Kornelijus Platelis. Tarp dviejų kalbų – kūrinys ir vertėjas

Nesu domėjęsis vertimo teorija ir versdamas poeziją klioviausi tik intuicija. Tuo užsiiminėti pradėjau gana anksti, dar viešai nepaskelbęs savo paties eilėraščių, tad vertimas man buvo puiki kūrybos mokykla, dirbtuvės, kaip dabar sakoma. Žinoma, daugelio savo pirmųjų vertimų nepaskelbiau, o ir neketinau to daryti. Taip pat praleisiu diskusijas, ar poezijos kūrinys apskritai išverčiamas, nes vienokia ar kitokia nuomonė priklauso nuo to, ką vadiname vertimu. Akivaizdu, kad šio proceso metu vieno kūrinio pagrindu kita kalba sukuriamas kitas kūrinys. Ir jeigu naujoje kalbinėje-kultūrinėje aplinkoje jis yra paveikus ir reikšmingas, procesą ir jo rezultatą galima pavadinti kaip nori. Pasidalysiu tik savo praktinėmis patirtimis ir pastebėjimais.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Prieš pradėdamas versti, kaip visi, bandau sau atsakyti į klausimą, kas tame kūrinyje svarbiausia, ką pirmiausia privalėčiau perteikti? Man visada būna svarbi forma, jeigu ji griežta, t. y. manau, kad kūrinio prasmę dera perteikti ta pačia forma, kuria parašytas originalas. Verlibru parašyto kūrinio atveju šalia prasmės man svarbiausias ritmas ir jo perteikiama energija. Ne konkretaus originalo ritmas, o jo pagrindas – dominuojanti dviskiemenė ar triskiemenė pėda. Tikslaus ritmo perteikti nebandau, nes nematau reikalo. Teksto energetika būna glaudžiai susijusi su žodžių prasmėmis ir sintakse. Neseniai viena studentė, į kitą kalbą išvertusi A. Nykos-Niliūno verlibru parašytus eilėraščius ir pasiuntusi juos vienam garbiam profesoriui, pasakojo, kad šis jos darbą pagyręs, tik nurodęs vieną trūkumą: nesutampa originalo ir vertimo skiemenų skaičius eilutėse. Man tai pasirodė juokinga. Tačiau negalėčiau teigti, jog dar ir taip apsiribojus rezultatas būtinai nukentėtų.

Eiliavimo schema, forma, taip pat nėra toks jau savaime suprantamas dalykas. Daugiausiai verčiu iš anglų ir lenkų kalbų. Manau, visi, kurie daro tą patį, patvirtintų, kad lenkų eiliuotas formas perteikti lengviau: kaitomos galūnės, panašaus ilgio žodžiai, panašesnis eilutės prasmės ir skiemenų santykis, dažniau naudojami moteriški rimai. Anglišką prasmę perteikti tokio paties skiemenų skaičiaus eilute neretai būna sunkiau. Tenka ką nors aukoti arba suktis kitaip. Būtinybė rimuoti šį darbą dar apsunkina. (Įdomu dar tai, kad verčiant prozos ar eseistikos anglišką tekstą, lietuviško vertimo spaudos ženklų dažnai išeina mažiau negu originale.) Todėl negaliu teigti, kad angliškas ir lietuviškas penkiapėdis jambas prasmės atžvilgiu yra ta pati forma, žvelgiant iš abiejų kultūrų perspektyvų, ir kad, pavyzdžiui, Šekspyro „Sonetų“, kurių penkiapėdis jambas akivaizdžiai sukėlė daug kūrybos kančių mūsų vertėjams, nevalia būtų mėginti išversti šešiapėdžiu jambu. Nors gal taip pasielgti būtų per drąsu.

Jambas taip pat nėra tokia paprasta eiliavimo schema, prie kokios mes lietuvių poezijoje prisipratinome. Anglų kalboje jambinė eilutė gali prasidėti kirčiuotu skiemeniu arba eilutės viduryje įsiterpti ritmą ardantis žodis. Ji kur kas lankstesnė ir grakštesnė už tą mūsų griežtą ritmą. Tačiau, manau, tai įpročio dalykas, ir galima mėginti jį keisti. Tai nedrąsiai bandžiau daryti Johno Keatso „Rudeniui“ vertime:

Laìke miglų, gausos sultingų vaisių,
     Drauguži saulės artimas brandžios…

ir dar vienoje kitoje vietoje. Adomas Mickevičius ir jo aplinkos poetai jambu vadino tai, ką mes dabar įvardijame silabine eilėdara. Štai kaip prasideda jo šešiapėdžiu jambu arba trylikaskiemene silabine eilute parašyti „Jambai visiems“ („Jamby powszechne“):

