Kontekstai| Norbertas Černiauskas. 1940-ieji: paskutinė Lietuvos vasara

Birželio 14 d. Vilniuje nuaidėjo pradžios mokyklų mokslo metų pabaigos šventė (birželio 5 d. analogiškas renginys įvyko Kaune). Tiesa, daugelis šventės dalyvių net su 45 užsakytais keleiviniais vagonais buvo atvykę iš Kauno. Birželio 21–22 d. Vilniuje buvo suplanuotas šeštasis Lietuvos kooperacijos kongresas. Dar kitą dieną turėjo įvykti ir Lietuvos ūkininkų kongresas, o birželio 29–30 d. buvo suplanuota didžiulė Jaunųjų ūkininkų dešimtmečio šventė. Iškilmingą ūkininkaičių šventinę programą turėjo vainikuoti Antakalnyje atlikta vakarinė misterija Gedimino sapnas, režisuota Boriso Dauguviečio.

Poliarinė invazija ir mėšlavežis

Anot Lyduokiuose viešėjusio kunigo Antano Pauliuko, praėjusi žiema buvusi šalčiausia per 50 tarnystės metų. 1940 m. sausį temperatūra kelis kartus nukrito žemiau 30 laipsnių: „Laikant šv. Mišias labai sušąla rankos ir užšąla kielike vynas, kas labai retai atsitikdavo, o dabar užšalimas pasikartoja kiekvieną dieną“1. Vynas vynu, tačiau sakyta, kad tą žiemą iki pat Švedijos ledai sukaustė net Baltiją. Todėl ūkininkams, o ypač – naujakuriams, 1940-ųjų gegužė ir birželis pateikė nemalonių ženklų – praėjusios žiemos veik poliariniai šalčiai nusiaubė Lietuvos sodus ir bitynus. Prasidėjus vasarai paaiškėjo, kad apšalo agrastai, serbentynai ir avietynai, nukentėjo kiti sodų augalai. Apšalo net ir atsparesnės antaninės ir Lietuvos pepinų obelys bei beveik visi jauni čiepai. Kai kuriose vietovėse nukentėjo net 50–75 proc. sodų. Vėliau su apmaudu prisiminta, kad dėl stichijos 1940 m. vasarą obuolių, kriaušių ir serbentų neturėta nė pauostyt. O specializuotoje spaudoje patarta nedelsiant dorotis su šalčių nuostoliais: karpyti ir genėti apšalusias šakas, vaiskrūmius patręšti salietra, purenti žemę2.

Apskritai visame Lietuvos naujakurystės fenomene, keliantis į vienkiemius ar renčiant naujas sodybas, naujoviško sodo formavimas užėmė itin svarbią vietą – tai tapo neatskiriamu modernios sodybinės erdvės atributu. Agrarininkai ypač ragino plėtoti sodininkystę ir asmeniniam vartojimui užsiauginti kuo daugiau lietuvio širdžiai ir skrandžiui vis dar svetimų vaisių bei uogų. Galbūt todėl poliarinė invazija į tik ką masiškiau pradėtus puoselėti sodus ne vienam gaspadoriui suspaudė širdį. Nepaisant pamokų ir nuostolių, mažai kas tikėjosi, kad ateinanti žiema išpuls dar šaltesnė, o Lietuvos sodams bus suduotas dar vienas smūgis. Galbūt gamta siųsdama ženklus baudė, pratino ar įspėjo šalį apie dar didesnius išbandymus – juk taip beveik visuomet kalbama liaudyje po didesnių gamtinių stichijų.

Nepaisant to, vėlyvas pavasaris ir vėsoka 1940-ųjų birželio pradžia pateikė ir gerų ženklų. Be didesnių prob­lemų stiebėsi ir žaliavo pavasariniai javai, žirniai ir dobilai, dygo bulvės, šalčiai beveik nepakenkė po storu sniego sluoksniu snaudusiems žiemkenčiams. Šeimininkės puolė kuo greičiau sodinti pomidorų, vėlyvųjų kopūstų. Toms, kurios nepasėjo morkų ir burokėlių – ne bėda, juk vėliau pasėti yra ir patvaresni, ir gal netgi skanesni. Nebe naujiena buvo ir ridikėlių, špinatų bei salotų vartojimas, todėl patarta jų vis šviežiai užsisėti3.

Sodai ir daržai – vis dėlto niekis. Tik grožis atvykstantiems studentams ir vitaminai, kurie po Vlado Lašo ir Alfonso Gabrėno knygelės4 tapo labai madingi. Svarbiausia – laiku apsidirbta su pagrindiniu ir sunkiausiu vasaros pradžios darbu – mėšlavežiu. Tarp vienkiemių buvo galima užuosti nemėšliško raguočių mėšlo (ne kiaulių gi!) ir paplėkusių šiaudų derinį – tikrąjį lietuviškos vasaros pradžios kvapą. Mėšlas, vietomis jau iškratytas, o kitur dar tik iškapliuotas į krūveles. Rugsėjį čia pradės augti rugiai.

Ūkininkai, pakvipę dirvonų, mėšlo, savo ir arklių prakaito mišiniu, diskutavo apie vištų auginimo naudą ir sekė pramoninių prekių bei žaliavos kainų lenktynes (ar nepavirs viskas į dar vienas krizines žirkles). Dar skundėsi galvos skausmais dėl bernų, kurie, metę ūkiškus darbus, bėgo į vasarines miestų ir plentų statybas; kombinavo pajamas ir svajojo apie radiją bei motorą. Ir kaip visuomet kažko meldė iš dangaus, šį kartą – gausesnio ir šilto lietaus. Šienapjūtė jau ant nosies, o pievoms dar reikia paželti. Rūpesčiai ne šiaip sau – mėšlas, pievos, rugiai, lietus (ir pagada), darbininkai, bekonai, karvės, pelnas, skolos, kainos – čia tilpo didesnioji Lietuvos surenkamo biudžeto dalis. 1940 m. vasarą Lietuvos Respublika kaip tik pasitiko priėmusi kiek pavėluotą, bet visai optimistinį metų biudžetą. Atrodo, tikėtasi, kad karas ir Vilnius kol kas ne taip ir baisiai kirs per valstybės pajamas ir išlaidas.

Negalima sakyti, kad provincija be darbų rutinos nejautė kažkokio moderniško vasaros ritmo. Artėjant vasarai „ne viena motulė rūpestingai vėdina seklyčią, baltai ir minkštai kloja lovas, taupo skanesnius kąsnelius: ruošiasi sutikti vasaros svečius – moksleivius, studentus, valdininkus“5. Sąryšis tarp kaimo ir miesto vasarą tapo kaip niekad artimas: tai ir vidinė atostogų kryptis, ir pagalba ūkio darbuose, ir šiaip pasisvečiavimai bei pasibuvimai vis labiau sąmoningai lietuvio atrandamoje gamtoje, provincijoje, žaliame kaime.

Aštuonių jaunų žmonių grupė prie žydinčių obelų.
Aštuonių jaunų žmonių grupė prie žydinčių obelų. XX a. 3 deš. pab. – XX a. 4 deš. I p. Vincо Firinauskо / Panevėžio kraštotyros muziejаus nuotrauka

Kada prasideda vasara?

