Kęstutis Urba. Amžinai mielas devyniasdešimtmetis Pūkuotukas

Žurnalo „Rubinaitis“, kurį maloniai kviečiame užsisakyti ir skaityti, 2016 metų 3 (79) numeryje skelbiamas dr. Kęstučio Urbos straipsnis apie nepamirštamąjį Mikę Pūkuotuką ir jo autorių Alaną Alexanderį Milne’ą.
Anglų rašytojas Alanas Alexanderis Milne’as (Alenas Aleksanderis Milnas, 1882–1956) yra parašęs 28 pjeses, 7 romanus, 3 eilėraščių knygas suaugusiesiems, išleidęs keletą tomų dokumentinės prozos – eseistikos, politinių ir autobiografinių straipsnių. Jis žinomas ir literatūros istorijoje minimas kaip garsaus laikraščio „Punch“ bendraautoris ir vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Bet mūsų laikais jo vardas pirmiausia siejamas su kūryba vaikams: eilėraščių knygomis Kai mes buvome maži (When We Were Very Young, 1924) ir Dabar mums šešeri (Now We Are Six, 1927, liet. k. abi 2005) bei ypač diptiku Mikė Pūkuotukas (Winnie-the-Pooh, 1926) ir Trobelė Pūkuotynėje (The House at Pooh Corner, 1928). Įvairūs šaltiniai nuolat pabrėžia, kad Milne’ą baisiai erzino vaikams skirtų knygų šlovė, nustelbianti kitus jo kūrinius (apie tai rašyta ir „Rubinaityje“1). Mikė Pūkuotukas, kuriam „turbūt jokia kita XX amžiaus knyga neprilygs visame pasaulyje parduotų egzempliorių skaičiumi“2, pasirodė 1926 m. spalio 14 d., taigi lygiai prieš 90 metų. Milne’o sukurtasis Pūkuotukas tapo „ne tik mylimu literatūros veikėju, bet ir kultūros bei komercijos reiškiniu“3 – taip kūrinio svarbą apibendrina viena įžvalgiausių jo knygų analitikių Anita Wilson.

Netrukus minėsime ir lietuviškas šios knygos metines – 1958-aisiais pasirodė jos vertimas. Deja, per beveik šešiasdešimt metų platesnio šios knygos pristatymo, aptarimo Lietuvoje lyg ir nebūta, nors pasaulyje rašyta ir rašoma nemažai. Knygos apie Pūkuotuką atstovauja literatūrai, kurią skaitydamas dešimtą ar dvidešimtą kartą vis tiek aptiksi ką nors anksčiau nepastebėta, kuri iš pirmo žvilgsnio labai paprasta, bet sunkiai išardoma, sunkiai preparuojama ir analizuojama. Tai literatūra, provokuojanti labai individualų jausminį skaitytojo santykį su joje vaizduojamu pasauliu. Visuotinai priimtina ir galutinė to pasaulio interpretacija sunkiai įsivaizduojama. Ir vis dėlto kai kurios įžvalgos ar analizės rakursai kritikoje kartojasi ar net sutampa. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti ryškiausias iš tų įžvalgų ir pamėginti pateikti daugiau ar mažiau apibendrintą literatūrologinį Pūkuotuko pasaulio vaizdą.

Knygos ir jos pavadinimo kilmės svarstymai

Neretas iš suaugusių lietuvių skaitytojų vartoja sutrumpintą, šiek tiek adaptuotą originalų pagrindinio veikėjo vardą Vinipuchas, turbūt atėjusį per rusų kalbą – iš rusiškos animacijos. Mike Pūkuotuku jį pakrikštijo vertėjas Virgilijus Čepaitis kartu su anuomete Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų literatūros redakcijos vedėja Aldona Liobyte, kuri ir pasiūlė išversti šią knygą, beje, iš lenkų kalbos4. Vargu ar kiti vertėjai kada nors ryšis šį vardą pakeisti – per daug jis įsitvirtino mūsų kultūrinėje sąmonėje.

O štai pagrindinio veikėjo, pirmuose leidimuose vadinto Jonuku Kubiliumi, tapatybę vertėjas patikslino, atkūrė – nuo trečiojo pataisyto ir papildyto leidimo (2004) jis vadinamas Kristoferiu Robinu. Galbūt todėl, kad naujai versta iš originalo kalbos, o gal, kad ir Lietuvoje sužinojome, jog taip – Christopheris Robinas – vadinosi vienintelis rašytojo Milne’o sūnus, su kuriuo ir siejamas šios knygos atsiradimas. Beje, realusis Christopheris Robinas tvirtino labai prisikentėjęs nuo tapatinimo su knygos veikėju.

