Kazio Bradūno metai. Julius Sasnauskas. Kai tikrai būni

Kazys Bradūnas, gimęs Kiršuose prie Alvito 1917-ųjų vasarį, likus metams iki Lietuvos gimimo, šitaip turbūt gavo savo paties likimą ir poetinę misiją. Kas tik jo išgiedota per septynis dešimtmečius, tie du didoki „Sutelktinės“ tomai, yra nepertraukiamas buvimas su Lietuva ir Lietuvoje. O būta Bradūno visaip: ir paprastai, kasdieniškai medituojant gimtąją žemę, klausantis jos garsų, valgant joje išaugintą duoną, mylint jos žmones, ir tik iš tolo, atminties ir sielos galybe, bet tarsi neišėjus. Jeigu to reikėjo, keliavo iš vienos vietos į kitą, brovėsi per epochas, per įvykius, su vienais palydovais ir su kitais. Gražiu, dideliu ratu, kitąsyk po du kartus, apėjo Lietuvą. Todėl Antanas Maceina ir paskelbė ex cathedra: „Nesame turėję lietuviškesnio poeto už Bradūną.

Toje begalinėje lietuviškoje visatoje yra ir Bradūno Dievas, jeigu jau norime ir jį minėti. Būdamas su Lietuva ir Lietuvoje, poetas niekaip negalėjo ir nebūtų galėjęs jo išvengti. Recenzuodamas trečią Bradūno eilių knygelę, išeivijos kritikas sakė, kad Dievas jo kūryboje esąs „retas svečias“. Ne per kančias ir ieškojimus surastas, bet „paveldėjimo keliu gautas“. Ir turbūt todėl – „per mažai krikščioniškas, sensterėjęs“. Gal ir taip. Bet juo daugiau Bradūno gyventa ir rašyta, juo labiau plėtėsi jo teofanijų sąrašas, o pats Dievas ėjo vis jaunyn. Tik ir vėl: tie nauji Dievo švystelėjimai, išnirimai buvo irgi nulemti Lietuvos žemėlapio ar lietuviškos istorijos. Pats prisirakinęs prie savo šventos žemės, Bradūnas ir Dievą prie jos prirakino, neleisdamas, kad jis nebūtų, nematytų, nedalyvautų, ypač ten, kur dėl gražumo ar dėl baisumo labiausiai jo reikia. Jei prisimintume Bibliją, tai neatrodys nei keista, nei kažin kaip nauja, bet poetas tą dangaus susimaišymą su mumis bus atradęs ne iš knygų, o veikiau iš savęs, iš savo paties apreiškimų ir nuojautų. Ir negali sakyti, jog Dievui mažiau tinka buvoti begaliniame laukų tylėjime ar Vilniaus varpuose negu liepsnojančiame Mozės krūme, ant balto vėlių suolelio negu visatos karaliaus soste, ledinėje tundroje ar partizanų kraujo laštaky negu Romos katakombose. Dievas Bradūnui nedingsta niekur, jei tik įmanoma sudėlioti lietuvišką žodį ir susisiekti su gimtine. Netgi tuose eilėraščiuose, kuriuose Dievas įgyja universalumo, biblinės didybės ir paslapties, vis tiek šalia atsiras žodis ar vaizdas, grąžinantis Dievą ten, kur jis turi būti ir kur įsitvirtinęs pats autorius – Lietuvos panoramoje. Jei tik galima pasijusti tėviškės įsaulių uoga, sutirpsiančia Viešpaties burnoje, poetui nebaisu jokių visatos tamsybių.

Liepęs būti šiame pasaulyje, Dievas dovanojo Bradūnui ir tai, ko reikia, kad tas buvimas nepasiklystų ir turėtų prasmę. Garsi prancūzų rašytojo Bernanoso frazė, jog „viskas yra malonė“, galėtų atsirasti ir Bradūno poezijoje. Tiesa, jis nesvarsto, kaip malonė sudoroja tamsą, kaip veikia mirties ir nuodėmės fone, bet patikliai, vaikiškai išpažįsta, kad Dievas yra ištikimas ir nelieka abejingas. Tie abu veiksmai vienodai svarbūs, šventi ir pačiam poetui.

