Kęstutis Keblys: „Dideliems žygiams turi būti priežastis“

Su išeivijos kritiku, leidėju Kęstučiu Kebliu kalbasi Žydrūnas Drungilas.

Esate literatūros kritikas, leidėjas, kultūrininkas ir chemikas. Įdomu sužinoti, kokia čia chemija suveikė, kad daug laiko gyvenime skyrėte lietuvių kultūrai?

Chemija buvo mano pragyvenimo šaltinis ir atimdavo didžiausią mano laiko dalį. Tai buvo vienas gyvenimas. O antrasis (visi mes ten gyvenome du gyvenimus) – lietuvybė, o tai kone tas pats kaip lietuvių kultūra.

O su lietuvių literatūra reikalų turėjote dar Vokietijos laikotarpiu?

Tada dar mažai. Taip, literatūra patiko, domėtis pradėjau dar būdamas gimnazijoje. Žinoma, nė negalvojau, kad man kada nors reikės tapti kokiu kritiku. Jei kas nors būtų tuo metu tai pasakęs, būčiau atsakęs, kad ne, tai absoliučiai neįdomu. Man patiko skaityti, domėjausi literatūra, rijau knygas, bandžiau perskaityti beveik viską, kas būdavo tuo laiku išeivijoje išspausdinama. Tokiu būdu neformaliai, bet iš savo skaitybos susipažinau su literatūra. Ir paskui, jau vėliau, Amerikoje gyvendamas, buvau išprovokuotas rašyti apie tuos skaitomus romanus.

O kas labiausiai provokavo? Konkretūs žmonės ar pati situacija?

Dažniausiai žmonės, redaktoriai. Kadangi visiems redaktoriams humanitarinėse srityse trūko rašančių žmonių, jiems prisikalbinti ką nors visuomet būdavo sunku. Jeigu pamatydavo kokią auką už kampo, tai tuoj čiupdavo. Man daugiausia bėdos duodavo Bradūnas „Drauge“ ir Girnius „Aiduose“. Kai pripratino rašyti ir būti prikalbinamam, taip ir tęsėsi. Iš tikro, labai mažai buvo knygų, kurias aš pats savo iniciatyva recenzuodavau. Daugiausia pagal užsakymus. Paskambina ir sako: va, tokia ir tokia knyga išėjo, ar negalėtum parašyti recenziją? Dažnai nepavykdavo atsisakyti ir iš to ištrūkti. Kartais išeidavo labai nesmagiai. Knyga išėjo, rašytojas žinomas, na gerai, paskaitysi ir parašysi. Tada paskaitai ir pamatai, kad knyga siaubinga, ne tik nesinori rašyti, bet net pabaigti skaityti, tačiau esi užprašytas ir ką darysi. Recenzijų rašymas dar nereiškia, kad aš buvau koks nors kritikas. Mane tik taip pradėjo pravardžiuoti. Na, pats buvai Amerikoje, tai žinai, kad ten į lietuvius gryna pavarde kreiptis kažkaip ir nepatogu, reikia pridėti kokį nors titulą ar kokią profesiją, ar panašiai. Na tai va, buvo patogu sakyti „literatūros kritikas“. O šiaip jau tą etiketę man prisegė tokia labai graži mergina, kritikė. Užkrito jos pavardė. „Metmenyse“ rašė. Tokia šekspyrologė. Ji vienais metais „Santaroje“ Tabor Farmoje perskaitė tokią apžvalginę paskaitėlę apie lietuvių išeivijos kritikus.

Delija Valiukėnaitė?

Taip, taip, tai ji. Ji iškeikė kone visus kritikus, pasakė, kad jie nemoka rašyti, mane išdirbo taip pat, bet pavadino literatūros kritiku. Taip ir prigijo man tas terminas.

Ji jūsų kritiką pavadino „neohumanistiška“, nes jums žmogus turįs būti romano centre ir jis turįs būti gyvas individas, o ne tipažas.

Taip ir, man rodos, ji sakė, kad čia tai labai primityvus kriterijus. Tad mano atsakymas, jei būčiau išdrįsęs pasipriešinti, būtų buvęs toks, kad pagal literatūrą ir kriterijai. Jeigu vertinsi išeivijos literatūrą pagal visuotinius kriterijus, tai tada irgi juokas išeis. Nebus apie ką šnekėti. Pasakysi, kad visi niekam tikę, ir viskas. Pati literatūra ir sukuria savo kriterijus. Man atrodo, kad mūsų bandymai nebuvo visiškai beprasmiški, nes pati išeivijos literatūra buvo kitokia: ne tokia išprususi, daug paprastesnė, paprastesnė, taip jau mandagiai tariant.

