Kontekstai|Tojana Račiūnaitė atsako į Giedrės Jankevičiūtės klausimus. Kaukė ir veidas: dailės istorija ar daugiau?

2019 m. gegužės 16–17 d. Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“ įvyko Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto 25-mečiui skirta konferencija Kaukė ir veidas: atvaizdo istorijos ir teorijos aspektai. Perskaityta 17 pranešimų, abiejų sesijų pabaigoje surengtos diskusijos. Pirmąją dieną jas moderavo Giedrė Mickūnaitė, antrąją – Laima Kreivytė. Konferencijos pranešimų pagrindu bus parengtas tęstinio leidinio Vilniaus dailės akademijos darbai tomas. Mūsų žurnalui apie renginį pasakoja jo iniciatorė ir įgyvendintoja Tojana Račiūnaitė, maloniai sutikusi atsakyti į Giedrės Jankevičiūtės klausimus.

Pirmasis klausimas, be abejo, apie intriguojančią konferencijos temą – „kaukė ir veidas“. Formuluotė iš karto primena, kad su šia dichotomija susiduriame kiekvieną dieną. Net neišėję iš namų panyrame į veidų atvaizdų, o tiksliau žmogaus veido bruožus turinčių socialinių kaukių jūrą. Mūsų pačių asmens dokumentai, artimiausių žmonių nuotraukos piniginėje arba rėmeliuose ant sienos, stalo ar lentynos, jau nekalbant apie garsių ir mažiau garsių žmonių nuotraukas žurnaluose ir interneto portaluose, kalbančias galvas televizoriuje, facebooką, instagramą, reklaminius skydus ir skrajutes… Kiek konferencijos temos pasirinkimą veikė šiandien visiems rūpinti įtampa tarp atvaizdo ir įvaizdžio, kitaip sakant, privačios ir viešos veido versijos, tai yra kaukės?

Vienas iš šitos konferencijos tikslų ir buvo pasidalyti įžvalgomis apie atvaizdus, įvaizdžius ir juos perteikiančias kaukes, tiksliau veidų ir kaukių manifestacijas dailės kūriniuose. Viešumai skirtas atvaizdas pačia savo esme yra kaukė, tad neatsitiktinai konferencijoje daug kalbėta tiesiog apie portretus. Portretas visada yra tam tikros kultūrinės, socialinės ir psichologinės informacijos nešėjas, todėl jis retai kada gimsta spontaniškai. Kiekvienas iš mūsų turi portreto cenzūros patirties: esame ir naikinę mums nepatikusias savo fotografijas, ir prašę kitų, kad mus nufotografuotų būtent taip, kaip mums norėtųsi atrodyti. Tai pati paprasčiausia, pirminė, bet jau nebe naivioji atvaizdo kūrimo stadija. Įvaizdžio konstravimas – atskira žmogaus veiklos sfera, tobulinta nuo seniausių laikų. Daug apie ją žinome, tačiau vis dar nesame pažinę. Tarp kitų ją tiria ir dailės istorikai, nes didelė dalis šių įvaizdžių įkūnyti dailės priemonėmis ir suvokiami vizualiai. Tema praktiškai begalinė, neišsemiama, bet dėl to ji ne mažiau intriguojanti.

Konferencijos formatas labai tinka tokioms atviroms ir aktualioms temoms analizuoti. Tyrinėtojai pasidalija savo patirtimi, idėjomis, atradimais. Tai dialogo erdvė, net jei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad informacija transliuojama tik į vieną pusę – iš pranešėjo tribūnos klausytojų auditorijai. Tačiau tai visai kas kita nei būti sau vienam tyloje su savo mintimis ir atradimais. Konferencijos padeda apčiuopti naujas tyrimų kryptis, išvysti netikėtas idėjų sąsajas, generuoja naujas įžvalgas. Mėgstu jose dalyvauti ir jas rengti.

