Krescencijus Stoškus. Abejingumo ir neapykantos spąstuose

Lietuviai praranda motyvaciją būti lietuviais. Dalis emigruoja, o likę šalyje nebejaučia tos euforijos, kokia ore sklandė prieš 28-erius metus. Apie tai, kas lėmė tokius nuotaikų pasikeitimus, Vidmantas Misevičius diskutavo su filosofu, humanitarinių mokslų daktaru Krescencijumi Stoškumi.

Patriotizmo krizė. Atėjo laikas prabilti apie patriotizmo krizę. Ji brendo kartu su nusivylimu savo valstybe ir kosmopolitinės ideologijos įsitvirtinimu. Nusivylimo priežasčių buvo gana daug. Būtų galima nurodyti atskirus nusivylimo etapus. Pirmas etapas susijęs su aukščiausios valdžios arogancija. Ją lydėjo aštrus politinis tautos susipriešinimas, kai kuo panašus į primirštą klasių kovą. Buvo remiamos provokacijos, o gal ir mėginimai sukelti pilietinį karą, kurį iki šiol primena neišaiškintų smurtinių aktų serija. Šie dalykai gana greitai nuslopino Sąjūdžio sukeltą didįjį entuziazmą ir spontanišką patriotizmo prabudimą. Antras etapas susijęs su vadinamąja „prichvatizacija“. Ji įteisino savivalę, arba stipriųjų viešpatavimą, ir sužadino agresyvaus grobimo godulį: plėšk ir kitam leisk plėšti. Trečias etapas – gili moralinio, juridinio bei socialinio teisingumo krizė, atsiradusi dėl korupcijos įsišaknijimo ir ja pagrįstos oligarchinės sistemos įsitvirtinimo Lietuvoje. Dėl valdžios susvetimėjimo ir suaugimo su oligarchine sistema atsirado abejingumas ne tik savo valstybei, bet ir tėvų žemei. Atskiru etapu būtų galima pavadinti fanatiško kosmopolitizmo ideologiją. Palyginti greitai ji persmelkė visą valstybės politiką ir didžiąją žiniasklaidos dalį, ir visą švietimo sistemą.

Jau pirmieji trys etapai sukėlė stiprų didžiosios visuomenės dalies nepasitikėjimą savo valstybe, abejingumą, o neretai ir aštrią neapykantą. Daug kas pasijuto tiesiog nuvilti, apgauti, atstumti ir puolė į depresiją. Daugybė žmonių emigravo. Svetimuose kraštuose jie jautėsi saugiau negu namuose. Susidarius tokiai būklei, patį juodžiausią darbą atliko kosmopolitinė ideologija. Ji ne tik liovėsi kalbėti apie pareigas savo kraštui ir valstybei. Apskritą parą ji reklamavo gyvenimą pasauly be sienų ir be savo Tėvynės.

Krizės požymiai. Pagrindinis krizės požymis – abejingumas savo Tėvynei. Tiksliau kalbant, abejingumas savo tėvams ir protėviams, visai tautai, gimtajam kraštui, gimtai žemei, savo kultūrai – darbams, paminklams, papročiams, kalbai ir t.t. Abejingumą rodo plintantis tautos susvetimėjimas ir susipriešinimas, socialinė atskirtis, intensyvi emigracija, įvairius sluoksnius apėmęs cinizmas, nihilizmas, valstybės ir jos vertybių, simbolių, istorinių paminklų, partizanų kovų ir kt. niekinimas, pyktis ir patyčios iš visko, kas priklauso savo kraštui. Kaip užkratas tos nuostatos persiduoda ir kultūriškai nebrandžiam jaunimui. Tiksliau, jos ne tik persiduoda kaip paauglių mados. Suaugusiųjų chamizmas, nihilizmas ir polinkis griauti paminklus įteisina šias madas kaip lietuvių kontrkultūrinės „kultūros“ reiškinius.

Skatinantys veiksniai. Tas abejingumas kyla iš trijų pagrindinių šaltinių: iš jaunų žmonių moralinio ir pilietinio nebrandumo, kosmopolitizmo politinės ideologijos ir iš nusivylimo savo valstybe. Moralinis ir pilietinis nebrandumas labiausiai būdingas jaunajai kartai. Jis susijęs su pernelyg užsitęsusiu socializacijos procesu. Menkai socializuotas žmogus vadovaujasi instinktais, jusliniais impulsais, fiziologiniais potraukiais ir pomėgiais. Jis gyvena pagal neribotos laisvės, arba laisvės be atsakomybės, principą. Gana panašų žmogaus tipą ugdo ir gundymo kultūra pagrįsta vartotojų visuomenė. Todėl šios kultūros išugdyta hedonistinė psichologija daug prisideda prie to, kad jaunimo moralinis ir pilietinis nebrandumas užsikonservuoja iki katastrofiškos priklausomybės. Patriotizmas be atsakomybės neįmanomas.