Plačiai žinoma, kad Pūkuotukas buvo Christopheriui Robinui pirmojo gimtadienio proga padovanotas minkštas žaisliukas – pliušinis meškinas. Iš pradžių jis vadintas Edvardu. Kaip ir kodėl tas vardas pasikeitė? Pirmame Mikės Pūkuotuko sakinyje rašoma: „Be šios knygelės, buvo dar viena knyga apie Kristoferį Robiną, ˂…˃ Kristoferis Robinas kadaise turėjo gulbiną ˂…˃, kurį vadino Pūkuotuku. Tai buvo labai labai seniai, ir atsisveikindami mes pasiėmėme tą vardą, nemanydami, kad jis gulbinui dar kada galėtų praversti.“5 Toji „dar viena knyga“ – Kai mes buvome maži, kurios įžangoje (bent jau lietuviškame vertime) rašoma truputį kitaip: „Kristoferis Robinas šį paukštį, kurį rytais pašeria, praminė Pūku. Tai labai geras vardas gulbei, jeigu ji šaukiama neateina (o šituo jos pasižymi).“6

Pačiame Pūkuotuko pasaulyje šmėkšteli ir kitoks šios knygos vardo aiškinimas. Kai po nesėkmingo mėginimo pasikopinėti medaus meškiukas nulipa žemėn, jo virvutę laikiusios letenėlės labai nutirpusios, be galo jautrios: „Net musei atsitūpus ant nosies, jis negalėdavo jos nuvyti letena, o tiktai pūsdavo: „Pūk, pūk, pūk“. – Negaliu tvirtinti, bet, rodos, būtent dėl to jis buvo pavadintas Pūkuotuku“ (p. 26). Taigi antrasis vardo dėmuo, šiaip ar taip, kilęs iš garsažodžio. Įvade užsimenama ir apie pirmąjį vardo dėmenį, bet vertime ši aliuzija, kurią aprašo ne vienas knygos istorikas, dingsta. Kristoferis su tėvu mėgdavęs lankytis Londono zoologijos sode ir labai mylėjęs meškiną vardu Vinis (Winnie). Tai buvęs vieno Kanados pulko talismanas, po Pirmojo pasaulinio karo padovanotas zoologijos sodui ir pakrikštytas Kanados miesto Vinipego (Winnipeg) garbei. Taip Edvardo vardą pakeitė Winnie-the-Pooh. (Šie faktai rodo, kad veikėjas susijęs ir su realiu žaislu, ir su realiu gyvūnu.)

Diskutuoti apie knygos atsiradimą skatina ir naratyvo struktūra, įžanginė pasakojimo situacija. Pačiame pirmame dailininko Ernesto H. Shepardo (Šepardo, 1879–1976) piešinyje matome laiptais žemyn lipantį berniuką, tempiantį pliušinį meškiuką, kuris, kaip rašoma I skyriuje, „˂…˃ tuk, tuk, tuk – tuksi pakaušiu paskui Kristoferį Robiną“ (p. 11). Prasideda pasakotojo, savaime tapatinamo su tėvo figūra, ir Kristoferio Robino pokalbis, į kurį ir įsiterpia pirmoji istorija apie Pūkuotuką ir Bites. Ši situacija išprovokavo versiją, kad abi Pūkuotuko pasaulio dalys yra tėvo Alano Milne’o sūnui Christopheriui Robinui prieš miegą pasakotos, o vėliau užrašytos istorijos. Tačiau Milne’o biografė Anne Twaite įrodė, kad Cristopheriui tikrai prieš miegą buvo sekamos pasakos, bet visai kitokios – tradicinės, liaudiškos kilmės, apie slibinus, princus ir princeses. Vadinasi, tai ne vėliau užrašytos improvizacijos, o sąmoningai, tikslingai kurta literatūra.

Kai kuriuose kituose Milne’o biografijos komentaruose samprotaujama, kad sūnus tėvui nebuvo toks svarbus, kaip gali pasirodyti iš jo knygų, jų santykiai nebuvo idiliški. Taigi keliama mintis, kad kurdamas Pūkuotuko pasaulį Milne’as labiau rėmėsi laiminga savo paties vaikyste. (Jis augo gimnazijos direktoriaus šeimoje, tarp jo mokytojų buvo ir garsusis Herbertas Welsas.) Vis dėlto vaizduojamojo pasaulio pagrindas – sūnaus Christopherio žaislai. Kalbėdamas apie knygos personažus autobiografijoje Milne’as teigė, kad „labiau juos aprašė, negu kad sukūrė“7. Autorius taip pat prisipažįsta stebėjęs, kaip žmona ir sūnus žaidžia su žaislais, klausęsis jų balsų, dialogų, ir taip radęsi būsimų personažų paveikslai.

Vėliau skaitytojams Milne’as ne sykį kartojo, kad visų vaikams adresuotų jo knygų pasaulis radosi iš trijų komponentų, jų dermės: savo vaikystės prisiminimų, sūnaus stebėjimo ir vaizduotės. Koks tai išsamus ir įžvalgus visos vaikų literatūros ištakų apibendrinimas!