Kad šiandien birželis yra vasaros pradžia – ne naujiena. Mums įprastai šilta kalendorinė asociacija anuomet nebūtinai reiškė tokius pačius svajingus jausmus. Dviem trečdaliams (ir daugiau) Lietuvos gyventojų vasaros pradžia asocijavosi ne su konkrečia data, o su tokiu neapibrėžtu laiku tarp Sekminių ir Devintinių, išmėžiamais tvartais, populiarėjančių agurkų ir pomidorų sodinimu, paskutiniais gegužinių vakarėliais gamtoje ir t. t. Taigi su švenčių ir darbų grafiku. Tiesa, dėl augančios tūkstantinės mokinių, studentų ir valdininkų armijos bei jos sunorminto mokslo ir darbo laiko, vasaros riba daugeliui jau siejosi su atostogomis, nuotaikingomis ekskursijomis, visuotinėmis šventėmis ir stovyklavimu gamtoje. Net Respublikos Seimas 1940  m. gegužės 31 d. priimdamas Miestų lombardų įstatymą ir išklausęs Seimo pirmininko Konstantino Šakenio palinkėjimą – sveikiems vėl susirinkti rudenį6 – baigė savo darbą. Tiesa, dorojantis su kuro krize Vyriausybė pirmą kartą Lietuvoje įvedė vasaros laiką7. Dar nuo balandžio 1 d. laikrodžių rodyklės buvo pasuktos valandą pirmyn.

Kalendorinę vasarą į Lietuvą labiausiai importavo auganti švietimo sistema. Birželį prasidėdavo moksleivių pažintinių kelionių metas. Anuometiniai edukologai populiarėjančioms organizuotoms vasaros pramogoms skyrė daug dėmesio: juk „kelionėje viską savo akimis pamatome, savo pojūčiais pajuntame“, kiekvienoje išvykoje galime įkvėpti praeities didingumo – pamatyti „piliakalnių, senovės pastatų ir kitokių įžymių vietovių“, įsitikinti, kad „mūsų krašto gamta yra ypatingai graži“8. Tokio pobūdžio kelionės nepaprastai plėtė jaunuomenės (ir ne tik) akiratį, daugelis pirmą kartą pasijuto tikrais keliautojais, pamatė ne tik savo gyvenamųjų apylinkių landšaftą. Taip vyko savotiška vidinė pažintinė kolonizacija, įspūdžių ir potyrių mainai. Ekskursijų bumas 1940-ųjų birželį pasiekė piką, nes lietuviška švietimo sistema, valstybinės įstaigos ir visuomeninės organizacijos jau pakankamai gerai funkcionavo, kad galėtų imtis jų populiarinimo ir koordinavimo, be to, pikas sutapo su širdį užplūdusiu džiugesiu – daugelis užgniaužę kvapą laukė svarbiausios lietuviškos kelionės-piligrimystės: susipažinimo su atgautąja Lietuvos Atlantida, Meka ir Amžinuoju miestu viename – su Vilniumi ir Vilnija. Gal todėl 1940-ųjų birželis daug kam siejosi su pirmą kartą pamatyta Gedimino sostine. Vienintelis šešėlis, užslinkęs ant keliaujančios Lietuvos, buvo birželį pasiekusi žinia, kad tolimoje Pietų Amerikoje mirė garsusis keliautojas ir laikraštininkas Matas Šalčius.


Tiltagalių (Kupiškio valsčiuje) pieninės statyba tarpukariu. Povilo Šinskio / Kupiškio etnografijos muziejaus nuotrauka
Ekskursija Nemunu Alytus–Kaunas. Baidarininko krikštas.
Ekskursija Nemunu Alytus–Kaunas. Baidarininko krikštas. 1934 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuotrauka
Matininkas Povilas Gaidamavičius ant motociklo.
Matininkas Povilas Gaidamavičius ant motociklo. 1535 m. Igno Končiaus / Žemaičių dailės muziejaus nuotrauka.

Bet reikia kalbėti ne tik apie jaunuomenės ekskursijas. Į panašias keliones leidosi valdininkai, akademikai, verslininkai ir ūkininkai. Dažniausiai buvo apžiūrimos Vilniaus įžymybės ir Trakai. Dėl išaugusių ekskursijų skaičiaus Lietuvos geležinkeliai net kreipėsi į visuomenę prašydami organizuojant skaitlingesnes iškylas apie tai iš anksto informuoti Geležinkelių valdybą, atidžiau sekti tvarkaraščius9. Aprašydamas tuometinį Vilnių Ignas Šeinius fiksavo lietuvio akiai ir ausiai malonų šurmulį: „Nors dar ankstoka, aštunta valanda, žmonių visur pilniausiai pilna. Skuba jie šaligatviais, automobiliai, sunkvežimiai ir autobusai dūzgia, kemšasi gat­vėse. Kaip iš jų lentelių pažymėjimų numerių matyti, atvažiuoja jie iš viso krašto, iš toliausiai, su keleiviais ir prekėmis: nuo Alytaus, Marijampolės, Tauragės, Raseinių, Ukmergės, Utenos, Zarasų“10. Ženkliai išaugus ekskursijoms pačioje sostinės širdyje, Gedimino prospekto 16-ame name buvo netgi atidarytas turizmo informacijos centras.

Su kelionėmis Vilnių pasiekė ne tik turistai ir valdininkai, bet ir stropus atlietuvinimo procesas, vasarop ėmęs kelti vis daugiau kalbinių kibirkščių (išaugusių net iki antilenkiško smurto). Šis procesas, anot vilniškio Józefo Mackiewicziaus, galiausiai atvėrė neperžengiamą prarają galimam susitaikymui tarp vietos lenkakalbės Vilnijos ir Lietuvos valdžios11. Vilnius taip pat tapo ir konferencinio turizmo centru. Kiekvieną vasaros savaitgalį Vilniuje vyko (ar bent turėjo vykti) kokios nors organizacijos ar įstaigos metinis, jubiliejinis ar kitoks suvažiavimas, sąskrydis, konferencija. Dar 1940 m. gegužės pabaigoje suvažiavimą Vilniuje surengė Lietuvos agronomų sąjunga. Be kita ko, agronomai simboliškai aplankė tipišką Vilniaus krašto kaimą ir dvarą (nei dvarui, nei gatviniam kaimui tai nieko gero nežadėjo). Birželio 1 d. sostinėje įvyko Lietuvos miestų sąjungos suvažiavimas, kuriame spręstos miestų elektrifikacijos ir nedarbo problemos, diskutuota apie savivaldybių įmonių finansus12. Birželio 7–9 d. rinkdamiesi į metinį kongresą sostinę užplūdo keli tūkstančiai uniformuotų pavasarininkų, kuriems įsimintiną pamokslą pasakė ką tik konsekruotas vyskupas Vincentas Brizgys13. Mėnesio pabaigoje į čia vyksiantį kongresą turėjo suplaukti ir tūkstančiai ateitininkų. Ateitininkai ruošėsi įspūdingai atšvęsti savo veiklos trisdešimtmetį ir stebuklingąjį istorinį įvykį – Vilniaus atgavimą. Suplanuota net kelių dienų šventinė programa, o Ateitininkų federacijos vadas Kazimieras Pakštas (tuo metu buvęs JAV) spėjo kong­resui parašyti sveikinimo laišką14. Apskritai tokie katalikiški sąskrydžiai Vilniuje galėjo prigesinti bereikalingas kalbines aistras ir tapti pagrindu krikščioniškam dialogui. Ne veltui pavasarininkų ir ateitininkų vadovai prieš vykstant į Vilnių savuosius instruktavo elgtis mandagiai, katalikiškai, kultūringai.

