Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

     Diskurso sakymas

 Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, skiriančiose tekstą ir diskursą, pastaruoju terminu apibūdinamas „procesas, presuponuojantis sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitokiais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Diskursas laikytinas antrine reikšmes modeliuojančia sistema tuo požiūriu, kad būdamas dviejų semiotinių makrosistemų – natūraliosios kalbos ir natūraliojo pasaulio – dalis, jis įgyja tam tikrą reikšmės kūrimo ir/ar valdymo autonomiją.

Sakymo instancija

 

Emile‘is Benveniste‘as, įtvirtinęs diskurso terminą prancūzų kalbotyroje, sieja diskursą su sakymo raiška ir pasakymo „gaminimo“ veiksmu. Prancūzų discours yra kilęs iš lotynų discursus, kurio pirminė reikšmė yra „bėgiojimas šen ir ten“, o antrinė – „pasisakymas, samprotavimas“. Veiksmažodis discourir (kalbėtis, postringauti) etimologiškai taip pat susijęs su vietos keitimu: lotynų discurrere pirmiausia reiškia „išbėgioti, išsisklaidyti, išsiskirstyti“ ir tik po to „pasisakyti, samprotauti“. Sakymo metu „bėgiojantis“ reikšmės takais individas paverčia kalbą diskursu. „Prasmė“ apsivelka „žodžiais“, kalba prisipildo reikšmių.

Kalbantysis – būtina sakymo sąlyga. Iki sakymo kalba tėra sakymo galimybė. Po sakymo kalba išsipildo diskurso instancijoje, kuri randasi iš kalbančiojo skleidžiamų garsų, atliekamų judesių, pasiekiančių adresatą ir pažadinančių atsakomąjį sakymą. Pasisavindamas formaliąsias kalbos priemones, kalbantysis pažymi savo vietą specifinėmis nuorodomis. Bet pasiskelbdamas kalbančiuoju ir prisiimdamas kalbą, jis iš karto įdiegia kitą priešais save. Bet kuris sakymas yra kreipimasis į ką nors, jis numato pašnekovą. „Kalba yra įmanoma tik todėl, kad kiekvienas kalbantysis prisistato kaip subjektas, nurodydamas patį save kaip savo diskurso . Tuo būdu pristato kitą asmenį, kuris, būdamas visiškai išoriškas manajam „aš“, tampa mano aidu, kuriam aš sakau tu ir kuris man sako tu“.

Tekstas skelbtas Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)

Visas tekstas čia