Keturi Sigito Gedos laiškai

Su Si­gi­tu Ge­da stu­di­jų lai­kais bu­vo­me di­de­li drau­gai (drau­gys­tė, aiš­ku, tę­sė­si ir pas­kiau). 1965 me­tais, bai­gęs uni­ver­si­te­tą, rug­sė­jo mė­ne­sį pra­dė­jau mo­ky­to­jau­ti (pa­gal pa­sky­ri­mą) Anykš­čių ra­jo­no Ku­ni­giš­kių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Lap­kri­čio mė­ne­sį bu­vau me­tams pa­im­tas į ka­riuo­me­nę. Per tą lai­ką su Si­gi­tu su­si­ra­ši­nė­jo­me. Čia at­rin­kau ke­tu­ris iš tu­ri­mų jo laiš­kų. Juo­se ap­ra­šo­mi Si­gi­to žy­giai dėl pir­mo­sios kny­ge­lės ir „Straz­do“ lei­di­mo, re­flek­tuo­ja­ma sa­vo­ji po­ezi­ja, nu­sa­ko­ma tuo­me­ti­nė li­te­ra­tū­ros gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­ja… Kal­ba ne­keis­ta. Pra­leis­tos vie­tos, kur šne­ka­ma apie la­bai as­me­ni­nius ar­ba bui­ti­nius da­ly­kus ir kur šiek tiek mė­gė­jiš­kai te­ori­zuo­ja­ma.
A. A.

Al­fa,

kol kas ne­aiš­kus klau­si­mas dėl 1966 m. ap­lan­ko [pir­mo­sios kny­ge­lės tuo­met bū­da­vo lei­džia­mos ap­lan­kais, į ku­riuos su­dė­da­vo ke­le­tą au­to­rių, – A. A.]. Sa­ko, kad Mi­ke­lins­kas (pro­zos kon­sul­tan­tas) dar te­be­ko­vo­ja, o Ru­do­kas nie­ko ne­vei­kia. Aš ban­dy­siu pa­teik­ti at­ski­rai. Už „Straz­dą“ man pa­sky­rė pre­mi­ją. Sprin­dis aiš­ki­na, kad Ra­šy­to­jų Są­jun­goj apie ma­ne la­bai ge­ros nuo­mo­nės ir tu­rė­tų iš­leis­ti. Be to, da­bar bus su­va­žia­vi­mas, tai vėl kels jau­nų­jų klau­si­mą. Pa­ra­šyk, kas, ta­vo nuo­mo­ne, rei­kė­tų įtrauk­ti į kny­ge­lę. Kaip tau da­bar at­ro­do „Straz­das“? Kas čia ne­iš­baig­ta (Sprin­dis sa­ko, jog bū­tent tai jam pri­ki­šę R. Są­jun­goj – „lyg kaž­ko trūks­ta“). Pri­du­riu, jog pa­tei­kiant kon­kur­sui „Straz­do“ pas­ku­ti­nis pos­mas bu­vo ne toks.

Aš gal­vo­jau, kad kny­ge­lėj bus 3 sky­riai – „Pė­dos“, „Pei­za­žai su gy­vu­liais“ ir „Straz­das“. O gal cik­lą, ku­ris yra pas ta­ve, iš­da­lint pė­doms. Pė­doms po pė­dą…

Ži­nau, jog pas­ku­ti­niam cik­le yra šlamš­to. Tu­riu pa­ra­šęs po­rą nau­jų. Apu­tis pa­sa­ko­ja, jog Mie­že­lai­tis la­bai re­ak­cin­gas jau­nų­jų at­žvil­giu. Dėl žur­na­lo jau­nie­siems pa­sa­kė: „Ne žur­na­lo jiems rei­kia, o po­li­ti­kos mo­ky­ti…“

Šiaip čia nie­ko do­ro. „Per­ga­lės“ 9 nr. yra ge­ras Vai­čiū­nai­tės cik­las „Zo­dia­kas“. „Li­te­ra­tur­na­ja ga­ze­ta“ – Jev­tu­šen­kos eil. apie Ro­mą, „Li­te­ra­tur­na­ja Ro­si­ja“ rug­pjū­čio pra­džioj – Bod­le­ro ver­ti­mų. Gal jau ir skai­tei. Tai ir vis­kas. Lai­kyk va­džias!