Birželio 14 d. Vilniuje nuaidėjo pradžios mokyklų mokslo metų pabaigos šventė (birželio 5 d. analogiškas renginys įvyko Kaune). Tiesa, daugelis šventės dalyvių net su 45 užsakytais keleiviniais vagonais buvo atvykę iš Kauno. Birželio 21–22 d. Vilniuje buvo suplanuotas šeštasis Lietuvos kooperacijos kongresas. Dar kitą dieną turėjo įvykti ir Lietuvos ūkininkų kongresas, o birželio 29–30 d. buvo suplanuota didžiulė Jaunųjų ūkininkų dešimtmečio šventė. Iškilmingą ūkininkaičių šventinę programą turėjo vainikuoti Antakalnyje atlikta vakarinė misterija Gedimino sapnas, režisuota Boriso Dauguviečio. Grandiozinės misterijos pastatyme planavo dalyvauti 1500 žmonių, o spektaklio kulminacijoje į sceną išjoti turėjo pats Gediminas, pasirodyti Vilniaus istorijos dalyviai – baudžiauninkai, sukilėliai, knygnešiai, tautos žadintojai, darbininkai, kariai, šauliai ir vaikai. Renginį planuota pabaigti fejerverkais15.

Kai kas tokiame visuotiniame persikraustyme į Vilnių matė ir grėsmių. Dailininkas Viktoras Vizgirda su nerimu stebėjo, kad į sostinę sugužėjo ne tik džiaugsmo persmelkti ekskursantai, bet ir „spekuliantai, biznieriai, sidabrinių lapių gaudytojos ir kavinių pažiba – poniutės, naktinių lokalų smaguriautojai ir kitoki aferistai“16. Naujojoje Romuvoje netgi išsivystė įdomi diskusija apie tai, kaip Vilnių apsaugoti nuo kaunietiškos smulkios komercinės dvasios ir tenykščių architektų.

Vis dėlto tais metais Lietuvoje prasidėjo ir ryški kalendorinė vasara. Vyriausybė visiems valdininkams iki rugsėjo 1 d. sutrumpino šeštadieninį darbo laiką. Nuo birželio 1 d. valstybinis radiofonas pradėjo transliuoti vasaros programą. Tą pačią dieną Nemunu garlaiviai ėmė kursuoti vasaros laiku, taip pat pradėtas ir tiesioginis septynviečių lėktuvų susisiekimas tarp Kauno ir Palangos, o birželio 2 d. Šventojoje atidarytas buriavimo sezonas. Tuo tarpu Kaune Vandens sąjunga ėmėsi organizuoti plaukimo kursus, tačiau miesto paplūdimiuose nuo birželio 15 d. savo ruožtu ėmė budėti ir valtininkai.

Prezidentas Antanas Smetona su palyda Palangoje.
Prezidentas Antanas Smetona su palyda Palangoje. XX a. 4 deš. Kretingos muziejaus nuotrauka

Antaninių laužai

Paprastai žmonės meldžiasi šv. Antanui prašydami užtarimo nuo ligų, didelių nelaimių ar vargo, ką nors pametę, o ypač – per Antanines, birželio 13 d. Tačiau Lietuvoje bažnytiniai Antaninių atlaidai įgavo ir ryškesnių pavidalų: ketvirtame dešimtmetyje dėl savo politinio antsvorio ši šventė populiarumu ėmė lenkti iki tol sunkiai pralenkiamas Juozapines, Petrines ar Jonines. Žinoma, priežastis tam aiški: svarbiausią asmeninę šventę – vardines – tądien šventė svarbiausias valstybės asmuo irgi Antanas. O 1940 m. birželio 13 d. matome absoliutų politinių atlaidų triumfą: šią dieną Lietuva pasitiko valdoma dviejų Antanų – ne tik prezidento Smetonos, bet ir ministerio pirmininko Merkio.

Lietuvos gyvenime politiniai Antaninių atlaidai išties tapo išskirtiniu vasaros akcentu ir neoficialia valstybine švente. Ji pasižymėjo ir išskirtiniu ideologiniu-estetiniu akcentu – laužu. Ne tuo, kuris dėl sukrautų malkų liepsnoja, ne, laužu tuo metu vadintas specifiškai režisuotas masinis renginys. Tai – eisenos, giesmės, deklamacijos ir dainos, šokiai, spektakliai-misterijos, pakilus orkestrinis ritmas ir, žinoma, šventinio laužo uždegimas, bičiuliavimasis jo aplinkoje. Už Antaninių laužų kompoziciją visoje Lietuvoje buvo atsakingi prorežimiškai angažuoti ir itališką estetiką mėgdžiojantys Jaunosios Lietuvos sąjungos (jaunalietuvių) padaliniai17. Kadangi jaunalietuvių būriai savo veiklos ideologiją buvo glaudžiai susaistę (ar susaistyti) su Smetonos asmeniu, gal netgi tiksliau – jo susikurtu vaizdiniu, daug kur jaunalietuvių kurstomi laužai priminė nusaldintas vado kulto apeigas.

1940 m. birželio 12 d. vardinių išvakarėse įvairių organizacijų atstovai (šauliai ir skautai) sveikino valstybės vadovą prie Prezidentūros, o vėliau jaunalietuviai surengė tradicinį koncertą Valstybės teatre. 20 val. 30 min. prasidėjęs šventinis koncertas tiesiogiai transliuotas per radijo programą, o į teatrą nepatekę kauniečiai iškilmingų kalbų ir muzikos galėjo klausytis ne tik prie savųjų radijo imtuvų, bet ir išgirsti per Kaune esančius radijo parduotuvių garsintuvus18. „Gyvuok ilgiausius metus, kad savo dideliu patyrimu šiuo tautų grumtynių laiku su mažiausiais nuostoliais išvestum jaunutę nepriklausomą Lietuvos valstybę į ramesnę ir šviesesnę ateitį. Valio! Ilgiausių metų!“, – skambėjo linkėjimai varduvininkui19. Kitą dieną Antaninės pradėtos iškilmingomis pamaldomis Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, prezidentūroje atverta vizitų knyga, į kurią turėjo sugulti valstybės vadovui skirti sveikinimai ir palinkėjimai. Vardinių proga Prezidentas suteikė malonę 57 asmenims, kurie buvo nuteisti karo teismu, 28 iš jų bausmės buvo visiškai dovanotos. Birželio 13 d. vakare visoje Lietuvoje suliepsnojo šventiniai laužai, o centrinis Laužas organizuotas Kaune, Dainų slėnyje. Ten žygiuota su deglais, skaityta Užugirio pasaka, grojo Prezidento maršas, vyko kolektyvinė deklamacija pavadinimu „Amžinajam Lietuviui“, skambėjo eilėraštis „Žydėk, jaunyste“ ir suliepsnojo ugnis. „Jis yra mūsų tėvas, mokytojas ir vadas. […] Jis – lietuvio idealas. […] Kaip niekas negali sulaikyti smūgiais galingų jūros bangų, taip jokia galybė neišplėš iš tautinės jaunuomenės širdies meilės Lietuvai ir Didžiajam jos Vadui“, – centrinėse Lietuvos Antaninėse kalbėjo vietos jaunalietuvių vadas Leonas Šukys20. Šventės kulminacijos metu dangų nušvietė raketos, kurias stebėjo apie 20 000 kauniečių.

