Knygnešio diena

Picture1Gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, kai esame laisvi mąstyti, dalytis mintimis apie mums rūpimus klausimus. Kartu tai metas, kai vis dažniau ir garsiau kalbame apie tai, kaip svarbu, kad jaunoji karta, kuriai priklausys mūsų valstybės ateitis, savo kasdieninėse mintyse ir jausmuose rastų vietos istorinei ir gyvajai Lietuvai. Knygnešio diena – graži proga pakalbėti su mokiniais apie knygos vertę, apie žmones, kurie rizikuodami viskuo, ką brangiausio turi, išsaugojo lietuvišką žodį.
2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo gabenamos itin aktyviai. Lietuviškos knygos ir laikraščiai ėjo iš rankų į rankas. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.

Juozas Brazauskas. Lietuvą garsinantis reiškinys – knygnešystė
Knygnešiai
Lietuviškas žodis. Knygnešiai
Knygnešiai žemėlapyje
Antanas Tyla. Lietuvių spaudos draudimas: Lietuvos knygnešiai, jų politinė ir kultūrinė reikšmė
Jurgis Bielinis, nešęs lietuvišką žodį
K. Sabaliauskaitė apie Lietuvą Londono knygų mugėje: knygnešiais galime didžiuotis pasauliniu mastu
Virginija Genienė. Fenomenalioji mūsų knygnešystė

Knygnešės Onos Maliauskaitės pasakojimas

Dieną, kai švenčiame knygnešystę, dalijamės 1939 m. užrašytu knygnešės Onos Maliauskaitės pasakojimu. Šiandien esame dėkingi tiek už knygnešių pasiaukojimą, tiek už išmonę!

„Mūsų vienkiemis Bliūdsukiai buvo netoli lietuviškojo knygų platinimo centro – Kretingos vienuolyno – ir netoli sienos. Kretingos vienuolyne gyveno daug kunigų, baustų už lietuviškąjį darbą. (…) Jie niekur negalėdavo išvykti, užtat, turėdami laisvo laiko, rašydavo knygas, straipsnius, o mums tekdavo pergabenti į Prūsus, o iš Prūsų gabenti jiems spausdintus. Rusijos-Vokietijos siena ėjo per mūsų mišką. Antroje pusėje gyveno geras kaimynas Labrencis. Iš Tilžės pas jį gabendavo pakais knygas. Jis jas tam tikru laiku privežęs prie sienos permesdavo per griovį į mūsų mišką. Atėję surinkdavome knygas ir laikraščius, laikinai paslėpdavome lapų krūvose, duobėse po išverstais kelmais ir laukdavome patogaus laiko atnešti į namus ir persiųsti į Kretingą.

Tą darbą dirbant knygas reikėjo pernešti po dvi rusų sargybinių eiles. (…) Paprastai eidami į Prūsus ką nors pasiimdavome su savimi sutiktiems kareiviams. Einu kartą apsikamšiusi knygomis, žiūriu – ateina nepažįstamas sargybinis. Bus blogai. Nešiausi pilną prijuostę obuolių. Taip ir pabėriau juos ant kelio. Kareivis išalkęs pradėjo obuolius rinkti, o mane taip ir praleido.“
lituanistikos židinys