Kaziui Bradūnui–100. „Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“

Pokalbis apie Kazį Bradūną mokslinėje konferencijoje „Žemės karta: Kazio Bradūno darbai ir dienos“, vykusioje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2017 m. kovo 3 d.
Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Darius Kuolys. Mieli kolegos, šiandien minėdami Kazio Bradūno šimtmetį turime galimybę pakalbinti poeto dukterį Eleną Bradūnaitę ir rašytoją Kazį Almeną. Pradėčiau nuo klausimo mūsų viešniai Elenai Bradūnaitei. Miela Elena, ar šioje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto surengtoje konferencijoje sužinojote apie tėvą ir jo kūrybą ką nors nauja?

Elena Bradūnaitė. Visi pranešimai tikrai įdomūs. Kai kas buvo pamatyta iš kito kampo. Apie tai nebuvau pagalvojusi. Pavyzdžiui, Mindaugo Kvietkausko pateiktas Bradūno kūrybos palyginimas su klasika. Aš nebuvau atkreipusi dėmesio, jog tose tėvo baladėse yra hegzametras. Jis Kristijoną Donelaitį ypač gerbė, jaunimas turėjo išmokti taisyklingai deklamuoti, bet tada į tai nekreipiau dėmesio, to klasicizmo nepažinojau. O pirmas susidūrimas su klasika buvo per Niliūnus. Alfonsas Nyka-Niliūnas su žmona Sandra buvo Jurgio krikšto tėvai, o mano tėvai – jų vaikų. Galite gerai jausti Niliūno ir Bradūno skirtumą pagal vaikams duotus vardus. Aš su broliu, kaip iš lietuviškos pasakos, Elenutė ir Jurgis. Toje pasakoje Jurgutis atsigeria iš avytės pėdos. Visas Jono Balio paskelbtas pasakas skaitydavome. Niliūno vaikai: vyriausias – Aristidas, Aris, aš su Ariumi vienmečiai, ir dukra Berenika, mes ją Bene sutrumpinome, vienmetė su mano broliu Jurgiu, ir Horacijus – trečias Nykos sūnus. Tai čia – Elenutė ir Jurgis, o čia – Aristidas, Berenika ir Horacijus. Parke žaidėme drauge, gražiai kartu sugyvenome. Tėvelio išlikę daug laiškų su Niliūnu vienas kitam rašytų. Nebus jų tik iš tų dvylikos metų, kai Baltimorėje kartu gyveno. Jiedu susitikinėdavo ant suoliuko parke, o mes vaikai labai džiaugdavomės, nes jie mūsų visai nematė, ką mes ten darome ir kur lakstome, kur kariamės, ar į medžius laipiojame, nes jie įnikę į literatūrinius pokalbius, o mums gerai, „bile“ mamos nesimaišė.

Pirmoji knyga, kurią mums atnešė, atsimenu, – labai graži, didelė ir su puikiomis iliustracijomis, aišku, anglų kalba. Tai buvo „Odisėja“ – Niliūno dovana Jurgiui, krikšto sūnui. Aš buvau kokių šešerių, Jurgis – penkerių. Mums vakarais tėtė lietuviškai viską pagal tuos paveiksliukus pasakodavo, mes keliavome klasikų pėdomis.

Varpų motyvą, ko gero, Bradūno kūryboje atrasčiau iš pasakojimų apie Alvitą, kur jis augo. Tame ežere, pasak legendų, yra nuskendęs varpas. Varpus vežė į Alvito bažnyčią iš Vokietijos. Vieną varpą pervežė, o kitas – skilo ledas – ir nugrimzdo. Net tėvelio eilėraščiuose yra vieta, kur vienas varpas skamba bažnyčios bokšte, o kitas – nuskendęs, atsako: „Skendau, brolau, skendau.“ Mums su Jurgiu, kai pasakodavo legendą, būdavo toks mistinis šauksmas iš ežero gilumos. Motyvai, kurie tėvelio kūryboje atsiranda, ko gero, atėję iš vaikystės, jaunystės. Iš dainų. Pavyzdžiui, mamelę, mano tėvelio mamą, bėgdami nuo sovietų turėjo beveik surištą į vežimą įsodinti, nes buvo duona iškepusi, kaip dabar išvažiuoti, palikti namus. Nors tėtis aiškiai sakė, kad mes sąrašuose ir jūs niekaip neišliksite, jeigu pasiliksite. Mamelė buvo labai gera dainininkė, Alvito chore dainavo aštuoniolika metų. Turėjo gerą balsą, klausą, dainavo, giedojo. Tik kai į Ameriką atvažiavome, nuo tos dienos daugiau nedainavo, sakė: „Man daina lūžo širdy.“ Ir tik viena daina su ja susijusi – „Oi smūtnas, smūtnas vakarėlis“. Man rodos, aš ją Pensilvanijoje išmokau. Važiuojame kur nors, ir aš ją užtraukiu, o tėvelis sako: „Va va, čia mamelės daina, mamelė ją dainuodavo, kai būdavo namie.“ Dainos mūsų šeimoj labai pynėsi, visą laiką. Neįsivaizduoju, kaip be jų. Dainomis mums perduota labai daug istorijos, visokių prisiminimų. Daug perduota su tautosaka.

Aš beveik prie kiekvieno konferencijos pranešimo pasirašiau prisiminimų.

Viktorija Daujotytė kalbėjo apie sapną, tos dailininkės, rašytojos. Aš turiu vieną pasakojimą, kurį Darius jau girdėjęs. Tėvelis mums pasakojo, kad jį baisiai sukrėtė vienas atsitikimas, kai jis studijavo Kaune kartu su Eugenijum Matuzevičium ir gyveno drauge vienam kambary… Šeštadieniais atvažiuodavo Onutė, sesuo iš kaimo, atveždavo skilandžių, kumpių studentams, kad pavalgydintų. Penktadienio naktį tėtė miega. Pasakoja: „Sapnuoju, kad aš nešioju kibirus vandens, nes dega kaimynas, nuo jo užsidega kluonas, paskui tvartas, namas ir aš vis nešu kibirus.“ Pabudo visas šlapias, gal nuo prakaito. Matuzevičiui, Eugenijui, papasakojo, jog sapnavo, kad kaimynas dega, o jis visą naktį nešiojo kibirus. Nueina į autobusų stotį – Onutė atvažiavus iš Kiršų, iš Alvito. „Onute, kas naujo tėviškėje?“ – „Vakar naktį Senkus sudegė.“ Sako tėtė: „Nuėjo per visą kūną kaip koks elektros trenksmas, ir aš nuo tos dienos taip Dievulio prašiau, kad man tokių sapnų nesiųstų.“ Tėvelis daugiau man niekad nepasakojo apie jokią kitą pranašystę, dūšelės keliavimą. Matuzevičius, kai Onutė pasakė, suklupo, apalpo, buvo pritrenktas.

Jis niekad gyvenime nesijuokdavo iš žmonių, kurie apie sapnus pasakodavo, nes, sakydavo, mes mažai dar esame patyrę, kaip mūsų visokie neuronai veikia, kad suprastume. Aš vis pagalvodavau, kaip Dariui sakiau, kad antropologei įdomu, kaip kitose kultūrose yra šamanai, kurie balsu su tais, kurie kitapus uždangos gyvena, su išėjusiais ar ateinančiais turi ryšį. Pagalvojau: gal savotiškai poetai atlieka šamanų funkcijas – kažką pajaučia patys, net nežinodami, ir koduoja į eilėraščius. Pavyzdžiui, tėtuko turėta bendruomenės išnykimo nuojauta, apie kurią kartą užsiminė Darius, išlieka vėlesniuose eilėraščiuose: juose toks neramumas atsiranda. Nuojautos, kad tauta lyg ant krašto ribos, kad kalba, daina… Daina lyg užmušta, kalba „sukompiuterinta“. Nuojautos, kad yra pavojai, kad kažkokia grėsmė už kampo. Tokios poetiškos nuojautos, kurios nežinia iš kur ateina.

