Kazio Jakubėno atminimo diena

Kazys Jakubėnas (1908 02 10–1950 01 08) – poetas, vertėjas, kurio eilėraštį „Mano abėcėlė“ atsimename nuo pirmosios klasės. Poetas prieš 70 metų buvo nužudytas sovietinio saugumo. Atsimindami Kazį Jakubėną, siūlome paskaityti Justės Radzevičiūtės straipsnį „Praūžęs kaip vėtra“. Šis tekstas buvo parašytas minint Kazio Jakubėno gimimo šimtąsias metines.

Kad ir ką dainuotų grupė „Vairas“, yra žmonių, kurie gimsta ne laiku. Ir turbūt yra žmonių, kuriems, kada begimtų, vis tiek lemta kovoti. Yra žmonių, kuriuos mes per lengvai paleidžiame. Tuomet belieka rinkti juos po trupinį. O iš tų trupinių – tokia dėlionė, kad nors laiko mašiną konstruok, taip norisi „prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų“. Vienas iš tokių – poetas Kazys Jakubėnas. „Tvirtos valios, užgrūdintas revoliucionierius, kerštingo įsitikinimo politiniams priešams“¹, – taip apie jį rašoma charakteristikoje, pridėtoje prie vienos iš daugelio bylų.

Jakubėnas taip pat buvo įtrauktas į asmenų, galinčių veikti kaip teroristai, sąrašą. Ir jei dabar mintyse bandote prisiminti bent vieną jo kūrinį, tai daugeliui turėtų suskambėti šis vaikiškas erzinimas, parašytas žmogaus, kaltinto terorizmu:

Birutėle šeimininkė
Kubilėly tešlą minkė.
Kepė skanų pyragėlį
Pavaišino katinėlį.

„Ateinu aš iš pievų rasotų“

Kazys Jakubėnas gimė 1908 m. vasario 10 d. Kaušiškių vienkiemyje netoli Papilio, Biržų rajone. Tėvai Petras ir Uršulė turėjo septynių hektarų ūkį. Sodyba stovėjo netoli miško. Šeimoje Kazys buvo paskutinis, vienuoliktas vaikas. Iš visų vienuolikos išaugo septyni: penki broliai ir dvi seserys. Mažasis Kaziukas dažnai sirgdavo, todėl mamos buvo ypač saugomas ir lepinamas. Išskirtinį dėmesį jam rodė ne tik mama. Susidomėjusiam vaikui tėvo brolis Mykolas pasakodavo apie 1905 m. Rusijos revoliuciją, 1863 m. sukilimą Lietuvoje. Gal tuomet, beklausant dėdės pasakojimų, ir pradėjo formuotis „tvirtos valios, užgrūdintas revoliucionierius“.

Tą tvirtą valią ir užsispyrimą jis turėjo progos parodyti dar Papilio pradžios mokykloje, kur jį mokė poetas Kazys Binkis. „Kartą mokykloje mokiniai išmušė langą. Aš tuo metu buvau klasėje. Atėjęs mokytojas paklausė, kas kaltininkas. Niekas neprisipažino. Mokytojas pareikalavo, kad aš pasakyčiau. Aš pasakyt atsisakiau ir mane paliko po pamokų. Aš labai įširdau, iš mokyklos pabėgau ir nutariau į ją nekelti nė kojos. Mokytojas po trijų dienų atėjo manęs ieškoti, o aš pasislėpiau sode kriaušėje, bet jis surado mane, liepė lipti žemyn ir, paėmęs už ausies, daug nesibardamas ėmė tempti paskui save. Taip vėl buvau grąžintas į mokyklą“², – prisiminė jis.