Birželio 23–24 d. buvo suplanuotas iškilmingas ir ilgai lauktas pirmasis Smetonos vizitas į Vilnių – Antaninės turėjo prasitęsti. Ta proga miesto rotušėje buvo numatytas iškilmingas posėdis, jam kruopščiai ruoštasi. Pagrindinėje rotušės salėje įrengtas naujas ir jaukus apšvietimas, remontą prižiūrėjo pats miesto architektas Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis ir Užsienio reikalų ministerijos protokolo direktorius Jonas Aukštuolis. Prezidentas Vilniuje turėjo pabuvoti dvi dienas, o po vasaros atostogų planavo aplankyti ir kitas Rytų Lietuvos vietoves21. Šios kelionės turėjo išsklaidyti kylančias kalbas, kad prezidentas Vilniaus vengė it kokių žabangų. Nors, anot Aleksandro Merkelio, Smetona išties yra minėjęs, kad „į bolševikų klastingai gražintą Vilnių“ nesikelsiąs22.

Šešuolių šauliai ir jaunalietuviai.
Šešuolių šauliai ir jaunalietuviai 1935 m. Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotrauka

Karo žnyplės ir žirklės

Apie šiuolaikinį karą ir neatskiriamą jo dalį – oro pavojų – Lietuvoje buvo kalbama daug ir plačiai, tačiau šalis ne tik nebijojo moderniškų pavojų, bet jais net ir mėgavosi. Birželio 2 d. Utenoje, o po savaitės Virbalyje surengtos vasariškos aviacijos šventės, į kurias suplūdo dešimtys tūkstančių smalsuolių. Virbalyje susirinkusieji išvydo visus karo ore numerius: grumtynes danguje, bombardavimą ir aviacijos bendradarbiavimą su sausumos pajėgomis23. Tokie grandioziniai šaulių ir Aero- klubo rengiami šou turėjo tapti gražiu 1940-ųjų vasaros atributu ir kitose vietovėse.

Birželio 8–9 d. Kaune įvyko Lietuvos ugniagesių organizacijų suvažiavimas, kuriame dalyvavo apie 1000 dalyvių. Be visa ko, suvažiavime aptartos ir orinės aktualijos – kalbėta apie ugniagesiams reikalingas priemones „lėktuvinio pavojaus atveju“24. Vis dėlto tikras karas buvo šalia ir savo žnyplėmis užspaudė Baltijos šalis: iš šiaurės – iki Suomių įlankos, o iš pietų – iki pat Vilniaus. Nors 1940 m. pavasarį jis kiek nutolo ir persikėlė link Vakarų, tačiau kasdienės naujienos apie karo baisybes niekur nedingo. Kone trečdalį visų Lietuvoje leidžiamų periodinių laikraščių turinio užėmė karo kronikos. Tai šokiravo, bet kartu leido vis labiau apsiprasti su esama padėtimi: žmogus vieną-antrą dieną būna pašiurpęs, o vėliau susitaiko ir sugrįžta į kasdienybės rūpesčius – gal iki mūsų neateis, mes juk laikomės neutraliteto. Ir jei ne Lenkijos karo atbėgėliai, trumpa rudeninė mobilizacija ir Vilniaus išmainymas į sovietines įgulas, Europoje liepsnojančio karo atšvaitai Lietuvoje būtų pasireiškę įprastais kanalais – per kainas, pramoninių žaliavų stygių, kiną ir spaudą. Dėl karo uždarytų sienų stringant įvairių žaliavų importui ir stojant maisto eksportui, ekonominė katastrofa neįvyko, kainų žirklės bent kol kas nesikėsino pasiekti ankstesnių krizinių rekordų. Be visa ko, imtasi paprastų (o kartais ir parodomųjų) antikrizinių priemonių: dar kartą susidomėta intensyvesniu durpynų eksploatavimu, tūkstančiai darbininkų triūsė miškuose kaupdami padidintas malkų atsargas žiemai (kad būtų išvengta kuro ir šalčio krizės), o nuo gegužės 15 d. Lietuvoje prasidėjo net ir metalo rinkimo talka, į kurią nuo birželio įsiliejo ir kariuomenės daliniai – ginklų dirbtuvėms ir net konservų fabrikams nepakako metalų25. Talka prasidėjo gana vangiai (ūkininkai geležį itin tausojo), tačiau su mokinių atostogomis tikėtasi suaktyvėjimo.

Vasarą dešimtyse Lietuvos kino teatrų repertuarų karo kronikos tapo itin populiarios. Pavyzdžiui, Liepsnojanti Lenkija – su baisiais karo vaizdais iš Lenkijos ir su „naujausia apžvalga iš vokiečių kariuomenės žygio į Liuksemburgą, Olandiją ir Belgiją“26. Arba Karo siaubas Vakaruose – su siaubingais karo veiksmais, kurie savo baisumu turėjo pralenkti ankstesnius žiūrovų matytus reginius – ir degantys miestai, ir sudaužyti tankai, lėktuvai, ir netgi lavonai27. Aplink vykstantis karas didino apkalbas, nerimą, įtarumą. Todėl to meto valstybės vadovų kalbose nuolat figūravo žodžiai „bud­rumas“, „susitelkimas“ ir „vienybė“ – kaip esminiai to laiko kelrodžiai. Tiek dėl išorės grėsmių, tiek dėl vidaus opozicijų: nuo aktyvių katalikų iki voldemarininkų.

Būti budriems skatino ir jėgos struktūros. Atėjus vasarai Lietuvos kariuomenė išleido naują plakatą su tik­ru karo šūkiu – „Kovokime su šnipinėjimu“28. Jame vaizduotas susipratusio kario kelias ir parsidavusio kario šuntakis. Pirmasis kelias akivaizdžiai vedė garbės link, o antrasis – tiesiai į karo teismą ir kalėjimą iki gyvos galvos. Šalyje įsikūrus SSRS karinėms bazėms, prevencinės ir antišuntakiškos priemonės turėjo išsklaidyti naivias, o gal ir piktavališkas mintis. Raudonosios armijos įgulos ir jų aplinkoje kuriama dirbtinė įtampa sovietams tapo pretekstu vis nemalonesniems pokalbiams su Lietuvos vyriausybe. Todėl griežtos Vidaus reikalų ministerio ir Policijos departamento direktyvos bei instrukcijos dėl preciziškos tvarkos ir saugumo užtik­rinimo sovietinių bazių aplinkoje29 turėjo užkirsti kelią ne tik šnipinėjimui, bet ir provokacijoms bei apkalboms. O to birželį netrūko – Lietuvos saugumas fiksavo įvairiausius gandus apie tai, kad prie kelių raudonarmiečių dingimo Lietuvoje galėjo prisidėti vietos komunistai, žydai arba lenkai. Tuo tarpu patys sovietų kariai lindo iš savo bazių nevengdami nepadoriausių karčemų, ieškodami laikrodžių, peiliukų, dviračių, medžiagos drabužiams ar net lengvo elgesio moterų30. Neabejotinai vyko ir žvalgybų žaidimai.

Vasarą taip pat viešai paskelbta, kad pradedama įgyvendinti kariuomenės uniformų reforma. Naujoji pertvarka rėmėsi paprastumo, patogumo ir vienodumo principais. Reformą, kaip ir visą kariuomenės modernizaciją, planuota baigti 1942 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lietuvos projektai

Nepaisant Europoje siaučiančio karo, 1940 m. Lietuvoje ir toliau diskutuota apie ateities projektus. Valstybės ploto padidėjimas, bandymas sustyguoti šalies ūkio veikimą ir dvidešimties metų įdirbis įkvėpė drąsiau svarstyti apie stambius ūkinius ir socialinius projektus. Ypač daug dėmesio skirta elektrifikacijos, melioracijos, susisiekimo ir socialinės apsaugos temoms. Tiesa, negalima nepaminėti ir kitų, savitai svajingų užmojų. Kaip tik birželio 11 d. Žemės ūkio ministerijos rūmuose buvo atidaryta dvejus metus besitęsiančio tarptautinio architektūrinio konkurso Valstybės rūmams Kaune statyti projektų paroda31. Konkurso nugalėtojai nepaskelbti, bet premija buvo lygiomis dalimis padalinta trims geriausiems projektams: Eugenui Lutterklasui (Brazilija, darbo kodinis pavadinimas „471“), Adolfui Szyszko-Bohuszui ir Janui Oglódekui (Lenkija, „Mano Lietuvai“) bei Nikolajsui Bodei ir Nikolajsui Voitui (Lat­vija, „76086“)32. Prie Lietuvos prijungus Vilnių, o karui įsibėgėjant, vargu ar rūmų statymo darbai artimiausiu metu galėjo prasidėti. Tačiau kruopščiai rengtas konkursas parodė solidžius valstybinius užmojus.