Si­gi­tas

65.IX.23

66.II.7

Pateriai

Al­fa,

Nu­ta­riau pa­brauk­ti tams­tai ke­lis žo­džius iš na­mų, kur gy­ve­nu jau an­tra sa­vai­tė. Vie­ną sa­vai­tė­lę pra­lei­dau Kal­bu­tiš­ky [pirmosios Sigito žmonos Vidos tėviškė – A. A.]. Prieš tai, sau­sio 23 d. bu­vau pas Mar­cin­ke­vi­čių dėl „Straz­do“. Aš jį bu­vau ati­da­vęs Šim­kui, šis per­da­vė M. Mat, M. kaž­ka­da pats gal­vo­jo ra­šy­ti pa­na­šią po­emą. Tai­gi, su­si­ti­kom sek­ma­die­nį 13 val. Šiek tiek pa­brau­kė ir ap­ta­rėm, kaip iš­plės­ti. „Jei­gu pa­da­ry­tum, sa­ko, bū­tų vel­niš­kai ge­ra po­ema.“ Pas­kui pa­si­šne­kė­jom šiaip. Pa­do­va­no­jo „Sie­ną“ su to­kiu įpa­rei­go­jan­čiu už­ra­šu „Mie­lam, ge­ram po­etui S. G… Ne­kan­triai lau­kiu Ta­vo pir­mo­sios kny­gos, lin­kiu Tau di­de­lio gy­ve­ni­mo po­ezi­jo­je“…

Pa­ža­dė­jo rem­ti dėl kny­ge­lės. Apie sa­vo „Sie­ną“ sa­ko­si no­rė­jęs su­kur­ti kaž­ką pa­na­šaus į mi­tą. Tai­gi, man at­ro­do, jog at­ėjo mud­viem lai­kas pa­lau­žy­ti ma­kau­les apie me­no ir mi­to­lo­gi­jos san­ty­kį. Da­bar ši pro­ble­ma nok­te noks­ta, nors gal­vas sau dėl to kvar­ši­na dar ne­dau­ge­lis. M. pil­nai pri­ta­ria ma­no svai­čio­ji­mams apie mi­to­lo­gi­jos įve­di­mą į li­te­ra­tū­rą. Jis pats tuo ser­ga. Pa­ža­dė­jo pa­sko­lin­ti bib­li­ją! Ber­ly­ne ją nu­si­pir­kęs, kaž­koks la­bai se­nas lie­tu­viš­kas ver­ti­mas.

Gal jau tau Gau­da [ma­no žmo­na, tuo me­tu mo­kiu­si an­glų kal­bos Sluc­kių duk­rą, – A. A.] ra­šė, kad bu­vau pas Sluc­kį. Šis iš kar­to įver­ti­no tą daik­tą, kad ma­no po­ezi­joj pa­sau­lis la­bai kon­kre­tus ir kar­tu abst­rak­tus, ati­trauk­tas. Gau­da man mi­nė­jo, kad jis kaž­ką tai pri­ki­šęs tai po­ezi­jai, bet prie ma­nęs ne­drį­so ar ne­no­rė­jo. Tie­sa, dar apie tą ati­trauk­tu­mą. Sa­ko, aš pats nau­ja­ja­me ro­ma­ne ka­muo­juo­si ties šia pro­ble­ma.

Pa­li­kau rin­ki­nė­lį J. Mar­cin­ke­vi­čiui. Jis ža­dė­jo im­tis žy­gių per Mal­do­nį.

