Kristijonui Donelaičiui – 300. Vaidas Šeferis, Marijus Šidlauskas

Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.

Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.

 

 

1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?

Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?

 

2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?

 

3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?

 

4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?

 

1. Viena vertus, Kristijono Donelaičio pradėta literatūros vaga tebelieka derlinga iki šiol. Nes kaip tik nuo K. Donelaičio prasideda literatūrinė mūsų kultūros gyvybė, kurios formos ima vis aiškiau tolti nuo teologinių, teisinių tekstų ir – svarbiausia – nuo tautosakos. Neteisinga įsigalėjusi nuomonė, kad K. Donelaitis – tai savotiška aukštesnė folkloro forma, „pagerinta“ liaudies poezija. K. Donelaitis – pirmasis mūsų rašytojas intelektualas, sąmoningai naudojęsis lietuvių kalbos resursais ir sukūręs aukščiausios kokybės mokslingą poeziją. Gal kiek provokuoju, bet „Metai“ – tai ne baudžiauninkams skirtas poetinis ciklas. Jį adekvačiai tegali suprasti tik tas, kas išmano antikinę poeziją, Švietimo epochos žanrinę specifiką ir liuteroniškąją teologiją. Tad šiandieniniai rašytojai turėtų nešiotis K. Donelaičio portretą piniginėje – jis buvo pirmasis tikras lietuvių poetas, pirmasis talentas, kuriam pavyko pajusti lietuvių poetinio žodžio gelmę, pirmasis mūzos palytėtasis, kurio tariami žodžiai įgavo savo gyvybę, nebepaklusdami racionaliai intelekto valiai.

Kita vertus, K. Donelaitis labai toli nuo mūsų. Jo „Metai“ – veikiau užuovėja nuo lėkštos šiandienos ir pragmatizmo negu entuziazmo šaltinis. Mes skubam, K. Donelaitis – ne. Mes ieškom aiškaus turinio, o K. Donelaičiui fabula beveik nerūpi. Mes vis norim naujovių, norim keistis – o K. Donelaičio pasaulyje šie dalykai – tai šėtono apraiškos. Manau, kad K. Donelaitis nenorėtų gyventi mūsų laikais, o prisikėlęs veikiausiai atsidustų kartu su Bohumilu Hrabalu: ech, palikuonys kvaili, pikti ir nedorėliai… Man atrodo, kad jo poezija yra gyvybinga kaip tam tikra alternatyva šiandienai, savotiškas „undergroundas“. Kol turime jį, turime ir vilties.

 

2. Ir vėl norėtųsi grįžti prie K. Donelaičio kaip prie užuovėjos, priebiegos nuo globalios vartotojiškos kultūros. Jo kalbos visai kitas ritmas, jo žodžių – kitoks skambesys. Tai geras vaistas nuo visų rūšių marazmo – ar sovietinio, ar šiandieninio vartotojiško. Autentika, paprastume glūdintis genialumas ir – svarbiausia – dvasinės vertikalės matmuo: kai visa tai pamirštame, K. Donelaitis mums šiuos dalykus gali priminti.

Bet kažin ar K. Donelaitis gali ką nors apsaugoti. Jo žodžiai gali išvaduoti valandai kitai iš kasdienybės, leisti atsikvėpti nuo triukšmo ir skubos, jo hegzametrai primena, kad vis dar esama tylos, susikaupimo, rimties, pareigingumo ir dievobaimingumo. Bet kovos su vartotojiška civilizacija kovojamos ir laimimos ne „Metais“. Tai mūsų vidinės savasties erdvė, mūsų mūšiai su savimi. K. Donelaitis buvo vidujai tvirtas žmogus, nelengvai išmušamas iš vėžių. Todėl ir jo poezija tokia pat tvirta, aiški, žinanti, ko nori. Bet pirmiau turi susiformuoti dvasia, o tik paskui jos diktuojami žodžiai atspėja amžinybę. Atvirkščiai šis procesas neveikia. Nepatinka vartoti? Nevartokit! Tam nebūtina mokytis „Metų“ atmintinai.

