kaltina nutolus nuo tautinio stiliaus. Murakamis susikūrė savą, individualų stilių, rezonuojantį su daugelio žmonių stilistine raiška visuose žemynuose. Tautinį stilių lemia erdvė (kraštovaizdis), laikas (istorija) ir tų veiksnių pagrindu susiformavęs tautinis charakteris, tautos kultūra, vertybių sistema. Paskutinių trijų dešimtmečių mūsų kalbos stilistinei raiškai, be abejo, didžiausią įtaką turėjo Atgimimas ir istoriniai įvykiai po jo, iš esmės keitę visuomenės, tautos gyvenimą. 1990 metų kovą ir 1991 metų tragiškų sausio įvykių dienomis Marcelijus Martinaitis rašė: „Tik dabar pradedame vartoti žodžius jų tikromis reikšmėmis“, ir reiškė didelę viltį: „Žmonės puolė po tankais, gindami spaudą ir laisvą žodį, po šimto metų pakartodami didvyrišką knygnešių žygį. Laisvas žodis padarys mus laisvus“. O prabėgus vos penkiolikai atkurtosios nepriklausomybės metų, Juliaus Sasnausko, vieno iškiliųjų (beje, moderniųjų) dabartinės Lietuvos kunigų, žodžiuose girdime anų poeto iliuzijų žlugimą – tam tikrų jėgų pasinaudota anaiptol ne dvasinių vertybių puoselėjimui: „Man tie penkiolika metų vis labiau panašūs į miglą, ne į išlaisvinantį ir įkvepiantį aiškumą. Šėtoniško sąvokų sujaukimo laikotarpis“. Iš to eina ne lauktasis, tikėtasis, o daugeliui nemielas, atgrasus kalbos kitimas, su juo susijusios ir atitinkamo stiliaus apraiškos.

Naujosios technologijos, savaime suprantama, tiesiogiai veikia kalbinę raišką, stilių. Štai elektroniniai laiškai sudarė prielaidas atskirai kalbos atmainai, turinčiai ir rašytinės, ir sakytinės kalbos ypatybių – tai kalbėjimas rašant. Elektroninis bendravimas dažnai esti viešas, bet neoficialus, tad šitoks, neoficialus, būna ir kalbos pobūdis. Keli sakiniai: „Anksčiau visos statistikos rėkė, koks šis serialas populiarus“: „Matysiu, ar baldus darytis pačiam, ar samdyti kokius jurgelius meistrelius“; „Protai jūs protai, nereikia gi mirčiai tiesiai į rankas bėgt“. Šiuos pavyzdžius ėmiau iš lietuvių kalbos vartojimo elektroninėje erdvėje pirmojo tiriamojo darbo – Astos Ryklienės daktaro disertacijos „Elektroninis diskursas: kalbos ypatybės ir stilius“ (2001). Dabar elektroninės kalbos tyrimų turime jau ne vieną.

Tarptautinis bendravimas ir bendradarbiavimas mūsų kalbai turi didelę įtaką: skolinamės svetimus žodžius, verčiame, perimame išraiškingumo priemones, stilistines manieras. Kai kuriems perimtiems pasakymams didesnių priekaištų neturėtume, pavyzdžiui, „atlikti namų darbus“ (turima galvoje kokie nors konkretūs Briuselio įpareigojimai) – nesunkiai suprantamas metaforinis reikšmės perkėlimas. Beje, anglų kalbos specialistų sakoma, kad šis pažodinis vertimas nesąs tikslus. Mėgdžiojimu prilygstam papūgoms, kai pasidžiaugiame tardami „Turėjau gerą laiką“. „Dieną dirbau, o naktį turėjau gerą laiką su savo vyru“, – dėl išvykos su vyru į Londoną televizijoje aiškinosi ministrė (2016). Kam mums šitas vertalas, kai turime savą pasakymą „Gerai praleidau laiką“? Net dokumentuose jau įsitvirtino „žmogiški ištekliai“ (turimi galvoje žmonės, darbuotojai, specialistai, darbo jėga). Darybos ir prasmės atžvilgiu šis junginys lietuvių kalboje yra nesąmonė. Jeigu šiuo atveju kalbėtume ne apie žmones, o apie gyvulius, tai turėtume sakyti „gyvuliški ištekliai“? Kai verčiame iš kitos kalbos, aišku, reikia gerai mokėti abi kalbas, bet ypač tą, į kurią verčiame. Žmonės, turintys galutinio sprendimo teisę, bet neturintys geros kalbos nuovokos, iš kalbos daro jovalą. Kalbininkams, nesutinkantiems su palaida kalba, prikišama, kad jie nepripažįsta kalbos kitimo, įsikibę XIX amžiaus kaimo kalbos. Priekaištas niekuo neparemtas, iš piršto laužtas. Kalba turi kisti kartu su visuomene, su istorija, ji kito, kinta ir kis, bet tas kitimas turi derėti su gramatine, semantine, garsine kalbos sistema. Nesisteminių dalykų kalboje negali būti daug, kitaip kalba taps netinkama kultūrai, mokslui, viešajam bendravimui apskritai.