Aš da­bar jau iš­plė­čiau „Straz­dą“. Kai baig­sis atos­to­gos, gal at­sių­siu tau vie­ną va­rian­tą, jei­gu tu­rė­si no­ro skai­ti­nė­ti. Da­bar jis su­si­de­da iš pen­kių ra­tų, aš­tuo­nio­li­kos da­lių. Su ly­ri­ka kol kas jau­čiu, kad šnipš­tas. Nie­ko ge­res­nio už „Su­grį­ži­mą iš Kau­ka­zo“ ne­iš­ei­na. Ne­pa­ky­lu. Ir tai, tur­būt, ga­na tra­giš­ka. Šiaip – šį bei tą ra­ši­nė­ju. Į „Švy­tu­rį“ ma­nęs ne­pa­ė­mė. Kaž­kas (di­des­nis už Bie­liaus­ką) iš­si­reiš­kė, kad „tik per ma­no la­vo­ną Ge­da at­eis į Š…“ Sa­kau, ge­ras la­vo­nas! Ra­ši­nė­ju to­kius nie­kus –

Kaip upės ga­ruo­da­mos,
 
Kaip sau­lė rau­do­na,
 
Be­si­var­tan­čios žu­vys,
 
Kaip ber­žas,
 
Kaip snie­gas,
 
Kaip ar­klio gal­va –
 
Aukš­tai­čių že­mė.

Lin­kiu tau sėk­mės! Si­gi­tas

66.II.17

Gra­žus žmo­gau,

aš jau ne­be­ži­nau, kuo baig­sis ši­tas šuo­lia­vi­mas per te­ori­jas. Tiek jų daug, taip vie­na li­pa ant ki­tos. Pir­miau­sia yra ke­le­tas ver­tų dė­me­sio nau­jie­nų. R. Pa­kal­niš­kis pa­ra­šė try­li­kos ma­šin­raš­čio pus­la­pių stu­di­ją apie ma­no po­ezi­ją. Va­di­na­si „Im­pro­vi­za­ci­jos“. Aš tau jas at­sių­siu, rei­kia tik per­spaus­din­ti, nes aš te­tu­riu vie­ną eg­zem­plio­rių ir bi­jau skir­tis net nak­tį. Rei­ka­las tas, kad jis iš­ke­lia ma­ne aukš­čiau vi­sų Lie­tu­vos po­etų (gal aš ir per­de­du, die­ve sau­gok). Bent jau ge­res­niu už M. ir ant­rą­jį M. tai tik­rai lai­ko. Sa­ko, mo­der­nes­nis už vi­sus mo­der­nis­tus ir kar­tu la­bai se­no­viš­kas, ir kar­tu vi­sai nau­jos struk­tū­ros po­etas, su­kū­ręs sa­vą­jį kos­mo­są. Žo­džiu, čia ne­at­pa­sa­ko­si. Aš per­skai­čiau ir pa­gal­vo­jau, kad An­driuš­ke­vi­čius sa­vo bal­ta (iš švie­su­mo) gal­va ši­tą man bu­vo sa­kęs ar­ba bent ži­no­jo dar prieš po­rą me­tų. Tai­gi, pir­miau­sia reiks at­siųst tau ši­tą­jį Pa­kal­niš­kį.

[…]

Mi­tus rei­kia nu­va­ly­ti, pa­lik­ti jų žmo­giš­ką­ją es­mę. Juk vi­sa me­no is­to­ri­ja re­mia­si bib­li­ji­niais ar an­ti­ki­niais siu­že­tais. Vi­si ge­riau­si pa­sau­li­niai kū­ri­niai.

Tai­gi, čia gal ir už­baig­siu laiš­ką. Bū­čiau tau at­siun­tęs „Straz­dą“, bet tu­riu pa­ra­šy­ti jam dar vie­ną da­lį. Stu­miuo­si pir­myn iš es­mės per po­emą. Čia, man at­ro­do, su­eis vi­si ma­no kū­ry­bos ga­lai: gam­ta, gy­vy­bė, po­etas, die­vas, mo­te­ris, kar­čia­ma, šun­gal­viai, ken­tė­ji­mas, prie­var­ta, tau­ta.