 

3. Manau, kad savo laiką pranokstančio menininko iškilimo net nereikia tikėtis – aukščiausios kokybės dvasinių fenomenų yra jau dabar, tik jie nebūtinai literatūrinio pobūdžio. Prie tokių fenomenų galėtume priskirti Jono Meko (ar apskritai Fluxus) kūrybą ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius (juk jis statė ir „Metus“). Ir apskritai nesu linkęs pritarti pesimistinėms nuotaikoms: netiesa, kad kūrybinių kulminacijų nesama. Tiesiog meno pasaulis labai platus, jame vyksta daug dalykų, tad gilūs ir įdomūs reiškiniai paskęsta kultūrinio konteksto triukšme. Bet tai – ne gelmės trūkumas, tai – tik atrankos klausimas. Dairykitės ir rasite. Belskitės, ir bus atidaryta.

Pavojinga ilgėtis laikų, kai viena knyga, vienas spektaklis ar vienas filmas užgoždavo visą realybę, tapdavo „dideliu reiškiniu“. Tai totalitarinės, nelaisvos kultūros parametrai – kai tuštumoje išgirsti prasmingą žodį ir tau užgniaužia kvapą. Venkime „visuotinių įvykių“. Renkuosi laisvos visuomenės triukšmą ir gaudesį. K. Donelaitis puikiai dera prie „Lipnių maharadžos pirštų“, esu tikras, kad tie pankai jį skaitė.

 

4. Kas nori rašyti – terašo. Kas nori skaityti – teskaito. Nemanau, kad tai pervargimo ženklai. Grafomanija – lakmuso popierėlis, kuris rodo, kad valstybė ir kultūra dar pakankamai gyvybingos. Neįsivaizduoju kultūros, produkuojančios vien aukščiausios prabos autentiką. Literatūra tarpsta pati iš savęs, jos turi būti daug ir įvairios – ir prastos, ir geresnės. Grafomanija – tai literatūrinė trąša ir – svarbiausia – literatūrinės laisvės ženklas. Jau tiek kartų buvo drausta rašyti viena ar kita, negi norėtume bandyti dar kartą? Visada buvo ir bus grafomanų. O autentiškas žodis visada bus užgožiamas turgavietės riksmų. Taip buvo jau Kristaus Judėjoje. Taip buvo ir K. Donelaičio laikais. Bet visuotinai skambanti „autentika“, ant rankų nešiojami poetai ir šimtatūkstantiniais tiražais perkamos knygos – tai politinio konteksto deformacijos, primetamos ramiai literatūros tėkmei.

Daug žmonių nemoka atsirinkti, kas gera, o kas – ne. Niekada nemokėjo. Ir turbūt niekada neišmoks. Poetai dėl to liūdi ir ilgisi supratimo. Bet juk yra keli suprantantys, yra būrelis ištikimųjų. Ar to negana?

 

Taip ant svieto jau, kaip mums švents praneša raštas,
Vis pulkelis miels viernųjų buvo mažesnis,
Kaip ans durnas pulks nelabųjų irgi bedievių.
Bet dar ir toliaus taip bus, kad sviets pasidūkins
Ir apjeks, visai velniop rėžtu besisukdams.

<…>

Ak lietuvninkai, širdingi mano broleliai!
Ben nesilyginkim akliems šio svieto bedieviams
Ir n’atbokim, kad į mus žiūrėdami bloznai
Šypsos ir glūpus štukius pramanydami juokias.

(„Rudens gėrybės“ 856–888)

___________

Vaidas Šeferis 1999 m. baigė Vilniaus universitetą, vėliau studijavo slavistiką Vienos universiteto doktorantūroje. Nuo 2003 m. dirba lietuvių kalbos dėstytoju Brno Masaryko universitete (Slovakija).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr. 1 (sausis)
Šaltinis čia

Marijus Šidlauskas

1. Kristijonas Donelaitis ne tik išvarė pirmąją mūsų literatūros vagą, ne tik lemtai biržijo, kaip priminė Marcelijus Martinaitis. Jis mums paliko pavyzdingai suartą lauką, kurį kapstome, rausinėjame, šiuo tuo užsėjame ir šį tą nupjauname. Ir, jei nesame apjakėliai, turime pripažinti, kad nieko reikšmingesnio už „Metus“ sau ir pasauliui kol kas nesukūrėme. Donelaitis steigia mūsų klasiką ir mūsų kanoną, jis yra mūsų dvasios geležis ir mūsų kalbos auksas, žibantis pervartų pelenuose ir laiko dulkėse. Jo kūryba mums atstoja tautinį epą, ji nepakeičiama, kaip Odisėjui nepakeičiama buvo Itakė ir jos žemės dūmas.