Vyko ir simbolinių valstybės erdvių įtautinimo plėt­ra. Kaune, Karo muziejaus sodelyje, pradėta įrenginėti naujoji sodelio dalis, skirta knygnešių ir „Vargo mokyklos“ epochai įamžinti. Vasaros pradžioje jau buvo nulietos tam reikalingos „Sėjėjo“ ir „Knygnešio“ skulptūros, o Petro Rimšos „Vargo mokykla“ turėjo būti pagaminta netolimoje ateityje. Sodelyje taip pat suprojektuotos trys paminklinės lentos su šimtu knygnešių pavardžių33. Tuo tarpu Vilniuje vyko Katedros aikštės ir Gedimino kalno pertvarkymo darbai. Planuota, kad šalia Katedros atsiras paminklai Gediminui ir Nepriklausomybei. Nuo kalno, kaip lenkmečio atributai, buvo pašalinti kryžiai ir lentos, skelbiančios apie ten užkastus sukilėlius ir nežinomą karį34. Be to, lietuviškąjį akropolį (kalną) ruoštasi iš esmės sutvarkyti (išvalyti ir sustiprinti).

Ambicijų nestokota ir ūkinėje-socialinėje srityje. 1940 m. birželio 10 d. akcinės bendrovės „Elektra“ valdybos pirmininkas inžinierius Juozas Jankevičius pristatydamas atnaujintą valdybą išdėstė ir artimiausius Lietuvos elektrifikavimo planus: iki metų pabaigos tikėtasi pabaigti elektrinės Rėkyvoje statybas (ir taip užtikrinti Šiaurės Lietuvos elektrifikavimą), parengti Minijos hidroelektrinės projektą. Taip pat svarstyta iki 1942 m. užbaigti Lenkijos pradėtą Turniškių hidroelektrinės ant Neries statybą ir artimiausiu metu elektros tinklais sujungti Vilnių ir Kauną35. Vasarą įsibėgėjo ir geležinkelių tiesimo darbai. Skambios antraštės skelbė, kad vienu metu tiek darbų geležinkeliuose dar niekada nebuvo atliekama. Todėl prognozuota, kad Lietuva 1940 m. nuties rekordinį skaičių geležinkelių. Prasidėjus birželiui, paspartėjo darbai rengiant Vilniaus–Kauno geležinkelio antrąją liniją (reikėjo nutiesti net apie 75 km naujo kelio). Taip pat darbuotasi prie susisiekimo atšakų į Trakus ir į naujai statomą Šventosios uostą. Iš viso prie geležinkelių tiesimo projektų darbavosi apie 2000 darbininkų36. Birželį taip pat prasidėjo darbai ruošiantis Vilniaus–Kauno autostrados tiesimui – prie būsimosios susisiekimo arterijos nuo birželio 30 d. pradėtos organizuoti visuomeninės darbo talkos. Jų metu atskiromis pamainomis po 200 darbininkų turėjo būti atliekami pirminiai žemės darbai. Vasarą darbai pradėti vykdyti prie Palemono, ten talkininkams specialiai suręsti gyvenamieji barakai. Dirbančiųjų gretas daugiausia sudarė Kauno valdininkai37, vėliau prie jų turėjo jungtis akademinė ir moksleivių bendruomenė. Taip tiesioginis Vilniaus ir Kauno sujungimas tapo visos Lietuvos projektu – prie jo įgyvendinimo turėjo padirbėti visos socialinės tautos grupės.

Antrasis vasaros darbas buvo skirtas naudingųjų žemės naudmenų atkariavimui. Prieš prasidedant penktam dešimtmečiui, ekspertai ragino laukų nusausinimo darbus vykdyti dvigubu tempu38, negailint nei laiko, nei pinigų. Anot agronomų, neatlikus šių darbų, žemės ūkio pažanga galėjo sustoti: „Nusausinimo reikalas turės būti vienas didžiausių ateities rūpesčių. Balomis telkšą plotai ne tik neduoda jokios naudos ir sudaro blogą vaizdą, bet dargi sužadina apetitus žemių ištroškusiems kaimynams“39. 1940 m. pradžioje Melioracijos departamentas įvairiems vasariškiems laukų sausinimo darbams tikėjosi sutelkti apie 150 kultūrtechnikų ir 2000 darbininkų armiją su trečdaliu padidintu biudžetu (iki 2,25 mln. Lt). Tačiau įsibėgėjus vasarai, pusės reikiamų darbininkų vis dar trūko – darbo rankų išteklius tikėtasi papildyti pasitelkiant Vilniaus krašto darbininkiją40. Apskritai tą vasarą tikėtasi iš gamtos atkovoti ir sukultūrinti ne vieną tūkstantį hektarų dirvonų, balų ir pievų. Laukų sausinimas ir pievų kultūrinimas turėjo duoti konkrečius rezultatus – suteikti papildomo pašaro 75 000 karvių. Kitaip tariant, atlikti darbai turėjo konvertuotis į pieną ir sviestą. 1940 m. pradžioje žemės ūkio ministeris Juozas Audėnas pievų sukultūrinimo klausimą aptarė net su pačiu Smetona, o vasaros pradžioje tuo tikslu buvo išleistas atskiras įstatymas, sukurtas specialus pievų ir ganyklų gerinimo fondas, išsikeltas tikslas per metus sukultūrinti apie 50 000 ha pievų41.

Derlingumo didinimas buvo viena pagrindinių žemės ūkio efektyvinimo priemonių, ypač karo metu. Melioratoriai, matininkai ir kultūrtechnikai turėjo dar sparčiau eiti į kaimus, pamiškes bei pelkes ir tapti pagrindiniais pionieriais, formuojant naujosios derlingos Lietuvos veidą. Neatsitiktinai Matininkų ir kultūrtechnikų sąjungoje veikiančioje foto sekcijoje specialiam vasaros konkursui pateiktų darbų pavadinimai bylojo apie kultūrinamą šalies gyvenimą ir kraštovaizdį. Konkurse premijuoti šie darbai: „Nykstanti senovė“, „Drenažo projekto atidarymas“, „Naujakurio džiaugsmas“, „Nusausinta ir sukultūrinta pieva“ ir t. t.42 Daug sentimentų senovės nykimas nesusilaukė, nors dar prieš porą metų žurnalistas Augustinas Gricius savo pasaldintoje apybraižoje kiek šaipėsi iš viską saugančių etnografų ir į savo literatūrinių veikėjų dialogus perkėlė džiaugsmą stebint sparčiai matininkų naikinamą senovę: kaimyninio gyvenimo romantiką, nesveikus gyvenimui trobesius, primityvius žemdirbystės ir namų apyvokos įrankius bei prietaisus43.