Naratyvo struktūra. Kristoferio Robino vaidmuo

Kiekvieną Pūkuotuko pasaulio dalį sudaro dešimt skyrių. Jau užsiminėme, kad kūrinys prasideda kaip tėvo ir sūnaus pokalbis: „Ar galėtum pasekti nors vieną pasaką Mikei Pūkuotukui? – paklausė Kristoferis Robinas“ (p. 12). Bet toji pasaka – ne Pūkuotukui, o apie Pūkuotuką (ir Bites). O klausytojas, žinoma, pirmiausia yra pats Kristoferis Robinas, į kurį ne sykį kreipiamasi „tu“. Beje, iš įvado sužinome, kad tokiu pat klausytoju ir veikėju gali tapti ir Paršelis. Tačiau šiuo atveju rūpi pabrėžti, kad pirmoji knyga apie Pūkuotuką yra įrėminta, jos pabaigoje (X skyriaus gale) „Mikė Pūkuotukas – tuk, tuk, tuk – lipa paskui jį laiptais“ (p. 151). Įrėminimą pabrėžia ir Shepardo iliustracija. Taigi I skyriaus pasakojimas pats sudėtingiausias: mažasis klausytojas turi įdėti šiokių tokių intelektinių pastangų. Vėliau pasakotojas tarsi pasislepia už įvykių, tampa visažinis, tik retkarčiais atsiveria tiesiogiai. Antroji knyga tokio įrėminimo neturi, pasakotojo „aš“ suskamba tik pradžioje – „Išvade“.

Tokia struktūra lemia ypatingą Kristoferio Robino vietą ir vaidmenį kūrinyje – jis ir klausytojas, ir veikėjas. Kita vertus, realiame pasaulyje jis paklusnus bejėgis vaikas, o pasakos pasaulyje jam tenka tėviškas vaidmuo: „Girios gyventojams Kristoferis Robinas yra jų gynėjas, autoritetas ir didžiausias išminčius.“8 Knygoje gausu tokių replikų: „Bet jei su mumis eis Kristoferis Robinas, aš nieko nebijau!“ (p. 110); „Svarbiausia, ką apie visa tai mano Kristoferis Robinas“ (p. 245) ir pan. Jų padaugėja antrojoje knygoje, kurioje Kristoferis yra pastebimai vyresnis, jo vaidmuo knygos pasaulyje ima keistis. Jis rečiau būna su kitais pasakos pasaulio veikėjais, kažką veikia rytais. Veikėjai sužino, kad Kristoferis Robinas… mokosi. „Jis tampa Išprusęs. Jis apsivaldo, – rodos, jis taip sakė, tikrai nežinau, – apsivaldo Žinias“, – taip aiškina Nulėpausis (p. 232). Antros dalies pabaigoje suvokiame, kad Kristoferis išeina į pasaulį, kur nebegalės… „Nieko nedaryti“ (p. 306).

Dabar atkreipkime dėmesį, kad knygos apie Pūkuotuką, kaip ir absoliuti dauguma nonsensiškos prigimties kūrinių, yra noveliškos, epizodinės struktūros. Kiekviename skyriuje vaizduojami kokie nors įvykiai, nuotykiai, kuriuose dalyvauja tie patys personažai. Netgi vienas knygos skyrius gali susidėti iš kelių epizodų, scenų, kuriose dažniausiai veikia du ar trys veikėjai. Turbūt dėl geros mažo vaiko kaip klausytojo pajautos autorius labai retai kuria masines scenas. Kita vertus, kartais du skyriai (pavyzdžiui, Trobelės Pūkuotynėje VIII ir IX) atrodo kaip tos pačios situacijos epizodai. Bet paprastai įvykiai prasideda ir baigiasi tame pačiame skyriuje, o kito skyriaus įvykiai dažniausiai nėra susiję su ankstesniojo nutikimais priežastiniais ryšiais, tad skyrius galima skaityti kaip savarankiškas noveles. Tik kai kurios situacijos – pavyzdžiui, Pūkuotuko įstrigimas Triušio urve, „Didžiojoje Ankštumoje“, – vėliau prisimenamos keletą kartų.

Pūkuotuko pasaulio siužetas veiksmingas, dinamiškas, vyrauja situacijos, nuotykiai ir dialogai. Kūriniui nebūdinga tiesioginė pasakotojo emocijų raiška ar samprotavimai. Kas jame vyksta? Kristoferis Robinas ir jo kompanija dienas leidžia „ne dirbdami, bet lankydamiesi vieni pas kitus, leisdamiesi į nuotykius ir rengdami pokylius“9, – rašo viena iš Milne’o kūrybos tyrėjų Paula T. Connolly. Gal tai šiek tiek abstraktokas apibendrinimas, nors reikia sutikti, kad nuotykis beveik visose situacijose svarbus. „Bendrieji nuotykių literatūros motyvai – ekspedicijos, vaikų pagrobimas, raštelis butelyje – toje saugioje aplinkoje, kur kiekvienas po malonios nuotykių dienos eina namo vakarieniauti, tampa parodija.“10 Kai kurie nuotykiais virstą sumanymai susiję su noru paveikti, pakoreguoti tarpusavio santykius. Tarkim, veikėjai sumano išvesti iš Girios ir paklaidinti Tigrą, o pasiklysta patys. Pūkuotukas su Paršeliu neša Nulėpausiui dovanų, norėdami jį nudžiuginti. Pripažinkime, kad siužete išties vyrauja ne suaugusiųjų darbai, ne su pinigais susiję reikalai, o žaidimų pasaulis. Vienas gryniausių pavyzdžių, iliustruojančių vyraujančią nerūpestingą kūrinio nuotaiką, yra žaidimas „Pūkuotuko Pagaliukai“ antrosios knygos VI skyriuje. Arba Mažo ieškojimas…