Dalia Čiočytė pasakojo apie dvasingą pasaulėjautą. Aš iš vaikystės turiu prisiminimą. Kai studijavau antropologiją, mes daug kalbėdavome apie pasaulėjautą ir į ką tikėti: krikščionybę, katalikybę, pagonybę. Tėvelis visą laiką pradžioje paryškindavo, kad mūsų pagonybė nebuvo stagnacijoje, kad vienu metu laidojome degindami, kitu – į vandenį metėme. Sako: vėjai eina iš visų pusių, visada vyksta savotiška pakaita, bet per tą pakaitą tąsa išsilaiko ir tas pasaulėjautos dvasingumas išlieka. Krikščionybė pas mus išaugo unikali. Paskui man daug kur teko kalbėti iš antropologijos pusės, kad ir medis yra kaip universalus gyvybės simbolis. Kodėl tik pas mus Lietuvoje tie mediniai kryžiai, kodėl mes koplytėles į medžius keliame? Čia ne atsitiktinis dalykas ir tikrai yra sąlytis su ankstesne pasaulėjauta.

Aš vienu metu norėjau būti archeologe, nes apie archeologiją buvo daug šnekama namuose prie stalo. Nebuvo televizijos, mes labai daug vakarais šnekėdavomės. Tėvelis pasakojo, kaip lietuviai žirgus laidodavo. Veikė Eugenijaus Matuzevičiaus iš Lietuvos atsiųstos archeologijos knygos su įkapių iliustracijomis – kas buvo prie žirgų, ką atkasa archeologai. Mums gyvai pristatė Lietuvos istoriją. Būtent per tuos archeologinius kasinėjimus. Atsimenu ir apie piliakalnius. Turėjome paišyti, padaryti šeštadieninei mokyklai iš molio formą, kaip tie piliakalniai turi priešpilį, kur kokia dauba, kur kas stovi.

Matuzevičius visą laiką siuntė mums, vaikams, daug knygų. Skaičiau ir „Čipoliną“, ir „Buratiną“. Viską perskaičiau. Kai vėliau su pusseserėmis susitikome, pasirodė, kad viskas mūsų buvo perskaityta, ką jie Lietuvoje turėjo. Eugenijus pats buvo išvertęs „Buratino nuotykius“, bet daug mums siuntė ir Petro Tarasenkos knygų – „Pabėgimą“, „Užburtus lobius“. Tai archeologija. Tėvelio kūryboje yra aiškus supratimas, kad aš čia ant to „svieto“ trumpai, kad prieš mane visi kiti buvo ir aš čia atsigulsiu.

Aš jums papasakosiu, kaip tėveliai Antakalnio kapinėse elgėsi. Žinojo, kad jau jiems ta vietelė šalia Henriko Nagio bus. Tai prašė, kad žemininkus visus tris – Nagį, Niliūną ir Bradūną – kartu palaidotų. Nuėjo pavasarį, vedėsi mane, nunešėme gėlių: Eugenijui Matuzevičiui, Česlovui Grincevičiui, Henrikui Nagiui. Ir tėveliai ant kapo vietos atsisėda. „Na, Kazyte, katroj pusėj tau bus geriau?“ – klausia tėvelis mamytės. Ir vietoj taip abu atsisėda. Tėvelis pasikraipo ir sako mamytei: „Na, žinai, aš geriau prie Nagio, o tu – prie Niliūno, nuraminsi jį.“ Atsigula ir liepia man juos fotografuoti. Sako: „Tu dabar nufotografuok, mes čia virš velėnos po Lietuvos dangum, matai, kokie esame laimingi, o kai užsiklosim ta velėna, tu atėjus vis atsimink, kokie mes čia buvome laimingi.“ Man jie tokią dovaną padovanojo, kad aš dabar, kai nueinu į kapines, juos matau: jie abudu juokaudami džiaugiasi. Abudu gyveno iki devyniasdešimt dvejų metų: tėtė be dviejų dienų tiek sulaukė, mamytė, metais jaunesnė, irgi devyniasdešimt dvejų sulaukusi išėjo. Jie tandemu per gyvenimą keliavo, laiškais, būdami dvidešimt ketverių–dvidešimt šešerių metų amžiaus, susirašinėjo.

Jie galėjo atsispirti materialistiniams vėjams, visai vartotojų kultūrai. Jūs dabar Lietuvoje gerai tuos vėjus jaučiate. Jie Amerikoje būdami sakydavo: „Ne tas svarbu – mes viską praradome, bet išsivežėme, kas brangiausia.“ Prisiminimai, dainos, pasakos, legendos – čia, sako, vaikai, turtas. Mes net į krautuves eidavome, kai jos uždarytos: į langus pasižiūri, bet neini į vidų pirkti. Pasidžiaukime, kokios mados, jau visai neatsilikime, bet nebūtinai reikia pirkti. Tikrai neapsikrovė, automobilio niekad neturėjo. Kai Lietuva jau buvo atvira, kai galėjo grįžti be Maskvos leidimo, jie lengvai ką turėjo išdalijo visiems draugams. Ateidavo išsinešti ar kavinuką, ar staliuką kavos, ar kilimėlį – kam ko reikia. „Atbulinės vestuvės“, – jie sakydavo. Tokios, kai jau „divorsas“, kai skyrybos vyksta. Dėl to jiems labai lengva buvo pakelti sparnus ir grįžti į Lietuvą. Čia jie atsivežė paveikslus, knygas ir visus laiškus. Tėvelis visą gyvenimą labai taupė laiškus. Jis jautė, kad juose lieka pėdsakai mūsų darbų, rūpesčių. Norėjo, kad jie liktų Lietuvos archyvuose.

Virginijos Paplauskienė knyga „Kazys Bradūnas“ – savotiška knyga-paskata. Duok Dieve, kad atsirastų daugiau norinčių pasižiūrėti į tuos visus laiškus, nes iš jų tikrai gali suvokti, kas darėsi išeivijoje, Vokietijoje tais metais, kai žmonės pradėjo suprasti, kad jie negrįš. Vokietijos laikotarpis, kai jie susiburia, ką jis reiškia? Kaip kinta jų mąstymas? Ką praranda, ką palieka, ką jie perduos kitoms kartoms? Dar visas studijas galima rašyti.

Vadovėlių mūsų namuose irgi buvo, šeštadienines mokyklas kai lankėm. Aišku, tėveliai daug papildydavo. Vadovėlis duoda truputį, o tėtė dar ir Bostone išleistą „Lietuvių enciklopediją“ ištraukia, paaiškina daugiau. Labai daug informacijos, Nepriklausomybės vertybių, kurias Lietuvoje įdiegė tėvams, buvo perduota ir mums.

Kalbininkai dažnai atkreipia dėmesį, kad kalba išsilaiko, užsikonservuoja emigracijoje. Norvegai, suomiai siuntė savo mokslininkus žiūrėti, kaip kalba Amerikos suomiai ir norvegai, nes ten jų kalbos užšaldytos kaip gintarai. Ir vertybės taip pat. Kaip tautiškumą suvokti, kokia tavo atsakomybė? Turi jausti, kad tu per gyvenimą gali sukurti savo indėlį Lietuvai. Tėvai tai labai stipriai jautė. Aišku, prisiminimai apie žuvusius draugus Mamertą Indriliūną, Vytautą Mačernį ir Bronių Krivicką buvo kaip akumuliatorius, pakraudavo juos energija. Tėtė tikrai „nesvietiškai“ dirbo – rašo eilėraštį, tą pačią dieną dar rašo tris laiškus, prašydamas, kad straipsnius kiti rašytų. Aš atsimenu, kaip jis sėdėdavo naktimis ir mašinėle tauškindavo. Man sunku suvokti, kaip jis dar kūrybai rado laiko.

Mamytė visą laiką jo eilėraščius labai vertino. Bėgdama iš Lietuvos ji paėmė tėvelio laiškus ir tautinį kostiumą, kuriuo buvo per vestuves apsirengusi. Aš su tuo pačiu irgi tekėjau, man jis svarbus buvo. Laiškus tėveliai mums, vaikams, perdavė, kai buvo jų penkiasdešimtmetis, vestuvių jubiliejus: padarė kopijas ir visiems išdalijo. Šeimoje tokios relikvijos buvo svarbios.

