Kazys Saja. Apsimokėtų permokėti

Nežinau, ką turėtume kaltinti – gyvenimo sumaištį ar savo nejautrumą, kad apsidairę pasigendame žmonių, kuriems mes likome skolingi. Jiems laiku net ačiū nepasakėm. Tai mūsų vyresni draugai ir mokytojai, linkėję mums juos pasivyti ir pralenkti.

Ne­ži­nau, ką tu­rė­tu­me kal­tin­ti – gy­ve­ni­mo su­maiš­tį ar sa­vo ne­jau­tru­mą, kad ap­si­dai­rę pa­si­gen­da­me žmo­nių, ku­riems mes li­ko­me sko­lin­gi. Jiems lai­ku net ačiū ne­pa­sa­kėm. Tai mū­sų vy­res­ni drau­gai ir mo­ky­to­jai, lin­kė­ję mums juos pa­si­vy­ti ir pra­lenk­ti.

So­viet­me­čiu tu­rė­jom tik vie­ną cen­zū­ros var­žo­mą gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros lei­dyk­lą, vė­liau pa­va­din­tą „Va­ga“. Va­ga, ku­rio­je Lie­tu­vos dai­gas veš­liai iš­au­go ir da­vė ne­blo­gų vai­sių. Šian­dien ver­tė­tų bent jau pri­si­min­ti Jo­ną Če­kį ir Jur­gį Tor­nau, Do­mi­ny­ką Ur­bą, Al­do­ną Lio­by­tę, Do­na­tą Lin­čiu­vie­nę ir dar dau­ge­lį ki­tų re­dak­to­rių, ver­tė­jų, ku­riems gim­to­ji kal­ba rū­pė­jo kaip mū­sų kas­die­nė duo­na.

Mes esa­me tie, ku­rie nuo Jo­gai­los lai­kų at­kak­liai po­lo­ni­zuo­ja­mi ne­su­len­kė­jom, Ru­si­jos im­pe­ri­jos gniauž­tuo­se ne­su­ru­sė­jom, o ką mes da­ro­me, kaip el­gia­mės da­bar?

Aš, gi­męs prie Pa­sva­lio, au­gęs be­raš­čių že­mai­čių šei­moj, dau­giau kaip de­šimt­me­tį gim­to­sios kal­bos tai­syk­lių jo­kioj mo­kyk­loj ne­si­mo­kęs, iš pa­gar­bos ga­lė­čiau at­sik­laup­ti su­ti­kęs bu­vu­sius dės­ty­to­jus ar­ba kai ku­riuos sa­vo re­dak­to­rius. Pri­si­me­nu, kaip jie prie­ka­biai brauk­da­vo ma­no sla­viz­mus: strimgalviais (gal­vo­trūk­čiais), lygsvara (pu­siaus­vy­ra), neužilgo (ne­tru­kus) ir t. t. Ma­no li­tua­nis­ti­nių stu­di­jų lai­kais kad su bend­ra­tim bū­tų bu­vę jau ti­kro ne­vėkš­los klai­da. Tu­rė­jom ir bran­gi­nom sa­vo ta­ria­mą­ją nuo­sa­ką: „Skris­čiau, skris­čiau, kad ga­lė­čiau, gand­ro spar­nus kad tu­rė­čiau…“

Da­bar (šian­dien dieną) mes jau ne­be šo­kam, dai­nuo­jam ar gro­jam, bet atliekame ko­kį nors šo­kį, dai­ną ar­ba mu­zi­ki­nį numerį… Per te­le­vi­zi­ją gir­dim, kad olim­pia­do­je žir­gas pavedė rai­te­lį ar­ba koks nors spor­ti­nin­kas užuot par­puo­lęs ar par­griu­vęs nukrito. Tad ir glo­ba­li­nis šū­kis „čia ir da­bar“ tu­rė­tų skam­bė­ti ši­toj vie­toj ir šiai dienai.

O ką gi vei­kia Vals­ty­bi­nė kal­bos ins­pek­ci­ja, ku­rią mes įstei­gėm vos tik at­kū­rę Ne­prik­lau­so­mą sa­vo vals­ty­bę? Kur tas mū­sų pa­skir­ta­sis jos pir­mi­nin­kas D. Sma­lins­kas ar­ba koks nors jo įpė­di­nis? Ar ne­ver­tė­tų se­no­vi­niu pa­pro­čiu jo ka­bi­ne­to du­rų pa­ženk­lin­ti „sma­la“ (der­va)?

