Kęstutis Nastopka. Literatūriniai Tomo Venclovos poezijos intertekstai

Šio straipsnio tikslas – aprašyti įvairiakalbių poetų sąveikos pėdsakus ir aptarti poetinės kalbos transformacijos kryptį. Autoritetingiausias jaunojo Tomo Venclovos mokytojas buvo Borisas Pasternakas. Ankstyvieji lietuvių poeto eilėraščiai primena Pasternako eilėraščius iš rinkinio Viršum barjerų savo metrika, rimavimo schemomis, aliteracijų samplaikomis. Du Venclovos eilėraščiai, skirti Pasternako atminimui, parašyti 1960 ir 1961 m. Iš Osipo Mandelštamo Venclova „vagia“ daugiausia semantines fgūras. Nesiribodamas pavieniais eilėraščiais, jis priartėja prie polifoninio rusų poeto kalbėjimo. Nuolatinis Venclovos dialogo partneris – Josifas Brodskis. Kartais Venclova cituoja arba parafrazuoja lietuvių poetinius tekstus. Jo eilėraščiuose įžeminama Lietuvos XX amžiaus istorija, prisimenamas holokaustas, partizanai, okupacinio režimo aukos. Vertybinę Venclovos poezijos vertikalę palaiko Dante, Shakespeare’as. Iš XIX ir XX amžių atsirenkami Johnas Keatsas, Charle’is Baudelaire’as, Raineris Marija Rilke, Guillaume’as Apollinaire’as, Dylanas Thomas. Kaip poetinis subtekstas pasitelkiama Cypriano Norwido gedulinga rapsodija „Bemui atminti“ ir Czesławo Miłoszo „Ars poetica?“. Vėlyvuoju periodu Venclova yra parašęs penkis eilėraščius Biblijos siužetais.

Jau paskelbtas LLTI žurnalo Colloquia 42 (2019) numeris. Jame spausdinamas literatūrologo Kęstučio Nastopkos straipsnis „Literatūriniai Tomo Venclovos poezijos intertekstai“.
Colloquia42_Nastopka-29-47

LLTI_logo