Gedimino Mikelaičio pranešime aiškiai sakoma, kad tėveliui visada rūpėjo rimtoji kūryba. Ją norėjo išlaikyti tokiame lygyje, kad nenukristų, kaip jis sakydavo, iki Holivudo ir Franko Sinatros lygio. Ameriką jis labai gerai suprato, geriau negu kiti. Mums liepdavo klausyti Amerikos juodukų giedojimo, sakydavo: „Tai tikrai įdomus Amerikos kultūros fenomenas – vergai iš Afrikos dainuoja apie prarastą rojų, į kurį jie keliaus išsilaisvinę.“ Jis puikiai suprato ir Amerikos istoriją: lankydavom pilietinio karo mūšių laukus, Amerikos rašytojų gimtines. Bet jam labiausiai rūpėjo lietuvių visuomenės kultūrinis lygis, kad jis laikytųsi ir nesmuktų. Į Lietuvėlę jie kėlėsi 1992-aisiais, atsimenu, ne kartą sakė: „Jau laikas, nes Amerikoje lietuvių kultūros turinys silpnėja.“

Jis matė, jautė, kad ne to lygio jau ir išeivijos kalba, rašyba. Iš pradžių dar kaip kirvuku galėjo „Literatūros lankus“ redaguodamas komentuoti. Paskui reikalavimus švelnino – jam svarbu buvo, kad dar kas nors prisijungtų. Kazys Almenas prisijungė „pilnu radaru“ ir dar keturi rašytojai mano amžiaus ir jaunesni. Tėvelis sakė, kad jau nėra literatūros turinio, kuris Lietuvą atspindėtų. Bet visada jaunimui kalbėjo: „Jūs nebandykite rašyti apie partizanus – ką jūs ten suprasite. Rašykite, ką jums reiškia būti poliarinėje padėtyje, kurioje jus ir Amerika, ir Lietuva stiprina, arba ir viena, ir kita jus plėšo. Rašykite apie tai, ką jūs išgyvenate.“

Aš vis pagalvoju, jeigu jis būtų likęs Čikagoje ir matęs antplūdį trečiosios išeivijos bangos, būtų nusivylęs, nes idealizavo Lietuvą, manė, jog Lietuvos žmonės alsuoja kūryba. Sekdamas sovietmetyje Lietuvos gyvenimą, kas savaitę važiuodavo į Siserą (Cicero), priemiestį netoli Čikagos, autobusu, kur buvo sovietinis knygynas, ten galėdavo visus žurnalus peržiūrėti.

D. K. Rusiškai gerai skaitė?

E. B. Rusiškai mokėjo, bet jis daugiau ieškodavo lietuviškų – „Gimtojo krašto“, kitų. Atsimenu, man parvežė visus „Gimtojo krašto“, „Jaunimo gretų“, „Genio“, „Šluotos“ numerius. Jo paskatinta universitete parašiau referatą apie tai, kaip sovietiniuose jaunimo žurnaluose išjuokia bažnyčią ir tikinčius žmones.

D. K. Jis pirkdavo?

E. B. Jis pirkdavo, parveždavo man, ir aš iš jų galėjau rašyti. Tėvelis labai norėjo, kad Amerikoje mes augdami sektume, kas Lietuvoje dedasi. Aš buvau vienos ateitininkų stovyklos vadovybėje, ją organizavau. Jis man pasiūlė temą – „Pažinimas dabartinės Lietuvos“. Sako: „Jūs turite susigaudyti, kas Lietuvoje darosi.“ Tada Darius Lapinskas, kompozitorius, atvažiavo ir apie Lietuvos muziką papasakojo, dailininkas Viktoras Vizgirda, kuris vėliau tėvelio portretą nutapė, – apie meną, rašytojas Algirdas Landsbergis – apie literatūrą. Buvo labai daug įžvalgių žmonių, kurie sekė, kas Lietuvoje darėsi. Mums, baigusiems šeštadienines, istorija buvo gerai perkošta. Bet suvokimas, žinote, tuo metu Amerikoje buvo toks: „Aaa, čia sovietinę literatūrą skaito, ateitininkai jau visai susovietėjo, jau komunistais pasidarė.“ Tačiau tėtukas labai atviromis akimis žiūrėjo ir į Ameriką, ir į „sovietiją“. Jis buvo žingeidus, jam buvo įdomu sekti ir matyti, kad niekas nestovi suakmenėjęs. Visada kažkokia pakaita vyksta ir ji gali išskelti įdomios kūrybos. Aš vis jaunimui, kai dabar kalbu gimnazijose, rodau Havajų nuotraukas, kuriose kriokliai, banginiai, paplūdimiai… Ir aiškinu, kad tėvelis sunkiai dirbo dvidešimt metų redaguodamas „Draugo“ kultūrinį priedą ir išėjo į pensiją, o aš ištekėjau už vienintelio lietuvio Havajuose, auginau Vaivą ir tėvelius kalbinau, kad atvažiuotų gyventi į Havajus. Sakiau: „Jums čia nereiks nei kojinių, nei paltų, nieko, Vaivą galėsite padėti auginti.“ O tėveliai atsisakė, nutarė keliauti į Lietuvą. Ir rodau gimnazistams Vilniaus senamiestį ir prašau pabandyti paaiškinti, kodėl jie taip nutarė – važiuoti į Lietuvą, o ne į Havajus. „Turbūt nukvakę buvo“, – jaunimas taip nuoširdžiai pasako. Sakau: „Dar ne, nebuvo.“ Ir užsimenu, kad jie penkiasdešimt metų toli išeivijoje gyveno, bet Lietuva visada išlaikė magnetinę trauką – stipresnę nei bet kokie Havajai. Todėl ir grįžo į Lietuvą.

Grįžo apgalvotai, suvalkietiškai. Sako: „Gerai, mes, vaikai, gyvensime Čikagoje, tu Havajuose, brolis Baltimorėje, sesuo Bostone – jūs visi turėtumėte į Čikagą atskristi su visais prieaugliukais. O dabar bus „biskį“ brangiau, bet skrisite visi į Lietuvą.“ Tokiu būdu visi anūkai turėjo Lietuvoj būti. Visiems Lietuva labai tikra. Mano Vaivai – ypač. Dabar brolio sūnus Afrikoje dirba kompiuterininku, jis padeda suvesti pasimetusių pabėgėlių gimines. Tai daro savotiškai atsilygindamas: kiti padėjo lietuviams pabėgėliams po Antrojo pasaulinio karo surasti gimines, aš tokiu būdu atsilyginu už tą paslaugą pasauliui – be algos, beveik savanoriškai. Anksčiau uždirbo labai gerai, inžinierius buvo, bet nutarė, kaip tėveliai, atsikratyti automobilių, dviračių, baidarių. Tėvelių nematerialistinis požiūris į pasaulį persidavęs ir trečiajai kartai. Mano didžiausia brangenybė buvo tėvai.

D. K. Jau kaip antropologės norėčiau paklausti: koks buvo Kazio Bradūno santykis su krikščionybe? Jo kūryboje krikščionybė atvira, suderanti su senuoju, ikikrikščionišku lietuvių pasauliu. Pati esi užsiminusi lituanistų mokytojų auditorijai apie aklą auklę, kurios tikėjimas buvęs savitas, jos katalikybė buvusi savita. Kokios būtų tos atviros Kazio Bradūno katalikybės, krikščionybės ištakos? Štai, Česlovas Milošas yra rašęs, kad jam buvusi artimesnė jo motinos katalikybė – ne formali, ne dogmatiška, o gyva, kad jam gimnazijoje nepriimtina atrodžiusi formalizuota, dogmatizuota „lenkiškoji katalikybė“. Taigi, ar būtų galima į Kazio Bradūno katalikybę antropologiniu žvilgsniu pažvelgti? O kitas klausimas: ar jis yra rimčiau domėjęsis lietuvių tautosakos, mitologijos tyrimais, pavyzdžiui, Jono Balio, Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Norberto Vėliaus darbais?