Šie­met prieš Ko­vo 11-ąją ei­nu An­ta­kal­nio gat­ve į par­duo­tu­vę, žiū­riu – prieš­ais vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kur dar šį ru­de­nį rink­si­me nau­ją­jį Sei­mą, di­džiu­lėm auk­si­nėm rai­dėm už­ra­šy­ta YPA­TIN­GŲ ŽMO­NIŲ KLI­NI­KA.

Su­in­tri­ga­vo. Užė­jau. Pri­ima­ma­ja­me re­gis­tra­to­riui pri­si­pa­ži­nau, kad esu ypa­tin­gas žmo­gus. Vy­riš­kis su­ne­ri­mo. Ti­kė­jo­si dau­giau ką nors iš­girs­ti. Ta­da jam pa­sa­kiau, kad ir jis yra ypa­tin­gas. Pa­skui pa­klau­siau, gal to­ji kli­ni­ka skir­ta tik mū­sų Vy­riau­sy­bės na­riams, sei­mū­nams ar­ba dip­lo­ma­tams.

Kli­ni­kos dar­buo­to­jas, var­du Mi­chai­las, nors ir mo­kė­jo lie­tu­viš­kai, bet ma­nęs ne­sup­ra­to. Par­ėjęs na­mo su­ra­dau Kal­bos ko­mi­si­jos te­le­fo­no nu­me­rį. Pa­skam­bi­nęs kaž­ko­kiai po­niai ar pa­ne­lei pa­sa­kiau, kad ieš­kau Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ko ar­ba žmo­gaus, ku­ris jį pa­va­duo­tų. Pa­klaus­tas, ko­kiu rei­ka­lu, mie­lai pa­pa­sa­ko­jau tą links­mą sa­vo nuo­ty­kį. Bet su­pra­tau, kad pa­šne­ko­vė es­mės ne­sup­ra­to. Ji man par­eiš­kė, kad šiuo me­tu, de­ja, nė vie­no kal­bos eks­per­to dar­bo­vie­tėj nė­ra.

– O jūs – li­tua­nis­tė?

– Aš? Ži­no­ma! – at­sa­kė.

Kai apie vi­sa tai dar kai kam pa­pa­sa­ko­jau, pus­me­tri­nės auk­si­nės kli­ni­kos rai­dės su­ma­žė­jo. Da­bar An­ta­kal­nio gat­vėj prie 36-ojo na­mo ret­kar­čiais pa­si­ro­do tik sprin­džio di­du­mo rai­di­kės. Ypa­tin­gi žmo­nės ir to­kias, kai rei­kia, pa­ma­to.

Ak, Vieš­pa­tie! Štai ką reiš­kia se­nat­vė. Juk aš te­no­rė­jau Rug­sė­jo pir­mo­sios pro­ga pa­svei­kin­ti Lie­tu­vos mo­ky­to­jus. (Tur­būt ne jų vie­nų kal­tė, kad „Klau­si­mė­lio“ lai­dos ve­dė­jas taip ne­sun­kiai ran­da kvaiš­gal­vių, ku­rie net ne­ži­no, kur ta Lie­tu­va. Ką jau kal­bė­ti apie jos pra­ei­tį ir da­bar­tį.)

Esu gir­dė­jęs skep­tiš­kų pro­ta­vi­mų, kad lais­vė, tie­sa, tė­vy­nė dau­giau par­ei­ka­lau­ja, ne­gu duo­da. Ta­čiau tos ver­ty­bės įpras­mi­na mū­sų gy­ve­ni­mą. To­dėl ne­bi­jo­ki­me per­mo­kė­ti. Nuo mū­sų kul­tū­ros, švie­ti­mo (pa­ga­liau ir nuo bū­si­mo­jo Sei­mo rin­kė­jų) daug kas pri­klau­so, ar mes to­liau „pir­mau­si­me“ Eu­ro­po­je pa­gal be­sai­kį sa­vo gir­tuok­lia­vi­mą, skai­čiuo­si­me sa­vi­žu­džius, emig­ran­tus ir ko­rum­puo­tus val­di­nin­kus. To­kius, ku­rie mums ne­si­tei­sin­tų sa­ky­da­mi: „Čia mes pra­žiū­rė­jom.“ Ar­ba: „Šioj vie­toj kaž­kas ne­su­dir­bo…“

Daž­niau už­dai­nuo­kim lie­tu­viš­kai! Mū­sų par­ei­ga iš­sau­go­ti sa­vo vals­ty­bę ir tau­tą. Po­ke­mo­nų te­gul sau ieš­ko tie, ku­rie rim­tes­nio dar­bo ne­be­ran­da. Ne­ti­kiu, kad sa­ve ger­bian­tis su­au­gęs žmo­gus ši­taip ga­lė­tų įpras­min­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Lietuvos zinios logo