Bet buvo ir labai aukštos kokybės kūrinių, galėjusių lygiuotis į Vakarų literatūrą. Pavyzdžiui, Škėmos kūryba.

Taip, vertinant pagal tuos savo sukurtus kriterijus tekdavo iškelti į aukštybes tokius kaip Škėma, Landsbergis, kai kuriuos kitus. Katiliškis labai populiarus buvo. Žodžiu, žmonės, kurie mokėjo rašyti. Man visuomet buvo svarbu, ar žmogus iš viso moka rašyti, ar jis gali sudėti knygą, kuri būtų paskaitoma, kad liežuvis nelūžtų skaitant. Nors už mane vyresni, vyresnės kartos kritikai nagrinėdavo keliamas idėjas, nesvarbu, kad tos idėjos būdavo išreikštos labai primityviai, vos paskaitomai. Man ypač norėjosi, kad romanas būtų parašytas sklandžiai, rišliai ir visa kompozicija būtų tokia, kad galėtum skaityti nesispjaudydamas.

Vieną recenziją – Gliaudos romano – pradedate priekaištu, kad šis autorius žudo lietuvių kalbą. Tačiau vis tiek imatės analizuoti jo romaną.

Gliauda buvo įdomus charakteris. Ir aš turbūt vienas iš tų vadinamųjų savo generacijos kritikų, kuris Gliaudą iš viso skaitė. Visi kiti, kai juos prispausdavai, prisipažindavo, kad po pirmojo romano „Namai ant smėlio“, kuris laimėjo „Draugo“ konkursą, nusispjovė ir pažadėjo jo daugiau nebeskaityti. Ir nebeskaitė. Iš manęs visi juokdavosi, kam aš iš viso laiką darkau su tuo Gliauda.

Ir kodėl jūs vis dėlto jo imdavotės?

Na, man atrodė, kad kai kurie jo romanai buvo įdomūs. Jis labai daug rašė ir buvo tam tikra prasme dinamiškas, bent jau tematikos atžvilgiu. Nebuvo užsidaręs vienoje tematikoje, ieškodavo naujų būdų išsireikšti. Ne visi jo romanai apie išeiviją. Pirmojo romano, kuris visus išgąsdino, pagrindinis veikėjas buvo vokietis, buvęs nacis. Lietuvių romanistui tai buvo negirdėtas dalykas – kaip gali drįsti darkyti mūsų literatūrą rašydamas apie vokietį. Tas romanas buvo prastas. Antrasis romanas, dar prastesnis, parašytas lietuviška tematika – apie pirmąją sovietų okupaciją. Paskui aš irgi galbūt būčiau metęs jį skaityti, bet jis vis laimėdavo „Draugo“ konkursus ir Bradūnas vis pričiupdavo mane rašyti.

Dažniausiai rašėte apie romanus. Koks autorius jums atrodė įdomiausias, gal ir dabar atrodo?

Algirdas Landsbergis, Antanas Škėma. To paties Gliaudos „Šikšnosparnių sostas“, išvertus į lietuvių kalbą, būtų visai pakenčiamas romanas. (Juokiasi.) Tai aš ir sakydavau: ko jūs jaudinatės – lietuvių literatūra nebūtinai turi būti rašoma lietuvių kalba. Žiūrėkit, kiek mes išsivertėme ir džiaugiamės, galbūt kas nors ir Gliaudą išvers. Ta jo reputacija ir liko tokia, niekas Lietuvoje juo nesidomėjo, ten irgi nebuvo žmonių, kurie jį propaguotų. Kiek aš žinau, nė viena jo knyga čia nebuvo išleista.