E. B. Iš kito galo pradėsiu, nes lengvesnis klausimas. Mitologija jam buvo labai įdomi. Jonas Balys išsivežė daug medžiagos iš Tautosakos archyvo ir Amerikoje leido leidinius – pats savo pinigėliais, Kongreso bibliotekoje dirbo ir leido. Aš atsimenu, dar į mokyklą nėjau, o jau tėvelis daug ką pasakojo. Žvaigždynus aiškino, kad lietuvių žvaigždynai kitaip vadinasi. Tuo metu dar nebuvo daug studijų. Jos vėliau ateina. Bet Gimbutienė tikrai buvo. Su ja susirašinėjo. Ir atvažiavusi ji buvo iš Bostono, kai studijavo. Į Kaliforniją mes pas Gimbutienę irgi važiavome. Aš pati pas ją specialiai važiavau dėl magistrantūros.

Apie mitologiją mes daug diskutavome. Tėvelis sakydavo: „Nirvana, kai tu susilieji su savo visata, kuri tave supa. Tu pasidarai dalis visos gyvybės – kas buvo, yra ir bus. Tą nirvaną mes, lietuviai, visą laiką turėjome. Ir jos yra net dainose. Žiūrėkite – akmenėliai. Tu užjauti akmenį. Ten saulelė rauda, kad sunku akmenėliui ant kelio gulėti, sunku, kai per jį važiuoja, sunku ir našlaitėlei, kai „ant jos“ meluoja. Mūsų paralelizmas yra ypatingas: jeigu įsiklausai, jis mus suvienija su visata. Kur reikia ieškoti Dievo, ten jį ir rasim.“ Čia atsiliepia ir tėvelio auklė Ona Šulinskienė, į senatvę stipriai apakusi. Ji buvo toji auklė, kuri vedžiojosi tėtuką, jo brolį Juozuką, Onutę. Viską aiškino, pasakojo legendas, kad yra ir Dievas, ir Dievulis – vienas čia kažkur, o kitas bažnytėlėje. Iš čia turbūt jo kūryboje ir susipina abi pasaulėjautos ir pasaulėžiūros. Įpinama tai, kas pagonybėje buvo. Taip pagonybė poetiškai suritualinama. Tėtė sakydavo: „Kiek tų ritualų, neaišku, bet iš tos pagonybės, kuri dabar Lietuvoje kuriasi, – lyg savotiškas teatras.“ Jis manė, kad kalendoriniai ritualai, kurie atėję su krikščionybe, turi ir kitą pusę. Juose įpinta ir Žolinė su gėlėmis: niekur kitur į bažnyčią neinama su gėlėmis. Vėjai nauji pučia, visada būna pakaita. Jis visą laiką ir atvirai, ir rituališkai žiūrėjo. Kai eidavome į bažnyčią, sakydavo: „Svarbu disciplina, reikia disciplinos, kad kas savaitę pagalvotum, atsisėstum su kitais – ir jaunais, ir senais.“ Amerikoje nelabai buvo erdvių, kur žmonės sueitų. Amerikos jaunimas eina savo keliais, o bažnytėlėje – visi kartu: turi pajusti atjautą senesniam žmogui, vaikas rėkia – turi kantriai ištverti. Bažnyčion ėjimai buvo suvokti kaip dvasinis sustiprinimas, kaip disciplina, kuri reikalinga, kad turėtume apie ką pagalvoti. Į namus pareidavome ir kas dieną turėdavome pakartoti, ką mes matėme gražaus ir ką pajutome gero, ką patys gero padarėme. Tėvelis tikrai buvo atviras visokiems paaiškinimams. Su Gimbutiene visokių įdomių diskusijų turėjo. Archeologiją jam buvo svarbu suvokti. Tie kryžiai, mūsų žalčiukai, rupūžiukės. Įvairių gerų diskusijų būdavo namuose. Bet ar dogmatiškai mums aiškino? Ne. Kai rašiau jam iš Romos, jog mane pykina, kad kardinolai prašmatniai gyvena, o žmonės vargingai, jis atsakė: palauk, turi tokį tikėjimą ir reikia jo istorinę raidą suvokti. Aiškino, kad viduramžiais bažnyčios buvo vienintelė vieta, kur paprastas žmogus galėjo grožėtis ir pajusti gėrį, išgirsti muzikos, pamatyti vitražą. Jis dažnai viską sudėdavo į platų kontekstą: viskas keičiasi, ir, tą kaitą stebėdamas, bandai būti tuo metu, tuo laiku, su savo supratimu, kas bus toliau po dvidešimties metų. Tokiu būdu jis ir tikėjimą, ir bažnytinius ritualus namie aiškino, kad tai – dangiška dovana, kuri padeda suprasti, kas šventa. Jis mums pasakojo apie laukų šventinimą pavasarį. Tai lyg stebuklas: eina kunigas, baldakimą virš jo neša, ir apeina visus laukus pavasarį, palaimina su iškelta auksine monstrancija. Sako: „Tikėk ar netikėk, bet tuo metu laukai tikrai pasidaro šventi.“ Ir tas šventumas, tos visatos šventumo supratimas jo poezijoje daug kur išreikštas.

D. K. Bet Bradūno poezijoje nėra atgailos?

E. B. Jis nenusidėjo. Šiandien daug kas pasakytų, kad poetai turi būti bohemiški. Jis buvo netipiškas poetas. Jei jausdavo įtampą, išeidavo pasivaikščioti valandai, dviem, apeidavo visą Market (Marquette) parką ir tokiu būdu išsivaikščiodavo viskas. Su mamyte buvo kelis kartus susipykęs. Mes, vaikai, jaučiame, kad nekalba, o paskui jau kavą eina abudu gerti. Jam sunkiausia buvo Baltimorėj, kai fiziškai skaudėjo nugarą. Būnant akmenskaldžiu reikėjo ilgai stovėti ir kilnoti, jam buvo nudiegtas nugarkaulis. Jis beveik visą gyvenimą miegojo ant grindų, kad būtų kuo kiečiau. Sakydavo: „Kaip Hanibalas miegu.“ Pajuokaudavo. Tuo metu, kai jį kankino fizinis skausmas, būdavo momentų, kai jausdavau, jog namuose kažkas ne taip. Į Vilnių su mamyte jie laimingi grįžo. Grįžimas buvo jaunystės „špricas“. Mums sakydavo: „Jūs nesirodykite, vaikai, o mes nežiūrėsime į vitrinas ir tada būsime lyg dvidešimt šešerių, susižiedavę Aušros vartuose.“ Senatvės visai nejautė.

D. K. Įtraukime į pokalbį Kazį Almeną. Kazy, kai mirė Alfonsas Nyka-Niliūnas, per jo pagerbimą Šv. Mikalojaus bažnyčioje tarei manifestinį žodį. Pasakei, kad Nyka turėjo ištikimybe savo tautai grįstą programą – rašyti lietuviškai šiuolaikinę poeziją. Pats gerai pažinojai ir Nyką, ir Bradūną. Kaip nusakytum Bradūno programą?

Kazys Almenas. Nyka-Niliūnas buvo atstovas tos kartos, kurią vadinčiau mūsų tėvų karta. Žinoma, jai priklausė ir Bradūnas, kuris labai svariai reiškėsi visuomenėje, sakyčiau, daugiau už Nyką. Nyka buvo atsiskyręs keistuolis, jis visą laiką taip gyveno. Ta karta atliko savo uždavinį. Galiu ir apie savo tėvą pakalbėti. Jis buvo ūkininko sūnus, buvo pasiųstas į Berlyną ir Berną studijuoti aukštuosius mokslus. Tapo profesoriumi. Taigi pirmoji karta nuo žagrės. Šie žmonės jautė atsakomybę už Lietuvą, už jos kultūrą. Bandant apibrėžti, kas yra ta lietuviškoji kultūra, šiandien randasi visokiausių keistų samprotavimų. Tačiau mūsų tėvų kartai tokio klausimo apie lietuviškumą nebuvo – jie aiškiai žinojo, kas tai yra.

Lietuvoje anuomet buvo kuriama opera, pradėta spausdinti enciklopedija. Opera buvo sukurta ir išeivijoje, čia baigta rašyti ir enciklopedija. Išeivijoje turėjome Katalikų mokslo akademiją, buvo atkurtos studentų ir kitos organizacijos. Šiame kontekste Bradūnas buvo vienas pagrindinių šulų. Apie Bradūną jau daug prikalbėta, bet reikia pasakyti, kad aš ir Bradūnas esame skirtingų požiūrių ir charakterių. Mane vadina rašytoju, ar panašiai, bet aš esu inžinierius, tai mano profesija, mano galvojimo būdas. Kai bendraudavome, šitas skirtumas buvo labai aiškus. Pajausdavau, kad Kazys lietuvių kultūrai vis taiko kokį mitologinį, dvasinį antspaudą, kurio aš nelabai jaučiau.

