Kęstas Kirtiklis. Apie humanitarų gynybą

Besibaigiant vasarai ir artėjant mokslo metams daugybės įstojusiųjų į humanitarines specialybes giminės ir pažįstami klausia: na, pasakyk man, kas gi iš tavęs bus? (Klausiama numanant, jog žinia, kas bus – diplomuotas bedarbis). Klausimas nemalonus, atsakymas – nelengvas, tad dar mėnesiui nepraėjus jaunuoliai ir jaunuolės šį klausimą su šiokiu tokiu palengvėjimu peradresuos dėstytojams. O šie, kaip visuomet, susinervins…

Situacija, kai reikia aiškintis, teisinti savo egzistavimą, erzina ne vien humanitarinių mokslų atstovus. Aiman, gintis šiame pasaulyje tenka visiems. Tik štai kokie fizikai besigindami gali pamojuoti pirmu pasitaikiusiu po ranka daiktu, pvz. mobiliuoju telefonu. Dažniausiai tai suveikia. O pažįstama matematikė paklausta apie, profano akimis žiūrint, labai jau ezoterinius savo tyrimus, nė nemirktelėjusi išpyškino, kam naudingas jos lygčių sprendimas, o ir pačios tos lygtys.

Kad esama mokslų, kurių nauda valstybei akivaizdesnė, žinojo dar Kantas. Tačiau dėl to situacija nepasidaro mažiau nervinanti. Ir humanitaras nervinasi, nes jaučiasi įmestas į visiškai nedraugišką pasaulį, kuris reikalauja pasiaiškinti, kodėl ir taip riboti ištekliai turėtų būti leidžiami humanitaro išlaikymui, bet vos tik pastarasis ima aiškintis, kaipmat yra nutraukiamas ir išjuokiamas. Pasirodo, jog prie puodelio ar taurės galima kiek tik nori šaipytis iš tų technarių negebėjimo be klaidų suregzti sakinio, bet vos tik humanitarui pačiam prireikia prabilti viešumoje, jo gražūs ir išpuoselėti sakiniai jokių pageidaujamų padarinių nesukelia.

Žodžiu, dekadansas arba sąmokslas, – abi galimybės neguodžia, o trečio kelio, ko blogo, nėra. Nes ką galvoti, kai daugybe garbių humanitarų kuo rišliusiai ir dailiausiai kalba apie tai, jog valstybė, verslas ir visos kitos įmanomos ir neįmanomos institucijos turi suprasti, jog humanistika ir jos studijos yra vertingos savaime ir to nieku gyvu negalima kvestionuoti. Juk humanistika palaiko kultūrą, vertybes, tikrąjį išsilavinimą, kritinį mąstymą, maža to, ji palaiko patį žmogiškumą. Nėra humanitarinių mokslų – nėra ne tik tautos, nėra žmonijos, jų naikinimas (t.y. tiek negerbimas, tiek nefinansavimas) yra tikrų tikriausiais genocidas.

Deja, šitaip humanitarui bekalbant, niekas jo neklauso, o jei ir klauso, nepanašu, kad supranta. Tuomet belieka desperatiškai papasakoti istoriją apie britų premjerą Churchillį, pas kurį, Antrajam Pasauliniam prasidėjus, atėjo kažin kuris ministeris ir pasiūlė kultūrai skirtas lėšas perduoti karo biudžetui. „O dėl ko tada kariausim?“ – nesuprato premjeras. Kas nesupranta šios istorijos prasmės, veikiausiai yra ne šiaip kvailys…

Aš suprantu. Ir man ji patinka. Bet geriau pagalvojus man ji patinka būtent todėl, kad man patinka humanitariniai mokslai, o ir pats humanitarinio žinojimo egzistavimas man jokia problema. Todėl negaliu atsikratyti minties, jog labai dažnai (jei ne visuomet) lietuviškoji humanitarinių mokslų gynyba nėra apologija, veikiau pamokslėlis pritariamai galvomis linkčiojančiam ištikimųjų rateliui. Visas likęs pasaulis juokiasi arba lieka kurčias. Ir kažin, ar tai vien to pasaulio problema…

Reikalas ne tame, kad reikia uoliai derintis prie šiuolaikinio pasaulio, ir humanitarinių žinojimą paversti labiau technologiniu ar suvadybinti. Gal paprasčiausiai reikėtų prabilti tam pasauliui kiek labiau suprantama kalba. Kažin kaip patys humanitarai savo susibūrimuose žiūrėtų į sklandžiai Bromos atvertos ing wiecznastį barbarizmais bylojantįjį?

Štai humanitarų priešai dažnai skelbia, kad jie esą nieko verti, nes nieko doro neišmoko. Galbūt, bet štai klausimas: o ko gi reikėtų mokyti šiandieniame pasaulyje? Konkrečių profesinių įgūdžių, dėl kurių nebuvimo aimanuoja darbdaviai? Sudėtingų mašinų veikimo išmanymo ar  darbo tam tikromis kompiuterinėmis programomis, o gal gebėjimo įsiūlyti vartotojams patį naujausią rinkoje pasirodžiusį produktą?

Tai be jokios abejonės būtų ypač reikalinga, jei šiandieniame pasaulyje darbuotojas vis dar veiktų pagal šimtmečio senumo modelius. Pradėjęs vienoje kompanijoje, ar bent jau vienoje darbo srityje plušėtų joje iki pat senatvės, vis tobulindamas save ir pasiekdamas vis didesnių karjeros aukštumų, kryptingai judėdamas nuo vadinamojo biurų planktono iki direktorių tarybos.

Kiek pažįstate universitetų absolventų, pasiryžusių būtent tokiam stabiliam karjeros žygiui per krizių ir reformų drebinamą ir vis sunkiau prognozuojamą pasaulį? Net be ypatingų tyrimų matyti, jog geriausi absolventai, dažnai tampantys geriausiais darbuotojais yra pasiryžę keisti darbą, vos tik jis liausis atitikti jų lūkesčius. Jie nemato problemos pereiti ne tik ten, kur jiems geriau mokama, bet ir ten, kur jie realizuoja save. Jie nesunkiai keičia darbovietes, dirba sau, paskui vėl darbdaviui, paskui persigalvoja ir bando jėgas ten, kur apie buvusį darbą nėra net užuominos. O paskui, kad nebūtų nuobodu, sugalvoja dar ką nors…

Tokiu atveju, kuo platesnis, liaudiškai tariant, kuo nekonkretesnis išsilavinimas tampa pačiu geriausiu. Nes jis suteikia pagrindus persikvalifikavimui, persikūnijimui į visai kitą sritį, specialybę. Taip istorikas veikiausiai kur kas greičiau nei transporto inžinierius virs televizijos laidų vedėju, o menotyrininkė biurokratiniam raštui rašyti sugaiš mažiau laiko nei geologė (nors visokių išimčių ir paklaidų galimybės tikrai neneigiu).

Tad dažniausiai su pašaipa išsakomas tvirtinimas, kad, esą, kas čia per studijos, jei jas baigę absolventai gali daryti bet ką, yra pats didžiausias komplimentas. O jei kas to nesupranta…

Bernardinai.lt