Greičiausiai tai buvo pirmasis Kazio patirtas kvotimas, kurį jis puikiai atlaikė nė neįtardamas, kiek baisesnių tardymų jo dar laukia. Binkis Jakubėnui buvo ne tik pirmasis mokytojas, bet ir, kaip dažnai atsitinka, savotiškas idealas. Jųdviejų susikibimas prie tos kriaušės tik rodo, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, susitiko lygus su lygiu. Jau vėliau Binkis mokys Jakubėną, kad visi Kaziai yra socialistai. Net aiškins, kad Karlo Markso vardas panašus į Kazio. Ir tai jau nebuvo paiki pokalbiai su vaiku. Tai buvo tikėjimas. Jakubėnas toks ir liko – nė karto per gyvenimą nepadaręs nieko, kuo nuoširdžiai netikėjo. Net poelgiai, kuriuos vėliau pats laikė klaidingais (kaip kad sovietų valdžią liaupsinančio eilėraščio „Negrįš ta diena, kur praėjo“ parašymas 1940 m.), iš pradžių Jakubėnui atrodė teisingi ir tinkami.

Kaip teigia pats Jakubėnas, socialistu save jis pradėjo laikyti dar mokykloje. Skaitė nelegalius „Socialdemokrato“ ir „Tiesos“ laikraščius. Tikėjo Binkio aiškinimu, jog socialistas turi daug dirbti, skaityti, kad išmoktų nugriauti buržujų valdžią. Labiausiai Jakubėnas ir troško mokytis. Nors jo tėvas norėjo, kad iš sūnaus išaugtų amatininkas, o motina svajojo apie sūnų kunigą. Arčiausiai žiaurokos tiesos buvo Binkis, kartą juokais pasakęs, kad iš Jakubėno nieko neišeisią ir gyvenimą jis greičiausiai baigsiąs kalėjime…

„Laisvas vaikas žaliųjų laukų“

1920 m. Kazys pradėjo lankyti Biržų gimnaziją. Mokydamasis joje, įstojo į tuo metu veikusią „Aušrininkų“ kuopelę. Tai buvo socialistinė, bet ne marksistinė organizacija su idealistinės pasaulėžiūros principais: individualizmu, laisvės idėjomis, aukštomis dorovinėmis nuostatomis. „Aušrininkams“ priklausė ir vyresnieji Kazio broliai Pranas bei pats artimiausias – Alfonsas. Dar gimnazijoje Jakubėnas išspausdino ir pirmuosius savo kūrinius. Jie pasirodė „Aušrinėje“, „Jaunime“, „Kultūroje“.

Gimnaziją Kazys baigė metais vėliau, nei turėjo, mat aktyvi politinė veikla sukliudė tinkamai pasiruošti egzaminams. 1928 m. jis įstojo į Kauno universitetą, kur ketino studijuoti teisę. Čia jis taip pat prisidėjo prie studentų socialistų „Aušrininkų“ veiklos. Tačiau universitete Jakubėnas studijavo neilgai. 1929 m. buvo suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėti už dalyvavimą atentate prieš Augustiną Voldemarą. Paaiškėjus, jog prie to jis nėra prisidėjęs, 1931 m. buvo paleistas. 1933 m. vėl suimtas už eiles, nukreiptas prieš tautininkų režimą. Iš kalėjimo išeina po dvejų metų ir vėl stoja į universitetą. Tačiau jau 1936 m. Kazio vėl ieško policija, tad studijas tenka nutraukti. 1937-aisiais kalėjime sėdi du kartus. Ir vis už kūrybą.

Praėjus tiek metų galima jau kitaip vertinti tuos jo persekiojimus. Nemažai jo kūrybos analizavusi Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė rašo: „Bet Kazys Jakubėnas nebuvo nusikaltėlis. Tiesiog jo politinės pažiūros, o dar labiau – eilėraščiai suaugusiems, kuriuose jis piktinosi paprastiems žmonėms daromomis skriaudomis, nepatiko nė vienai valdžiai.“3

Tačiau po Jakubėno žūties praėjus vos devyneriems metams apie jo keliones po kalėjimus buvo rašoma kiek kitaip: „K. Jakubėno poezija visada skambėjo pilietiškai, aktualiai ir, nepaisant kai kurių individualistinio maištavimo elementų jo pasaulėžiūroje, turėjo nemažos visuomeninės reikšmės. Ne be pagrindo fašistinės Lietuvos cenzūra konfskavo vos pasirodžiusias jo eilėraščių knygas „Ūžia melsvas šilas“ (1936) ir „Dvidešimt metelių“ (1938), ne be priežasties poetas buvo ilgus metus kalinamas buržuazinės Lietuvos kalėjimuose.“4

