Kostui Ostrauskui atminti

Homo ludens, lietuviškasis Beckettas, pirmasis absurdistas, pirmasis postmodernistas, stereotipų ir mitų griovėjas. Tai vis Kostui Ostrauskui skirti apibūdinimai, kurių nė vienas nenusako tikrosios jo kūrybos ir darbų svarbos bei poveikio lietuvių kultūrai.

Dar ilgai negalėsime tos vertės įsisąmoninti, nes laiko perspektyva daug ką parodys naujai, ne vieną privers suglumti, kodėl šis rašytojas, pasak Violetos Kelertienės, būdamas tarptautinės reikšmės, bet nežinomas už savo kalbinės grupės ribų, taip ir netapo Nacionalinės ar kitų garbingų premijų laureatu, nesulaukė specialiai jo kūrybai skirtų renginių, spektaklių pastatymų. Net pernykštė 85-erių metų sukaktis Lietuvoje liko beveik nepaminėta. 86-ojo gimtadienio rašytojas nesulaukė – Kostas Ostrauskas mirė 2012 m. sausio 9 d. Pensilvanijoje (JAV).

Dramaturgas, literatūros istorikas, kritikas gimė 1926 m. balandžio 5 d. Veiveriuose. 1943 m. buvo Kauno jaunimo teatro aktorius. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, Vokietijoje studijavo lituanistiką Pabaltijo universitete Pineberge. 1949 m. išvyko į JAV, gilinosi į baltistiką ir slavistiką Pensilvanijos unverstete, buvo vienas iš paskutinių Vinco Krėvės studentų. 1958 m. apgynė daktaro disertaciją  apie Joną Biliūną, dirbo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje. Gausią kūrybą (daugiaveiksmes, vienaveiksmes dramas, mikrodramas, dramas-miniatiūras, eseistiką) spausdino „Metmenų“ žurnalas, Čikagoje leido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, pjesės vaidintos išeivių scenose (paskutinį kartą – „Gyveno kartą senelis ir senelė“ Čikagoje, 2006 m.). Knyga „Ars amoris“ 1991 m. apdovanota JAV lietuvių rašytojų draugijos premija.

Lietuvoje K. Ostrausko kūryba pradėta publikuoti atkūrus nepriklausomybę, būta pastatymų ir Klaipėdos, Šiaulių, Jaunimo teatruose, televizijoje. K. Ostrauskas daug nuveikė kaip literatūros kritikas, redaktorius, kultūrologas. Rašė išeivijos ir JAV spaudoje, parengė Juliaus Kaupo „Raštus“ (kartu su Alfonsu Nyka-Niliūnu), suredagavo Antano Škėmos „Raštų“ dvitomį.

Ostrauską drąsiai galime vadinti originaliausiu ir intelektualiausiu lietuvių dramaturgu, atvėrusiu lietuvių teatrui naujos meno kalbos perspektyvą, pasiekusiu netikėtą Vakarų ir nacionalinio meno simbiozę. Pirmoji jo pjesė „Pypkė“ sukurta vos metais vėliau nei E. Ionesco „Plikagalvė dainininkė“ ir anksčiau už S. Becketto „Belaukiant Godo“. Šią situaciją prieš keletą metų pats rašytojas yra apibendrinęs „Metuose“:

„Pagaliau kūryba – ne soclenktynės. Kartais idėjos tartum pačios subręsta, pakimba ore, atsiveria naujos galimybės – telieka jas „suuosti“ ir nutvert už uodegos kone nesąmoningai – bet kam, kuris joms atviras, ir bet kur. Šiuo atveju mums, „mažiesiems“, padeda, kai, išsprukę ar išmesti už savo „parapijos“ ribų, atsiduriam plačiam pasaulyje. Be to, čia dar knieti pabrėžti, jog, apskriti kalbant, mes, lietuviai, kartais (dažnai?) manom, kad visada velkamės visiems iš paskos ir kad tik šventieji – šiuo atveju kitataučiai – puodus lipdo, o jeigu mes ką nors naujesnio ar šviežesnio sužiedžiam, tai tikrai nusižiūrėję į kitus. Ne visada ir nebūtinai.“

Ostrauskas buvo netikėčiausias lietuvių dramos puodžius, skelbęs, kad kūryba yra viena iš kultūros kritikos formų, ir šią koncepciją nuosekliai įgyvendinęs savo tekstais, mąstydamas svarbiausiais  XX ir XXI a. filosofijos ir estetikos klausimais. Prisimindami Jono Lankučio žodžius, kad „laikas ir K. Ostrausko „mažajam teatrui“ prabilti į gimtojo krašto žmones“, tegalime palinkėti sau būti atviriems K. Ostrausko kūrybai. Jo intelektualūs tekstų žiediniai turi keistos galios tapti mūsų kultūrinės savimonės veidrodžiais, į kuriuos žvelgdami atpažįstame kaukes ir tikruosius savo veidus.
Loreta Mačianskaitė
Šaltinis čia

Kostas Ostrauskas. Kazys Binkis. Literatūrinis portretas

Jurgis Blekaitis. Kostas Ostrauskas ieško savo teatro

Aušra Martišiūtė. Paradokso poetika K.Ostrausko dramose

Aldona Kruševičiūtė. Pateiktis. Kostas Ostrauskas.1926-2012