Be to, pa­ra­šiau du ge­rus ei­lė­raš­čius (tą pa­čią die­ną, kai laiš­ke skun­džiau­si, kad su­šla­po pa­ra­kas). Pa­kal­niš­kis ir ki­ti čia man daug pa­si­tar­na­vo. Da­bar aš dir­bu pil­nu tem­pu. Le­be­dys pa­sko­li­no bib­li­ją (Iš­lais­vink ma­ne, Vieš­pa­tie, ir pa­sta­tyk gre­ta sa­vęs, tuo­met kiek­vie­no ran­ka te­ko­vo­ja prieš ma­ne, Tu ati­to­li­nai jų šir­dis nuo iš­ma­ny­mo, to­dėl jie ne­bus iš­aukš­tin­ti… Ma­no akys ap­te­mo nuo nar­so… (Jo­bo kny­ga, 17 per­sky­ri­mas).

[…]

P. S. J. Mar­cink. jo po­emos ap­ta­ri­me kal­bė­jo, jog ne­ga­li­ma vi­siš­kai at­mes­ti re­li­gi­nės mo­ra­lės, to, kas ei­na nuo tūks­tant­me­čių.

Lau­kiu! Si­gi­tas

Al­fa,

be­mat ra­šau at­sa­ky­mą, ka­dan­gi pas­kui rū­pės ki­ti da­ly­kai, bus ki­tos nuo­tai­kos. Dė­ka­vo­ju tau už nuo­trau­ką. Vei­das nei vals­tie­tiš­kas, nei in­te­li­gen­tiš­kas. Nė­ra la­bai žvė­riš­kas. Ap­skri­tai, yra kaž­kas iš „su­ga­din­tų in­te­lek­tu­a­lų“. O, gal­būt, kal­ta tech­ni­ka. Tur­būt, ly­giai taip mū­sų šni­pai fo­to­gra­fuo­ja už­sie­nio lėk­tu­vus; to­dėl jie iš­ei­na daug pra­stes­ni ne­gu iš tik­rų­jų…

Yra šio­kių to­kių nau­jie­nų. Po­emą tau iš­siun­čiau. Pa­kal­niš­kis ruo­šia kny­gą apie lie­tu­vių po­emą, tai ža­da „Straz­do“ ana­li­ze ją už­baig­ti. Sa­ko, ga­li di­džiuo­tis, pa­ra­šęs to­kį daik­tą. Man kai kas jau ne­be­pa­tin­ka, kai kur da­viau­si kvai­lai pa­tai­so­mas žur­na­lo re­dak­to­riaus. Per­gal­vo­siu vis­ką į ru­de­nį. Ma­sio­nis ruo­šia­si skelb­ti straips­nį apie mi­to­lo­gi­ją po­ezi­jo­je. Kaž­kiek už­ka­bi­no ir „Straz­dą“. Jis lai­ko po­emą (ir Ge­dą!) pa­čiu mi­to­lo­giš­kiau­siu ar bent ar­ti­miau­siu mi­to­lo­gi­niam mąs­ty­mui lie­tu­vių po­ezi­jo­je.

Pa­si­ro­dė Pu­ti­no nau­jų ei­lių kny­ga „Lan­gas“ ir Vai­čiū­nai­tės „Vėt­run­gės“. Jei­gu tau jų Gau­da ne­at­siun­tė ar­ba no­rė­tum tu­rė­ti – pa­ra­šyk tuoj pat. „Rug­pjū­čio švie­są“ gal gau­siu, bet jei­gu tu jos dar ne­pra­dė­jai skai­ty­ti – ne­skai­tyk. Folk­ne­rį rei­kia pra­dė­ti nuo „Деревушка“ (gal­būt, dar nuo anks­tes­nių, bet mes jų ne­ži­nom). Ši­tą aš tu­riu iš bib­lio­te­kos, o „Город“ ir „Особняк“ – nuo­sa­vas. Kai aš įsi­skai­čiau Folk­ne­rį, tai gry­bo vie­toj li­ko vi­si ki­ti. Šo­lo­cho­vas (ir He­ming­vė­jus, ir [ne­įskai­to­ma pa­var­dė]!), pa­ly­gi­nus su anuo – nykš­tu­kai. Ap­skri­tai, jam ly­gaus XX am­žiu­je nė­ra. Iš ki­tų – bib­li­ja, Bal­za­kas, Tols­to­jus. Įsi­skai­tęs Fol­kne­rį, pa­jun­ti, ką duo­da mi­to­lo­gi­ja. Žo­džiu, ge­ni­jus.