Iš tradiciško sukirpimo romanų man labai gerą įspūdį tada padarė Vinco Ramono „Kryžiai“, nepaprastai ryškiai ir ekspresyviai parašytas. Romaną skaitai ir smėlis negirgžda tarp dantų. Paminėti reikėtų Jurgio Jankaus romanus, skirtus daugiau galbūt populiariam pasiskaitymui, nors nebuvo grynai pramoginiai. Na, žinoma, Katiliškis. Man labai didelį įspūdį padarė jo pirmoji didesnė knyga, novelių romanas „Užuovėja“, jo kalbos turtingumas. Galvoji, kaip jis Vokietijoje ir Amerikoje būdamas galėjo visa tai atkurti, tokią skaidrią lietuvišką kalbą.

Jūs pats asmeniškai tuos autorius pažinojote?

Na, asmeniškai nepažinojau Gliaudos, nors mačiau ne vieną kartą. Nelindau, bijojau gauti nokautą, nes nebuvau apie jį labai teigiamai parašęs. Bet tokį Algirdą Landsbergį pažinojau neblogai. Ir Katiliškį. Škėmos ne, nors esu jį matęs dar Vokietijos laikais, kai buvau vaikiščias ir nieko apie jį nežinojau. Tada jis buvo aktorius. Atvažiavęs į mūsų vietovę iš Pietų Vokietijos, vadinamąją menininkų stovyklą, statė kažkokį veikalą. Važiuodamas tramvajum aš jį visą laiką matydavau apsuptą merginų ir jas kirkinantį. Buvo kavalierius kaip reikiant. Kai išleido savo pirmąsias knygas Vokietijoje, perskaičiau jas ir sakau: aa, va, tai šitas Škėma. Paskui Amerikoje per greitai mirė. Tada dar nevažinėdavau į „Santaros“ suvažiavimus ir jo nespėjau sutikti. Jankų gerai pažinojau, teko ir jo knygas leisti, pasiginčyti su juo dėl viršelių ir honorarų. Ir Aloyzą Baroną. Bet blogai, kai pažįsti, tada jau sunkiau recenziją rašyti, nes nenori žmogaus užgauti, o rašyti taip, kad nesakytum teisybės, nėra lengva.

Literatūrologas Rimantas Kmita neseniai viename interviu teigė, kad Lietuvoje literatūrologai nerašo recenzijų, nes nenori susipykti su savo pažįstamais. Maža bendruomenė, uždaras ratas. Panaši situacija, ar ne?

Man atrodo, tas faktorius gana svarbus. Juo daugiau žmonių pažįsta kritikai, tuo sunkiau apie juos rašyti. Nebent jie yra tokio labai stipraus charakterio žmonės, kurie nieko nesibaimina, pratę sakyti teisybę, tokia buvo Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Galėjo apie savo geriausius draugus teisybę išlieti, jei ką nors netinkamo, netobulo yra parašę. Bet šiaip tai tikrai, tas faktorius veikia.

Įdomi pasirodė jūsų mintis: „Kas žino, jei ne leidyba, gal būčiau dar daugiau paikų recenzijų prirašęs ir, ko gero, dar būčiau padidinęs ir taip jau didelę mūsų šlubų romanų krūvą.“ Vadinasi, recenzijų rašymas daro įtaką ir romanų atsiradimui, rašytojai suinteresuoti rašyti, jeigu apie jų knygas kažkas rašo. O gal jūs pats ketinote rašyti romaną?

Recenzijų rašymas, manau, trukdo romano rašymui. Žmogui, sunkiai rašančiam, visi maži ir neverti kritikos teksteliai užima labai daug laiko, o to laiko visuomet trūkdavo. Reikėdavo ir romaną perskaityti, reikėdavo atsisėsti ir prisišriūbuoti prie kėdės, sėdėti ir rašyti. Man tie visi rašinėjimai, recenzijos buvo tiesiog pareigos darbas, kaip ir bet kokie kiti darbai lietuviškoje erdvėje: prieš minėjimą kėdes sustumdyti ar paskui salę iššluoti, tai buvo reikalingi dalykai, kas nors turėjo juos atlikti. Niekada nesvajojau tapti literatūros kritiku ar literatūros mokslininku, visuomet norėjau būti rašytoju, parašyti romaną. Galvojau, kad būčiau galėjęs parašyti geriau negu mano kritikuojami autoriai. Paskui, kai pradėjau gauti knygas iš sovietinės Lietuvos, pamačiau, kaip žmonės rašo, ir pasakiau sau, kad į traukinį jau pavėlavau, kad tie žmonės ten moka rašyti. Man tikrai įspūdį padarė rašymo kokybė. Gal literatūriškai ir nebuvo tobuli kūriniai, bet parašyti sklandžiai, taip, kad skaityti būdavo malonu. Tada įspūdį padarė Mykolas Sluckis. Visą laiką pykdavomės dėl Sluckio su tarybiniais literatais, nors aš mažiausiai nusikaltęs buvau, nes nieko apie Sluckį nerašiau. Bet kiti iš mūsų: ir Maziliauskienė, ir Kelertienė, galbūt ir Šilbajoris buvo rašę apie Sluckį arba užsiminę savo paskaitose. Tad atvažiavę į Lietuvą susitikdavome su vietiniais literatais dar sovietmečiu, jie mums sakydavo: ką jūs čia laiką be reikalo leidžiate dėl tokio komunisto. Ar nežinot, kad jis komunistas? Taip, bet mes ne apie komunizmą rašome, mes rašome apie jo kūrybą. Jie atsakydavo: nesvarbu, kokia jo kūryba, jeigu jis komunistas, nėra reikalo apie jį kalbėti. Visą laiką tokių nepiktų ginčų kildavo.