Man pasirodė, kad veido ir kaukės tema labai tinka jubiliejinei Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto konferencijai. Institutas šiemet mini 25-metį. Kai aš pradėjau dirbti, mano pirmoji konferencija buvo tema Tipas ir individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūroje. Vietą ir laiką apibrėžiau gana griežtai, bet siekiau tarpdalykiškumo, norėjau, kad dailės istorikai kalbėtųsi su istorikais, filosofais, literatūrologais. Visąlaik stengėmės neužsidaryti dailės istorijos lauke, sutelkti įvairių specialybių pajėgas vienos ar kitos dailės istorijai aktualios problemos svarstymui. Norėjau, kad instituto jubiliejinė konferencija irgi būtų ne proginė, formaliai fiksuojanti datą, bet gyva, skatinanti tolesnį procesą. Atvirai sakant, tikėjausi platesnio kitų specialybių tyrėjų dalyvavimo. Ypač norėjau prisikviesti antropologų, nes juk tai antropologinė problematika, pastaruoju metu aktyviai plėtojama šiuolaikiniame mene, pasitelkiama ir kultūros istorijos bei vizualumo tyrimuose. Džiaugiuosi, kad sutiko dalyvauti Vilniaus universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos profesorė Janina Tutkuvienė, kuri perskaitė pranešimą apie žmogaus veido morfologinės įvairovės ir patrauklumo vertinimo biosocialinius veiksnius. Gaila, kad šis biologinės ant­ropologijos pranešimas konferencijoje toks buvo vienintelis.

Kalbėdama apie antropologinį diskursą meno kūriniuose, pirmiausia turbūt turi omenyje Žygimantą Augus­tiną?

Taip, aš jį netgi kviečiau, bet jis nenorėjo kartotis, nes nieko nauja ta kryptimi kol kas nėra padaręs.

Beje, ruošdamasi konferencijai pastebėjau, kad kaukės problematika labai populiari tarp Lenkijos humanitarų: vykdomi projektai, leidžiamos knygos. Tik ten šios problematikos tyrimų iniciatoriai dažniausiai būna literatūrologai ir etnologai. Šių sričių tyrėjų mes irgi nesulaukėme, nors etnologinio ar greičiau sociologinio aspekto būta bent keliuose konferencijos pranešimuose – ir Linos Balaišytės apie kaukių balius XVIII a., ir Giedrės Mickūnaitės, nagrinėjusios Giovanni Giacomo Caraglio Žygimantui Augustui skirtą medalį, ir tavo, Giedre, kur per dujokaukės įvaizdį XX a. ketvirto dešimt­mečio grafikoje atskleidei augančią karo nuojautą Lietuvos visuomenėje. Beje, dailėtyrinio diskurso, nuosek­liai angažuoto kaukės ir veido teminiam aspektui, Lenkijoje neaptikau.

Tarpdalykinis dėmuo šioje mūsų konferencijoje nebuvo labai išreikštas, tačiau pačių dailėtyrinių temų spekt­ras nustebino savo įvairove. Pritaikius mūsų kontekste sąlyginai naują prieigą, buvo iš naujo prakalbinti keli senosios dailės kūriniai. Rūta Janonienė iškėlė hipotezę apie Kristinos Eufemijos Radvilaitės užslėptą portretą šv. Onos vaidmenyje, aš pabandžiau permąstyti ir Marijos Matušakaitės tyrinėtą Kretingos bažnyčios medžio drožybą, kvestionuoti portretinių hermų sąsajas su Jono Karolio Chodkevičiaus vaikų atvaizdais, Toma Buivydaitė naujai pažvelgė į maskaronų reikšmę Vilniaus katedros Šv. Kazimiero kop­lyčios stiukų dekore, apie kurį nuo XX a. pradžios parašytas ne vienas tekstas, Joa­na Vitkutė pateikė jautrią ir detalią garsaus XVIII a. portreto „Berniukas su rože“ interpretaciją, o Rita Lelekauskaitė naujomis port­retų identifikacijomis išplėtė Marijos Lupu-Radvilienės ikonografiją. Konferencijos tema inspiravo ne tik naujas jau žinomų kūrinių interpretacijas, bet ir išprovokavo labai netikėtų, savaip ekstravagantiškų temų. Ji paskatino kalbėti ir apie su menu, regis, mažai susijusius pragmatinius kaukės variantus – dujokaukę ar kosmetologinę kaukę.