Kartais manęs klausia, ar esate Bradūną matę supykusį? Elenutė bandė šiek tiek papasakoti, pasakysiu ir aš: esu matęs. Anuomet atvažiavo Nyka į Lietuvą, o Kazys nori parodyti Vilnių – koks gražus, kur jis gyvena pačiame centre. Čia Šv. Kazimiero bažnyčia, ten – kitos bažnyčios… Ir jis, taip tikrai pyktelėjęs, sako: „Ot, nežinau, kas čia su ta Vilniaus vyskupija yra – bažnyčios uždarytos, jei nori, galiu tave nuvesti į cerkvę; cerkvės čia visada atidarytos, o bažnyčios ne, negaliu nuvesti.“ Jam buvo apmaudu, todėl šiek tiek pyktelėjo.

E. B. Ant bažnyčios?

K. A. Atsiminkime, tais laikais vogdavo, todėl bažnyčias reikėdavo užrakinti. Norėčiau grįžti prie išskirtinės kartos temos. Ne vien Kazys Bradūnas, ne tik Nyka Niliūnas arba Jonas Balys, – stebėtina, kiek daug žmonių jautė pareigą Lietuvai. Man, pavyzdžiui, persikėlus į Lietuvą, reikėjo priprasti, kad, jei kas nors daroma lietuvybės išlaikymui, reikia rasti, kad kas nors už tai užmokėtų. Mums net tokios minties nebuvo. Pats darai, pats ir užsimoki. Amerika sunkiai palyginama su kitomis šalimis. Žinoma, tai milžiniška šalis, pajėgi ekonomiškai. Bet kartais pagalvodavau, kad vienas didelis JAV pliusas – ten nėra Kultūros ministerijos. Nors pinigų negausi, bet niekas nesikiša į tavo veiklą, tau nereikia nei registruotis, nei išsiregistruoti. Nori leisti laikraštį su bendraminčiais – sumeti pinigus ir leidi, nebenori jo leisti – nebeleidi. Tam tikrose sistemose Kultūros ministerija reikalinga, bet tada neišvengiama ir jos biurokratizacija. Man atrodo, gal ir Lietuvoje be jos būtų geriau.

D. K. Kazy, minėjai, kad Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus. Žemininkų kartos savitumas tarsi yra nusakytas. O koks tas Bradūno ypatingumas?

K. A. Vėl pasikartosiu. Ta išskirtina karta turėjo misiją, uždavinį, vadinkit kaip norit. Jie šventai tikėjo, kad reikia išlaikyti Lietuvos kultūrą. Siekė perduoti ją savo palikuonims, ir kultūrine, ir politine prasme. Tai darė Bradūnas ir daugelis kitų. Tai suteikė stuburą ir turinį jų gyvenimui. Taigi ši ypatybė priklauso visai jo kartai. O apibūdinti jo kaip asmens ypatingumą nelengva. Svarbi, ko gero, visų minėta ypatybė – jis labai malonus žmogus, be pykčio, be puikybės. Tai tikra Dievo dovana. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet tėvynės netektis suteikė jo gyvenimui turinio, Bradūnas dėl lietuvybės dirbo, sakyčiau, pranokdamas žmogaus galimybes. Daug kas siekė tų pačių tikslų. Skirtumas tas, kad Bradūnas sugebėjo dirbti nesusipykdamas.

E. B. Atsimenu, Kazy, kai buvo pas mus „Šatrijos“ korporacija – veikė Kaune, Vilniuj, o paskui Amerikoje. Mes ateitininkais nuo jaunučių augome – moksleiviai, studentai. Tėvelis norėjo, kad studentaudami pradėtume veikti. Mūsų Čikagoje gera „šaika“ buvo, kokie keturiasdešimt jaunimo. Jonas Aistis atvažiavo. Aistį sutikome – padainavome jo dainų. Ir atsimenu Kazį. Jis buvo susirinkime pas mus namuose. Tave tėvelis atitempė kaip pavyzdį jauno rašytojo, dar be barzdos buvai. Mums buvo paaiškinta, kad žmogus rašo apie Ameriką ir jo kūryboje jau yra ne Lietuvos laukai ir dirvos. Gali, būdamas Amerikoje ir augdamas Nebraskoje, visai ne Čikagoje, turėti savo pojūčius ir juos inkorporuoti į kūrybą.

D. K. Ar Bradūnas patį globojo, Kazy? Ar ragino rašyti? Ar kvietė bendradarbiauti jo redaguojamoje spaudoje?

K. A. Bradūnas darbuotis ragino visus. Ragino – gal ne tas žodis… Kiek kartų su juo teko bendrauti literatūros reikalais, jis vis padrąsindavo, pagirdavo, elgdavosi su manimi taip, tarsi jau būčiau priimtas į rašytojų gildiją. Gerai, kad Amerikoje nėra Kultūros ministerijos, nes tada atsiranda kūrėjų gradacija ir visokie laipsniai: štai čia biurokratų pripažintas liaudies rašytojas, čia toks – ne visai liaudies, kai ką gal reikia pavadinti postmoderniu rašytoju, kitą – visai ne rašytoju… Aš augau ne visai įprastoje aplinkoje, prerijose, nedideliame miestelyje. Buvau gal kiek nepagrįstai labai savimi pasitikintis. Man atrodo, kad nepriklausomi ūkininkai, gyvenantys didelėse erdvėse ir matantys savo darbo vaisius, yra tokio tipo žmonės – pasitikintys savimi. Man nelabai rūpėdavo, kas ir kaip apie mane kalba, nes ne visi tau per petį turi ploti. Svarbu, kad žmona ant manęs nepyksta, kad mano tėvas ir mama žino, kad aš geras vyras, o ką galvoja kiti – visiškai nesvarbu. Bradūnas buvo vienas tų, kuris mane draugiškai priėmė ir net pagyrė, tačiau su tokia potekste, jog iš manęs laukiama šio to daugiau. Kaip ir visos emigracinės visuomenės, lietuviškoji buvo konservatyvi. Aš tam konservatyvumui nusidėjau net du kartus. Pirma, buvau vienas tų, kurie važiavo į sovietinę Lietuvą. Už tai buvau apskelbtas „raudonuoju“. Paskui viename mano romane pasitaikė truputį erotikos. Atsimenate posakį, kuris angliškai nuskambėjo taip: „In the Soviet Union there is no sex.“ Doram lietuviui patriotui seksas taip pat visiškai neegzistavo, todėl man dėl tos erotikos nuo tautiečių kliuvo. Tačiau šitie „nusikaltimai“ visai nepaveikė mano santykių su Bradūnu.

D. K. Gediminas Mikelaitis šiandien skaitytame pranešime pristatydamas Bradūno publicistiką ir jo redaktoriaus darbus atkreipė dėmesį, kad Bradūnui „Draugo“ priede nepasisekė pašnekinti nei Vytauto Kavolio, nei Algirdo Juliaus Greimo, nei Marijos Gimbutienės. Kazy, pats bičiuliavaisi ir su Bradūnu, ir su Kavoliu. Kodėl abiejų nesuvedei? Kodėl Bradūnui nepavyko pašnekinti Kavolio ir liberalaus sparno? Beje, apie „Metmenis“ Bradūnas yra rašęs su ironija.

K. A. Aš pasakysiu paprastai: Kazys Bradūnas buvo platesnių pažiūrų nei Kavolis.

D. K. Išdėstyk.

K. A. Aš inžinierius, tai man lengviau bendrauti su grynu literatu, negu kad būtų atvirkščiai. Literatui tie inžineriški dalykai neįdomūs ir jis apie juos nedaug težino. Aš, savo ruožtu, galiu šiek tiek domėtis ir literatūra. Išties, kai kurie „Santaros“ intelektualai anuo metu buvo tiek užsiėmę aktualiomis literatūrinėmis bei socialinėmis temomis, kad kitais dalykais nelabai domėjosi. Galima net sakyti, kad jie buvo gana siaurų pažiūrų, bet nenoriu čia per daug į tai gilintis.