1938–1939 metai Jakubėnui lengvesni. Jis vėl laisvėje ir pusę metų praleidžia Paryžiuje. Didžiausią įspūdį padaro pabėgėliai iš Ispanijos, kurie jam gyvai papasakoja apie pilietinį karą savo šalyje. 1963 m. pasirodžiusiame straipsnių rinkinyje „Tautų draugystė lietuvių ir rusų literatūrose“ apžvelgiama Jakubėno kūryba, susijusi su Ispanijos pilietiniu karu. Ji puikiai atspindi besikeičiančią rašytojo pasaulėžiūrą ir ypač jo požiūrį į kovą už laisvę, teisybę. Pirmieji Jakubėno eilėraščiai apie Ispaniją dainingi, panašūs į liaudies dainas, juose atsiskleidžia užuojauta kovojančiam kraštui. Vėliau, demokratijos jėgoms nebeatsilaikant prieš fašizmą, jo posmuose nuskamba nusivylimas pačiomis eilėmis:

Įkyrėjo eilėraščiai graudūs
Ir lakštučių giesmė vakarais,
O jaučiu aš: patrankos jau gaudžia,
Reikia kulkų, ne žodžių tenais.

Po Ispanijos pralaimėjimo Jakubėnas parašo lyrišką, gana siauros tematikos, bet originalų eilėraštį, kuris greitai tampa daina, – „Ispanė tremtinė“.

„Ir norėjau jums meilę giedoti“

Vis dėlto nuo 1936 m. Jakubėnas daugiausia rašo vaikams. Taip jam pavyko ne tik šiek tiek išvengti cenzūros, bet ir įgyvendinti savo pedagoginius užmojus. Jis visuomet labiausiai rūpinosi paprastais darbo žmonėmis ir vaikais. Vaikams Jakubėnas rašė naudodamasis liaudies dainų pavyzdžiu. Todėl daugelis jo eilėraščių lengvai uždainuojami, paprastai įsimenami. Tiesa, net ir šita jo sritis sulaukė griežtokos kritikos. Kai kurie jo išsišokimai buvo laikomi nepedagogiškais. Mat kartais, remdamasis tautosakos tradicija, Jakubėnas į eiles vaikams įterpdavo vieną kitą šiurkštų žodį, pavyzdžiui: „Žliumbia Petrė / Kaip telyčia.“

Tačiau daugelis jo eilėraščių vaikams buvo mėgstami ir skaitomi. G. Skabeikytės-Kazlaus-ienės teigimu, poeto paslaptis – menas stilizuoti: „Jakubėno poezijoje įsigali stilizavimo modelis, kurio struktūros dominantė yra dviem vaikų dainų žanrinėms grupėms – žaidinimams ir erzinimams – būdinga eilėdara.“5 Vincas Auryla išskiria ir pagrindines tematines linijas: vaiko buitis, pagalba tėvams, vaiko ydos, gyvūnai, kuriems Jakubėnas suteikdavo vaikų būdo savybių6. Jakubėno eilėse apie gyvūnus vyrauja realų pasaulio vaizdą atitinkantys siužetai. Jie panašūs į liaudyje žinomą pasaką apie žilą bobutės oželį, kurį, pabėgusį į laukus, sudrasko vilkai. Jakubėnas nori parodyti, kad reikia saugotis ir klausyti išmintingesnių už save perspėjimų, nes pasaulis yra žiaurus. „Mirties nešėjai Jakubėno poezijoje nėra smerkiami, mirtis traktuojama kaip natūrali prigimtinio gyvūnų antagonizmo pasekmė.Platesne prasme – gyvūnų nuotykių eilėraščiais poetas diegia vaikui blaivią suaugusio žmogaus sampratą apie pasaulį – nesaugų, be santarvės, kuriame silpnasis gali išlikti tik tuo atveju, jei sugeba pats apdairiai sergėti savo gyvybę.“7

Kiti Jakubėno eilėraščiai apverčia pasaulį aukštyn kojom ir diegia vaikui humoro supratimą:

Gandras varlę
Apkabino,
Užkaleno:
– Ga ga ga.