Kosmopolitinis abejingumas labiausiai išplitęs valdžioje, kai kuriuose partiškai užsiangažavusiuose intelektualų sluoksniuose ir politinį korektiškumą diegiančioje žiniasklaidoje.

Ši abejingumo ir su juo susijusio cinizmo forma kyla iš tos kosmopolitizavimo misijos, kurią nustato dabartinės Europos Sąjungos institucijos. Net Europos sąjungos vienybė nepadeda išvengti interesų susikirtimo, kai tautoms iškyla gyvybiškai svarbios problemos. Šio aktyvumo priežasčių nesuprantančios valdžios viršūnės dar vis tebemėgina joti ant dviejų priešingomis kryptimis risnojančių žirgų. Ypač sunku paslėpti dviveidystę valstybinių švenčių metu, kai jų lyderiams tenka sakyti patriotines kalbas, kuriomis jie patys nebetiki ir dėl savo kosmopolitinei politikai pritaikytų pareigų net negali tikėti.

Didžiausia visuomenės dalis yra abejinga Tėvynei dėl nusivylimo savo valstybe. Jis prasideda nusivylimu valstybės valdžia, jos leidžiamais įstatymais, pačia teisine sistema, administravimo politika, neužbaigiamomis reformomis, socialinių garantijų nebuvimu ir pan. Ypač ją piktina socialinė atskirtis, valdžios žmonių atitrūkimas nuo visuomenės, jos arogancija, nebaudžiamumas, godumas, korupcija ir t.t. Jie turi pagrindo jaustis, kad yra pačios valstybės apgauti, paversti nereikalingais žmonėmis. Kadangi tokia valstybė žmonėms pasidaro svetima, ji tampa ne jų valstybe.

Skirtumai tarp 20-mečių ir 40-mečių. Šiais laikais fiziškai jaunimas subręsta daug anksčiau, o socializuojasi nepalyginamai vėliau negu bet kada Lietuvos istorijoje. Taip vystosi savotiška civilizacijos liga, psichologų vadinama infantilizmu. Jį lydi žymus atsakomybės sumažėjimas. Nuo mažumės vaikams dažniausiai tenka augti nesibaigiančių malonumų aplinkoje, tačiau be rimtesnių socialinių ryšių tarp „aš – tu – mes – jie“, kuriuose formuojasi mandagumo, dorovės, teisingumo ir normų pagrindai. Be tų pagrindų negali atsirasti pagarbių santykių su savo Tėvyne, aprūpinusia tuo gyvenimo būdu, kurį šiandien mėginame perimti. Kad Tėvynė išliktų, būtina išauginti tokius jos vaikus, kurie gerbtų dovanotą palikimą ir būtų jo verti. Juos turėtų parengti sistema, jungianti šiandien keturias pagrindines ugdomąsias galias – šeimą, mokyklą, žiniasklaidą ir atsitiktines madas.

Deja, tradicinės šeimos vaidmuo šiais laikais yra sunykęs. Tam įtakos turėjo seksualinio gyvenimo atskyrimas nuo šeimos ir nuo vaikų auginimo, šeimos sampratos išmontavimas, įvairių jos tipų išgalvojimas, pačių šeimų nepatvarumas. Kai pristinga meilės šeimų viduje, sunku išugdyti meilę Tėvynei. Tai viena.

Antra, nedaug atsirado Lietuvoje mokyklų, kurios ryžtasi savarankiškai dirbti. Dauguma jų moko, ugdo ir eksperimentuoja pagal kosmopolitines Švietimo ir mokslo ministerijos programas. Kaip toli kosmopolitiškai indoktrinuota mokykla yra nutolusi nuo patriotinio ugdymo, geriausiai parodo tie 85 proc. vyresniųjų klasių mokinių, kurie ir šiandien tebeketina išvažiuoti iš Lietuvos. Kaip papūgos jie kartoja daug metų naivių politikų ir sukčių zulintą formulę „pasimokys ir parvažiuos“. Tarpukario Lietuvoje jaunimas subręsdavo bene dvigubai anksčiau. Bet ir tada buvo siunčiami į Europą semtis žinių tik baigusieji aukštąjį mokslą. Tada buvo visiems aišku, kad tik į savo kultūrą įaugę žmonės gali sugrįžti į savo Tėvynę.

Kad dabartinei mokyklai yra svetimas patriotizmas, matyti ir iš to, kaip ji traktuoja savo gimtąją kalbą ir literatūrą. Šios disciplinos yra paverčiamos kažkokiu prielipu prie užsienio kalbų bei literatūrų. Šitas santykis rodo, kad mūsų mokykla jau tiesiai ruošia emigrantus ir įgyvendina lengvabūdžių politikų išgalvotą globaliosios Lietuvos projektą.