Vis dėlto kalbėti apie Donelaitį aukštomis kultūrinėmis ir tautinėmis sąvokomis šiandien atrodytų tarsi natūralų pokalbį spraustum į hegzametrą. Donelaitis išmanė formalumus, tačiau jo tikslas buvo turininga forma – ne duoklė tradicijai ir ritualui, bet gyvybingas tradicijos atnaujinimas, kūryba iš esmės. Todėl reiktų mokytis kalbinti ir kalbėtis su Donelaičiu jam būdingesniu stiliumi, jo stiliaus žemumą suprantant ne snobiškai, o vėlgi donelaitiškai, kaip nesuvaidintą rūpestį žmonių vargais ir džiaugsmais, kaip sveiką liaudišką nuovoką. Donelaičio lietuviškumą pirmiausia ir atrandu jo kalboje, jo stiliuje, jo vidinėje formoje. Ir jo hegzametrą suvokiu pirmiausia ne kaip metrinę sistemą, o kaip chaosą sutvarkantį ritmą, steigiantį pasaulio tvarką per gimtosios kalbos tvarką – pačiu natūraliausiu ir fundamentaliausiu būdu. Toji kalba tautiškai negryna, tačiau – paradoksas – svetimybės tarsi apsaugo ją nuo sterilumo, teikia estetinio sodrumo, išjudina kalbinę vaizduotę. Jeigu erzina – irgi neblogai, bent jau geriau nei migdo (anglams skaityti savo Geoffrey Chaucerį, o lenkams savo Janą Kochanowskį taip pat nelengva). Čia, kalboje ir per kalbą visuotinės tiesos įaudžiamos į rupią žodžio konkretybę, ir tas bendrybės ir atskirybės suaugimas nepaliauja mūsų stebinti genialiu pastabumu ir paprastumu.

Mūsų tautiškumo jausmas yra daugiau kultūrinis etinis, o ne pilietinis prieraišumas. Tačiau istoriškai mūsų būčiai esmingesnis ne tautiškumas, o valstybingumas, valstybės nepriklausomybė, kurią lengvai prarandame, ilgai apverkiame, o ją atkūrę dairomės per petį, mindžikuojame ir, užuot gaspadoriškai darbavęsi, leidžiamės į šelmystes ir provas. Kaip atsimename, į tautiškumą pernelyg nesikėsino ir sovietai, leidę saikingai žaisti lietuvybe, tačiau rovę viską, kas susiję su Lietuvos valstybe. Donelaitis mums yra suformavęs tautinio orumo stuburą, be kurio ir tautinei valstybei tenka šlubčioti, kad ir kokia demokratiška ji skelbtųsi. Šiuo požiūriu Donelaičio „neaktualumas“ jau yra strateginė grėsmė, kurią tarsi išpranašauja jo paties pastaba laiške J. G. Jordanui: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Šitaip žvelgiant, ir literatūrinė poetinė Donelaičio tradicija (keturvėjininkai, Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas, Justinas Marcinkevičius) šiandien atrodo veikianti labiau į praeitį, o ne į ateitį. Galimas daiktas, ateities požiūriu Petro Dirgėlos „Karalystės“ epas yra donelaitiškesnis nei nūdienos lietuvių lyrikų niekaip nebeatrandamos tapatybės paieškos, nekalbant jau apie užpečkin nukištą lietuvybę.