Ar kilo klausimas apie veido reikšmę atvaizdui? Vakarų kultūrai veido atvaizdas turi fundamentalią prasmę ir reikšmę. Užtenka prisiminti protestus prieš islamą išpažįstančių moterų dėvimus veido dangalus – čadrą, burką, nikabą. Protestuojama pirmiausiai dėl to, kad uždengtas veidas mums kelia diskomforto jausmą. Net vadinamieji „hoodies“, besislepiantys po trikotažinių striukių kapišonais, sulaukia nepasitikėjimo ir įtarumo. Kai veido nesimato, trinka komunikacija, nebeaišku, į ką kreipiamasi, su kuo bend­raujama. Kiek paslėpto veido baimė veikia dailę?

Veidas, dėvintis bet kokią kaukę, yra paslėptas. Tai – ir veidas, ir atvaizdas kartu, stebėdami tokią paslėpties-atverties sąrangą, neretai patiriame įtampą, nes uždengtas veidas lemia asimetrišką santykį, jei pats žvelgi atviru, nepridengtu kokia nors kauke, veidu. Dailėje kaukės ikonografija yra labai įvairi. Pavyzdžiui, tavo aptartos dujokaukės – tai kaukės, sukurtos apsaugai, o ne vaidmeniui, bet dailėje jos įgijo karo pavojaus, grėsmės ir pačios mirties konotacijas. Taip pat ir kosmetinės kaukės, kas atsitinka, kai iš intymios ir pragmatinės tualeto zonos jos „išnešamos“ viešumon? Kristinos Ališauskaitės ir Jolantos Kyzikaitės kūryboje tokios kaukės skirtingai metaforizuojamos, jos tampa tai tuščiais sielos lukštais, tai nejaukios savirefleksijos, vienpusės komunikacijos grėsmingos nežinomybės akivaizdoje, nešėjomis. Paslėptu veidu galima vadinti ir pomirtinę kaukę – veidą be mimikos. Konferencijos plakatui pasitelkėme šį kaukės tipą vystantį Žilvino Kempino kūrinį „Fosilijos“ (1996). Vargu ar natūralistinę veido išlieją galima laikyti portretu, tai „tikrasis atvaizdas“, nebylus kūniškojo asmens buvimo dokumentas. Tačiau ši išliejų ir apskritai „techninių atvaizdų“ problematika konferencijoje liko nepaliesta, ji dar laukia specialesnio dėmesio ir tyrimų.

Kiek ieškant temos konferencijai tave paveikė vienas iš tavo mokslinių autoritetų Hansas Beltingas, 2013 m. vokiškai išleidęs monografiją „Faces: eine Geschichte des Gesichts“, kuri 2017 m. angliškai pasirodė pavadinimu „Face and Mask: A Double History“? Konferencijos pavadinimui beveik ir pritaikei anglišką Beltingo knygos antraštę. Spėju, kad tai buvo sąmoningas pasirinkimas.

„Veido ir kaukės“ formuluotė sutinkama ir Ernsto Gombricho vienoje knygoje kaip skyriaus pavadinimas. Kartais tenka paaukoti idėjos įvardijimo originalumą vardan jos atveriamos problematikos aktualumo ir patrauklumo. Tačiau Beltingo darbais domiuosi jau seniai, seku jo naujas publikacijas. Tad sąsają su jo tyrimais galima laikyti ir programine. Konferencijos sumanymo kontekste man ypač svarbus jo teiginys, kad žmogaus dėvima kaukė jo kūną perkeičia į atvaizdą, ir kaukėtas kūnas jau yra atvaizdas arba vaizduojantis kūnas. Todėl pasitelkiant kaukės sąvoką galima analizuoti įvairius performatyvius reiškinius kultūros istorijoje, taip pat – atpažinti ir svarstyti nūdienos vaizduojančius kūnus kaip naujus atvaizdo istorijos ir teorijos šaltinius.

Vieno ar kito metodo pasirinkimą, jo naudojimą irgi galima vadinti kauke, nes metodologinė prieiga yra ne tik tyrimo, bet ir kalbėjimo būdas, atitinkamų sąvokų suvokimas ir vartojimas, tai deklaruojama pozicija, kuri lygintina su vaidmeniu ar kauke. Šia prasme Beltingo kaukę dėviu jau kuris laikas.