D. K. Papasakok, Kazy, čia tikrai įdomu.

K. A. Tarkime, Kavolis taip telkėsi į savo kultūrologijos, sociologijos sritis, jų terminus bei sąvokas taikydamas ir lietuviškai tematikai, kad kitos gyvenimo sritys jo tiesiog nedomino. Gal nelikdavo tam laiko. Užtat į klausimą, kodėl Kazys Bradūnas nesuartėjo su Vytautu Kavoliu, atsakyčiau, kad tai buvo Kavolio problema.

E. B. Gal Virginija Paplauskienė galėtų papildyti. Virginija, tu man rodei iš archyvų.

Virginija Paplauskienė. Bradūnas tikrai buvo be jokio pykčio. Jo daugybėje laiškų nerasi jokio pikto laiško, jokio pykčio proveržio, jokio nepasitenkinimo. Bet yra vienas laiškas, rašytas trims žmonėms: Nykai-Niliūnui, Henrikui Nagiui ir Juozui Girniui. Bradūno laiškas – konkretus, griežtas. Jeigu laiškas griežtas, vadinasi, jis buvo supykęs. Tuo metu Kavolis viešai jį apkaltino spaudoje, kad jis sužlugdė „Literatūros lankus“. O Bradūnui tada buvo pasiūlyta važiuoti redaguoti „Draugo“. Aišku, jis pasirinko „Draugą“, nes apie jį kalbėjo nuo atvažiavimo į Ameriką. Jis išvyksta į Čikagą, bet „Lankai“ jau buvo numirę. „Lankus“ tvarkyti apsiėmė Nyka. Bet jam redaguoti nepavyko. Atidavė Nagiui. Nagys kaip Nagys – jo „Lankai“ mirė. Laiške Bradūnas rašo: „Aš grąžinu jūsų pinigus, nes mane dar kaltins, kad aš ir pinigus pasisavinau.“

E. B. Buvo Kavolio užuomina, kad jis, Bradūnas, „Lankus“ apleidžia ir keliauja pas klierikus, pas marijonus „Draugo“ leisti. Netolerantiška Kavolio pažiūra į bet ką, kas truputį siejosi su bažnyčia. Tėvelis man labai gražiai buvo išaiškinęs, sakė: „Kavolis buvo protestantų kunigo sūnus ir yra kažkokia didelė praraja, kurios nesugeba Kavolis peržengti.“ Ko gero, yra šiek tiek teisybės. Paskui tėvelis „biškį“ su pašaipa sakė: „Yra davatkėlės bažnytėlėj, bet yra ir liberalų davatkėlės, deja, panašaus sudėjimo.“ Skyrėsi rūpestis jaunimu. Tėveliams rūpėjo, kaip ir su kuo mes augame, todėl daug daug dėmesio skyrė bendrai jaunimo veiklai. O santariečiai gaudė tik labiau išsilavinusius studentus, kurie baigė Čikagos universitetus, harvardus. Patys mažai jaunimo turėjo. Nedaug turėjo palikuonių šeimose. Gal dėl to jiems ne taip rūpėjo, kad būtų šeštadieninės mokyklėlės, šokių grupės, ansambliukai. Nebuvo aktualu. Jie veikė labai aukštoje intelektualinėje plotmėje. Tėvelis sakė: „Įdomiai rašo ir daug ką analizuoja, bet visuomeniškame lauke jie energijos neeikvoja – ten ne jų laukas.“ Ir jų nesmerkė, bet sakydavo, kad jų visai kitas laukas.

Tėveliui rūpėjo, kad būtų jaunimo išeivijos veikloje. Skautai užsienyje gal daugiau žavi jaunimą savo veikla, o ateitininkai – savo ideologija. Ateitininkų vadovai buvo labai aukšto intelekto. Mes skaitėme ir Sartre’ą, Camus, Franklį, daug diskutavome apie egzistencializmą. Gimnazijoje mūsų vadovai būdavo kokiais penkeriais–šešeriais metais vyresni. Diskusijos buvo ne apie mazgų raišiojimą, stovyklų įrengimą, palapinių statymą, bet visai kitos. Atkreipsiu dėmesį, kas yra grįžę į Lietuvą iš mano kartos ateitininkų: Kęstutis Girnius, Saulius Girnius, Gintė Damušytė, Gintaras Grušas, Rasa Razgaitis, Arūnas Pemkus, Emilija Sakadolskienė, aš ir daugiau. Mums, ateitininkams, įdiegė ryšį su Lietuva – ir kultūrinį, ir ideologinį. Lietuva mums svarbi, norime čia būti. Ateitininkai mums davė intelektualų supratimą, ką reiškia būti visuomenės nariu.

K. A. Norėčiau truputį papildyti. Nereikėtų šitų dalykų perkelti į vertybinę skalę. Žmogaus vertybės – plati tema. Manau, jog vertybių skalėje, ypač kalbant apie Lietuvą, apie jos politinę padėtį, Bradūno ir Kavolio pažiūros buvo labai panašios. O vis dėlto skirtumas tarp jų buvo, ir ne tik smulkmenose. Jie paprasčiausiai domėjosi skirtingais dalykais. Jei žmogui kas nors neįdomu, tai tuo jo domėjimasis ir baigiasi, nes jam nėra vertybinio konteksto. Kavoliui katalikiškas, ypač katalikiškai klerikalinis, požiūris buvo neįdomus. Galima sakyti ir griežčiau: jam tai buvo seniai išspręsta praeitis, tokia, iš kurios galima ir pasišaipyti. Kristaus bažnyčia keturis šimtus metų buvo arba persekiojama, arba bent mažumos ir nuskriaustųjų bažnyčia. O oficiali ji tapo tam tikromis aplinkybėmis. Nežinau, ar tai jai išėjo į gera, nes įsigalėjusi ji aprėpė visus: ir sugebančius mąstyti, ir ieškančius bažnyčioje gražių paveikslėlių. Dabar krikščionybė nėra tokia dominuojanti, ir intelektualinėje plotmėje tai jai išeina į gera. Taigi Kavolį visų pirma domino tuometinė kultūros ir sociologijos raida, tam buvo skirtos visos jo pastangos. Užtai jam atrodė, kad daug kas iš praeities nėra verta dėmesio. Praeitis jau yra išanalizuota, žinoma. Kaip tik šiuo požiūriu Bradūnas buvo platesnių pažiūrų.

D. K. Bet Kavolis buvo pakankamai kandus ir įžeisdavo?

E. B. Būdavo. Jis turėjo sarkastišką gyslelę. O tėvelis niekad jos neturėjo, jis nemokėtų adatomis badyti.

K. A. Bet jis neįsižeisdavo dėl to?

E. B. Ne, tėvelis kalbėjo su sąmoju, kad davatkėlės liberalų. Bet tai su mažybiniu, maloniniu paglostymu pasakydavo. Niekad nesmerkė. Jis ir „Metmenų“ vertino darbą. Net jo draugai ne visi buvo tikintys ir į bažnyčią einantys. Pagal tai nedėliojo nei žmonių, nei minčių. Kiekvienas randa, kas jam prakalba. Toks jo žmogiškumas ir krikščionybė. Kai Amerikoje kilo hipiai visokie ir Indijos meditacijos, sako: „Tau reikia, tu pasižiūrėk ir pasimokyk ar tų, ar tų, bet Kristus tau vis tiek bus aiškiau.“ Gali kitur ieškoti, kažkur važiuoti, kažkur knistis, bet tu nepajusi to ryšio, kurį gali surasti, jei savoje kultūroje ieškosi. Jis niekad manęs nesmerkė, niekad nebarė. Vienu metu buvau pašiaušus plaukus, bet suvokiau, kad man tos valandėlės bažnytėlėj sekmadienį į naudą.

K. A. Nespėjau visko pasakyti apie jo dėmesį jauniems kūrėjams bei rašytojams. Kazys Bradūnas smulkiai aprašydavo jaunųjų kūrybą: lituanistinių mokyklų, mokinių sienlaikraščių, mokinių pirmuosius eilėraštukus, bandymus. Visa tai labai gražiai ir rimtai aprašydavo. Negali sakyti, kad recenzuodavo, bet aprašydavo, pagirdavo. Ypač septintajame dešimtmetyje labai rimtai žiūrėdavo, ieškodavo kūrėjų.