Lietuviškumas, kaip ir visos socialinės etninės kategorijos, yra istoriškai kintanti sąvoka. Donelaitis lietuviškąjį etnosą yra prisodrinęs konservatyvaus etoso, kurio sveikoji dalis nesensta, netgi darosi kaskart aktualesnė. Tai ne tik tautinio orumo, bet ir ūkinio apdairumo, ekologinio sąmoningumo, valgio kultūros (pamenat šikšnosparnio klausimėlį ponui: „Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?“), asmens higienos, etinio bei kalbinio padorumo ir, pridurkime, elementaraus sveiko proto dalykai. Postmodernioje Lietuvoje socialinės viežlybųjų ir nenaudėlių proporcijos kinta, ir toli gražu ne pirmųjų naudai. Įgelt išsižiojusių musių ir vabalų, uodų su kaimene blusų – spiečių spiečiai, netrūksta televizinių šarkų irgi pelėdų, tik štai gaspadoriškų gandrų ir šeimyniškų bitinų (tradicinės orientacijos) mažoka. „Rods, tai kiauliškas maniers ir didelė gėda“, tik šiandien nėra kam pasakyti: „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt“, o jau paskui būk homo išmanusis ir vaidink globalaus pasaulio bambą su nutįsusia virkštele fondų ir investicijų link.

2. Šiame klausime justi mūsų kultūrai įgimtas savigynos instinktas, paaštrėjantis gyvybinių grėsmių akivaizdoje. Kai kas (pvz., Tomas Venclova) šį instinktą suvokia kaip savigynos kompleksą, t. y. kaip nebrandžios ir savimi nepasitikinčios kultūros baimes. Brandi kultūra turinti ne statyti gynybines užtvaras ir įsitempusi cerberiauti, bet pasižvalgyti anapus sienų, pasižiūrėti į veidrodį, atsipalaiduoti ir išmokti bon ton manierų. Vadinamoji postmodernistinė jautra (postmodern sensibility) ragina eiti toliau – žvelgti į pasaulį kaip į chaosą, atsisakyti visų vertybinių kriterijų bei prasmės orientyrų ir nepasitikėti jokiu pasaulio modeliu. Suprantama, postmodernizmo kontekste Donelaičio pasaulio modelis būtų didžiai anachroniškas, hermetiškas ir fiktyvus. Būtų, bet nėra. Skaitant Donelaitį gražiai išryškėja paties postmodernizmo iliuzijos ir pretenzijos perteikti pasaulį „be iliuzijų“ , t. y. su visomis jo virtualiomis realybėmis bei pramoginiais pasikutenimais. Donelaičio pasauliui negresia epistemologiniai lūžiai ir suicidinė depresija, jo pasaulio žmogus vargsta ir džiaugiasi, bėga į „baudžiavą mielą“, užmiega ir pabunda jausdamasis tvarkingo kosmoso dalimi, jis gyvena ir miršta pasitikėdamas būtimi.

Donelaitis mus apsaugo tiek, kiek mes apsaugome jį. Tai tinka visai literatūros klasikai, apskritai kultūrai, kultūrą suprantant kaip laisvą, protingą ir atsakingą kūrybą, kuria žmogus skiriasi nuo beždžionių, ryklių, kurmių ir peteliškių. Ką su mumis ir Donelaičiu daro globali vartotojiška ideologija – daugmaž aišku. Įdomiau, ką mes darome su savimi ir savo kultūriniais herojais, kokia mūsų kultūros / nukultūrėjimo riba, viešojo kultūringumo standartai. Juk ne iš Marso mūsų viešuosiuose diskursuose radosi tokie vaizdingi posakiai kaip „susmirdusi boba“ (čia apie Žemaitę) ar „tas su-istas Donelaitis“ (tokioje gimnazisčių knygelėje „Noriu Nobelio“). Esmė ne triukšmelį sukėlusi dviejų bręstančių paauglių iškrova (panašūs išsišokimai gali provokuoti socialinei dezinfekcijai), bet mūsų sąmonės vairuotojų slapta panieka „kaimietiškai“ kultūrai. Nemaža inteligentijos dalis mieguistai rąžosi, „nepastebėdama“ viešo kalbėjimo ir mąstymo užribio (kur vėlgi aktyviai pasireiškia žinomi veikėjai, demonstruodami nebe kultūrą, o savo natūrą, nebūtinai lietuvišką), o to tik ir reikia kaip maras plintančiam neraštingumui. Minėti vaizdingi posakiai tik primena apie tą kultūros ir švietimo juodąją skylę, kurios plotis ir gylis darosi grėsmingas.