Kokios dažniausiai pasitaikančios stiliaus klaidos, į kurias reikėtų atkreipti dėmesį tiek viešai kalbantiems, tiek rašantiems?

Man pačiam ypač kliūva viešosios kalbos žodžio netikslumas, ne tik stilių, bet ir logiką griaunantis, minties neatitinkantis žodis. Štai radijo žurnalistas praneša: „Rytas“ nepasigailėjo Kėdainių „Nevėžio“. Ar, kalbant apie rungtyniavimą, varžybas, tikslinga vartoti su pasigailėjimu susijusius žodžius? Ką panašiuose kontekstuose galėtų reikšti pasigailėjimas: kad viena komanda tyčia nusileido, pasigailėjusi priešininkų? Arba girdime: „Svečių futbolininkai neslepia, kad žais tik dėl pergalės“. Taip ir maga paklausti žurnalistą: o turėtų, galėtų slėpti? Netikslingai pasirinktas žodis gali pažeisti ir kalbos etiką: „Perskaičiusi 15 min.lt žinutės (spalio 2 d.) antraštę „Vyras taikliai metė mažametei į galvą elektrinį pjūklą“, linkiu tą antraštę sumaniusiam žurnalistui lygiai to paties.“ (iš Giedros Radvilavičiūtės interviu 2012).

Stilių gadina, kalbą daro tuščiažodę kai kurios madingos frazės, pavyzdžiui, „yra kaip yra“. Pagal šį „susitaikėliškos“ prasmės modelį jau prikurta aibė frazių: „atsitiko kaip atsitiko“, „išėjo kaip išėjo“, „įvyko kaip įvyko“, „matėm ką matėm“, „pavyko tiek, kiek pavyko“, „turim tai, ką turim“, „turime tokius (vadovus), kokius turime“… Juozas Erlickas iš tokių frazių pasišaipo: „Buvo kaip buvo, yra kaip yra, bus kaip bus.“

Jau keletas metų sakytinėje kalboje įsigalėjęs įkyrus pertaras „iš tikrųjų“. Girdime, ypač klausydamiesi radijo, kaip šitas „iš tikrųjų“ yra įsiskverbęs į dažno kalbėtojo šneką. Bet, žiūrėk, pats pradedi kalbėti ir nepajunti  – griebiesi to įkyraus pertaro.

Populiarinamas žemasis stilius. Žargonu, bendrinės kalbos užribio fraze mėgaujasi reklama. Vadinasi, jos kūrėjai orientuojasi į atitinkamos kultūros adresatą. Spjaunama į tai, kas iš seno buvo laikoma kultūringa laikysena ir kalbėsena. Žodžio laisvė neskiriama nuo palaido liežuvio. Nešvankybių pilni internautų komentarai, nesibodi tokios kalbėsenos ir teatrai, jų skonį atitinkantys dramaturgai.

Pastaruoju metu net išleidžiama knygų, kuriose, švelniai tariant, nutolstama nuo lietuvių kalbos stilistikos, motyvuojant, kad tai individualus kūrėjo stilius. Taigi kur riba tarp individualumo ir nemokšiškumo?

Dar jaunystės metais, vos pradėjęs dėstyti stilistiką, esu (sau) padaręs tokį „atradimą“: ir stiliaus klaidos (trūkumai), ir originaliausios, puikiausios stiliaus figūros vaikšto tais pačiais keliais: daromos (sukuriamos) pažeidžiant tas pačias normas, tik nemokša nesuvokia, kad pažeidžia, jo „figūra“ būna nei į tvorą, nei į mietą, neatitinka norimos perteikti minties, o turinčio kalbos nuovoką – tyčia, sąmoningai laužoma „norma“ kelia nelauktumo efektą, daro estetinį poveikį, džiugina – va kaip galima pasakyti! „Metaforos. Žodžiai dainõs, kur apie vėją sakoma, kad tai „žemės alsavimas“. Nedaug tiesos, o gražu“ (Sigitas Geda, iš dienoraščio). Paprastai tariant, metafora yra nesąmonė, neteisybė, alogizmas, bet ji turi savą logiką. Kai tos logikos, prasminio derinimo nėra – turime prastą išraiškingumo priemonę. „Išars gilią  vagą muzikos padangėje“ (televizijos muzikinės laidos vedėjas). „Išars… padangėje“? Gal muzikos arimuose, dirvonuose, hektaruose (juokaujamai), laukuose, plotuose, žemėje..?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę lietuvių kalbos padėtį?

