Viktoras Bachmetjevas. Tarp atminties ir istorijos: kunigaikščio pagirdytas žirgas, savanorio vėliava ir partizanai

Kažkur amerikiečių istorikas Timothy Snyderis kalba apie skirtumus tarp atminties ir istorijos. Atmintis, anot jo, mums niekuomet nepapasakoja nieko, ko mes nežinojome. Istorija, priešingai, pajėgi atskleisti dalykus, apie kuriuos mes niekad nenumanėme.

Atmintis visuomet atstovauja pirmojo asmens perspektyvai. Tai – mano atsiminimai. Istorija, priešingai, yra beasmenė ir objektyvuota ar bent jau siekia tokia būti. Atmintis yra paskirų įspūdžių virtinė, kurių vienintelis bendras vardiklis – tas, kuris tą atmintį turi. Istorija – įvykių grandinės ir jų tarpusavio ryšių rekonstrukcija.

Taigi, daro išvadą Snyderis, istorija ir atmintis daugeliu atvejų yra ne tik nesusiję, bet ir priešingi santykio su praeitimi vektoriai. Bet jei taip, tuomet, žinoma, visai pravartu užklausti apie sąvoką, kuri mūsuose, bet ne tik, yra mėgiama ir linksniuojama įvairių patriotiškai nusiteikusių ir norinčių atrodyti patriotiškai nusiteikusiais piliečių beigi politikų. Turiu omeny „istorinės atminties“ sąvoką.

Kai prieš porą mėnesių nemažą dalį Lietuvos politikų apėmė karštinė dėl papilto smėlio Vilniaus Lukiškių aikštėje, ši sąvoka – beveik neišvengiamai – buvo užtaisyta ir paleista į eterį. Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis pareiškė, kad įrengiant tą paplūdimį kabutėse Lukiškių aikštėje, cituoju, „buvo pasityčiota iš istorinės atminties“.

Prezidentas Gitanas Nausėda, bandydamas pasiaiškinti, kodėl nevetavo liūdnai pagarsėjusio Vyčio įstatymo, kurį Seimas priėmė rekordiniu greičiu, žiniasklaidai tvirtino, kad „Įstatymo vetavimas reikštų, kad ši reprezentacinė aikštė toliau transformuosis į sluoksniuotą pyragą, kuriame bus truputį smėlio, truputį vandens, truputį ugnies, truputį istorinės atminties, šiek tiek geros moralės, šiek tiek – blogos, o galiausiai – nieko.“

Žinoma, ši sąvoka vartojama ne tik Lukiškių aikštės kontekste. Štai oficialus Seimo tinklapis praneša, kad „Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai Vilniuje susirinko aptarti istorinės atminties“. Nenorom prieš akis iškyla Seimo posėdžių salė, kurioje draugiškų šalių parlamentarai panirę į mnemonikos pratybas.

Istorinė atmintis galvas suka ne tik nacionalinio lygio politikams. Štai Vilniaus miesto taryba 2019 m. įsteigė Istorinės atminties komisiją. Tėvynės sąjungos atstovė Kamilė Šaraitė komentavo, kad naujoji komisija „bus atsakinga už istorinę atmintį, už istorinės atminties kūrimą.“

Manau, čia jau galima ir pabandyti fiksuoti, kas maždaug turima omenyje, kai kalbama apie istorinę atmintį. Schema čia maždaug tokia: mes, kaip lietuviai (lenkai, vilniečiai ar dar kokia kita grupė), turime savo istoriją (skaityk: praeitį), kurioje yra dalykų, vertų atsiminti. Štai tuos dalykus bei pačią pastangą juos atsiminti mes ir vadinsime istorine atmintimi.

Kunigaikščio jūroje pagirdytas žirgas, savanorio Gedimino bokšte iškelta vėliava, partizanai ir panašios istorijos arba, kaip dabar madinga sakyti, naratyvai papuola po istorinės atminties sąvoka. Jų klausydamas lietuvis nejučia pasitempia, širdis pradeda plakti smarkiau, apima pasididžiavimo savo tauta ir savo istorija jausmas.

Nepaisant ironiškos gaidelės, nuoširdžiai manau, kad visa tai svarbu. Ir istorinių faktų, kuriais verta didžiuotis bendroje mūsų istorijoje, atsirinkimas, ir visuomenės edukacija, kitaip tariant, tai, kas vadinama istorinės atminties kūrimu ir puoselėjimu yra svarbu. Bet vis tiek norisi paklausti: o kaip yra su likusia mūsų istorija? Su ta jos dalimi, kurioje galbūt mes nei sau, nei kitiems neatrodome taip gražiai?

Kai tas pats jūroje žirgą girdęs kunigaikštis atiduoda mirtinam Lietuvos priešui Žemaitiją – čia dar verta atsiminti? Ar jau nebe? Ir jei nebe, tai kodėl? Kai savanoris, iškėlęs vėliavą Gedimino bokšte, po dvidešimties metų susigundo antisemitine politika, tai dar verta atsiminti, ar jau ne? Ir jei ne, tai kodėl? Kai dalis, nors ir nedidelė, mūsų partizanų judėjimo dalis nusikalto prieš taikius gyventojus, tai verta atsiminti? Ir jei ne, tai kodėl?

Sekant Snyderiu, čia ne istorinis klausimas. Istorija, jei ji tikrai istorija, o ne politinio užsakymo vykdytoja, visus šiuos dalykus registruos, kad ir kiek skausmingi jie būtų. Būtent todėl profesionalūs istorikai, vėl ir vėl iškilus politinėms batalijoms dėl istorinės atminties tik gūžčioja pečiais. Visa daugmaž žinoma, visa daugmaž ištirta.

Tad čia atminties klausimas arba dar tiksliau, atminties politikos, pasirinkimo, ką atsiminsime, klausimas. Psichologai gerai žino, jog skausmingas, traumines patirtis išgyvenusieji neretai tas patirtis nustumia į sąmonės pakraščius ar ir apskritai taip užblokuoja, jog nebepamena tų patirčių įvykus apskritai. Tačiau tai, jog jos nebepamenamos, visiškai nereiškia, kad jų nebėra. Tos patirtys toliau veikia, daro įtaką, vis išnyra išnyra naujais, kitais, netikėtais pavidalais.

Panašiai yra ir su kolektyvine istorija ir skausmingais įvykiais joje – nustumdami mums nemalonius mūsų istorijos įvykius į paraštes, susirentę didingos mūsų istorijos „naratyvą“, veidrodį, kuriame esame patys sau gražūs, mes susikuriame savo stiprybės iliuziją, narcisistinį savo paties atvaizdą, kuris galioja, įkvepia ir stiprina tik tol, kol žvilgsnis fiksuotas į jį. Bet kokia žvilgsnio nuokrypa, bet kokia atodaira tą stiprybės iliuziją griauna, o todėl suvokiama kaip destruktyvi ar nepagarbi.

Tad jei jau turėčiau galimybę kurti naują komisiją, aš siūlyčiau Atminties istorijos komisiją. Vietoj istorinių faktų atrankos ji tyrinėtų mūsų pačių istorijas ir tai, kaip jos kito per laiką. Ji neatrinkinėtų didingiausių mūsų istorijos faktų, o, priešingai, tyrinėtų, kokius istorinius faktus skirtingais savo istorijos laikotarpiais mes atsirinkdavom kaip didingus. Man atrodo, kad ši komisija būtų gerokai vertingesnė mums norint pažinti savo istoriją.

Filosofo Viktoro Bachmetjevo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“

LRT