     Ei, jambe! Išeik, visa sušviski grožybe
     Ir pašok, pašok, broliams, Jųjų Malonybėms!
Štai, pasirodė, štai jau ir letenom lokio
Ropščias ir bando kūliais paikai vartaliotis!
Rinktinėse galvose užgimęs jambukas
Asilo turi ausis, o nagus barsuko,
Sakalo akį, uoslę jautriausią Anupro.
Oi, Vivlasas irgi nuo jo gautų į kuprą:
Jei kas vakare riebų pasigauna gaidį,
Sako: metafizika galvoj šitaip aidi,
Pats tyliai: „Atšauk, – beldžias, – malonumų velkę“;
Ar kas ką už pinigą gražų pasitelkia,
Ar midaus nusiperka, ar knygas išmėto –
Jambas pastebi viską ir skelbia ant svieto.

Ši tradicija sėkmingai persikėlė ir į to paties Šekspyro „Sonetų“ vertimus. Turiu po ranka Jerzio S. Sito verstą ir redaguotą 1984 metų PIW leidimą: penkiapėdis jambas, cezūros, vien tik moteriški rimai. Skamba labiau kaip Šekspyras nei A. Baranausko „Anykščių šilelis“, kurio eiliavimo schemą lenkų romantikai taip pat pavadintų jambu.

Liudas Parulskis. Iš ciklo „Manipuliacijos miestu“ („Vilnius street art“ festivalis)

Liudas Parulskis. Iš ciklo „Manipuliacijos miestu“ („Vilnius street art“ festivalis)

Vienų kalbų poetikoms labiau tinka vienokios formos, kitų – kitokios. Su tuo pirmiausia susidūriau versdamas Rigvedos himnus. Kadangi sanskrito taip ir neišmokau, naudojausi Jelizarenkovos akademiniu vertimu į rusų kalbą su pateiktomis ritminėmis schemomis. Tačiau magėjo užmesti akį ir į kitus vertimus. Mažiausiai naudingi man pasirodė angliškieji, nes kalbos, kuriose daug trumpų žodžių, negali aiškiai perteikti ritminių struktūrų. Tiksliau –­ mes negalime jų išgirsti, jei prieš akis neturime ritminės schemos. Visa Rigveda angliškai skamba kaip jambas. Tą patį patvirtino ir vėliau skaityti angliški antikinės poezijos vertimai. Tad vertėjui kartais ne taip jau paprasta pasirinkti formą. Girdėjau, kad ir „Metai“ į ispanų kalbą išversti ne hegzametru, o aleksandrinu.

Dažnai su Vytautu Blože ir Sigitu Geda diskutuodavome apie vertėjo laisvę ir priedermes originalui. Tai neišsemiama tema, nes tos laisvės pasekmės vertinamos labai jau subjektyviai. Aš pats laikausi didesnės ištikimybės originalui principo. Pakartosiu jau, regis, kažkur pasakotą, bet mane tebejaudinančią istoriją apie vertėjo laisvę ir jos pasekmes kultūrai. Prieš kokius tris dešimtmečius į tuometės „Pergalės“ redakciją nunešiau pluoštelį savo eilių, tarp kurių buvo ir mažąja sapfine strofa parašytas eilėraštis. Tuometis literatūros skyriaus vedėjas Pranas Raščius, dabar jau velionis, pasakė, kad šis eilėraštis skamba kaip litanija. Atsakiau, jog tai sapfinė strofa. „Tai ji kilusi iš litanijos“, – pareiškė Raščius. „Tai kad ji atsirado vos ne tūkstantmečiu anksčiau“, – atsakiau. „Tai tada litanija kilusi iš sapfinės strofos“, – paskelbė galutinę išvadą Pranas Raščius. Man tai pasirodė juokinga, tad mėgau tą istoriją pasakoti kolegoms. Vėliau rašydamas paaiškinimus Senajam Testamentui ir versdamas Czesławo Miłoszo „Lenkų literatūros istoriją“ atradau, kad Janas Kochanowskis (1530–1584) mažąja sapfine strofa išvertė ir 1579 metais išleido Dovydo „Psalmes“. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad idėją šitaip versti „Psalmes“ (tyrinėtojai tai vadina parafraze) J. Kochanowskis pasiskolino iš škotų poeto George’o Buchanano, šitaip pasielgusio kiek anksčiau, bet taip pat XVI amžiuje. Mane tebestebina ne tiek abiejų poetų drąsa ir požiūris į vertėjo darbą, kiek tai, kaip vėliau antikinė eilėdara paveikė lenkų liturginę kalbą ir net persikėlė į lietuvišką liturgiją. A. Mickevičius jau cituotame kūrinyje taip pat cituoja J. Kochanowskio „Psalmių“ vertimą:

Zanas su kontrabosu kuo pranašesnis?
Ar ne tokios balsingos būtų mano giesmės?
Ar Bekiu chore neplėščiau aukštai užlipęs:
„Savo didybe apklojai dangaus aukštybes…“

Šiaip ar taip, iš esmės P. Raščius buvo teisus: litanijų eilėdara kilo iš mažosios sapfinės strofos ir išsaugojo tiek jos bruožų, kad liko atpažįstama. Manau, tokios transformacijos neįvyksta be tam tikrų kolektyvinės užsąmonės kompleksų įsikišimo. Man regis, tai būtų puiki tema moks­linei literatūrologo disertacijai.

Manęs prašyta plačiau aptarti „nesuprantamus“ vertimus. Šiaip jau neverčiu to, ko nesuprantu. Man visi jie suprantami, nors nedrįsčiau teigti, kad visi – teisingai, t. y. adekvačiai. Versdamas Ezrą Poundą naudojausi Johno Hamiltono Edwardso ir Williamo W. Vasse’o paaiškinimais „Annotated Index to the Cantos of Ezra Pound“ bei (interneto tada dar nebuvo) enciklopedijomis, kurių skaityti važiuodavau į M. Mažvydo biblioteką. E. Poundo „Cantos“ – tai savotiškas teatras, kuriame veikia įvairūs istoriniai ir mitologiniai personažai, todėl laikiau savo pareiga kiek galėdamas atskleisti jų tapatybes. Žinoma, ne visus pavykdavo identifikuoti, ne viską išaiškindavo ir „Indeksas“. Tekdavo susirašinėti su kitais vertėjais ir klausti jų nuomonės. Pavyzdžiui, „Canto II“ tarp ilgoko Dioniso nuotykių jį pagrobusių plėšikų laive aprašymo ir Poseidono apvaisinančio Tirą scenos įsiterpia tokios eilutės:

Ir So-šu tėškė į jūrą, taip ir So-šu,
                     pailgą mėnulį pavertęs muštuvės kotu…

Palikdamas galimybę rinktis skaitytojui, jas paaiškinau taip: „So-šu (So-shu) – galbūt milžiniška gyvatė iš indų epo „Mahabharatos“, savo žiedais palaikanti žemę ir plaukiojanti Pasaulio Vandenyne; ja aprišę Mandaros kalną dievai ir demonai pasidarė muštuvę, kuria mušė vandenyną, norėdami išgauti nemirtingumo gėrimą amritą. O gal turimas omenyje kinų poetas Li Bai (Li Tai Po, 701–762) arba taosų filosofas Zhuangzi (japonų vadintas So-šu), gyvenęs IV a. pr. Kr. (kaip nurodo „Indeksas“). Žr. eilėraštį „Senovinė, greičiau kosminė išmintis“. Kiti vertėjai sutiko, jog tokia interpretacija įmanoma. Kodėl manęs netenkino nei kinų poetas, nei tao filosofas? Todėl, kad man buvo sunku užčiuopti prasminį ar emocinį ryšį tarp jų ir vandenyno. O štai muštuvė turi seksualinių konotacijų ir tampa įžanga scenos, kurioje vandenynas iš moteriškos stichijos virsta vyriška, o tai puikiai atitinka E. Poundo pankultūrinį, panmitologinį mąstymą. Toliau giesmė tęsiama net be strofas atskiriančio tarpelio:

Apglėbia lankstus vanduo,
                 Poseidono raumenys,
Tamsiai žydras bangos
                 stiklas virš Tiros,
Glaudus vilnijantis apklotas,
                 šviesus bangų sąmyšis,
Paskui nurimsta vanduo
                 virš odos spalvos smėlio,
Jūros paukščiai rąžo sparnus,
                 turškias balutėse smėly ir akmeny
Atoslūgio juostoj prie kopų;
O saulė jau blyksi potvynio bangose,
                 Hespero blyškumas,
Pilka bangos ketera,
                 vynuogių sulčių spalvos vandenynas…