Bent kiek didesni pavojai kyla iš gamtos. Santykiškai pavojingiausios situacijos yra potvynis, kai vanduo apsemia Paršelio namus, pirmojoje knygoje ir Vėtra, sudaužanti Pelėdos namus, antrojoje knygoje. Bet visi nuotykiai baigiasi laimingai. Atkreipkime dėmesį, kad tie dramatiškieji įvykiai pavaizduoti priešpaskutiniuose skyriuose. Tai rodytų, kad autorius galvoja apie knygos kompoziciją, sąmoningai rūpinasi klausančio ar skaitančio vaiko emocijomis.

Veiksmo erdvė. Namų motyvas

Kai kurie knygos suvokėjai aiškina, kad Pūkuotuko pasaulio veiksmas rutuliojasi vaikų kambaryje, žaislų pasaulyje. Kad kūrinio įvykiai – vaiko vaizduotės padarinys, vaidmenų žaidimai. Toks metaforiškas veiksmo erdvės suvokimas įmanomas ir pateisinamas. Bet tekste veiksmo vieta vadinama Šimtamyle Giria. Milne’o biografijos žinovai įrodė, kad į knygas persikėlė konkreti gamtos erdvė – Kočfordo (Cotchford) ūkis, kurį buvo įsigijusi rašytojo šeima ir kuriame leisdavo savaitgalius ir atostogas. Tai buvo ir tikrojo Christopherio Robino žaidimų erdvė. Dailininkas Shepardas to pasaulio vaizdus piešė iš natūros, lankydamasis tame ūkyje, taigi sukūrė gana tikrovišką aplinkos vaizdą. Galima pasakyti, jog, kaip ir daugumos nonsensiškų pasakų, Pūkuotuko pasaulio knygų pirminis pasaulis realistinis, gana tikroviškas, gamtiškas. Pasakomis šias knygas daro antropomorfizuoti žaislai ir gyvūnai. Tekste toji erdvė nėra smulkiai aprašoma, nelabai apibrėžiama, kokiu atstumu vienas nuo kito gyvena veikėjai, todėl skaitytojo vaizduotėje ji labai slanki. Tačiau kūrinio geografiją sukonkretina pirmame ir paskutiniame knygos priešlapiuose pateikiamas dailininko sukurtas žemėlapis, leidžiantis mažam vaikui šiek tiek lengviau suvokti knygos pasaulį.

Taigi bemaž visi veikėjai, įskaitant ir patį Kristoferį Robiną, gyvena medžiuose. Beveik į visų, išskyrus Kristoferio Robino, namus užeinama, skaitytojas gali susikurti jų vidaus vaizdą. Tik Triušis gyvena oloje po žeme, svečiai jo namuose ne itin pageidaujami, tai sustiprina jo atskirtumą ar nesvetingumą. O štai amžinai nelaimingas asilas Nulėpausis gyvena Užkampyje ir beveik neturi namų – tai tėra iš karčių suramstyta pašiūrė.

Namai – svarbus kūrinių motyvas, su jais susiję kai kurių skyrių siužetai, įvykiai ir generuojamos vertybės. Ypač tai pasakytina apie antrąją knygą, kuri neatsitiktinai vadinasi Trobelė Pūkuotynėje. Toji trobelė – Pūkuotuko ir Paršelio Nulėpausiui suręsta pašiūrė. Tiedu pasigailėjo šąlančio Asilo ir ryžosi kilniam žingsniui, bet dėl vaikiško naivumo tik išardė senąjį Asilo būstą ir iš naujo pastatė jį kitoje vietoje (I skyrius). Kai vėtra sudaužo Pelėdos namus, asilas Nulėpausis, Triušio paskatintas, suranda jai naujus. Bet jis, kaip tikras asilas, suranda ir dovanoja Pelėdai Paršelio namą. Ir didžiuodamasis kreipiasi: „– Pats tas Pelėdai! Sakysi, ne, jaunasis Paršeli? / Ir čia Paršelis atliko Kilnų Poelgį. Atliko tarytum sapne, visą laiką prisimindamas kilnius žodžius, kuriuos buvo murmėjęs Pūkuotukas. / – Taip! Pats tas Pelėdai, – pasakė jis tauriai. – Tikiuosi, kad ji čia bus labai laiminga, – ir dukart sukukčiojo, nes jis pats čia buvo labai laimingas“ (p. 290). Tai viena jautriausių knygos vietų, daranti taurinantį poveikį įvairaus amžiaus skaitytojams. Taurumą dar labiau sustiprina šio skyriaus pabaiga: Paršelį drauge gyventi pasikviečia Pūkuotukas.

