Kviečiame į profesoriaus Vito Areškos atminimo valandą

Maloniai kviečiame dalyvauti renginyje „Profesoriaus Vito Areškos (1927-2019) atminimo valanda“, kuris vyks  šių metų gruodžio 10-ąją, antradienį, 17 val. VU Filologijos fakulteto K. Donelaičio auditorijoje.
Lietuvių literatūros katedra kviečia visus buvusius Profesoriaus kolegas, buvusius ir dabartinius studentus. Be ryškios ir spalvingos Vito Areškos asmenybės neįsivaizduojama lituanistika Vilniaus universitete sovietmečiu.

Prisiminimais apie Profesorių ir jo du dešimtmečius vadovautą Lietuvių literatūros katedrą dalinsis Viktorija Daujotytė, Eugenija Ulčinaitė, Kęstutis Urba, Regimantas Tamošaitis, kiti kolegos, doktorantai, studentai.

Iš Vito Areškos prisiminimų knygos:

„Nesutinku. Veda aukščiau –pas CK sekretorių Lionginą Šepetį. Agitacija vis kietesnė: komunistai eina ten, kur siunčia partija. Taškas.
[…]
1971 metų vasario 15 dieną aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro įsakymu buvau perkeltas į Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjo pareigas. Tai buvo tipiškas voliuntarizmo pavyzdys.
[…]
Gan ilgai galvojau, naktimis mąsčiau, kokią taktiką man pasirinkti, kokių principų laikytis. Buvo aišku, kad mano elgesys ir vieši pasisakymai turi demonstruoti neabejotiną lojalumą dominuojančiai ideologijai. Mano kalbų retorika, ritualiniai gestai, kai kurie paskelbti straipsniai tikrai galėjo sudaryti įspūdį, jog esu visiškai lojalus tuometiniam režimui. Bet, susidūrus su darbo universitete realybe, vis labiau kaupėsi erzinantys neatsakyti klausimai, maištingos emocijos. Tikro mokslo aplinkoje kitaip ir negalėjo atsitikti. […] Įvairių diktatūrų sąlygomis, o ypač esant žiauriai sovietinei diktatūrai, inteligentijai teko pasirinkti valenrodišką taktiką… Tai reiškė tarnauti priešui, kad galėtum tarnauti savo kraštui. Ši taktika man buvo artima. Mano veikla turėjo ir kitokių niuansų. Aš nutariau pasinaudoti savo charakterio įgimtomis savybėmis, paveldėtomis iš motinos giminės genų: nieko pernelyg nesureikšminti, rimtų problemų aptarimą sieti su humoru, suteikiant disputo galimybę.
[…]
Nuolat tikrinami, kontroliuojami ir traumuojami katedros dėstytojai turėjo pajusti didesnį pasitikėjimą savimi, laisviau kvėpuoti… Vadinasi, turėjo jausti katedros vedėjo pasitikėjimą, tvirtus jo pečius, už kurių būtų saugu ir komfortiška reikšti savo individualybę, būti nuoširdiems su studentais. Taigi ir pasirinkau šitokią savimi pasitikinčio, nieko nebijančio, tvirtai valdančio žmogaus pozą, nors baimės virpulį kartais ir jausdavau.“

/„Kumelė vardu Emilija. Prisiminimai ir apmąstymai“, 2007.
Katedrai autoriaus dovanota knyga su įrašu: „Lietuvių literatūros katedrai, mano antrajai gimtinei, linkėdamas kūrybinio entuziazmo. Vitas Areška“/

Vitas Areška 2011.05.12
Regimanto Tamošaičio nuotrauka