Nūdienos lietuvių kalbininkai tą padėtį apibūdina įvairiai. Vieni (paprastai miesto augintiniai, jaunesnės kartos atstovai) teigia, kad lietuvių kalba gyvenanti savo aukso amžių, puikiai tenkinanti dabartinės visuomenės poreikius. Kiti (paprastai kilę iš kaimo, vyresnės kartõs) mano, kad dabartinė kalba, ypač kalbėsena, skursta, susta… Priklausau pastariesiems, gal todėl, kad esu senas ir iš kaimo. Lietuvių kalbos ateitis neatrodo šviesi. Senka šaltiniai, iš kurių ji galėtų semtis galių, mąžta   aplinkybių, kurios padėtų jai klestėti, gražėti. Labai jau stiprios ardomosios, griaunamosios jėgos. Ypač skaudu dėl tų „pažanguolių“, kurie, pasitelkę paviršutiniškus, diletantiškus argumentus, įnirtingai puola kalbos priežiūrą, norminimą, neigia pačią bendrinės kalbos idėją. Antai Mantas Adomėnas skelbia (savo ausimis girdėjau 2018 metų spalio 29 dieną LRT „Aktualijų studijos“ laidoje), kad reikia kalbėti be taisyklių, laisvai, moderniai, taip, „kaip jaunimas dabar kalba“. Apmaudu, kad  tokias „vertybes“ populiarina ne koks mažaraštis, o kembridžuose aukštus mokslus ėjęs Seimo narys. Taigi, aukso amžius skelbiamas… kalbos darkymui.

Jūsų manymu, dėl kokių priežasčių mažėja lietuvių kalbos prestižas ir kokių reikėtų valstybės sprendimų kalbos prestižui padidinti?

Pagrindinė priežastis yra pasaulio globalėjimas. Man, lietuviui ir dar lituanistui, nesmagu, kai   gimnazistė sako: „Kur su ta lietuvių kalba nuvažiuosi?!“, betgi ji teisi. Be važiavimo, važinėjimo po pasaulį jauno žmogaus gyvenimą šiandien sunku įsivaizduoti. Bet didžiųjų pasaulio kalbų turėtume mokytis ne gimtosios kalbos sąskaita. Jau bus 25 metai, kai buvo padidintas anglų kalbos pamokų skaičius, tuo pat metu pamažinus lietuvių kalbos pamokų. Pasigirsta net siūlymų atsisakyti valstybinio lietuvių kalbos egzamino, nes jo rezultatai kur kas prastesni negu anglų kalbos.

Valstybės sprendimų?.. Kone nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, vienokia ar kitokia partija valdžioje, vis sužinom apie kokį naują potvarkį, adresuotą mokykloms, mokslo ir kitoms institucijoms, kuris tik mažina lietuvių kalbos vartojimo erdvę, išlaisvina iš bet kokių prievolių gimtajai kalbai, jos vartosenai. Toks požiūris – kaip vieno Juozo Apučio apsakymo sodiečio, kuris, paklaustas, kokius mokslus Vilniuje studijuojanti duktė, sakosi, kad jam gėda ir prisipažinti: lietuvių kalbą! Tarsi jos nemokėtų, tarsi jos dar reikėtų mokytis… „Ar nebus lietuviai pramiegoję tą dieną, kai Dievas savigarbą žmonėms dalijo?“ – kitados retoriškai klausė vienas šviesiausių mūsų kultūros žmonių Bronys Savukynas.

Esate Lietuvių kalbos draugijos narys, kuo svarbi draugija puoselėjant lietuvių kalbą?

Lietuvių kalbos draugija buvo įkurta 1935 metais ir gyvavo iki 1941-ųjų. Ji atkurta Atgimimo metais, 1989-ųjų sausį. Svarbiausias jos tikslas yra burti visus, kuriems rūpi lietuvių kalbos likimas, jos kultūra, ir ugdyti kalbinį tautos sąmoningumą. Galima sakyti, kad tai visuomeninė gimtosios kalbos globos organizacija. Pirmaisiais atkurtos draugijos metais jos grupių ir narių bei entuziazmo ir veiklos būta kur kas daugiau negu šiandien. Bet, atsižvelgiant į mano jau minėtas aplinkybes, ir šiandien draugijos veikla negali nedžiuginti. Esama įdomių, prasmingų, populiarių renginių: nacionalinis diktantas, metų žodžio ir posakio rinkimai, kalbos viktorinos ir kt. „Gimtosios kalbos“ žurnale vis paskaitome apie patrauklią įvairiuose Lietuvos kraštuose įsikūrusių grupių veiklą. Kol draugijai vadovauja tokios kalbininkės kaip profesorė Genovaitė Kačiuškienė (pirmininkė), „Gimtosios kalbos“ vyriausioji redaktorė Rita Urnėžiūtė (sekretorė), tol dėl jos ateities galime būti ramūs.

Ne vieną gražiai veikiančią draugijos grupę turime ir Šiauliuose. Kasmet rengiamos konferencijos „Gimtoji kalba mokykloje“ (kas antri metai išleidžiamas tų konferencijų pranešimų rinkinys), moksleivių ir studentų kalbos olimpiados, nemažas būrelis moksleivių, studentų ir augesnių žmonių, norėdami pasitikrinti savo raštingumą, kasmet rašo diktantą. Išradingai paminima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, miesto ir krašto laikraščiuose aptariami aktualūs kalbos vartojimo bei kalbos mokslo klausimai…  Beje, „masinio“ diktanto rašymo idėją iš Paryžiaus yra parvežusi G. Kačiuškienė, kitados Sorbonos universitete keletą metų dėsčiusi lietuvių kalbą; toks kasmetinis diktantas pirmiausia ir buvo pradėtas rašyti Šiauliuose.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
https://www.manokrastas.lt