Pasakinių veikėjų unikalumas, triplanė paveikslų prigimtis

Pūkuotuko pasaulio knygų unikalumą ir nenykstantį patrauklumą pirmiausia lemia glausti ir meistriškai Milne’o sukurti veikėjų charakteriai; kiekvienas gyvūnas yra ryškus individas – su asmeniniais bruožais, kalbos klišėmis ir išvaizda.“11 Iš tikrųjų, bene labiausiai įsimena jausminis santykis su pasakiniais veikėjais, juose atpažįstame savo emocinę patirtį arba kito žmogaus elgsenos ypatumus.

Apie Milne’o knygų veikėjus kritikai rašė bene daugiausia. Jie labai įvairiai grupuojami, sisteminami ir interpretuojami. Veikėjų paveikslams suteikiami vos keli ryškesni bruožai, bet jie unikalūs ir ne taip jau lengvai apibrėžiami, apčiuopiami. Jų paveikslų mįslingumą pirmiausia turbūt lemia triplanė prigimtis. Tai sakydami turime galvoje, kad jie yra žaislai, kiekvienas žaislas turi kokio nors gyvūno pavidalą, o trečia, jie visi atstovauja įvairiems žmonių tipams, bruožams.
Jau minėjome – be to, šį faktą žino absoliuti dauguma skaitytojų, – kad viskas prasidėjo nuo kimštinio žaisliuko meškino; jis tapo „neatskiriamu Christopherio Milne’o draugu“. Po kelių mėnesių Kalėdų proga berniukas gavo dovanų žaislinį asilą, dar vėliau kaimynas jam padovanojo paršelį. Gerokai vėliau tėvas dar padovanojo kengūrą ir tigrą. Beje, taip darė ne tik norėdamas suteikti sūnui džiaugsmo, bet ir nujausdamas literatūrines tų žaislų galimybes12. Atkreipkime dėmesį, kad į knygų pasaulį žaislai kaip veikėjai įžengia tokia pat tvarka kaip ir Christopherio gyvenime. (Beje, vėliau padovanotieji taip ir lieka knygoje svetimesni…) Tik du veikėjai – Pelėda ir Triušis – buvo rašytojo sugalvoti: tokių žaislų sūnus neturėjo, jie yra tik gyvūnai.

Dailininkas Shepardas knygos veikėjus irgi piešė iš natūros ir išlaikė jų žaislinį pavidalą. Tuo įsitikinsime tyrinėdami iliustracijas. Pakanka prisiminti Pūkuotuko Pagaliukų žaidimą (antros knygos VI skyrius), kuriame pasirodo upe aukštyn kojomis plaukiantis Nulėpausis (p. 238). Veikėjų žaisliškumas ryškus ir tekste – jaučiame tam tikrą jų judesių ribotumą, kūno masės lengvumą: Pūkuotukas, užsimanęs medaus, balionu pakyla į orą, Nulėpausis neskęsta vandenyje. Paršelis kartais nešiojamas švarkelio kišenėje… Bet ypač įspūdinga scena su Asilo uodega, kuri buvo tapusi Pelėdos durų skambučio virvele; ją suradęs ir atpažinęs „Kristoferis Robinas prikalė ˂…˃ į seną vietą“ (p. 56).

Pasakos siužete pasitelkiamos ir zoologinės veikėjų savybės, taigi jie veikia ir kaip gyvūnai. Pūkuotukas kaip meškinas gali įsiropšti į medį, mėgsta medų, jo balsas yra „niurzglus“. Asilas yra širmas ir mėgsta dagius. Paršelis mėgsta giles ir nemėgsta maudytis. Kengūra savo vaiką nešioja sterblėje, šokuoja. Triušis, kuris yra ne žaislas, o tiesiog laukinis gyvūnas, gyvena oloje po žeme, turi daugybę, bene septyniolika, vaikų, bet su jais, kaip ir su draugais ar giminiečiais, beveik nepalaiko ryšių (pastarieji tėra epizodiniai, labiau iliustracijose nei tekste pastebimi veikėjai). Pelėda, žinoma, skraido.

Žaislo ir gyvūno bruožų samplaika, be abejo, lemia veikėjų keistumą ir labai prisideda kuriant žmogiškus charakterius. O tai ir yra visos literatūros esmė – vaikas pajunta, atpažįsta jausmus, tarpusavio santykius ir nejučia socializuojasi.

Ne vienas literatas siūlo grupuoti pasakinius veikėjus kaip suaugusiųjų ir vaikų pasaulio atstovus. Pirmajai grupei priskirtini Pelėda, Triušis, Kengūra ir asilas Nulėpausis, antrajai – Pūkuotukas, Paršelis, Tigras ir kengūriukas Riukas. Dėl dviejų pastarųjų vaikiškumo neabejojama, o štai Pūkuotukas, kuris neretoje situacijoje tampa Kristoferio Robino alter ego, atlieka tėvišką vaidmenį, gali pasirodyti ir kaip suaugęs – juk jis, kaip „laimingas viengungis, gyvena vienas, eina ir vaikšto kur nori ir kaip privilegijuotas suaugėlis yra nepriklausomas ir gali už nieką neatsakyti“13. Panašiai galėtume samprotauti ir apie suaugusiesiems atstovaujančių veikėjų vaikiškumą. Ir vis dėlto gana įtikina įžvalga, kad tekste išryškėja „įdomi įtampa“ tarp suaugėliškų ir vaikiškų veikėjų14. Nesunkiai rastume tai iliustruojančių situacijų.