Tai būta požiūrių į autorius, rašiusius išeivijoje ir Lietuvoje, skirtumų?

Taip, ne visiems visi patiko. Buvo tokių populiarių rašytojų, kuriuos vyresnės kartos žmonės labai gerai vertino, nes jie rašė tai, kas jiems patiko. Sakykime, toks Vytautas Alantas, apie jį dabar neseniai monografiją parašė ir buvo jos recenzija, rodos, Guščiaus „Literatūroje ir mene“, kur Alantas iškeliamas kaip didžiausias rašytojas. Na, galbūt kai kuriems žmonėms taip ir atrodė, nes kai kurios knygos jiems patiko, labai patriotiškos, istorinės, bet man žiūrint iš mano literatūrinio taško jis niekad įspūdžio nedarė. Gyvenome vienoje kolonijoje, susitikdavome, pasisveikindavome, jis maždaug žinojo mano nuomonę, bet kadangi aš apie jį nesu tiesiogiai rašęs, tai ant manęs per daug ir nepykdavo. Alė Rūta buvo kita produktyvi rašytoja, yra parašiusi pora neblogų romanų, bet daugelis iš jų – kaimo etnografiniai romanai, kurie vyresniems žmonėms patikdavo, sužadindavo tam tikrus prisiminimus. Aš kartais abejoju, ar tikrai žadino prisiminimus, nes lietuviškas kaimas – tai tarsi idealas ir jau vien dėl to jame turi būti viskas gerai ir gražu. Daugelis skaitančių žmonių, ko gero, buvo kilę iš kaimo, bet visą savo aktyvų suaugusio žmogaus gyvenimą praleidę mieste, dažniausiai Kaune. Taigi jie buvo nuo kaimo atitrūkę, tačiau vis tiek jautė, kad jeigu kas nors alsuoja kaimu, tai čia yra puiku, patriotiška ir lietuviška.

Interviu esate sakęs, kad „išeivijos skaitytojas nori lektūros, o ne literatūros. Nori atvangos ir pramogos. O tam mūsų literatūra (ir gera, ir prasta) nėra paslanki.“

Mums trūko, visai mūsų grožinei kūrybai trūko sugebėjimo patraukliai rašyti. Rašytojai, ypač debiutantai, kurie debiutavo jau būdami vyresnio amžiaus, stengdavosi iš karto „daryti literatūrą“, ne paskaitomą tekstą, bet literatūrą. Bandydami pamėgdžioti, jie visiškai užmiršdavo parašyti ką nors paskaitomo. Ypač tie, kurie imdavosi patriotinės tematikos, Lietuvos okupacijos ar dar senesnės istorijos, labai nuslysdavo į sentimentalumą ir tiesiog pasidarydavo neįdomu skaityti. Bandymai rašyti vaikams, jaunimui būdavo labai nesėkmingi dėl to paties nesugebėjimo patraukliai parašyti. Iš jaunesnių rašytojų Kazys Almenas turbūt buvo ypatingas tuo, kad stengėsi rašyti patraukliai, įdomiai, jo knygas galėdavai skaityti užmiršdamas apie literatūrą, skaitai ir įdomu. Tada jau gali pagalvoti, kiek ten yra literatūros.