Šeškas vištą
Tol šokdino,
Kol nudilo
Uodega.

Tokie eilėraščiai liudija poeto troškimą, kad skaitydamas vaikas ne tik šypsotųsi, bet ir nusikvatotų.

„Būti pranašu laisvės laikų“

1940  m. Jakubėnas su entuziazmu sutinka sovietinę santvarką. Gauna redaktoriaus darbą Lietuvos telegramų agentūroje. Bet greitai sovietų valdžia nusivilia, nes ištremiama jo sesuo. Jis pats tik daug vėliau broliui papasakos buvęs kalbinamas teikti informaciją apie nusiteikusius prieš tuometinę valdžią žmones. „Buvo taip. Kartą, grįžęs į savo butą (Kaune. – Aut.), rado duris atrakintas. Jo kambaryje sėdėjo saugumo karininkas. Paklaustas, kaip jis čia pateko, atsakė, kad jiems neegzistuoja jokie užraktai, ir pakvietė važiuoti pas valstybės saugumo ministrą (Gladkovą. – Aut.)“8, – Kazio pasakojimą prisimena brolis Alfonsas. Kazys nuvažiavęs, o Gladkovas kalbinęs jį darbais prisidėti prie Lietuvos gerovės. Kazys atsakęs, kad jis ir taip prisideda – savo kūryba. Tuomet Gladkovas pasiūlęs „ teikti žinių, kurios rodytų priešišką pažįstamų nusistatymą Tarybų valdžios atžvilgiu“. Jakubėnas pasakęs, kad pats buvo ne kartą tampytas saugumo rūmų koridoriais, todėl niekaip negalįs prisiversti bendradarbiauti, tada Gladkovas pažadėjęs padaryti jį geriausiu pasaulyje poetu. Vėliau Kazį įkalbinėjo dar vienas valdininkas, bet ir tas nieko nepešė. Iš karto Jakubėno nepaleido, dvi paras išlaikė uždarytą. O po to įvykio ant jo bylos atsirado užrašas „čiornyj“.

1941 m. Lietuvą užėmus vokiečiams, Jakubėnas vėl buvo kalinamas, metus dirbo baldų dirbtuvėje Kaune, po to Alytaus tuberkuliozės sanatorijoje sekretoriumi. Paskutiniais okupacijos metais slapstėsi nuo jo ieškančių saugumiečių.

Nuo saugumiečių teko slapstytis ir Kazio broliui Alfonsui, nes tarybiniais metais jis ėjo atsakingas pareigas Teisingumo liaudies komisariate. Julius Būtėnas tai prisimena straipsnyje „Kaip poetas suvedžiojo gestapininką“9.

Advokato Alfonso Jakubėno gestapininkai ieškojo Alytuje, kur jis gyveno pas mokytoją Kazį Klimavičių. Į butą atėjus gestapo Alytaus viršininkui A. Jarulevičiui, šeimininkė pasakė, kad Jakubėnas miega. Tada gestapininkas įsiveržė į kambarį ir paklausė, ar yra Jakubėnas. Atsiliepė ten buvęs Kazys ir buvo išvestas, o Alfonsas liko nepastebėtas, mat jo lova stovėjusi už širmos. Vedamo į žandarmeriją Kazio Jarulevičius paprašė atrakinti pakeliui esantį advokato kabinetą. Tik tuomet Kazys suprato, kad gestapininkas ieško ne jo, o brolio, tačiau nepasimetė. Kad yra ne tas, kurio ieško, prisipažino tik žandarmerijoje ir pasakė, jog brolis išvykęs į Kauno apygardos teismą ginti bylų. Tuo metu Alfonsas slapstėsi netoli namų, o vėliau padedamas kaimynų pasitraukė į kaimą.