1940-ųjų vasaros pradžioje Lietuvoje itin plačiai nagrinėti socialiniai klausimai. Svarstyti nauji Socialinės pagalbos, Žemės ūkio darbininkų samdos ir bendrasis Samdos įstatymai. Socialinės apsaugos ir darbo departamento vadovas Aleksandras Šostakas viešai skelbė, kad jau rengiamas „pilnas socialinio draudimo įstatymo projektas“, į kurį šalia jau veikiančio draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir ligos bus įvestos naujos jų rūšys – senatvės ir invalidumo draudimai44. Poreikio šioms reformoms nestigo: atskirtis tarp kaimo ir miesto vis dar buvo didelė, darbo jėgos trūkumas provincijoje kontrastavo su bedarbiais mieste, darbo našumas ir ūkinis kūrybingumas vis dar buvo žemas, tačiau jau pakako patirties, sumanumo ir finansinių svertų organizuojant platesnę socialinės apsaugos sistemą. Birželio 15 d. Šostakas kaip tik išvyko į Taliną, kur turėjo dalyvauti Baltijos tautų kultūrinio bendradarbiavimo kongrese ir skaityti pranešimą apie darbo apsaugą bei socialinį aprūpinimą Lietuvoje.

Henrikas Nagys su šuniu.
Henrikas Nagys su šuniu. ~1940 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka.

Ką skaityti vasarą?

Jei atostogos tampa reikšmingu ir nebeatskiriamu lietuviškos vasaros atributu, tai svarbia pačių atostogų dalimi neabejotinai tampa knygų skaitymas. Ir poilsiautojams, ir studentams, ir mokiniams. Neatsitiktinai lietuviškoje spaudoje tarp vasariškų naujienų galime atrasti rubrikas apie „rinktines knygas atostogoms“ arba „atostogų skaitymus“. Kas gi rekomenduota ateinantiems vasaros mėnesiams?

Žurnalisto ir lietuviškosios radijo žvaigždės Petro Babicko iliustruota kelionių knyga apie Graikiją Elada buvo tikrai puikus pasirinkimas vasarai. Juolab kelionės į Eladą 1940 m. vasarą jau buvo beveik neįmanomos. Visiems skaitytojams žinomo ir bene produktyviausio tarpukario rašytojo Jono Marcinkevičiaus naujausias romanas Nemunas patvino taip pat tikėjosi sulaukti vasariško dėmesio. Neatsitiktinai kritikai domėjosi, ar šios knygos pasisekimas prilygs ankstesniam Benjamino Kordušo populiarumui. Norintys naujienų galėjo išmėginti dar mažai kam girdėto Juozo Baltušio debiutinę novelių knygą Savaitė prasideda gerai. Knygoje atskleisti realistiniai darbininkų gyvenimo vaizdai, kurie buvo verti platesnio susidomėjimo. Kas toliau? Pasirodė išverstas suomių autoriaus ir Nobelio literatūros premijos laureato Franso Eemilio Sillanpää 1934 m. parašytas romanas Žmonės vasaros naktį. Knyga rekomenduota kaip tikras moderniškas suomių literatūros perlas. Vasarai visai tiko ir tik ką į lietuvių kalbą išverstas istorinis Stefano Zweigo romanas Marija Stiuart. Atostogų bib­liotekėlę rekomenduota papildyti ir Paulio Wilhelmo von Kepplerio veikalu Daugiau džiaugsmo – nesenstančiu tekstu apie moderniojo žmogaus gyvenimą be liūdesio. Autorius buvo plačiai išstudijavęs šių laikų žmogaus psichologiją, rado jo sieloje per giliai įaugusią liūdesio piktžolę, kuri yra daugelio baisiųjų pasaulio sukrėtimų priežastis45. Ši knyga rekomenduota kaip puikus vaistas siaučiant karo liepsnoms.

Anuomet Lietuvoje prie kavos puodelio ar vyno taurės nuolatos ginčytasi (ir aikčiota), kuri gi iš Lietuvos poezijos superžvaigždžių yra ryškesnė: ar Antanas Miškinis, ar Jonas Kuosa-Aleksandriškis? 1940-ųjų vasara buvo skirta pastarajam – kaip tik buvo išleistas pilnas jo poe­zijos rinkinys, kurį visą kiek vėliau būsimasis poetas Jonas Juškaitis išmoko mintinai. Keliaujantiems ir poilsiaujantiems gamtoje tikrai turėjo praversti prof. Pranciškaus Baltraus Šivickio gamtos mokslų populiarinimo knyga Gyvoji gamta ir mes. Ką galėjo skaityti rimtuoliai ir nuo politikos nė minutei negalintys atsiriboti ponai? Pasiūlos jiems nestigo – filosofo Antano Maceinos naujausias veikalas Buržuazijos žlugimas, Vytauto Alanto tekstų rinktinė kiekvienam inteligentui ir lietuviui Žygiuojanti tauta, V. Gervinio brošiūra Kodėl aš išstojau iš Lietuvos komunistų partijos. Be to, birželį Lietuvoje pasirodė žurnalo Politika pirmasis numeris – tokio pobūdžio leidinio laukta ilgai.

Vaikams ir paaugliams pirmiausia rekomenduota atsigręžti į lietuvišką klasiką. Prieš atostogas kaip tik pasirodė Vinco Pietario legendinio istorinio romano Algimantas trečiasis leidimas. Nors visuotinai kalbėta, kad kūrinys pernelyg romantizuotas ir idealizuotas, tačiau moksleivių vasarai tai buvo vis dar nepakeičiama knyga. Mažiesiems skaitovams turėjo patikti naujausias Kazio Binkio kūrinys – reto grožio poema apie Vilnių Keistutis pas Gediminą, ir jaunos poetės Valerijos Valsiūnienės eiliuota pamario pasaka Gintaro lazdelė.

Kas vasarą nepoilsiavo ir ketino skirti laiką profesiniam tobulėjimui, tam geriausiai tiko Juozo Levano praktiškas vadovėlis automobilininkams Autovežimis ir inžinieriaus Felikso Dobkevičiaus knyga Centralinio šildymo priežiūros talkininkas. Pastaroji buvo ypač vertinga visiems, kurie po speigios žiemos planavo namuose įsidiegti šiuolaikišką šildymo sistemą.

Spektaklio „Atžalynas“ dalyviai su pjesės autoriumi Kaziu Binkiu po premjeros Valstybiniame Klaipėdos teatre.
Spektaklio „Atžalynas“ dalyviai su pjesės autoriumi Kaziu Binkiu po premjeros Valstybiniame Klaipėdos teatre. 1938 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotrauka

Atžalyno išleistuvės

Birželio 3 d. Valstybės teatre Kaune per paskutinį sezono Atžalyno pastatymą, skirtą pradžios mokyklų moksleiviams, Lietuvos Aeroklubas už aviacijos populiarinimą pagerbė dramos autorių Kazį Binkį. Pert­raukos metu Binkis gausiomis ovacijomis pakviestas į sceną, jam padovanotas Dariaus ir Girėno biustas ir pažadėta, kad Klubas apsiims išmokyti rašytojo sūnų Gerdą motorinio skraidymo46. Simboliška – Lietuvos savivaizdis tuomet taip pat sietas su augimu ir kilimu į dangų.