O kaip lyginant su amerikiečių literatūra?

Negaliu sakyti, kad daug tos amerikiečių literatūros skaičiau, tos kasdieninės, bestselerių. Bet man įspūdis susidarė toks, kad net ir tie bestseleriai, kurie literatūriniu atžvilgiu gan lėkšti, buvo parašyti įdomiai. Gali skaityti ir tave pritraukia, nesinori knygos padėti. Jie mokėdavo sudominti skaitytoją. Gal dėl to ir tapdavo bestseleriais. O garsieji rašytojai, nors ir rašė literatūrą, sugebėdavo parašyti įdomiai. Nors pagalvoji: jeigu lietuvis būtų taip rašęs, tai išdirbtum, kad nemoka rašyti. Sakykime, Günteris Grassas rašydavo storas plytas, kartais galvoji: na, jeigu mūsų koks rašytojas pravarytų dešimt puslapių iš eilės traktatą apie sriubas, apie grybus ir musmires, tai vytum tokį žmogų lauk už nuobodulį. Bet va Günterio Grasso plytas skaitai ir įdomu. Jis moka taip parašyti, kad galvoji, jog čia visiškai tvarkoje. Arba Pietų Amerikos garsūs rašytojai, pvz., Márquezas sugeba patraukti skaitytoją arba Mario Vargasas Llosa. Man visą laiką atrodė: na gerai, jeigu anie gali parašyti, kodėl mūsų chebra negali? Aišku, Škėma, Jankus, Katiliškis mokėjo parašyti taip, kad galėjai skaityti nesispjaudydamas.

Paskui, po kiek laiko pradėjo silpti tos kūrybinės pajėgos, pasirodė daug įdomių autorių iš Lietuvos. Todėl ir kritikos straipsniai, recenzijos išeivijoje buvo daugiau apie Lietuvos autorius.

Šilbajoris gana daug rašė, daugiausia apie poeziją. Lietuvoje jam buvo iš ko pasirinkti, jis parašydavo įdomiai, kartais truputį kandžiai, nebijodamas, kad tvarkos prižiūrėtojai jo daugiau į Lietuvą neįsileis. Kai geležinėje uždangoje pradėjo atsirasti vis daugiau skylių, buvo galima stebėti visą literatūros raidą. Sluckis iš romanistų, Aputis iš novelistų gerą įspūdį darė, Mikelinskas irgi. Į tokius žmones atkreipdavom dėmesį. Ypač jeigu čia atvažiavus tekdavo su jais susitikti ir kokį noperskėlį armėniško kartu šliuktelti.

Kada pirmą kartą atvažiavote į Lietuvą?

Jei neklystu, 1972 metais. Tada buvo šioks toks atolydis, paskui vėl užsidarė. Lyginant su padėtimi Amerikoje, čia tas atolydis nebuvo joks atolydis, buvo vis tiek sunkus gyvenimas ir didelė kontrolė, bet galbūt buvo ne tokia didelė kaip anksčiau. Tada mane kai kas nustebino, galvojau, kad rašytojai bus daugiau represuoti, kad jie labiau bijos kalbėti, bet jie gana atvirai kalbėdavo, ypač išėję į gatvę. Kambaryje ar viešbutyje jie kalbėdavo kasdieniškus dalykus. Turbūt skaitei Liūto Mockūno memuarus, kaip jis knygnešystę organizavo?

Taip, jis pats man tai yra pasakojęs.

Tarp mūsų buvo toks susitarimas: jeigu važiuoji į Lietuvą, tai be knygų važiuoti būtų tarsi nuodėmė. Ir veždavomės kiek galima daugiau. Kartais ir patys žmonės čia paprašydavo, nebūtinai lietuviškų knygų, pavyzdžiui, dailininkai prašydavo meno albumų.

Kokios knygos buvo uždraustos?

Net nežinau, bet esu tikras, kad ten daugiausia buvo politinio pobūdžio knygos, apie sovietų okupaciją, mūsų pastangas ir ką nors panašaus. Ir turbūt religinės. Ar literatūros knygų tenai buvo, nežinau. „Metmenys“ labai gudriai… nežinau, ar specialiai, ar jiems taip išėjo, kad šis žurnalas atrodė kaip knyga, o jeigu veždavau „Aidų“ žurnalą, kuris buvo didelio formato, tai jie, aiškiai matydami, kad žurnalas, nelabai praleisdavo. Pats esu vežęs „Metmenų“, niekas neprikibdavo.