E. B. Taip, Čikagos aukštesnioji mokykla baigiamųjų proga išleisdavo metraščius, kuriuose būdavo aukštesnių klasių mokinių rašinėliai, poezija.

K. A. Mykolas Drunga buvo redaktorius.

E. B. Taip, tėvelis skatindavo ir kreipdavo dėmesį. Atvažiuodavo į ateitininkų stovyklas, kai vykdavo literatūros ar talentų vakarai.

K. A. Jis kaip literatūrinis žvejys ieškodavo.

E. B. Ir muzikos, ir meno. Tėvelis vienu metu man pasakė, kad jis turėjo rinktis. Jis labai mėgo meną ir norėjo meno istoriją studijuoti. Sako: „Man tikrai sunku pasirinkti, ar literatūra, ar menas.“ Jis meną paliko pašonėj, bet visada domėjosi. Aš su juo keliavau po Europą pirmą kartą. Jau dirbau tada tikrą darbą Vašingtone, turėjau savo pinigėlių. Mamytė liko su broliu žuvauti, jiedu gamtininkai, o aš su tėveliu – po Europą. Mes tris vasaras važinėjome. Su juo perėjau ir bažnyčias, ir muziejus, ir visą meno istoriją. Meno istorija jis labai domėjosi. Žinojo visus dailininkus: katras ką ir kur padaręs. Kuo vokiečių Renesansas skiriasi nuo olandų, olandų nuo italų. Aš turiu visą dėžutę jo surinktų meno atvirukų, kuriuos naudojo kaip iliustracijas „Draugo“ kultūriniam priedui.

Muzika. Darius Lapinskas buvo kompozitorius. Tėtukas su juo bendradarbiavo. Darius, sakyčiau, į bohemą daugiau linkęs ir neprognozuojamas, labai sunku su juo dirbti. Spektaklis turi vykti, o jis visas gaidas keičia. Jam susisapnavo kitos melodijos ir jis atneša partitūrą visiems. Orkestrui labai sunku. Jis buvo parašęs operą „Maras“ ir ją statė. Ir mes jaunimas joje buvome. Tėvelis jautė, kad Darius turi kūrybišką impulsą, kad reikia jį skatinti. „Maro“, gaila, niekas nenufilmavo. Mes naudojome apie trylika kalbų, lietuvių kalba buvo atbulai skaitoma. Pavyzdžiui, prasideda kūrinys: „Kurgi dingo senis dėdė Blinda.“ Tai paskui atbulai jau mes tą sakinį ir skiemenis turime atkartoti.

D. K. Tai teko toje operoje ir vaidinti?

E. B. Kalbantis choras buvome. O brolis mano vaidino nukryžiuotą. Ant kryžiaus turėjo pusnuogis būti, o čiaudėti riebiai užsimanė. Bijojo, kad jau numiręs, o dar čiaudėti nori. Maras operoje eina per kaimus, o paskui pereina į pasaulinį marą: Hirošima, Buchenvaldas. Panaudojo ekranus, skaidrėse rodoma viskas, kas susiję su Pirmuoju pasauliniu karu, su Antruoju pasauliniu. Maras išplėtojamas per visus laikotarpius. O pabaigoje įvažiuoja motociklininkai, kuriuos pasisamdė iš gatvės, jauni motociklininkai su tatuiruotėmis didžiulėmis. Šviesos, ir jie užnugaryje užveda motociklus ir išvažiuoja iki pat scenos galo. Viena močiutė priekyje širdies priepuolį turėjo, išnešti reikėjo. Drama padaryta tų laikų stiliumi, buvo 1967 metai. Čikagoje statyta. Man taip gaila, kad niekas tada nenufilmavo. Buvo pagauta to laikotarpio antikarinė filosofija. Pavaizduotas visas maras, kaip jis reiškėsi: ir japoniškai, ir rusiškai, ir vokiškai. Mes trylika kalbų turėjome išmokti. Kitas kūrinys buvo „Mindaugas“ – klasikinis. Tėtukas vis ieškojo, kas būtų modernu, kad atspindėtų, kokie vėjai, kas mus supa. Į Lietuvą grįžęs taip pat eidavo į visus tarptautinius teatro festivalius. Ir į visus naujausius pastatymus eidavo. Stebėdavo, kaip, kas vyksta. Tokiu būdu išliko jaunas. Mama vis sakydavo: kas penkmetį turi susirasti kažką nauja, tada niekad nepasensi. Man atrodo, jie, į Lietuvą grįžę, atrasdavo čia vis ką nors naujo. Mėgo domėtis ir knistis Vilniaus istorijoje. Istorija jam visada buvo svarbi.

D. K. Bradūno kūryboje daug istorijos – Mindaugas, Gediminas… Ar jis yra rimčiau istoriją studijavęs?

E. B. O Dieve, Čikagoje buvo toks istorikas Jonas Dainauskas. Jis visomis kalbomis mokėjo skaityti ir rodė tėveliui tuos visus senus dokumentus. Jis ateidavo pas mus. Tėvelis pas jį važiuodavo į Siserą, priemiestį, ir jie visas kronikas išanalizuodavo. Jie valandų valandas kalbėdavosi, kas būtų buvę, jeigu Krėvos sutartis būtų buvusi taip ir taip parašyta…

D. K. Tai Dainauskas buvo tas pašnekovas istoriją aiškinantis?

E. B. Pašnekovas, kurio vakarų vakarus laukdavo atvažiuojant. Nei vienas, nei kitas nevairavo. Man atrodo, autobusais važinėdavo. Ir tikrai tėvelis labai tuo domėjosi. Kazy, tu pats istorija domėjaisi. Ar tu su juo rasdavai kalbą?

D. K. Kazy, o judu apie istoriją kalbėdavotės su Bradūnu?

K. A. Taip, man atrodo, kad istorijos pažinimo požiūriu mes buvome beveik lygūs. Kalbėdavomės. Panašiom temom domėjomės. Viena Lietuvos istorijos aplinkybė yra bloga specialistams, bet gera besidomintiems: iš Gedimino, Mindaugo laikų yra labai mažai dokumentų išlikę. Visus perskaitai ir žinai toje srityje ne mažiau už Alfredą Bumblauską.

E. B. Tėvelis sakydavo: kai Lietuva jau bus laisva, galės mokslininkai pradėti knistis Europos archyvuose – Romoje, Vatikane, kur sovietmečiu niekas daug nežiūrėjo. Nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvome subrendę iki tokių tyrimų. Ir su Zenonu Ivinskiu, žinau, jis visą laiką svarstydavo, ar Lietuvai būtų buvę geriau, jei būtų apsikrikštijus ar neapsikrikštijus.

D. K. Su Ivinskiu jie susirašinėjo?

E. B. Taip. Jis tik mirė anksčiau. Tėvelis daug rašinėjosi pasaulyje. Ir su Vladu Šlaitu Londone bendravo. Atsimenu, pasakojo, kad Šlaitas iškrito pro langą Anglijoje. Ir tėtei aiškino, kad jis paukščiu pasivertė ir skrido pro langą. Tėtė sako: „Čia jau poezija per daug realistiškai paveikė žmogų.“ Jis vertino kiekvieną. Prisimindavo: „Mums, kai augome nepriklausomoje Lietuvoje, buvo sakoma – nesvarbu, kas tu būsi, ar rašytojas, ar inžinierius, ar tu tiltus statysi, eilėraščius ar istorijas rašysi, ar būsi šiukšlių vežiotojas, tu esi reikalingas. Tu miestus švarinsi, jeigu šiukšles rinksi.“ Buvo tas pripažinimas, kad kiekvienas žmogus reikalingas, kad tu savo indėlį įdėsi. Ir jis tai jautė. Atsimenu, buvo mūsų kaimynas Čikagoje toks Ūsas, negalėjau jo suprasti, ar jis Biržų, ar kokia kita tarme kalbėdavo. Tėvelis galėdavo su juo atsisėsti ir apie skilandžius ar dešras kalbėti valandų valandas. Kaimynas aiškina, kaip jis rūkina mėsą, kaip ką daro. Tėtė sako: „Su kokia meile jis išrūkina dešrą. Pažiūrėk, koks laimingas būna, kai su manim pasidalina, kiek žmogui nedaug tereikia, kad būtų laimingas.“ Jis tą jautė. Ir čia gal tas gerumas.