O jeigu asmeniškai, tai esu jam įsiskolinęs. Kai buvau vaikas, namie vartydavau dvi keistas knygas. „Morenų ugnys“ buvo blyškios, iš kopijavimo aparato, storu rudu viršeliu be užrašų. „Sidabrinių kamanų“ – tik palaidi plonyčiai lapeliai, primarginti rašomąja mašinėle. Tas knygas buvo palikęs saugoti mūsų šeimos draugas, universiteto studentas. Kodėl tie daiktai pavojingi, niekas garsiai neaiškino. Bet įsidėmėjau, kad yra slaptų knygų. Ir kad už eilėraštį ant rūkomojo popieriaus gali būti blogai. Kai po kurio laiko pirmąsyk darė kratą, tarp paimtų dalykų, žinoma, atsidūrė ir tos abi Bradūno knygelės. Taigi nesileido paslepiamos.

Kita skola Bradūnui – dėl autorinių teisių ir kaimynystės. 1979 metų vasarą su draugais leidome pogrindinę spaudą. Panašią į anuos eilėraščių lapelius. Vieną liepos naktį reikėjo pabaigti naują „Vyčio“ numerį. Dirbau sargu Šv. Jono bažnyčioje, kuri tada vadinosi Mokslo muziejumi. Virš zakristijos buvo direktoriaus kabinetas, saugi vieta naktiniams reikalams. Kad būtų gražiau ir stipriau, taip, kaip mokė mokykloje, „Vyčio“ turinyje atsirado keli Bradūno eilėraščiai. Jau buvo aiški jų prigimtis. Paryčiais už lango Gorkio gatve pūškavo autobusas. Ten visai netoli, už kelių namų, studentas Bradūnas su draugais 1940-aisiais irgi buvo kūręs planus, kaip išvaryti lauk okupantus.

Rimvydas Šilbajoris apie Bradūną sakė, kad didžiųjų pasaulio katastrofų triukšme jis tikėjęs, kad „poetas gali skudučiais išgroti visą žmogaus siaubą ir neviltį, ir tremties klystkelių sielvartą“. Išeitų, kad poetui pavyko. Išgrojo. Buvo girdėti ir ten, kur rodėsi neįmanoma. Dar daugiau – bradūniškų skudučių aidas, nors ir tylus, visu rimtumu kvietė būti. Ne tuščiomis ir ne aukštyn pakeltomis rankomis.

Šis rinkinėlis, poeto dukters Elenos sumanytas, lauktas, iš anksto vadintas „Bradūno maldaknyge“, tikrai galėtų būti pavyzdys, kaip gražiai ir neįkyriai galima bendrauti su Dievu. Religinių banalybių sraute, kuris šiandien tvindo mūsų katalikybę, tai brangi atgaiva. Bet dar svarbesnė Bradūno „maldų“ pamoka ar išvada galėtų būti ta, kad Dievas, prisistatydamas ar neprisistatydamas, dalyvauja visame kame. Mums pradedant ir baigiant „būti“. Pats būdamas kitame pasaulyje, jis leidžia mums, net skatina daugybe saitų susirišti su šia žeme ir jos žmonėmis.

Kazys Bradūnas SMĖLIO TRIPTIKAS

1. ATBUVAU

Dievas liepė man būti,
Ir aš atbuvau
Tą akimirką, vadinamą gyvenimu.
O Čiurlionio pienėm žaidžiantis vaikuti,
O Rembrandto susimąstęs seni,
Dievas liepė man eiti,
Ir aš keliavau,
Kol radau čia judu tartum brolius.
Pasakykit, kur dabar toliau –
Ir pėda ant smėlio atsistoju…

 

2. PIRMI LAŠAI

Suošė viršūnėm šaltas vėjas,
Ir pabiro į lapus pirmi lašai –
Viešpatie, tu smėlyje rašai,
Ko dar niekad nebuvai žadėjęs…

Aš klaupiuos į smėlį ir skaitau,
Ko ilgai ilgai nesupratau.

 

3. ELEGIŠKI POKŠTAI

Kada gyvenimas jau aiškus,
Kai suprasta net jojo pabaiga,
Dar noris krėsti pokštus vaikiškus:
Plaukti laivais išdžiūvusia vaga,

Paversti žirgu mažą skruzdėlę,
Pasėt rugių tuščiam karste
Ir mirtį, amžiną pajuodėlę,
Nupiešti skaisčia saulute…

Bet aš be žirgo – tik ant balno
Po debesų skara šlapia,
Vienas ant pliko smėlio kalno
Ties kalną semiančia upe.

Bernardinai.lt