Pasilikti Sovietų Lietuvoje netraukė?

Ne, ką tu! Būtų buvę įdomu. Bet dėl įdomumo tapti šliaužiančiu išdaviku… ne, dėkui. Man visada būdavo koktu skaityti parvykėlių (tokių kaip dailininkas V. K. Jonynas ir iš dalies Žoromskis) keliaklupsčiavimus prieš partiją, koneveikimą ką tik paliktos išeivijos. Na, nežavėjo ir buitiniai reikalai. Būdavo tokių dalykų, kuriuos dabar sunku įsivaizduoti su visom maksimom ir akropoliais. Kartą mano pusbrolis pamiršo parnešti morkų iš parduotuvės. Pasisiūliau parnešti aš. Pasakė, kur ta daržovių parduotuvė. Nuėjau, perėjau parduotuvę skersai ir išilgai – nėra morkų! Paklausiau kasininkės, toji mane rusiškai aprėkė, atseit ar durnas, kad nematai. Tada grįžau, sakau, kad nėra. Na, kaip nėra morkų, visada būna – sako man. Sakau, nebuvo. Mano pusbrolis sako: na gerai, eime. Nueinam, tokioje dėžėje dumblo primesta – va čia morkos. Aš pažiūrėjau – kokios čia morkos? Purvo gabalai. Pasirodo, kad vis dėlto morkos. Matyt, kad buvo šlapia žemė, tai su visu moliu ir išrovė. Paskui juokėsi iš manęs visą laiką, kad morkų neatpažįstu. Sakau, jūs užmaskuojate, pratinatės nuo kapitalistų viską slėpti.

Daugelis jūsų realiau matėte Lietuvą, nes atvažiuodavote aplankyti. Ne visi išeiviai atvažiuodavo ir ne visi, ko gero, norėdavo važiuoti. Kai kurie iš jų dar ir dabar santariečius vadina komunistais, nes jie gręžėsi „veidu į Lietuvą“ ir drąsiau bendravo su lietuviais.

Lietuviai visose pusėse pratę žiūrėti juodom ir baltom kategorijom. Jeigu tu mane kritikuoji, o komunistai nelabai, tai logiška išvada, kad esu – komunistas. Bet šiaip tai tokio didelio susipriešinimo nebuvo. Čikagoje, sakykim, buvo tokių karštakošių, ekstremistų gan daug. Kadangi nebuvo prieš ką tiesiogiai kariauti, jie kariavo su tais, kurie važinėdavo į Lietuvą, kurie „bendradarbiaudavo su okupantu“. Kažkam Market Parke atėjo naktį ir nudažė tvorelę raudonai. Kai ėmė iš Lietuvos atvažiuoti menininkai, Jaunimo centre Čikagoje įmetė plytą pro langą. Aš per daug nesijaudinau, nes ne Čikagoje gyvenau, o Detroite tokių karštakošių nebuvo pakankamai daug, kad jie ką nors tokio suorganizuotų. Jeigu ką ir parašydavo spaudoje, per daug nesijaudindavau. Kiti žmonės labai imdavo į galvą. Po pirmosios mano kelionės „Naujienų“ laikraštis (socialistų laikraštis, esantis arčiausiai komunizmo, nors politinė pozicija buvo labai kraštutinai konservatyvi) mane išdirbo. Mes nusprendėme išleisti Icchoko Mero romaną „Striptizas“, ir jie tai pasigavo. Išvedė, kad aš važiavau į Lietuvą pasitarti su komunistais dėl Mero knygos išleidimo.

Tas romanas buvo kontroversiškas ne tik ideologiniu, bet ir meniniu požiūriu? Kai kurie jį vadino pornografija.