Maria Nikolajeva, abejodama feministinės kritikos įžvalgomis, siūlo neskirstyti Milne’o veikėjų pagal lytį, giminę, nes tai esą dar belyčio vaiko, vaiko apskritai, pasaulis. Vis dėlto atkreipkime dėmesį, kad visi veikėjai yra vyriškosios giminės. Pelėda originalo kalba – irgi vyriškosios lyties padaras. (Gyvūnų lytis verčiant į lietuvių kalbą vertėjams dažnai tampa nemenku išbandymu.) Nors reikia pasakyti, kad lietuviškasis variantas – ji, Pelėda, – visai netrikdo, šis paveikslas gal net įgyja naujų, kitokių, prasmių. Vienintelė moteriškoji veikėja – Kengūra, ji atlieka motinos vaidmenį. Kritikai samprotauja, kad jos vieta knygos pasaulyje, santykiai su kitais veikėjais nėra aiškiai apibrėžti, ir šiuo požiūriu ieško panašumų, sąsajų su Kennetho Grahame’o Vėjo gluosniuose vyriškuoju pasauliu.

Itin savitai veikėjus interpretuoja minėtoji Nikolajeva. Ji, remdamasi Carlo Gustavo Jungo modeliu, siūlo Pūkuotuko pasaulio personažus laikyti kolektyviniu veikėju. Kiekvienas veikėjas – tam tikrų Kristoferio, realaus vaiko, bruožų projekcija. „Taigi Girią aš suvokiu kaip vaiko vidaus peizažą“15, – teigia Nikolajeva. Tokia koncepcija išties nesikerta su traktuote, kad visa, kas vyksta Pūkuotuko pasaulyje, yra vaiko vaizduotės padarinys – žaidimas su žaislais; beveik paaiškina, kodėl visi veikėjai yra vyriškosios giminės (juk žaidžia, žaislus sugyvina berniukas!), ir negriauna veikėjų grupavimo į vaikus ir suaugusiuosius – juk žaisdamas vaikas imituoja, vaidina ir suaugusiuosius, dažniausiai tai sukelia komišką požiūrį. Pažymėtina, kad Pelėdos, Asilo ir Triušio paveiksluose daugiausia ironijos potėpių.

Vis dėlto drįstume manyti, kad Nikolajevos pasiūlytoji ir kitos jai artimos kūrinio pasaulio interpretacijos būdingos suaugusiojo sąmonei. Skaitytojas vaikas visus personažus suvoks kaip atskirus, savarankiškus, individulius. Tad nors glaustai apibūdinkime, ką kiekvienu konkrečiu atveju apibendrina toji žaislo, gyvūno ir žmogaus bruožų samplaika.

Pūkuotukas, neabejotinai pagrindinis veikėjas, nuolat pabrėžia, kad yra „Labai Mažo Protelio Meškiukas“. Nepasakysi, kad dėl to jis labai sielotųsi, mat įvade pats tvirtina: „Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas“ (p. 10), be to, tokiu savikritiškumu pelno daug simpatijų. Juolab kad ne vieną kartą įrodo iš tikrųjų esąs netgi labai protingas. Pūkuotuką apibūdina nepaprastas valgumas, medaus, saldumynų pomėgis, tuo jis, anot Nikolajevos, primena vaiką, dar nevaldantį fiziologinių savo kūno poreikių16. (Maisto motyvas šiose knygose toks pat svarbus kaip ir namų.) „Pūkuotukas mėgdavo užkrimsti Šiobeito lygiai vienuoliktą valandą ryto“ (p. 32). Valgumas įvelia jį į daugelį keblių situacijų. Dar vienas meškiuko bruožas – jis nuolat kuria eiles, arba murmeles. Jis supratingas, draugiškas, užjaučiantis.

Artimiausias Pūkuotuko draugas Paršelis reprezentuoja vaikišką bailumą, nevisavertiškumą, o kartu ir kilnumą – prisiminkime, kaip entuziastingai jis statė Asilui namus, kaip nešė šiajam puokštę žibuoklių – vien todėl, kad „niekas niekad nėra rinkęs žibuoklių Nulėpausiui“ (p. 229). Kadangi šis veikėjas kartais būdamas kišenėje lankosi mokykloje, tai geba parašyti raštelį, o kitais atvejais – ir perskaityti. (Raštingumas – dar vienas atskirai apžvelgti būtinas motyvas.) „Būdamas tarsi nuolatinis antrasis smuikas šalia daug tvirtesnio Pūkuotuko, Paršelis sulaukia simpatijų daugelio tų mažų vaikų, kurie turi vyresnįjį brolį ar seserį.“17

Tigras literatūriškai bene sekliausias – tai vietoj nenustygstančio, energingo, azartiško vaiko įvaizdis.

