Kvietimas į kun. Alfonso Lipniūno atminimo vakarą

Alfonso Nykos-Niliūno ir Broniaus Krivicko šimtmečio metais prasminga prisiminti, paminėti, pagerbti ir kunigą Alfonsą Lipniūną, garsųjį Šv. Jonų bažnyčios pamokslininką, Vilniaus universiteto kapelioną, okupacijų metais globojusį būsimus žemininkus – universiteto studentus literatus.

Kunigo Alfonso Lipniūno (1905–1945) pamokslai pirmuoju bolševikmečiu ir karo metais į Vilniaus Šv. Jonų bažnyčią sutraukdavo tūkstančius. Buvęs drąsus eretiškų minčių skelbėjas, – prisimena profesorė Vanda Zaborskaitė. „Šventas kunigas, šventas žmogus“, – liudija poetas Kazys Bradūnas.

Kovo 29-ąją, penktadienį, 18 val. pirmąkart kun. Alfonso Lipniūno – legendinio Vilniaus universiteto kapeliono, Šv. Jonų ir Aušros Vartų pamokslininko, antisovietinio ir antinacinio rezistento, Štuthofo kalinio atminimą pagerbsime Vilniaus Šv Jonų bažnyčioje.

Pagaliau įgyvendinsime seną Panevėžio vyskupo emerito Jono Kaunecko ir profesoriaus Donato Stakišaičio idėją.

O paminėti Alfonsą Lipniūną jubiejiniais Broniaus Krivicko ir Alfonso Nykos-Niliūno metais verta ir prasminga: bolševikų ir nacių laikais jis buvo akademinio jaunimo ir kuriančios Vytauto Mačernio kartos, būsimųjų žemininkų, globėjas. Jų, Vilniaus universiteto studentų, eilėraščius skaitė iš sakyklos. Kviesdavosi jaunuosius literatus arbatos į savo butelį Aušros Vartų gatvėje…

Žmogaus pažeminimo ir nužmoginimo metais Alfonsas Lipniūnas, pasak buvusių studentų, per pamokslus vis primindavęs: „žmogau, koks esi didis ir koks brangus“. Taigi kartodavęs toje pačioje Vilniaus bažnyčioje dar XVII amžiuje Konstantino Sirvydo sakytus žodžius.

Kunigas Stasys Yla prisimena Štuthofo konclagerio draugo mirties dieną – 1945-ųjų kovo 28-ąją:
„Pasiėmiau Alfonso užrašus, parsinešiau į namus, ėmiau sklaidyti. <…> Atradau ir prieš metus paruoštą jo pamokslą (kaip tik Didžiajam Penktadieniui). Skaitau: ‘Aš kenčiu ir mirštu. Betgi aš prisikelsiu. Be mirties nėra prsikėlimo. Ir mes visi, ir tauta, kuri kenčia ir apmirusi, kelsis kaip pergalėtoja…’
– Geresnio pamokslo tavo, Alfonsai, laidotuvėms aš nepasakysiu, – galvojau. – Kalbėk apie prisikėlimą pats, nes jau turi teisę apie tai kalbėti. Aš jos dar neturiu… Ir visiems bus maloniau išgirsti tave kalbantį paskutinį kartą – iš karsto, su kamža ir stula, kaip šv. Jono bažnyčioj Vilniuje.“
/Stasys Yla, „Žvėrys ir žmonės“, 1951/

Kovo 29-osios vakarą Šv. Jonų bažnyčioje kalbės vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Vitalijus Kodis, renkantis medžiagą apie Alfonso Lipniūno gyvenimą, ir mudu su bičiuliu Gediminu Mikelaičiu. Kankliuos Skriaudžių kanklininkai, giedos Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos choras „Viva voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimondo Katino.

Visus nuoširdžiai kviečia Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra ir Lituanistų sambūris.
Kun. Lipniūnas_Kvietimas

Lipniūnas-koreg

Apie kun. A. Lipniūną:
VLE straipsnis Alfonsas Lipniūnas
Kun. Marius Talutis. Nors mūsų tebūtų ir truputis