Pats Kazys Jakubėnas prie valdžios taip pat nepritampa, slapstosi, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, o kai kurie jo pasisakymai kelia pasipiktinimą. Jau 1945 m. už kritišką pasisakymą pirmajame Sovietų Lietuvos rašytojų suvažiavime buvo apšauktas šmeižiku, tikrovės juodintoju. Tokie pasisakymai vėliau Kaziui kainavo laisvę ir turbūt gyvybę. Rašytojų sąjungoje jis ypač nesutarė su tuometiniu jos pirmininku Petru Cvirka. Šis vėliau liudys byloje prieš Kazį Jakubėną. O Alfonsas Jakubėnas spėja, kad Cvirkos nemalonę Kazys užsitraukė rašytojų susirinkime kilus diskusijai, spausdinti ar ne Vinco Kudirkos kūrinius. Cvirka pasisakęs prieš, o Kazys tuomet atsistojęs ir pareiškęs: „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!“ Rašytojo brolio manymu, už tai Cvirka taip ir nesugebėjęs atleisti. 1945 m. Jakubėnas buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos.

„Žiaurieji žmonės skundė, barė“

Sunkiausias Jakubėno gyvenimo laikotarpis prasideda 1946 m. Kovą pas jį atliekama krata. Saugumiečiai išsineša du rankraščių pilnus lagaminus, o Kazys suimamas. Brolis Alfonsas ieško pagalbos visur. Kreipiasi ir į švietimo ministrą, bet šis atsako: „Visa, ką mes gero per metus padarome, jūsų brolis per minutę sugriauna!“ Balandį Jakubėnas perkeliamas į saugumo kalėjimą, esantį ministerijos rūmų pusrūsyje. Vėliau jis broliui pasakos, kad čia jį tardęs Saakijanas buvęs ypač žiaurus. Tardymas vykdavęs nuo 21 iki 9 valandos, o nuo 9 iki 21 valandos buvę draudžiama net prigulti. Saakijano parankiniai per tardymą prie pat Jakubėno ausų spragsėdavę pistoletais.

Kalėjime lankyti Jakubėną buvo draudžiama, brolis jam nusiųsdavo maisto, drabužių. Rugpjūtį nušvito viltis, kad byla bus nutraukta, bet tai daryti delsiama ir spalį nusprendžiama bylą perduoti teismui.

Jakubėno byloje prieš jį liudijo rašytojai Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Antanas Venclova, Juozas Baltušis. Broliui Alfonsui nepavyko įvykdyti Kazio prašymo ir pakviesti vienos jam palankios liudytojos. Moteris eiti į teismą pabijojo.

Jakubėnas kaltintas antitarybiniais pasisakymais, veikla, netinkamais eilėraščiais. Byloje minimi du eilėraščiai. Vieną jų Jakubėnas rašė savo draugei, mylimajai Onai Šimaitei, 1944 m. išvežtai į Vokietiją. Kitas – „Laikrodėlis“:

Išsiėmęs laikrodėlį,
Žiūriu ir stebiuos:
Kaipgi jis dar išsilaikė
Šitokiuos laikuos?

Man širdis kaip laikrodėlis
Plaka nuolatos,
ir džiaugiuos, kad iš krūtinės
Neištraukė jos.

Štai apie šį eilėraštį Venclova savo liudijime rašo: „Kiek atsimenu, eilėraštyje „Laikrodėlis“ jis pavaizdavo veiksmus kai kurių Tarybinės armijos karių, kurie atiminėjo iš piliečių laikrodėlius.“ Baltušis dar labiau apibendrina: „Jis kreipėsi į auditoriją eilėraščiu „Laikrodėlis“, kuriame padarė užuominą dėl Raudonosios armijos karių nusikalstamos veiklos.“10

Jakubėną teismas pripažino kaltu už antitarybinę propagandą ir agitaciją ir nuteisė penkerius metus kalėti. 1947 m. vasarį brolis Alfonsas, atėjęs aplankyti Kazio, kalėjime jo neberado. Jis buvo Kazachstane, Karagandos-Dolinskojės anglių kasyklose. Pirmą laišką Alfonsas gavo kovą. Kazys prašė atsiųsti lašinių arba taukų, nosinę, porą vasarinių kojinių, „o svarbiausia – atsiųsk man rašomo popieriaus kokių porą sąsiuvinių, pieštuką. Laisvu laiku aš galiu ką nors rašyti, nes kultūrinis darbas čia leidžiamas.“