Ne išimtis ir aukštoji mokykla. Didžiajai lituanistų kalvei, Vilniaus universitetui, jau tapo nebereikalingos per pragariškas pastangas kadaise įsteigtos lituanistinės katedros. Čia išnykęs supratimas, kad lietuvių kalba turi būti ne tik dėstoma ir tyrinėjama, bet ir ginama. Bet jo išauginti „lituanistai“ šiandien naiviai klausia: „Nuo ko ją reikia ginti?“. Atsakau: „Nuo savęs, ponai, ir savo abejingumo. Nuo laisvės be ribų ir be atsakomybės. Nuo galingųjų savivalės ir sparčiai augančių sunkumų susikalbėti su visa tauta.“

Trečia, pasakiau, kur negali sudygti patriotizmo sėklos. Bet dėl to mokykla nėra tiek kalta, kaip iki šiol galėjo atrodyti. Abejingumu savo Tėvynei daug labiau serga tos mokyklos reformatoriai, reguliariai įsikuriantys Švietimo ir mokslo ministerijoje. Savo kas ketveri metai pradedamomis ir niekada nepabaigiamomis reformomis jie sugniuždė mokyklų profesionalumą bei atsakingumą, o patriotizmo ugdymą pakeitė elementarios kosmopolitinės psichologijos diegimu. Tuo pačiu keliu ją padėjo orientuoti ir privilegijuotoji žiniasklaida. Abi šios galios ruošė standartinį žinių vartotoją, gundymo kultūros nešamą ten, kur vėjas pučia.

Ketvirta, visą dabartinę kultūrą stipriai veikia tokie iracionalūs vartotojų visuomenės reiškiniai kaip reklama ir mados. Reklama sugundo, o mada užkrečia.

Kokį pavojų tai kelia Lietuvai? Didžiausias pavojus yra tas, kad katastrofiškai sumažėja žmonių, kurie gali pasirūpinti tautos likimu. Be to, susipainioja kriterijai, pagal kuriuos galima atskirti patriotą nuo patriotinių kalbų sakytojo ir potencialų patriotą nuo nusivylusiojo savo Tėvyne.

Akivaizdžiausias tokio abejingumo ir gilios Tėvynės meilės krizės padarinys yra ir valdžios nesusitvarkymas su prioritetais bei demonstratyvus vengimas telkti jėgas demografinei krizei įveikti. Žinoma, didelė atsakomybė tenka ir pilietinei visuomenei bei jos žiniasklaidai, nuo ryto iki vakaro aistringai tauškiančiai apie buitinius niekniekius, bet ne apie visai valstybei patį svarbiausią tikslą – kaip įveikti demografinę krizę. Iš dalies ta tema net sąmoningai ignoruojama. Vieni deda pastangas užmaskuoti esamą situaciją, kadangi realybė jau visiškai neatitinka jų tarnyboje įdiegtos kosmopolitinės ideologijos. Kiti bijo tiesai pažiūrėti į akis, nes jiems atrodo, kad tikros situacijos nušvietimas yra valstybės ir tautos juodinimas. Treti mėgina įrodyti, kad savo valstybei ir taip atlieka daug pareigų. Ketvirti sutinka, kad Tėvynės likimas tikrai svarbus, bet jie pirmiau turi pasirūpinti savo paties ir artimųjų gerove. Penkti taip pat pripažįsta, kad tautos padėtis rimta, bet jie nenori gadinti santykių su valdžia, pro kurią reikia „prastumti“ naudos kraštui ir jo kultūrai galintį duoti projektą. Šešti sako „šaukštai po pietų, demografinio smukimo nebesustabdysi“. Septintieji muistosi: jie esą maži žmonės ir jų pastangos nieko nereiškiančios.

Žingsnis po žingsnio abejingumas Tėvynei traukia mūsų tautiečius į jos atvirų priešininkų pusę. Šiandien gana daug kalbame apie tai, kaip svetimus integruoti į savo kultūrą, bet vengiame ir net nesugebame rimtai aiškintis, ką daryti, kad pasibaigtų savų virtimas ne tik svetimais, bet ir priešais. Nėra kito būdo sustabdyti šį procesą, išskyrus meilę Tėvynei.

Mylėti neišmokysi, neįsakysi ir nepriversi. Meilė yra tik išugdoma, išauginama per kasdienę identifikaciją su savo krašto žmonėmis, per pagarbą jo istorijai, geografinei padėčiai, kultūrai, jo žygiams, kūriniams ir simboliams, jo pamatus paklojusioms gentims, giminėms ir kaimynams. Pirmiausia privalu įsisąmoninti paprastą, bet mūsų galvosenai ir elgsenai be galo sunkų uždavinį – savo tautos likimu galime ir privalome pasirūpinti mes ir tik mes patys. Arba mes, arba… Mes tiesiog neturime nieko, kam galėtume užkrauti ant pečių šią atsakomybę ir naštą. Tai ne svetimųjų reikalas, ne jų pareiga. Jei mes ištirpsime, šiuolaikinė civilizacija dėl to nė nekrūptels. Jai užteks ir savo rūpesčių, savo žmonių. Be mūsų. Nusisukti nuo šios atsakomybės – tai išduoti Tėvynę.

Respublika