Konferencijoje beveik nebuvo pranešimų fotografijos tema. Kaip manai, ar tai reiškia, kad kaukės motyvas Lietuvos fotografijoje buvo mažai eksploatuotas, ar kad mūsų fotografijos tyrėjus labiau domina kiti aspektai?

Taip, pranešimų, skirtų fotografijos problematikai nebuvo, bet pati fotografijos medija kaip įrankis reikšmingai dalyvavo daugelyje pranešimų. Fotografijos leidžia rekonstruoti Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės įvaizdį, jos socialinius vaidmenis, kuriuos įdomiai interpretavo Ramutė Rachlevičiūtė. Claude Cahun ir Cindy Sherman meninėje raiškoje pagrindinis vaidmuo taip pat tenka fotografiniams atvaizdams – savitiems veidrodžių (reflektyvių tapatumų ir transformacijų) analogams, jų tikrumo ir fiktyvumo dialektikai, kurią lytiškumo aspektu nagrinėjo Diana Romanskaitė. Na, ir pagaliau judrioji fotografija: Agnė Narušytė pasitelkusi Aurelijos Maknytės 2009 m. filmuotą performansą „Zuikis“ apmąsto popkultūroje atpažįstamos kaukės veikimą ir jos transformavimąsi „ekologinės minties“ kontekste. Dar viena fotografijos fiksuojama performatyvi ir su gamta susijusi kaukė buvo nagrinėjama Deimos Katinaitės pranešime. Tai Dionizo Poškos Baublys – ir medžio stuobrys, ir rašytojo namelis – savita asmens ir jo vietos kaukė. Fotografiniai atvaizdai labai svarbūs ir mano pranešime apie kosmetinės kaukės motyvą XXI a. dailėje, kur akcentuoju performatyvaus projekto „Grožio laboratorija“ (autoriai Patricija Jurkšaitytė, Leila Kasputienė, Marius Puskunigis), vykusio Šiuolaikinio meno centro parodoje Nekaltas gyvenimas (kuratorės Erika Grigoravičienė, Lolita Jablonskienė) reikšmę. Šį performanso ir fotografijos impulsą tapybai ir grafikai galiu įrodyti tik pasitelkus Audros Vaupšienės fotografijas, kurių viena papuošė ir parodos katalogo – specialaus žurnalo Veidas numerį.

Ar esi patenkinta konferencijos rezultatais, ar renginys pateisino tavo lūkesčius?

Kaip minėjau, tikėjausi daugiau kultūros istorijos, medijų problemų. Tačiau kai kuriais aspektais konferencija pranoko mano lūkesčius.

Man patinka, kai konferencija tampa startu naujiems tyrimams. Pranešimai neturi būti tobuli, man dar įdomiau, kai jie „pasišiaušę“, neišbaigti, bet demonstruoja gyvą mintį, intensyvų darbą. Dažnai vien paprastas minčių įgarsinimas suteikia impulsą tobulinti tai, kas pradėta. Šiuo atveju man atrodo, kad naujų impulsų gavo ir pranešėjai, ir klausytojai. Nuobodžių pranešimų nebuvo. Tai laikau konferencijos sėkme. Žinoma, kaip įprasta, beje, ne tik pas mus, pritrūko diskusijų. Nepasinaudota proga patikslinti kai kurias sąvokas, kilstelėti tai, kas buvo kalbama, į kiek aukštesnę teorinę plotmę. Vis tiek likome kiekvienas prie savo temos, prie savo empirinių tyrimų.

Na, gal tai ir natūralu. Teoriją pasitelkei formuluodama konferencijos temą, tai buvo postūmis naujai pažvelgti į paskirus artefaktus. Tikėtina, kad tie empiriniai, nors man atrodo ir ne visai empiriniai tyrimai kažkam susijungs į naujas teorines įžvalgas. O konferencijoje kartais sunku daryti apibendrinimus, nes informacijos daug, ji labai įvairi, interpretacijos skleidžiasi klausytojų akivaizdoje, ne visiems pavyksta iš karto pagauti naujas tendencijas, įvardyti probleminius taškus. Beje, klausimų, man regis, šį kartą netrūko, reiškia, ryšys tarp tribūnos ir audi­torijos buvo pakankamai gyvas. Vis dėlto, kuriuos pranešimus išskirtumei?