Peržiūrėjus Jakubėno bylą, kaltinimai buvo panaikinti, ir 1947 m. rugpjūtį Kazys jau Vilniuje. Apsigyvena pas brolį, tačiau visų ignoruojamas. Negali prisiregistruoti, gauti darbo, leidyklos nespausdina jo kūrinių, o vertimus leidžia nenurodydamos vertėjo arba nurodydamos slapyvardį. Kai 1949 m. iš Kazio pareikalaujama per 24 valandas išvykti iš Vilniaus, brolis pataria kreiptis į LSSR AT Prezidiumo pirmininką Justą Paleckį. Šis tuoj įsako priregistruoti Kazį pas brolį Alfonsą. Tačiau įsidarbinti Kaziui vis tiek nepavyksta. Jau buvo begaunąs knygų pardavėjo gatvėje darbą, bet prekybos vyresnybė pareiškusi, esą jiems nepatogu, kad žinomas rašytojas dirbs tokį darbą.

Jakubėnui dar grasinama atnaujinti bylą, jei jis neprisipažins priklausęs Eserų partijai. Tačiau brolis paaiškina, kad byla nutraukta ir būtų sunku ją teisėtai atnaujinti. Po šio pokalbio už knygos vertimą gautą honorarą Kazys atiduoda broliui, aiškindamas, jog jei jį suims, tai atims ir pinigus. Po keleto dienų Kazys dingsta.

„Ir kasė duobkasiai kapus“

1950 m. sausio 7 d. vakarą Alfonsas namo grįžo vėlai. Kazio lovą rado paklotą prieš miegą, bet jo paties nebuvo. Kaziui negrįžus ir rytą, brolis pamanė, jog jį suėmė saugumas, todėl pažįstamo advokato paprašė išsiaiškinti už ką. Sausio 11 d. Alfonsas iškviečiamas į miliciją, kur jam pranešama, jog Kazys rastas negyvas – sušalęs, be viršutinių drabužių – Kapų gatvėje.

Pats Alfonsas Jakubėnas bandė aiškintis, kas nutiko Kaziui tą naktį. Su kolega jis nuėjo į brolio žūties vietą. Užsuko ir į namą, prie kurio rastas jo kūnas, paklausinėjo gyventojų. Daugelis sakė girdėję šauksmus, beldimą, bet bijoję įsileisti. Pareigūnai Alfonsui buvo pasakoję, esą bebaigiantį sušalti Jakubėną į savo butą įsinešęs vairuotojas Klymovas. Neva jis bandęs Kazį gaivinti, bet jau buvę per vėlu. Pats Klymovas Alfonsui papasakojo, kad išgirdęs pagalbos šauksmą jis atidarė duris ir pamatė kieme išrengtą žmogų, šaukiantį pagalbos. Klymovas sakė iš karto negalėjęs gelbėti, tik kai žmogus visai sustiro ir pargriuvo ant sniego, milicijos įgaliotinis liepė įnešti jį į vidų. Klymovas sakė klausęs, kas kankino Kazį, bet šis jam iškišo liežuvį ir suriko: „Niekše!“

Antrą kartą apsilankęs Kazio žūties vietoje ir užsukęs pas Klymovą, Alfonsas jo bute rado kitą žmogų, kuris sakė, jog Klymovas visam laikui išvyko į Rusiją. „Man kilo įtarimas, kad pilietis Klymovas, ko gero, bus vienas iš tų budelių, kurie nukankino Kazį“, – rašo A. Jakubėnas.

Vėliau, sudėliojęs visas detales į vietas, A. Jakubė-nas atkūrė tokį Kazio mirties dienos ir nakties įvykių vaizdą: „Kaziui verčiant instrukcijas (K. Jakubėnas kartais versdavo iš rusų kalbos taupomųjų kasų instrukcijas, kad prisidurtų pinigų. – Aut.), atvyko saugumo tarnautojas ir pareikalavo, kad jis ateitų į Saugumo ministeriją. Kazys gavo telefono numerį, kuriuo turėjo paskambinti jį iškvietusiam pareigūnui, kad tas išrašytų įėjimo leidimą. Nebaigęs versti instrukcijos iki galo, Kazys ant rankraščio užrašė telefono numerį, matyt, norėdamas mane įspėti, kur jis esąs, ir skubiai išėjo. Kai nuvyko į ministeriją, jį suėmė ir nuvežė į Kapų gatvę. Greičiausiai tenai buvo tardymo punktas. Stalino laikais tokių punktų nuošaliose vietose tikrai būdavo.“

Alfonsas bandė aiškintis, kieno tas telefono numeris, kurį Kazys užrašė ant rankraščio, bandė į tai atkreipti valdžios dėmesį, bet tik buvo iškviestas į Saugumo ministeriją, kur jam pasiūlė pasaugoti savo galvą ir į bylą nesikišti.