Labai įspūdingi suaugusiuosius primenantys personažai. Pelėda – pompastiška, pretenzinga, vartojanti tarptautinius žodžius, gebanti parašyti PIALĖDA. Bet iš tiesų ji mažaraštė ir siaubingai bijanti išsiduoti. „Pelėda, aišku, taip pat neturi daug Proto, bet užtat yra Mokyta“ (p. 124), – samprotauja Paršelis. Triušis laiko ją verta savęs: „Mudu turime smegenis. Kiti tik pūkus“ (p. 222). Triušis – nevengiantis sakyti pamokslų, mėgstantis vadovauti, organizuoti: „– Štai, tarė Triušis, – Ieškynės, ir aš jas Organizavau“ (p. 189); „Aš visus mus Organizavau, – pasakė Triušis ir dingo“ (p. 190); „Triušiui žadėjo būti labai karšta diena. Vos pramerkęs akis, jis pasijuto taip, tarytum visas pasaulis būtų nuo jo priklausęs. Tokią dieną tik ir Organizuoti Ką Nors arba Rašyti Pranešimą, ˂…˃. Tokią dieną jautiesi kaip kapitonas, nes visi sako: „Taip, Triuši!“ – ir „Ne, Triuši!“ – ir laukia, ką jis atsakys“ (p. 219). Skaitytojai vaikai šį veikėją įsimena iš II skyriaus, kai jo oloje lankosi Pūkuotukas, – nepasakysi, kad Triušis pasirodo itin draugiškas ir svetingas.

Nepaprastai spalvingas, subtilus asilo Nulėpausio paveikslas. Tai amžinai nelaimingas, lėtai mąstantis, pranašaujantis blogą orą pesimistas ir depresiškas savimyla. „Penktadienį sukaks septyniolika dienų, kai niekas su manim nesišnekėjo“ (p. 282), – dejuoja jis. O kai Triušis primena, kad lankėsi pas jį prieš vienuolika dienų, Asilas toliau išvedžioja: „Bet nebuvo šnekos, ˂…˃ Pasakei: „Labas“, – ir nukūrei. Kol apgalvojau, ką čia tau atsakius, tavo uodegėlė jau buvo toli. ˂…˃ Jokių Minčių Mainų, – toliau šnekėjo Nulėpausis, – jokio Pasikeitimo Nuomonėmis“ (p. 283). Asilo nelaimingumas agresyvokas, jis atstovauja nuolat užuojautos reikalaujančiam tipui. Nulėpausio „savigaila arba pesimizmas dažnai tampa efektyvia priemone manipuliuoti kitais“18.

Pasakinių veikėjų paveikslus galėtume interpretuoti labai plačiai, bet laikas pasakyti, kad, mūsų nuomone, be individualių, niuansuotų bruožų, jiems visiems būdingi du bendri dalykai – naivumas ir egotizmas. Dėl naivumo, gyvenimiškos patirties stokos dideli veikėjų užmojai dažnai baigiasi komiškai. Štai jie eina ieškoti Mažo arba keliauja į Šiaurės ašigalį net nežinodami, kas tai yra… Egotizmas, nuolatinis troškimas būti dėmesio centre, savęs sureikšminimas („aš! aš! aš!“), – daugumai vaikų būdingas, kone prigimtinis bruožas. (Nuo egoizmo jis skiriasi tuo, kad neturi savanaudiškumo momento). Jį atpažįstame vos ne kiekviename Pūkuotuko pasaulio knygų puslapyje, jis kelia mums šypseną. Prisiminkime kad ir Tigro įsitikinimą, jog jis moka ir skraidyti, ir šuoliuoti, ir plaukti, ir laipioti po medžius (p. 208–209). Bet ar egotizmas būdingas tik vaikams? Asilo Nulėpausio ir kitų paveikslai aiškiai rodo, kad ne. Dėl to kūrinio komizmas tik sustiprėja ir įgyja kitokių atmainų.

Ar tai nonsensas?

Pūkuotuko pasaulis yra literatūrinė pasaka, komiškas kūrinys. Dažnas kritikas nekvestionuodamas laiko jį nonsensu, užsimena apie ryšį su Alisa Stebuklų šalyje. Bet kai kur teigiama, jog tai „ne visai nonsensas“. Kūrinio nonsensiškumas, palyginti su Alisos Stebuklų šalyje, neabejotinai nuosaikesnis, kartais kyla noras apibūdinti jį kaip švelnųjį nonsensą. Vis dėlto kai kurie esminiai bruožai – beprasmiški poelgiai, naivumas, nesusikalbėjimas, žodžių žaismas – Pūkuotuko pasaulyje, kaip nonsensiškoje pasakoje, labai akivaizdūs.

Esame priversti apsiriboti tik keliais kalbos pavyzdžiais. Komizmą Milne’as kuria grafiniu vaizdu, didžiosiomis raidėmis, naiviai sueiliuotais tekstais, atskiromis replikomis, na ir nesuprantamų ar sunkiai ištariamų žodžių iškraipymu. Štai Ramblys vietoj Dramblio (angliškai tai atrodo dar įspūdingiau: „Heffalumps“ vietoj „Elephants“), Žabankštis vietoj Žebenkšties (angliškai atitinkamai „Woozles“ ir „Weasels“). Labai suprantama „Ekspuodicijos“ kilmė, „masturkos“ vietoj „nasturtų“, „pampinė“ – „išpampusi kempinė“. O štai Nakteris vietoj Riterio lietuviškame variante pagrįstas Ryto ir Nakties priešprieša. Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų vertėjas meistriškai išsisuko iš žodžių žaismo pinklių.

