Konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ darbai |Justė Dumčiūtė. Obelėle, žydėk!

2021 m. dvi visuomeninės organizacijos – Lietuvių kalbos draugija ir „Lituanistų sambūris“ – kartu su mokslo tiriamąja institucija – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu –pakvietė dalyvauti kūrybiniame konkurse „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“. 5–12 klasių mokiniai ir suaugusieji, gyvenantys Lietuvoje ir užsienyje, buvo kviečiami rašyti apie neatsiejamą mūsų tapatybės dalį – kalbą. Laukta rašytinių pasakojimų apie įvairią asmeninę patirtį, susijusią su lietuvių kalba, minčių apie savo santykį su kalba, jos vietą ir vertę kintančiame pasaulyje. Tekstai konkurso rengėjams siųsti nuo vasario 21-osios, Tarptautinės gimtosios kalbos dienos, iki gegužės 7-osios, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos. Nugalėtojai paskelbti ir apdovanoti birželio 22-ąją Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jiems įteikti organizatorių ir rėmėjų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos – prizai.

Dalyvių darbus skaitė „Lituanistų sambūrio“ ir Lietuvių kalbos draugijos atstovų komisija. Svarbiausi vertinimo kriterijai buvo originalumas, kūrybiškumas, šiuolaikiškas požiūris į kalbą, jos galimybes ir perspektyvas. Ir mokinių, ir suaugusiųjų grupėje išrinkta po šešis geriausius darbus: vienam dalyviui skirta pirma vieta, dviem – antra, trims – trečia.

Mokinių grupės nugalėtojai:

  1. Justė Dumčiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė),
  2. Vytautė Girdžiūtė (Palangos senoji gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė), Miglė Ogulevičiūtė (Alytaus šv. Benedikto gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Irena Leščinskienė),
  3. Arnas Jodelis (Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros vyr. mokytoja Elena Baniulienė), Patricija Pupinė (Lietuvių mokykla Vašingtone), Justina Sokolova (Vilniaus Radvilų gimnazija, konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Daina Alksnė).

Kviečiame susipažinti su kūrybinio konkurso „Lietuviškos istorijos: pasakojimai apie kalbą“ laureatės darbu.

Pexels nuotr.

I vieta

Justė Dumčiūtė

Palangos senoji gimnazija

Obelėle, žydėk!

Esė

Gimtoji kalba man kaip liaudies dainų melodija. Gal todėl, kad nuo mažens girdėjau mamos balsą, tyliai dainuojantį „Vai žydėk, žydėk…“ Augdama jutau, kaip gimtosios kalbos žodžiai mano širdyje šaknijasi, paskui išsiskleidžia balti jų žiedai kaip tos obelėlės. Lietuvių kalba – gimtoji kalba, kurią pamilau dainuodama, visada žinojau, kad ji laukia manęs ant paties pirmojo namų prieangio laiptelio, kaip ir paslaptingai giliai skambanti dainų melodija. Dainos buvo ir yra gyvybiškai svarbios mano gyvenime, jos tarsi atramos: kai liūdna, dainuoju, kai linksma, irgi prisimenu dainą. Būdama vaikas, kartą susimąsčiau: kodėl obelėlė turi žydėti, nors sausa, nors be lapelių? Dainuodama supratau, kad žodyje žydėk paslėptas įsakymas gyvenk. Žmogus privalo gyventi net tada, kai, rodos, nebėra vilties.

Nuo ketverių kiekvieną dieną kvėpuoju dainų garsais ir manau, kad daina – kasdienė duona. Man dainavimas nėra specialus mokslas, jis kaip gyvenimas, kaip buitis. Negali būti jokių nuorodų, receptų, patarimų, nes nėra „kažko tokio“. Tiek kalboje, tiek dainoje reikalingi nugludinti žodžiai, tinkama melodija, teisinga mintis. Žodžių prasmė ir melodija papildo viena kitą, jos neatsiejamos. Negaliu nepaminėti ir to, kad užsieniečiai girdi mūsų kalbą kaip labai prasmingą ir itin gražią, bene gražiausią. Ko gero, to grožio ir melodingumo mūsų kalbai teikia ilgųjų ir trumpųjų balsių sąskambiai, kirčio vietos žodyje įvairumas. Esu girdėjusi vieną puikų pagyrimą. Prieš kelerius metus teko dalyvauti Armėnijos dainų konkurse (dalyvius rinkosi patys konkurso organizatoriai iš nusiųstų jiems dainų įrašų). Salėje, pasirodo, sėdėjo viena garsi dainininkė. Po konkurso ji priėjo prie manęs ir pasakė: „Juste, kokia unikali tavo kalba, iš keturių žodžių supratau, kad tu dainuoji apie žmogų, kuris išjojo į karą ir daugiau niekada nebegrįš.“ Taip ir buvo, tikrai dainavau apie karą, nors tekstą Armėnijos garsenybei išvertė vėliau. Tai buvo pirmas mano išgirstas toks atviras ir nuoširdus pagyrimas lietuvių kalbai ir liaudies dainoms, melodijos grožiui ir jų sudėtingai, hipnotizuojančiai harmonijai. Iš dar nedidelės patirties žinau, kad muzika ir kalba neatsiejamos, jų dermė – tai slaptas vaistas: gydo ir nuovargį, ir fizinį skausmą. Dainuoju keturiolika metų ir suprantu, kad muziką ir kalbą reikia jausti, suprasti, kartu jos abi reikalauja didžiulių pastangų, jei norime, kad muzika kalboje, o kalba muzikoje žydėtų kaip ta obelėlė.

Lietuvių kalbos draugijos informacija

Švietimo naujienos