Birželis Lietuvos švietimo sistemoje prasidėjo jau tradiciniu špargalkių sezonu bei dviejų naujų mokyk­lų Želvoje ir Kybartuose atidarymu. O 1940 m. birželio 15 d., šeštadienis, išaušo kaip savotiškas ilgai lauktas Jaunosios Lietuvos ir jos dar jaunesnės švietimo sistemos brandos atestatas – daugelis šalies mokyklų tądien iškilmingai baigė mokslo metus. Tiesa, prieš prasidedant atostogoms, mokiniams ir tėvams buvo oficialiai pranešta, kad dėl karo (tiksliau – popieriaus taupymo) ateinančiais mokslo metais bus leista naudoti tuos pačius vadovėlius. Ne viena gimnazijų bendruomenė šios datos laukė su jauduliu, nes į gyvenimą buvo išleidžiamos pirmosios jų išugdytų gimnazistų laidos. Simboliška ir tai, kad šiais metais mokyklas daug kur baigė jau nepriklausomoje Lietuvoje gimę ir užaugę vaikai. Birželį budo naujosios, galbūt net auksinės kartos rytas. 1940 m. birželio 15 d. gimnazistui iš Kėdainių Henrikui Nagiui ir jo draugams buvo įteikti brandos atestatai – kelias į suaugusiųjų pasaulį buvo atviras47. Tai matydamas mokytojas Tijūnas tikriausiai eilinį kartą turėjo pakartoti savo legendinę frazę apie tai, kad „auga gražus atžalynas“. Tos dienos laikraščiai pranešė, kad Švietimo ministeris mokslo metų pabaigtuvių proga turėjo išskubėti į gimtąjį Kupiškį, kur vyko vietos gimnazijos pirmosios laidos gimnazistų išleistuvės. Tiesa, tąnakt iki paryčių prezidentūroje vykęs skubiai sušauktas posėdis, kuriame dalyvavo ir Kazimieras Jokantas – tad tikriausiai kelionę į Kupiškį teko atidėti.

Tądien Kaune ir kituose miestuose bei miesteliuose turėjo įvykti ne viena šventė, iškilmė ar pobūvis. Labiausiai valdžios mylima studentų korporacija „Neo-Lithuania“ birželio 15 d. skelbė apie finis semestri. Aklųjų institutas mokslo metų uždarymo proga organizavo koncertą. Iškilmingas baigiamasis koncertas surengtas ir Kauno konservatorijoje. Kauno specialiųjų mokyklų mokslo metų užbaigimo iškilmės įvyko tik ką atidarytuose ir dar dažais kvepiančiuose Darbo rūmuose. Tai buvo nepaprasta šventė – ją visai Lietuvai tiesiogiai transliavo radiofonas.

Vilniuje birželio 2 d. valstybinėje Vrublevskių bibliotekoje buvo atidaryta apžvalginė Lietuvos dailės paroda. Ją globojo pats prezidentas Smetona, o atidarė švietimo ministeris dr. Jokantas, generolai Vladas Vitkauskas ir Jonas Černius bei ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas. Parodoje eksponuota 94 dailininkų kūryba – iš viso apie 400 darbų. Prisimenant pirmąją 1906 m. lietuvių dailės parodą džiaugtasi, kad po trečdalio amžiaus Vilniuje gerokai sustiprėję dailininkai vėl gali surengti įsimintiną reginį. Iš pirmo žvilgsnio paroda tikrai nusisekė, ją per pirmas 5 dienas aplankė apie 1500 žiūrovų. Tačiau parodos organizavimas neapsiėjo ir be nesusipratimų. Surengti ekspoziciją buvo patikėta Dailininkų sąjungai, kuri pamažu buvo tapusi ne tik menininkams reikalinga savirealizacijos platforma, bet ir tam tikru valstybės įrankiu proteguojant oficialiąją ir reprezentatyviąją dailės kryptį48. Tačiau kiti dailininkai, atskilę nuo Sąjungos ir susibūrę į dailininkų realistų-aktyvistų grupę (akronimas „Daira“), tokiu sprendimu nebuvo patenkinti – apgailestauta, kad parodą organizuoja tik konservatyvesnių pažiūrų menininkai, kurie „vardan kokios tai fiktyvios vienybės […] norėtų visą gyvenimą sulipdyti pagal savo menkos dūšelės kurpalių“49. Anot realistų-aktyvistų, šioje parodoje viena grupė dailininkų išsieksponavo savo geriausius darbus, o kitų kūriniai buvo paimti „tokie, kokie pakliuvo“, net ir prieš pačių autorių valią.

Birželio pradžioje kilo ir kitas panašus skandalėlis, kai buvo paskelbti darbai, nugalėję Taupomųjų kasų inicijuotame konkurse geriausiems 1939 m. Lietuvos dailės kūriniams išrinkti. Pagrindinę premiją (3000 Lt) laimėjo skulptorius Bronius Pundzius už skulptūrą „Vandens nešėja“, o kitus apdovanojimus pelnė skulptorius Viktoras Palys (skulptūrinė kompozicija „Auka“), grafikai Domicelė Tarabildienė ir Vytautas Kazimieras Jonynas bei dailininkas Povilas Puzinas. Tačiau „Dairai“ artimi menininkai nebuvo patenkinti nei konkurso komisijos sudarymo principais, nei išrinktais darbais – trūkę įvairovės. Panašių ginčų vykę ir tuometinėje rašytojų draugijoje.

Akivaizdu, kad į viešumą išlindusiuose nutikimuose kilo ne šiaip eiliniai organizaciniai nesusipratimai ar tik pasaulėžiūriniai ginčai, į visuomenines duris beldėsi naujoji kūrėjų (ir ne tik) karta – su savo manifestais, pasaulėžiūra, (savi)kritiškumu ir energetika. Nors jie kritikuoti už išsišokimus ir valstybės puoselėjamos vienybės skaldymą50 – pačiai Lietuvos kultūrai tai nežadėjo nieko blogo. Anaiptol, tai rodė, kad valstybėje subrendo atžalynas, kuris kėsinosi įvairiapusiškai keisti Lietuvos kultūrinį gyvenimą – tereikia žvilgtelėti ir į debiutuojančią naująją Lietuvos literatų kartą. Pervertus Ateities ar Studentų dienų laikraščių 1940 m. pavasarinius ir vasarinius numerius, galima išvysti savo kūrybinius spindulius pradedančias skleisti literatūrines žvaigždeles: Henriką Nagį, Eugenijų Matuzevičių, Emiliją Šešeikaitę, Kazį Bradūną, Bronių Krivicką, Paulių Jurkų, Vytautą Mačernį, Mamertą Indriliūną, Alfonsą Čipkų (Nyką-Niliūną) ir kt. Jos švietė subrandintos savitos lietuviškos ir europinės aplinkos, kultūrinio dinamizmo, vietos gimnazijų ir universitetų. Ne veltui vietos profesoriai šiems kūrėjams jau pranašavo kultūrinio renesanso žadintojų vaidmenį51. Būtent ši karta, su kuria optimistiškai saistyta Lietuvos ateitis, ruošėsi savo brandžiajam debiutui – naujos epochos paskelbimui.

1 Antanas Pauliukas, Dienynas 1918–1941 m., kn. III: 1934 m. gegužės 1-oji – 1941 m. vasario 23-ioji, parengė Gediminas Rudis, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2019, p. 623, 642, 714, 717.

2 Agr. J. Proškus, „Ir vaiskrūmiai šią žiemą nukentėjo“, in: Naujoji sodyba, 1940-05-31, nr. 11, p. 161.

3 „Birželio mėnesyje“, in: Šeimininkė, 1940-06-06, nr. 12, p. 2.

4 Vladas Lašas, Alfonsas Gabrėnas, Vitaminai, Kaunas: Spaudos fondas, 1939.

5 O. Gratkauskienė, „Atostogautojų belaukiant“, in: Šeimininkė, 1940-06-06, nr. 12, p. 1.

6 Seimo stenogramos: 4-asis Seimas (1940-05-31 posėdis), in: LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1114, l. 8788.