Palaidotas Kazys Jakubėnas sausio 15 d. Tyliai, be orkestro. Į laidotuves leista pakviesti tik artimiausius giminaičius. Rašytojams dalyvauti uždrausta. Išdrįso ateiti tik Kazys Boruta, tiesa, jis Rašytojų sąjungai nepriklausė. Buvo nurodytas maršrutas nuošaliomis gatvelėmis, kuriomis turėjo būti gabenamas karstas.

Eiseną lydėjo saugumiečiai, jų buvo ne mažiau nei gedėtojų. Užkasus karstą žmonės dar lūkuriavo nežinodami, kad uždrausta net pasakyti kalbą. Brolis tik padėkojo atėjusiesiems ir paprašė skirstytis. Kai kuriuos einančius iš kapinių tikrino pareigūnai.

1954 m. mirties bausmėmis nubausti saugumo ministras V. Abakumovas, generolas majoras V. Komarovas ir generolas Leonovas. Pastarasis sušaudytas už sistemingą žmonių žudymą. A. Jakubėno manymu, būtent Leonovas galėjo organizuoti ir Kazio Jakubėno nužudymą.

…Brolis Alfonsas prisimena, kad tik rašydamas Kazys viską pamiršdavo: „Baigęs rašyti, patenkintas atsistodavo ir klausdavo: „Na, paklausyk, ar gerai parašiau?“ Ir tuojau perskaitydavo naują eilėraštį, kuris jo lūpose įgaudavo magišką jėgą.“

O, kad taip būti ne beržu svyruokliu,
O būti galingam, didžiam.
Vėtroj gyventi. Vėtroje ūžti.
Ir žūti su vėtra pačiam!


1 A. Jakubėnas, „Kazio Jakubėno byla“, Jaunimo gretos, 1988, Nr. 11, p. 21, 26–27; Nr. 12, p. 18–19.
2 Tarybų Lietuvos rašytojai, Vilnius: Vaga, 1967, p. 59–63.
3 G. Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas tautosaka vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
4 Literatūros ir meno metraštis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959.
5 G. Skabeikytė-Kazlauskienė, op. cit.
6 V. Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986.
7 G. Skabeikytė-Kazlauskienė, op. cit.
8 A. Jakubėnas, op. cit.
9 J. Būtėnas, „Kaip poetas suvedžiojo gestapininką“, Švyturys, 1972, Nr. 21, p. 21–22.
10 A. Jakubėnas, op. cit.

Kiti šaltiniai

A. Mieželis, „Žmogžudystė, įvykdyta prieš 45 metus“, Žiburys, 1994.J. Macaitis (red.), Tautų draugystė lietuvių ir rusų literatūrose: straipsnių rinkinys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. Tarp knygų, 2008, Nr. 1. Biržų kalendorius, 1990 m.

G. Skabeikytė-Kazlauskienė, Kazys Jakubėnas. Kas kiemely daros, interaktyvus, <http://www.rasyk.lt/knygos/kas-kie-mely-daros/981.html> [žiūrėta 2008 m. vasario 15 d.]. N. Taujanskienė, Kaziui Jakubėnui – 100, interaktyvus, <http://www.siaure.lt/index/1/1421> [žiūrėta 2008 m. vasario 15 d.].

D. Striogaitė, Laisvas vaikas žaliųjų laukų. Kazio Jakubė-no 100-osioms gimimo metinėms, interaktyvus, <http:// www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3176&kas=spaudai&st_ id=12192> [žiūrėta 2008 m. vasario 15 d.].
Žurnalas „Rubinaitis“, 2008 Nr. 2 (46)

Rubinaitis