Išskirčiau ne pranešimus, bet jų grupes, kurios tik dabar man išryškėjo. Pagal patį požiūrį į kaukės ir veido prieigą susidarė kelios pranešimų grupės. Pirmoji ją pasitelkia kaip atspirties tašką kultūros fenomenų, asmens ir jo gyvenimo įvykių bei idėjų reprezentacjos analizei. Tai jau minėtas Mickūnaitės pranešimas apie Caraglio medalį Žygimantui Augustui, kuris atskleidžia ir medalio funkcionavimą, jo taikymą aprangoje, būtent skrybėlei papuošti, medalio skaitymo būdus, numatant profaniškojo, t. y. horizontalaus, bei tauriojo, todėl vertikalaus, daikto sukimo ir atitinkamo jo suvokimo specifiką. Per Mickūnaitės pasakojimą kitame registre nuskambėjo Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, jos socialinio vertinimo parodymas pasitelkiant antikinio mito siužetą. Šiuo atveju klasikiniai vaizdiniai tampa konkrečių istorijų interp­retavimo kaukėmis. Panašiai kaukės prieiga veikia ir minėtoje Janonienės paveikslo „Šv. Ona ir Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi“ analizėje: benediktinių vyresnioji įamžinama kaip šventoji, tradicinę šv. Šeimos schemą modifikuojant į moterų vienuolynui aktualų moteriškos šeimos variantą.

Panaši kaukės paskirtis atpažįstama ir Balaišytės XVIII a. kaukių balių tyrime, kur kultūros, socialinė ir papročių istorija persipina atskleisdama netikėtus Vilniaus kultūrinio ir politinio gyvenimo vaizdus. Ši kaukės idėja veikia ir mano pranešime apie Kretingos bažnyčios durų drožybą, kurią kontekstualizuoju su Jono Karolio Chodkevičiaus laidotuvių pamokslais ir kita progine literatūra. Į šią gretą įsirašo ir Evelinos Januškaitės-Krupavičės pranešimas, Jai kaukės motyvas tapo atspirtimi atspindžio teorijų aptarimui, iškeliant sudėtingą ekrano ir su juo susijusią „aš-ne aš“ problematiką.

Kita dalis pranešimų koncentravosi į asmens atvaizdų ir socialinių įvaizdžių bei lūkesčių ryšio klausimus, nagrinėjo konkretaus veido ir idealią schemą atstovaujančios kaukės sąveiką tradiciniame portrete. Šiai grupei priskirčiau Ritos Lelekauskaitės ir Joanos Vitkutės XVII–XVIII a. port­retui skirtus pranešimus, Ramutės Rachlevičiūtės ir Dianos Romanskaitės perversiškus moterų-menininkių įvaizdžius analizuojančius tyrimus, taip pat nemažai diskusijų sukėlusį Tutkuvienės pranešimą apie veido bruožų patrauk­lumo statistinius tyrimus šiuolaikinėje antropologijoje.

Trečioji pranešimų grupė apmąstė pačią kaukę kaip savitą ant veido skirtą dėvėti daiktą, jos skirtingas rūšis, naudojimo būdus ir virsmą ikonografiniu motyvu ar net simboliu. Tai Mig­lės Lebednykaitės pranešimas apie Pekino operos kaukes, jas vaizduojančių kūrinių rinkinius Lietuvos muziejuose, Tomos Buivydaitės maskeronai Piet­ro Perti stiuko lipdyboje, tavo, Gied­re, puiki dujokaukės motyvo XX a. ket­virto dešimtmečio grafikoje analizė, Jolitos Liškevičienės pranešimas apie Stasio Eidrigevičiaus kaukes, taip pat minėtas pranešimas apie kosmetines kaukes XXI a. dailėje, būtent – Jolantos Kyzikaitės, Kristinos Ališauskaitės ir Eglės Vertelkaitės kūriniuose.

Ačiū, Tojana, manau, kad tavo interviu praplės konferencijos pranešimų pagrindu parengto VDA darbų tomo skaitytojų ratą ir užtikrins bent jau audi­torijai tarpdalykinį matmenį.

Nzidinys

NŽ-A, 2019, nr. 4