Kontekstai. Dale Ahlquist. Klaidingas pažangos kultas

Kiekvieną kartą, kai išgirstame žodį „pažanga“, turim rimtą priežastį sunerimti. Nedelsiant turime klausti: „Pažanga kurlink?“ Negali būti jokios pažangos, jokio pagerėjimo prieš tai pirmiausiai neidentifikavus, iš kur tu ateini ir kurlink tu keliauji.

Tam, kad išmatuotum pažangą, turi žinoti tiek pradinį tašką, tiek siekiamą tikslą. Tuomet gali nustatyti, ar esi labiau nutolęs nuo pradinio taško nei prieš tai ir ar esi arčiau tikslo. Tačiau yra tie, kurie vadina save „progresyviais“ ir kurie nė nesivargino mums pasakyti, kur ta jų siūloma pažanga mus nuves. Atrodo, kad jų pradinis taškas yra mums per amžius perduodamos tradicijos ir tiesos. Pažanga jiems reiškia kuo didesnį nutolimą nuo tų tiesų ir tradicijų. Jie išmeta nuo seno gerbiamas garbinimo, maldos, muzikos, meno, architektūros, moralinio mokymo, senovės išminties, mūsų tėvų tikėjimo formas, tačiau į jų vietą neturi ko pasiūlyti. Jų bažnyčios yra tuščios, jų menas beformis, maldos neaiškios, muzika baisi, o mokymas pilnas abejonės. Ir jie nežino, kur keliauja.

 Gilbertas Keithas Chestertonas klaidingą pažangos kultą atpažino XX amžiaus pradžioje. Jis teigė, kad tarp tūkstančio kvailybės formų, kurios sudaro taip vadinamą laisvą mąstymą, yra teiginys, kad pasaulis nuolat žingsnis po žingsnio keliauja į priekį, tačiau tie laisvieji mąstytojai niekada negali pasakyti, kur bus žengtas kitas žingsnis. Jie yra tikri tik tuo, kad kitas žingsnis nebus žengtas „ant šventos žemės ar to, ką mes galime vadinti tvirtu pamatu“.

G.K.Chestertonas rašo: „Užuot teigę, kad visi keliai veda į Romą, jie išguldo nepajudinamą ir neklystančią dogmą, kad jokie keliai galbūt neveda į Romą. Jie taip teigia net ir garsiai pareikšdami, kad nežino, kur veda kuris nors iš jų kelių. Jų keliai, remiantis jų pačių apibūdinimais, vingiuoja atsižvelgiant į kiekvieną įmanomą ar neįmanomą naują posūkį ar nukrypimą. Tačiau jie negali nurodyti centrinio mūsų civilizacijos miesto nepaisant to, kad tūkstančiai keliavusiųjų šiais naujais keliais iš tikro jau atvyko į šį senovinį miestą.“

Jie nuolatos teigia, kad nieko nėra baigtinio, kad niekas neturi būti priimtas kaip absoliutas, tačiau, kad ir kaip būtų ironiška, yra keli dalykai, kuriuos jie absoliučiai atmeta. Jie atmeta praeitį. Jie pritaria viskam ateityje, nors net ir nežino, kas tai bus. Nors ir vadina save „progresyviais“, jų filosofijoje yra kažkas veikiau atsilikėliško, o konkrečiai teiginys, kad mūsų tėvai klydo, tačiau mūsų vaikai yra teisūs. Jie yra pasirengę klausytis bet ko, tačiau „atsisako klausytis proto, jei jis jų reikalauja klausytis Romos“.

Kaip pabrėžia G.K.Chestertonas, klaidingas pažangos kultas yra tiesiogiai susijęs su evoliucijos teorija. Kad ir kaip šią teoriją galėtume paremti biologiniais įrodymais (įrodymais, kurie yra diskutuotini, tačiau diskusijos šia tema daugiau ar mažiau yra uždraustos), problema buvo ta, kad ši teorija visiškai užkrėtė socialinę ir religinę XIX amžiaus mintį.

Thomas Henry Huxley Charleso Darwino idėjas pritaikė siekdamas pateisinti savo gnosticizmą ir būtent jis yra atsakingas už darvinizmo išpopuliarinimą pasaulyje, ypač tokių skeptikų kaip jis pats gretose. Didieji intelektualai, kurie kažkodėl abejojo tuo, kad Dievas sukūrė dangų ir žemę, netikėtai paniro į tikėjimą, kad dangus ir žemė sukūrė patys save. Jie nebuvo tikri, kaip visa tai įvyko ir kaip pasidėjo, tačiau jie buvo gana užtikrinti, kad viskas nuolatos gerėja ir taip tęsis ir toliau. Mes evoliucionuosime vis aukščiau ir aukščiau. Kur link, nežinome ir patys.

Tačiau praktinis šios idėjos pritaikymas atvedė prie keistos formos determinizmo, reiškiančio idėją, kad visa, kas pasaulyje atsitiko, buvo paprasčiausiai būtinas žingsnis einant prie bet ko, kas įvyko po to. Tai buvo dalis proceso, dalis pažangos. Ir tai buvo pasitelkiama pateisinant vergų darbą, badą, siaubingą skurdą ir dar siaubingesnį turtą. Didieji ir toliau valgys mažuosius. Pažanga.

G.K.Chestertonas šią idėją vadino „ganėtinai keista gamtos garbinimo atmaina, kuri yra ne tiek saulės ar griaustinio, o veikiau rūko garbinimas“. Pažangiečiai laikosi įsitvėrę ateities miglų.

XX amžiuje gimimų kontrolė ir abortai buvo laikomi pažangos ženklais. Tada eutanazija. Dabar homoseksualų santuokos. Ir taip toliau. Šių idėjų šalininkai nuolatos kalbėdami apie jas referuota į Pažangą. Kur link?

Ir kas gi nuolat buvo kaltinama dėl buvimo kliūtimi kelyje į pažangą? Neabejotinai tai yra Katalikų bažnyčia. Taip, Bažnyčia stojo prieš skurdą ir badą. Taip, Bažnyčia stojo prieš negimusiųjų žudymą. Taip, Bažnyčia stovėjo kelyje tų suklaidintų sielų, kurios, sekdamos savo iškrypusiais troškimais, keliavo į susinaikinimą.

Katalikų bažnyčia visada buvo už tikrą pažangą. Mes galvoje turime realų tikslą. Tai yra Dangus. Dievobaimingumo įkvėpti darbai turi tikslą padėti mums patekti į Dangų. Labdara yra skirta padėti kitiems ten patekti. Garbinimo ir adoracijos veikla yra pasirengimas Dangui. Tikrą pažangą lengva išmatuoti. Ar ji priartina mus prie Dievo, ar ne? Ar ji priartina pasaulį arčiau Dievo, ar ne?

G.K.Chestertonas teigia, kad kartais, norėdami žengti į priekį, turime žengti atgalios. Tai reiškia, kad, norėdami grįžti į teisingą kelią, turime apsigręžti ir nukeliauti iki jo. Tai yra vadinama atgaila. Atgaila yra pats pažangiausias dalykas, kurį galime atlikti.

Versta iš „The Distributist Review“
Šaltinis čia