Interpretacijų gausa. Bendroji prasmė

Pūkuotuko pasaulį buvo mėginta aiškinti teologiškai, psichologiškai, buvo aptikta vandens ir medžio mitologemų, įžvelgtas vaiko lytinio brendimo procesas, įvardytos kelios erotinės scenos. Kūriniai labai patogūs įvairiai interpretuoti. Ir vis dėlto klausimas, apie ką šis kūrinys, visada pribloškia.

Netiesiogiai jau minėjome, kad kūrinyje išryškėja labai svarbios moralinės vertybės – namai, draugystė, užuojauta. Be jau nurodytų veikėjų bruožų, paminėkime kilnumą, taurumą. Juos iliustruodami vėl primintume Paršelio žibuokles Asilui, „naujus“ Pelėdos namus. Keliskart pasakoma, kad Kristoferis Robinas labai myli Pūkuotuką, o Pūkuotukas – Paršelį… Knygoje labai plati žmogiškų jausmų skalė, padedanti kloti vaiko asmenybės pamatus. Nors tai komiškas kūrinys, nors mes juokiamės iš kai kurių veikėjų, bet atkreipkime dėmesį, kad patys veikėjai niekada nesijuokia, nesišaipo vienas iš kito. Netgi didysis niūra asilas Nulėpausis, gavęs dovanų tuščią puodynėlę visokiems daiktams susidėti ir sprogusį balionėlį, taktiškai apsidžiaugia: „Manau, kad mano Balionėlis kaip tik tilps šitoje Puodynėje“ (p. 86).

Vos keliose scenose vertybės įvardytos tiesiogiai ar šiek tiek didaktiškai. Knygos apie Pūkuotuką veikia ne konkrečiomis tezėmis, o visuma – atmosfera, nuotaika, veikėjų santykiais. (Net ir iliustracijomis – Shepardo ir Milne’o bendraautorystė laikoma tobula; mums žinomi tik keli rusų dailininkai, kurie knygas apie Pūkuotuką bandė iliustruoti kitaip.) Šimtamylės Girios pasaulis – tai vaikystės Arkadija, suaugusiesiems kelianti nostalgiją, o vaikams spinduliuojanti altruizmą. Šiek tiek nostalgiškai, elegiškai suskambančią paskutinę knygos frazę – „berniukas su savo Lokiu visada žais“ – galime suvokti kaip vaikystės amžinumo įvardijimą.


1 Tomas Alldahl, „Pasaulinė šlovė už antraeilį dalyką“, Rubinaitis, 2000, Nr. 4 (16), p. 17–20.

2 Peter Hunt, Children’s Literature, Blackwell Publishers, 2001, p. 2001.

3 Anita Wilson, „Milne’s Pooh Books: The Benevolent Forest“, in Touchstones: Reflections on the Bets in Children’s Literature, Volume One, ed. by Perry Nodelman, West Lafayet: ChLA Publishers, 1985, p. 1964.

4 Aldona Svirbutavičiūtė, „Pūkuotuko pasaulis – mažiems ir dideliems“, Lietuvos žinios, 1998, gruodžio 31.

5 A. A. Milne, Pūkuotuko pasaulis, iš anglų k. vertė Virgilijus Čepaitis, Vilnius: Garnelis, [2008], p. 9. (Šio lietuviško leidimo metai knygoje nenurodyti, jie nustatyti iš katalogų. Toliau cituojant šį grožinį tekstą nurodomas tik puslapis.)

6 A. A. Milne, Kai mes buvome maži, iš anglų k. vertė Sigitas Geda, Vilnius: Garnelis, [2005], p. 11.

7 Anita Wilson, op. cit., p. 163.

8 Paula T. Connolly, Winnie-the-Pooh and The House at Pooh Corner: Recovering Arcadia, New York: Twaine Publishers, 1995, p. 74.

9 Ibid., p. 62.

10 Anita Wilson, op. cit., p. 170.

11 Ibid., p. 165.

12 Paula T. Connolly, op. cit., p. 77–78.

13 Anita Wilson, op. cit., p. 167.

14 Peter Hunt, op. cit., p. 101.

15 Maria Nikolajeva, From Mythic to Linear. Time in Children’s Literature, Lanham, MD & London: The Children’s Literature Association and The Scarecrow Press, Inc., 2000, p. 96.

16 Ibid., p. 100.

17 Elliott Gose, „Id, Ego, and Self“, in Mere Creatures: A Study of Modern Fantasy Tales for Children, Toronto: University of Toronto Press, 1988, p. 29–41.

18 Paula T. Connolly, op. cit., p. 89.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2016 Nr. 3 (79)
Rubinaitis