Žinoma, tai ne vienintelė vieta, kurios išsiaiškinti iki galo nepavyko ir teko interpretuoti savaip. Tačiau gal E. Poundo spektaklyje tiesiog turi būti ir neatpažįstamų personažų, ir nebūtina juos visus surašyti į programą. Man sunku įsivaizduoti kad ir labiausiai išsilavinusį E. Poundo amžininką, kuris visus juos atpažintų be pagalbinės literatūros. „Cantose“ svarbiausia – ritmas ir intonacija, nelyginant transo būsenoje sulydanti scenų ir vaizdų seką į visumą. E. Poundas buvo imažizmo srovės atstovas. Skirstė poeziją į Melopoeia, Logopoeia ir Phanopoeia, pats praktikuodamas pastarąją. Jis teigė, kad simboliai ir metaforos gali būti, bet pirmiausia jos turi reikšti realius daiktus. Vis dėlto verčiant man buvo labai svarbu išgirsti jo paties, skaitančio „Cantos“, balso įrašą. Tas balsas liudija būseną, kurią sukelia vaizdų ir scenų seka. Ir, be abejo, ši seka perteikia tam tikrą prasmę.

Roko Valiaugos piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Roko Valiaugos piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Kai visus šiuos komponentus imi kontroliuoti, versti tokią poeziją nesunku, nes prasmė randasi savaime iš vaizdų ir scenelių. Ją suvokti, o gal tiksliau derėtų sakyti – susikurti, – labiau skaitytojo reikalas, vertėjui turbūt nederėtų išradinėti kokių nors papildomų nuorodų, kurių nėra originale. Tačiau vertėjas turi kontroliuoti šalutines prasmes, kylančias iš skirtingos originalo ir vertimo žodžių semantikos ir tolinančias vertimą nuo originalo, ir, žinoma, tiksliai, grakščiai perteikti originalo vaizdus savo kalba. Esu rašęs, kad vertimą galima tobulinti iki begalybės. Kai vertėjas nusprendžia liautis tai daryti, toks žingsnis būna visi labo kompromisas. Štai ir dabar cituodamas savo vertimus vienoje kitoje vietoje paredagavau, beje, nė nežvilgtelėjęs į originalą. Nuo tiesioginės semantinės originalo įtakos taip pat reikia stengtis išsivaduoti, žinoma, neprarandant saiko, o tam geriausiai padeda laikas, kurio nuolat trūksta.

Be abejo, vertėjas privalo atkurti prasmę, kuri jam tampa kelrodžiu ir neišvengiamai paveikia vertimo tekstą. Kartais tai taip pat nebūna sunku. Pacituosiu „Canto XIII“, kurios prasmė suprantama be jokių komentarų, personažų tapatybes nurodo pats tekstas, ir, man regis, ši giesmė puikiai atskleidžia konfucionizmo esmę, jo metafizinę dimensiją, kuri yra grožis.

Kungas vaikščiojo
                 apie dinastijos šventyklą
Ir po kedrų giraitę,
                 paskui – žemai, palei upę,
Su juo Kju ir Či,
                 ir tyliakalbis Tianas,
Ir „mes nežinomi“, tarė Kungas,
„O gal imkitės važnyčiojimo?
                 Tuomet jūs taptumėt žinomi,
„O gal man pradėti miklintis važnyčioti ar šaudyti
Iš lanko, arba sakyti prakalbas?“
Ir Ciu-lu pasakė: „Aš kariuomenėje įvesčiau tvarką“,
Ir Kju pasakė: „Jei valdyčiau provinciją,
Joje įvesčiau geresnę tvarką nei ši.“
Ir Či pasakė: „O man mielesnė maža kalnų šventykla,
Kur tvarkingai atliekamos apeigos,
                 tinkamai vykdomas ritualas“,
Ir Tianas prakalbo, uždėjęs ranką ant liutnios
Stygų, ir žemi garsai vis dar gaudė,
                 kai ranka atitrūko nuo jų,
Ir garsas pakilo aukštyn lyg dūmas, tarp lapų,
Ir Tianas pažvelgė jam pavymui:
                 „Upės sena sietuva
„Ir berniukai šokinėjantys nuo lentos į ją
„Ar sėdintys atžalyne ir grojantys mandolinomis.“
                 Ir Kungas nusišypsojo visiems vienodai.
Ir Tseng-si paklausė:
„Kuris atsakė teisingai?“
Ir tarė Kungas: „Jie visi atsakė teisingai,
Kiekvienas, žinoma, pagal savo prigimtį.“
Ir Kungas parodė lazda į Juan Žangą,
Juan Žangą, vyresnį už jį,
Juan Žangas sėdėjo prie kelio nuduodamas,
kad mokosi išminties.
Ir tarė Kungas:
„Tu senas kvaily, mesk tai,
Kelkis ir dirbki ką nors naudinga.“
Ir Kungas tarė:
„Gerbtinas išmanymas kūdikio,
Kai jis pirmąkart įkvepia tyro oro,
Bet penkiasdešimtmetis žmogus, nežinantis nieko,
                 Yra pagarbos nevertas.“
Ir „Kai valdovas surenka aplink save
Visus mokslo ir meno žmones, jo turtai gerai panaudojami.“
Ir Kungas kalbėjo, ir ant figmedžio lapų rašė:
                 Jei žmogus neturi tvarkos savyje,
Jis nekurs tvarkos aplinkui save;
Jei žmogus neturi tvarkos savyje,
Jo šeima nesielgs pagal nustatytą tvarką;
                 Ir jei valdovas neturi tvarkos savyje,
Jis negali įvesti tvarkos valstybėje.
Ir Kungas davė žodžius: „tvarka“
Ir „broliška pagarba“,
Ir nepasakė nieko apie „gyvenimą po mirties“.
Bet jis pasakė:
                 „Lengva prarasti saiką,
Lengva prašauti pro šalį,
Sunku vidury stovėti tvirtai ir nepajudinamai.“