Tam tikro kompleksavimo įžvelgčiau ir „aukštojoje“ Donelaičio recepcijoje. Gražu, kai jį lyginame su Nyderlandų tapyba, tačiau kartais dingteli, kad, tarkim, Pieterio Brueghelio argumento prireikia, tarytum patys netikėtume savaiminiu Donelaičio reikšmingumu. Iš tiesų, panašumų nemaža, abu yra vadinamųjų žanrinių paveikslų meistrai, abu užgriebia tai, ką Friedrichas Engelsas vadino „kaimo idiotizmu“. Tačiau Brueghelis, piešdamas nerangius kūnus ir bukus veidus, vaizduoja kaimiečius kaip juokdarius, mažumėlę iš jų pasityčiodamas, o taip gali elgtis tik savo socialinį ir kultūrinį pranašumą jaučiantis miesto žmogus. Jam svetimas giluminis Donelaičio demokratizmas ir solidarumas su būrais, taip natūraliai išreiškiamas įvardžiu mes, jis visiškai nenusiteikęs aukštinti būrų darbo, sielotis dėl jų vargų ar ginti jų teisių. Šiuo pavyzdėliu noriu pasakyti, kad Donelaičio savitumo ir vertės nebūtina „pritraukti“ prie autoritetų, jo fone patys autoritetai nebeatrodo tokie vienareikšmiai ir monumentalūs.

3. Tokie reiškiniai iškyla kaip deterministiškai nepaaiškinami kolosai, čia dažnai veikia paradoksali logika, kurią permanė jau Pričkus: „Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; / O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.“ Štai iš kur idėją nukosėjo smarkusis modernistas Salys Šemerys (ir visas postmodernistinis reliatyvizmas), eilėraštyje „Reliatybė“ skelbęs:

Kibirkštis šviesos yra tamsybėj,

Yr’ gražumo dailė ir purvuos,

Rasim melo ir griežčiausioje teisybėj,

O kai kas ir aromatą smarvėje suuos.

Taip, gimti ir mirti talentas gali bet kur, tačiau jo išsiskleidimui, jo palaikymui ir įtvirtinimui, idant gyvenimas galėtų tęstis ir po mirties, reikalingos ir išorinės atramos, veiksmingas kultūrinis tinklas, socialinė sistema. Kaip moko Donelaičio atraminė knyga – Šventraštis, – laukiant svarbių įvykių reikia budėti, idant jie neužkluptų mūsų miegančių. Donelaitis pranešė apie mūsų buvimą kultūros pasauliui XVIII šimtmetyje, tačiau kol išsibudinome, prasikrapštėme akis, tas akis turėjo gerokai pabadyti aplinkinių tautų filologai ir kultūrininkai. O ir šiandien juk dar neturime nepriekaištingai parengtų akademinių Donelaičio raštų, jo dažnuminio žodyno, nėra kam profesionaliai įvertinti naujai į rusų kalbą Sergejaus Isajevo (Clandestinus) išverstų ir 2011 m. Karaliaučiuje išleistų „Metų“ bei pasakėčių. Manyčiau, kad kūrėjui palankiausias yra etninės (ir visokios kitos) kultūros orumas, o ne pasirodymas, kad mokame durnai pasitursint ir išdarinėt savo glūpas šūtkas.

4. Donelaičio laikų Prūsijos Kunigaikštystė nebuvo jau toks mažaraščių kraštas, o juk būrų poetas, šiaip ar taip, buvo Karaliaučiaus universiteto, tuometinės Europos mokslo švyturio, auklėtinis. Visuotinio raštingumo mitą paneigia augantis išmaniuosius telefonus maigančių beraščių, tarp jų ir diplomuotų, skaičius. Apie tai, taip pat apie genijų radimosi paradoksus jau kalbėjau. Apie civilizacijos nuovargį, persisotinimą, persirijimą ir kitas nešvankios mūsų gadynės šelmystes kalbėjo Donelaitis, su juo beprasmiška varžytis (profilaktikai siūlome atsiversti „Pasaką apie šūdvabalį“). Na, o grafomanų turbūt neišgaišintų nė apokaliptinis tvanas, jie vis tiek susisuktų gūžtą Nojaus laivo triume.

Donelaitis kalba ir dabar, tik su mūsų etine ir socialine klausa ne viskas yra gerai.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2013 m. Nr.8/9 (rugpjūtis-rugsėjis)

Šaltinis čia