7 Gediminas Vaskela, Lietuva 1939–1940 metais: Kursas į valstybės reguliuojamą ekonomiką, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2002, p. 202.

8 Agron. J. Žilys, „Mūsų išvykos“, in: Jaunasis ūkininkas, 1940-06-13, p. 272.

9 „Dėl ekskursijų traukiniais“, in: Trimitas, 1940-06-06, nr. 23, p. 570.

10 Ignas Šeinius, Raudonasis tvanas, New York: Talka, 1953, p. 6768.

11 Józef Mackiewicz, Tiesa akių nebado, iš lenkų kalbos vertė Jonas Malinauskas, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2015, p. 124126.

12 Daugiau apie suvažiavimo nutarimus žr. Savivaldybė, 1940, nr. 6.

13 Povilas Dogelis, Kas pergyventa: 1930–1949 metų dienoraštis, parengė Regina Laukaitytė, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2017, p. 224.

14 Kęstutis Skrupskelis, Ateities draugai: Ateitininkų istorija (iki 1940 m.), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, p. 771.

15 „Misterija „Geležinis Vilkas“ intensyviai ruošiama pastatymui“, in: Lietuvos žinios, 1940-06-15, nr. 134, p. 9.

16 „Meno idėjos ir gyvenimas“, in: Naujoji Romuva, 1940, nr. 22–23, p. 414, 415.

17 Tuo metu Lietuvoje veikė 1500 jaunalietuvių padalinių, kuriems priklausė apie 40 000 narių.

18 „Rytinės naujienos“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-12, nr. 273, p. 4.

19 „Gyvuok ilgiausius metus! Sąjungos Vado sveikinimo žodis, pasakytas 1940.VI.12 d. Valstybės Teatre“, in: Jaunoji karta, 1940-06-14, nr. 24, p. 2.

20 Vyt. Kas., „Tūkstančiai kauniečių Dainų slėnyje“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-14, nr. 278, p. 14.

21 J. K. B., „Respublikos prezidentas laukiamas birželio 23 d.“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-05, nr. 260, p. 2.

22 Aleksandras Merkelis, Antanas Smetona: Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla, New York: Amerikos lietuvių tautinė sąjunga, 1964, p. 604.

23 „20.000 žmonių aviacijos šventėje“, in: Ūkininko patarėjas, 1940-06-13, nr. 24, p. 6.

24 „Ugniagesių suvažiavimas“, in: Karys, 1940, nr. 24, p. 651.

25 Vytautas Jokubauskas, Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m., Klaipėda: Druka, 2019, p. 218219.

26 „Kinas“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-03, nr. 257, p. 11.

27 „Karo siaubas Vakaruose“, in: Lietuvos žinios, 1940-06-17, nr. 135, p. 6.

28 „Naujas plakatas kariuomenei ir visuomenei“, in: Karys, 1940-06-06, nr. 23, p. 622.

29 „VRM K. Skučo direktyva apskričių viršininkams ir policijai, 1940 06 05“ bei „VRM Policijos departamento direktoriaus K. Svilo instrukcija Ypatingajai policijai, 1940 06 08“, in: Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940: Dokumentų rinkinys, Vilnius: Mintis, Lietuvos valstybinis archyvas, Lietuvos istorijos institutas, 1993, p. 205212, 230232.

30 „E. Turausko, įgaliotojo ministro, politikos d-to direktoriaus pro memoria, 1940 06 03“ ir „Valstybės saugumo departamento biuletenis nr. 180: šio meto visuomenės nuotaikos, 1940 06 04“, in: Lietuvos Respublikos užsienio politika: Dokumentai, 1939–1940, t. 2: 1940 05 27 – 1940 08 14, sudarytojas Tomas Remeikis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, p. 7374, 7880.

31 Rūmuose turėjo sutilpti Prezidento rūmai, prezidentūros kanceliarija, Ministrų tarybos rūmai ir Valstybės tarybos įstaiga; plačiau žr. Optimizmo architektūra: Kauno fenomenas, 1918–1940, sudarė Marija Drėmaitė, Vilnius: Lapas, 2018, p. 140150.

32 „Valstybės Rūmų eskizinio projekto konkursas“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-13, nr. 276, p. 6.

33 Pr. Ra., „Sparčiai rengiamas naujasis Karo Muziejaus sodelis“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-01, nr. 254, p. 4.

34 „Sostinės naujienos“, in: Lietuvos aidas, 1940-06-12, nr. 273, p. 2.

35 „Elektros“ akc. b-vės valdybos pirmininkas inž. Jankevičius“, in: Trimitas, 1940-06-13, nr. 24, p. 595.

36 „100 kilometrų naujų geležinkelių bus nutiesta dar šiais metais“, in: Lietuvos ūkininkas, 1940-06-13, nr. 24, p. 12.

37 „Darbo talkos prasideda birželio 30 dieną“, in: Darbas, 1940-06-16, nr. 24, p. 1.

38 Ketvirto dešimtmečio pabaigoje melioracija (išvesti atviri vandens takai) pasiekė tik 25–30 proc., o drenažo sistemos tik 0,9 proc. reikiamo ploto; žr. Gediminas Vaskela, Žemės reforma Lietuvoje 1919–1940 m.: Analizuojant Rytų ir Vidurio Europos agrarinės raidos XX a. III–IV dešimtmečiais tendencijas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1998, p. 259–260.

39 Agr. J. Lūža, „Ekonominis ir kultūrinis kaimo atkutimas per pirmąjį dvidešimtmetį“, in: Naujoji Romuva, 1939, nr. 2, p. 16–20.

40 „Melioracijos darbams dar reikia 1.000 darbininkų“, in: Lietuvos ūkininkas, 1940-06-13, nr. 24, p. 11.

41 Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis, Vilnius: Mintis, 1990, p. 174–175.

42 „1939 metų vasaros nuotraukų foto konkursas“, in: Žemėtvarka ir melioracija, 1940, nr. 2, p. 130.

43 Augustinas Gricius, „Kūrybiniai Lietuvos bruožai“, in: Lietuva, 19181938: Leidinys 20 metų Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai paminėti: Fotografuotinis leidimas, redagavo Vincas Kemežys, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 360, 362.

44 „Draudimas nuo senatvės ir invalidumo“, in: Darbininkas, 1940-06-16, nr. 24, p. 8.

45 „Naujos Sakalo knygos“, in: Naujoji Romuva, 1940, nr. 20–21, p. 28.

46 „Aero klubas pagerbė pirmą rašytoją“, in: Lietuvos sparnai, 1940, nr. 11, p. 2.

47 Manfredas Žvirgždas, „Iš sakalo skrydžio“, in: Henrikas Nagys, Pasakų sakalas, sudarytojas Manfredas Žvirgždas, (ser. Gyvoji poezija), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019, p. 15.

48 Giedrė Jankevičiūtė, Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003, p. 57.

49 „Dailės parodos Vilniuje proga“, in: Naujoji Romuva, 1940, nr. 22–23, p. 26.

50 S. Leskaitis, „Manifestams prabilus“, in: Lietuvos aidas, 1940, nr. 270, p. 5.

51 Manfredas Žvirgždas, „Aš gyvenu rūsčiam nesugrįžimo labirinte…“, in: Alfonsas Nyka-Niliūnas, Skausmo gramatika, sudarytojas Manfredas Žvirgždas, (ser. Gyvoji poezija), Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, p. 9.

Nzidinys

Bernardinai-2020