D. K. O apie kunigystę Kazys Bradūnas negalvojo niekad?

E. B. Eik, va čia tai taip. Ne, to nebuvo.

D. K. Bet jo visas gyvenimas kaip kunigo?

E. B. Savotiškai galima sakyti…

D. K. Santykis su pasauliu, su žmonėmis…

E. B. Jis su dvaselėmis ir su Dievu kalbasi. Ta knyga, kurią dabar išleido Rašytojų sąjungos leidykla, pavadinta „Liepė man būti“. Julius Sasnauskas redagavo ir tyčia praleido Dievo vardą. Bet Jį rasi eilutėse. Tėvelis, kaip vyriausias sūnus, gerai mokinosi Vilkaviškio gimnazijoje. Bet jį beveik išmetė, nes jis – ateitininkų pirmininkas. Tačiau tėvų komitetas vėl atstatė. Mamelė jam leido toliau mokintis, jeigu važiuos į seminariją, o tėtė atsisakė. Tada į Kauną turėjo važiuoti savo lėšomis.

D. K. Tai tėvai buvo numatę jį leisti į kunigus?

E. B. Taip. Tėvelis man daug aiškino, ką reiškia kunigas XIX amžiaus Lietuvoje. Jis buvo vienintelis išsilavinęs žmogus, kuris mokėjo skaityti, rašyti, kuris galėjo atrinkti, jei koks gabesnis vaikas parapijoje, ir nusiųsti jį į mokslus. Toks kaimo inteligentas. Mamelė tą jautė. Yra šeimos nuotraukos, kur šeima nusifotografavusi su Alvito parapijos kunigais. Toks ryšys jiems buvo svarbus. Tėvelis nuo pradžių atsisakė to pašaukimo, bet savotiškai jį įvykdė. Tiktai, ačiū Dievui, kad aš ir mes, visi vaikai, galėjome atsirasti.

Jis su mamyte, kaip laiškuose aiškina, buvo viens su kitu – „sąskambis dūšių“. Abudu mėgsta literatūrą, muzika, meną. Čikagoje mes pinigėlių, kai tėtė „Drauge“ dirbo, daug mažiau turėjome, negu kai dirbo fabrike Baltimorėje. Bet ir be didelių pinigų visko užteko. Mamytė gaudavo drabužius iš kitų – mums gerai būdavo. Kitiems senas, o mums – naujas. Nebuvo svarbu. Bet jie vis tiek kasmet nusipirkdavo operos bilietus ir važiuodavo autobusu į operą. Nuvažiuoja, o vakare juos parveždavo kas nors. Bet bilietus visada pirkdavosi. Mamytė atmintinai mokėjo tėvelio eilėraščius.

D. K. Visus?

E. B. Visus. Kai tėvelis mirė, mamytė išsilaužė klubą – tai pas mane gyveno. Ji vis labai norėjo jau keliauti. Sako: „Jau ten ir brolis Jurgis, amžiną jam atilsį, iškeliavęs, ir tėvelis, ir tėvelio brolis, – tie vyrai toje amžinybėje nesusitvarkys, man reikia eiti ten tvarkos daryti.“ Pabusdavo ir sakydavo: „Velnias, aš dar gyva“. Ji laukė, kada užmigs. Aš buvau į bažnytėlę išėjus, parėjau – jau nekvėpavo. Dar pridėjau ranką – paskutinis kvapas išėjo mamytei, ramiai užmigusiai. Ji buvo pasiruošusi.

D. K. Elena, mokytojams lituanistams pasakojai apie tėtės regėjimus, apie jo pokalbius per miegus su akla aukle. Gal galėtum pakartoti tuos atsiminimus mokslininkų ratui?

E. B. Tėtukas naktį keldavo į Alvitą važiuoti. Tokia trauka į tėviškę. „Elenute, – šaukia, – Elenute, eik nupirk bilietą, atsimink, kad Kaune reiks persėsti, ir tada važiuosime iki Vilkaviškio, turime į tėviškę būtinai, turime į Alvitą važiuoti.“ Sakau: „Tėtuk, dabar naktis.“ – „Ne, – sako, – eik vis tiek tu pirkti bilietą.“ Žinote, diena naktis maišosi. Aš jį kelis kartus taip turėdavau nuraminti: „Rytoj gal važiuosim, gerai?“ Tada nusiramina, vėl užmiega. Vieną naktį girdžiu: „Ateik ateik.“ Tai aš jau šokau eit. Žiūriu – jis guli užsimerkęs ir šneka: „Teta, teta, ateikit, aš jums papasakosiu, kaip rasa ant žolės žiba.“ Aš tada nesuvokiau, bet paskui supratau, kad jis kalba su Ona Šulinskiene, akla aukle, kuriai mažas turėjo paaiškinti, kaip rasa ant žolės žiba. Ko gero, poezijos pirmas „iškutenimas“ jam buvo vaikystėj, kai turėjo jai paaiškinti, ko ji nemato. Mamytė irgi kliedėdavo: „Arkliais, Juozuk, ne, man balno nereikia, aš įsikibus į karčius.“ Aš niekad nežinojau, kad mama buvo didelė jojikė. Paskui, jai pabudus, aš klausiau. Sako: „Taip, aš visai be balno šokinėdavau per tvoras.“ Sapnuose senatvėj devyniasdešimt vienų metų žmogus grįžta į tuos prisiminimus. Aš galėjau tai paliudyti. Man tai didelė dovana.

D. K. Labai ačiū, Elena, tikrai neužmirštami liudijimai. Ačiū, Kazy.

E. B. Kazy, ačiū ir tau, kad išsiruošei, kad per Kaziuko mugę iki Antakalnio atėjai.

D. K. Kaziui Bradūnui pasisekė, kad Elena šiandien gali šitaip apie jį kalbėti…

E. B. Čia ne mano, o tėvelio nuopelnas. Mūsų namuose prie stalo labai daug kalbėdavomės. Būdavo, visą laiką kalbamės. Televizijos nėra, radijas tėvų cenzūruotas – juodukų galėjome klausytis, o rokenrolo su broliu klausytis jau eidavome pas močiutę. Tikrai daug kalbėjomės. Dėl to man lengva pasakoti. Brolis net rašyti buvo pradėjęs. Labai gražiai aprašė keliones po Ameriką, po indėnų rezervatus. Bet vėžys jį pasiglemžė labai greitai. Taip ir liko. Tėvelis labai džiaugėsi, kad bent vienas vaikas prie plunksnos linksta. Čia tikrai tėvų dėka žodynas pilnas. Mamytei ir tėtei rūpėjo, kad mes lietuvių kalbą įkąstume, nebūtume, kaip jie sakydavo, tik „kugeliniai“, tik dešros mokantys paprašyti. O tėtė mus taip auklėjo: ant lentos žmogeliukus išpaišydavo – vienoje eilėje daug kinų, kitoje daug anglų, dar kitoje vokiečių, o paskutinėje eilėje keli žmogeliukai, lietuviškai kalbantys. Jeigu nutrinsi du kinus, anglus, vokiečius, jų vis tiek daug lieka. O jei nutrinsi du lietuvius, jei mudu su Jurgiu lietuviškai nebešnekėsim, tų lietuvių beveik nebelieka. Tai įspūdį padarė. Lietuvių kalba mes visi ten Vašingtone, Baltimorėje gyvendami kalbėjome. Ir mano geriausios draugės Vakarė Aistytė ir Danutė Vaičiulaitytė. Mes mėgdžiojome ir senelių senovišką kalbą, žaidėme su lietuvių kalba. Mums buvo malonumas ją turėti, nors mes puikiai ir angliškai kalbėjome. O dabar reikia, kad Lietuvėlėje kalba laikytųsi. Už mus kiti tikrai ja nekalbės.

Parengė Karolina Miškinytė, Regimantas Tamošaitis

METAI, 2017 m. Nr. 5-6

metai-logo