Iš Mask­vos bu­vo su­grį­žęs Bu­čys, tai pa­sa­ko­jo apie tą teis­mą. Žiau­rių daik­tų bū­ta. Laiš­ke to ne­iš­dės­ty­si.

Mar­cin­ke­vi­čius smar­kiai sir­go. Jam įsi­se­nė­jęs ra­di­ku­li­tas. Bu­vau kar­tą ap­lan­kyt li­go­ni­nėj. Da­bar jau iš­si­ra­šė.

Aš su­si­dė­jau su to­kiu jau­nu dai­li­nin­ku – Rep­šiu. La­bai ta­len­tin­gas, vi­siš­kai ta­vo tem­pe­ra­men­to […]. Dir­ba kaip jau­tis. Mus su­ve­dė To­mas Venc­lo­va (per jį da­bar ga­li­ma gau­ti vi­so­kios li­te­ra­tū­ros. Tu­ri bai­sią bib­lio­te­ką. Su­si­do­mė­jęs ma­no tvė­ri­niais).

Tai keis­tas daik­tas! Tas Rep­šys dir­ba pa­na­šiai kaip aš, tai yra jau­čia pa­sau­lį pa­na­šiai. Die­vi­na vi­so­kius paukš­čius ir žu­vis. Pa­ra­šiau jam di­plo­mi­niam to­kią ei­lę apie Onos baž­ny­čią, bu­vo la­bai pa­ten­kin­tas, jo di­plo­mi­nį ža­dė­jo iš­leis­ti at­ski­ra kny­ga, bet da­bar kaž­kas su­sto­jo. No­rė­tų iliust­ruo­ti ma­no „Straz­dą“. Gud­ri gal­va! Sa­ko, įsi­vaiz­duok – ru­giai ža­li, su­au­gę, plau­kia. Per ru­gius ei­na žmo­gus. Žmo­gaus ne­si­ma­to. Tik gal­va plau­kia. Virš ru­gių. Ar­ba – ly­de­kos ry­ja sil­kes (eže­re), o tro­bo­je ber­nai ki­bi­na mer­gas…

Bu­vo čia toks kon­kur­sas – Spa­lio rev. 50-čiui. Vi­so­je Są­jun­go­je. Dviem ra­tais. Pir­ma­sis – res­pub­li­ko­je, ant­ras – sos­ti­nėj. Iš Lie­tu­vos to­liau at­rin­ko da­ly­vau­ti Mar­ti­nai­čio, Gra­žio, ma­no ir dar to­kių dvie­jų vai­kių ei­les. Skai­tėm per te­le­vi­zi­ją ir ra­di­ją. Sos­ti­nėj, ma­tyt, mums nie­ko ne­teks. Ten to­kios ei­lės ne ma­doj.

No­riu iš­va­žiuo­ti į Kau­ka­zą. Sa­vai­tė­lei. Kau­piu jė­gas ir ryž­tą. Gal pa­ra­šy­čiau ką nors ge­res­nio, pvz., „Ant­ra­sis su­grį­ži­mas…“ Tai tik kal­bos (pa­ra­šy­mas), o iš­va­žiuot tai tik­rai ren­giuo­si. Ge­gu­žės pra­džio­je.

[…]

Lin­kiu ge­ros svei­ka­tos! Si­gi­tas

[Da­ta paš­to ant­spau­de: 20-4-66]
logo_sa