Kažkas atrado ir pornografijos. Stebėjausi, nes, norėdami atrasti pornografijos, jie turėjo visą romaną perskaityti. O tai nėra pramoginis romanas, reikia šiek tiek prakaito išlieti. Ta knyga neblogai ėjo, ypač kai paskelbė, kad čia pornografija. Tai mes juokaudavom, sakėm: galėtume pasipelnyti – išleisti nuorodų knygelę, sužymėti, kuriuose puslapiuose yra pornografijos, ir pardavinėti kartu su knyga. Tiems konservatoriams pikčiausia buvo, kad Merui už tai davė premiją, tai buvo viena iš tų didesnių premijų. Tokiu būdu jiems susidėjo visi neigiami dalykai: ir pornografinė knyga, ir komunistinė, žydiška tematika, ir Meras pats žydas – blogiau jau būti negali. Ir dar premiją skyrė! Buvo kaip reikiant reakcija prieš tą knygą. Man atrodo, kad tai gyvenimą padaro įdomesnį.

O šioje pusėje kontroversiškų knygų nebuvo, nes buvo kas prižiūri, kad nebūtų. Jeigu ir kildavo kontroversija, tai tą atlikdavo privačiai – pasikviesdavo rašytoją ir pasakydavo: jeigu šitaip, tai daugiau tavo knygų neleisime. Tai, man atrodo, dėl to ir pykdavo patriotiškesni skaitytojai ant tokių kaip Sluckis, kurie nešiojo partijos bilietus. Jiems bepigu, jie gali parašyti ir rizikingesnių dalykų, ko mes negalime. Jie prie partijos, greičiau užuodžia, kas praeis, o kas ne. Jiems ir daugiau leidžia. Tai buvo ir pavydo, kad jiems galima, o mums ne.

Šiuo metu judu su žmona poete Vitalija Bogutaite gyvenate ir Lietuvoje, ir JAV. Ar jums tebesinori gyventi Lietuvoje, nes dabar daug diskutuojama apie emigraciją, apie psichologinį klimatą?

Na taip, Laimantas Jonušys „Š. A.“ neseniai rašė, kad Lietuvoje dar visai neblogai gyventi, man visai patinka ir čia aš su juo sutinku. Gal kam nors yra ir ne taip jau gerai, bet plačias išvadas iš to daryti, kad čia blogai gyventi, manau, nereikėtų. Pasiskaitai kartais svetimšalių pasisakymus ir atrodo, kad jie tarsi pasamdyti gerai apie mus kalbėti. Bet, kita vertus, jeigu taip nebūtų, negi jie visi susitarę meluotų?

Bet dabar klausi, o kodėl pats negrįžti gyventi, jeigu gerai? Paprastas, žmogiškas dalykas: Lietuvoje įdomiau gyventi negu Amerikoje, bet Amerikoje truputį patogiau, ypač tiek pragyvenus, „įleidus šaknis“, dėl buitinių, medicininių dalykų, be to, ten – vaikai, giminės. Aš į tai žiūriu tokiu senovišku išeivio požiūriu, kad dideliems žygiams turi būti priežastis. Galėčiau atsakyti, kokia man nauda būtų grįžti į Lietuvą, bet kokia nauda Lietuvai iš manęs? Mes buvome pripratę sakyti: taip, kai Lietuva bus laisva, kitą dieną susikrauname šmutkes ir keliaujam namo. Jeigu ta Nepriklausomybė būtų atėjusi dešimt penkiolika metų anksčiau, tada gal ir būtume viską metę ir grįžę. O dabar? Tai aš ir galvoju: kam Lietuvą apkrauti senais kūnais? Ką tu Lietuvai gali duoti? Nieko. Lietuvai naudos iš mūsų, senių, grįžimo nebūtų.

Bet iš Lietuvos išvažiuoja daugiausia jauni.

O kaip kitaip? Didelė jų dalis yra vadinamieji ekonominiai emigrantai, nors ypač tarp jaunesnių, įsivaizduoju, yra toks smalsumo momentas, norisi pasižiūrėti, kas ten, anoj pusėje už sienos, yra. Ekonominiu atžvilgiu Lietuva nepasiekė to lygio, kad čia viskas būtų gerai. Gaila, kad mažėja čia mūsų, bet, iš kitos pusės, ką darysi, negi uždrausi važiuoti, negi pastatysi geležinę uždangą ir neleisi? Vienintelis dalykas, ką galima padaryti, tai kelti tą ekonominę gerovę čia, kai ji pasidarys panaši į tai, kas yra Vakaruose, tada beliks tie, kurie važiuos iš įdomumo. Jei nieko negali pakeisti, tai neapsimoka ir vargti. Bent Vilniuje nesijaučia, kad visi jau būtų išvažiavę…

Šiaurės Atėnai

Bernardinai.lt