Ir jie paklausė: Jeigu žmogus įvykdė žmogžudystę,
                 Ar tėvas turėtų jį saugoti, slėpti?
Ir Kungas atsakė:
                 Turėtų jį slėpti.

Ir Kungas atidavė savo dukrą Kong-Tchangui,
                 Nors Kong-Tchangas sėdėjo kalėjime,
Ir atidavė dukterėčią Nan-Jangui,
                 nors Nan-Jangas neturėjo tarnybos.
Ir Kungas tarė: „Vanas valdė saikingai,
                 Ir Valstybė tada buvo gerai užlaikoma,
Ir net aš atsimenu
Dienas, kai istorikai savo raštuos palikdavo vietos,
Turiu omeny, dalykams, kurių nežinojo,
Bet laikai tie, atrodo, praeina.“
Dienas, kai istorikai savo raštuos palikdavo vietos,
Bet laikai tie, atrodo, praeina.“
                 Ir Kungas pasakė: „Nebūdamas tvirto būdo,
instrumento šio nesuvaldysi,
Nesugrosi Odėms tinkančios muzikos.
Abrikosų žiedai išsprogsta
                 nuo rytų iki pat vakarų,
Ir aš bandžiau sulaikyti juos nuo kritimo.“

Tarp originalo ir vertimo visada egzistuoja kultūrinis slenkstis, atsirandantis dėl abiejų kultūrų, kurių vienoje gyvena originalo, kitoje įsikuria jo vertimo tekstas, ypatybių. (Čia nekalbu apie slenksčius nepakankamai pasirengusio savo darbui vertėjo sąmonėje. Tokių reikia vengti, ir čia labai svarbūs tampa kritikai.) Tarp Vakarų kultūros kalbų ir šalių tas slenkstis nebūna aukštas dėl bendro graikiško, lotyniško ir krikščioniško jų kultūrų pagrindo. Tačiau tarp Rytų ir Vakarų kultūrų jis gana ryškus. Jį lengviau galima apčiuopti tekstuose, kuriuose gausu kultūrinių aliuzijų, tačiau nedrįsčiau teigti, kad vadinamuosiuose „bendra­žmogiško turinio“ tekstuose jis būna žemesnis; jis viso labo ne toks juntamas. Nemanau, kad ką tik cituota E. Poundo giesmė yra kiek nors „rytietiška“ ir kad ją perskaitęs koks nors kinas ar korėjietis pasakytų kaip aš, kad ji atskleidžia konfucionizmo esmę. Galbūt taip nepasakytų ir vakarietis, bet jam būtų akivaizdu, kad šioje giesmėje teigiamas apoloniškasis mąstymo ir poezijos pradas. Šis tekstas radosi ir lieka Vakarų kultūroje, sukurtas ir atkuriamas vakarietiško mentaliteto žmonių. Kaip jį suprastų rytietis, neįsivaizduoju. Tačiau kojų kilnojimas per tokius slenksčius – tai vienas labiausiai jaudinančių vertėjo darbo aspektų.

Pranešimas skaitytas tarptautiniame literatūros forume „Šiaurės vasara“ rugpjūčio 23 d. Biržuose.

Gabrielio Marqueso piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Gabrielio Marqueso piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

Lit. ir menas