Laimonas Inis. „Sveiks, svieteli margs“ (knygos „Aštuoni Kuršmarių vėjai“ ištrauka)

Pastaruosius kelis dešimtmečius rašytojas Laimonas Inis atkakliai renka, tyrinėja Žemaitijos, Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos mitologiją, tautosaką, papročius, stengdamasis geriau pažinti jų savitą, nepakartojamą, gyvą istorinę atmintį, žiniuonių ir gamtos dvasią. Netrukus pasirodysiančioje jo knygoje „Aštuoni Kuršmarių vėjai: Mažoji Lietuva, interpretacijos“ – pluoštas sakmių ir padavimų apie senuosius sembų, jotvingių, prūsų dievus, piliakalnius, kovas su kryžiuočiais, pilėnų ištvermę ir ryžtą ginant savo žemę, taip pat keliolika interpretacijų apie žymiausius Mažosios Lietuvos kultūros ir rašto veikėjus. Įvairių kataklizmų krečiamas kraštas vis dėlto išsaugojo savo nepakartojamą dvasią, istorinę atmintį, kultūros tradicijas.

L. Inis atidus kalbai, žodžiui, gamtai, vaizduodamas žmonių atkaklumą, pasiaukojimą ginant savo tikėjimą ir žemę, gyvais vaizdais bei įtaigiu žodžiu aukština meilės jėgą ir dvasios stiprybę. Šios sakmės, legendos, biografiniai etiudai – ne tik pamirštų įvykių priminimas, bet ir šiandieninio žmogaus netradicinis, kiek romantizuotas, kartais nostalgiškas žvilgsnis į tolimą praeitį, pagonišką pasaulėjautą, Mažosios Lietuvos istoriją ir kultūrą, bandymas praskleisti užmaršties uždangą bei parodyti nepaprastai turtingą, įdomią, iki šiol žavinčią protėvių žemę, magiją, pirmykštę filosofiją ir išminties galią.

Autoriui maloniai sutikus, dalijamės novelių ciklu apie pasaulietinės lietuvių literatūros pradininką Kristijoną Donelaitį.

 

Laimonas Inis

Sveiks, svieteli margs

(Ištrauka iš būsimos knygosAštuoni Kuršmarių vėjai“)

I

Kristijonas mėgo tas vakaro probrėkšmų gaubiamas valandas, kai miestelis, pailsęs nuo dienos darbų ir šurmulio, pamažu užmiega nakčiai, kai nutyla vežimų bilsmas ir arklių kanopų aidus tauškesys, medžiuose susigūžia šiaurryčių vėjas ir prie bažnyčios akmeninės tvoros pusiau nulūžusi didžioji pušis liaunasi girgždėjusi.

Tada jis neskubėdamas, lyg atlikdamas kokį ritualą, atsisėda prie vargonų ir truputį primerkęs akis ima groti. Per vargą juos sutvarkė – pats vienas, savo išmanymu ir savo jėgomis, ir kai vargonai skardžiais, širdį virpinančiais balsais suskambo pirmą kartą, žmonės tiesiog apmirė – tarsi tas stebuklingas garsas būtų sklidęs iš pačio dangaus ir skelbęs nepaprastą Dievo naujieną…

Pirštai patys bėgioja, intuityviai jausdami, ką daryti, jis negalvoja, ką groti – ta žinia ateina iš vidaus, iš pasąmonės, atgaivindama matytus vaizdus, žadindama nepatirtus jausmus. Žvakė blūsčioja, liepsnelė lyg gyva šokinėja, atsiliepdama į jo širdies tvinksnius ir dūdų gausmą.

Staiga jis pajunta – kažkas atėjo. Jis nemėgsta, kad trukdytų tomis šventomis vakaro kūrybos valandėlėmis. Atsigręžia, jau ketindamas tarti piktą žodį, bet susilaiko.

– Čia tu?

– Atsiprašau… – išgirsta tylų, truputį virpantį sujaudintą balselį. – Aš tik norėjau… pasiklausyti.

Kristijonas sutrinka ir pasimuisto ant kėdutės. Jam malonu girdėti tuos žodžius ir kažkodėl kiek baugu.

– Gerai, gerai, Ana Regina… – aprimęs teištaria ir vėl, palinkęs prie vargonų, bando susikaupti. Pirštai kažkokie sustingę, o melodija, rodos, nebe tokia iškilminga ir pakili. Širdis labiau dunksi. Taip visuomet, kai patiria jausmų antplūdį – iš miško šnaresio, iš senovės istorijos aido, net iš neužmatomų paslaptingų dangaus aukštybių…

Šį kartą viskas kitaip.

Jis užpučia žvakę ir tyliai sako:

– Einam, Ana Regina.

– Bet lauke lyja…

– Tegu. Einam.

Jie sustoja prieduryje. Atokiau vienas nuo kito, tarsi bijodami netyčia susiliesti. Lietus jau liovėsi ir pro debesų skiautes spingsi mėnesio ragas. Tik nuo pušies spyglių, nuo stogo skambėdami krenta dideli lašai. Tik-tak, tik-tak, tik-tak… Tarsi laikrodžio rodyklių spragsėjimas, tarsi laiko žingsniai…

– Ana Regina, aš jau baigiu mokslus ir rudenį pradėsiu klebonauti Tolminkiemyje. Ar važiuosi su manimi?

– Su tavimi?.. – sutrinka moteris, buvusio mokyklos vedėjo našlė, Geldapės teisėjo Olefanto duktė, kurią jau pažinojo ne vienerius metus. – Bet ar?..

Tikriausiai ji norėjo paklausti, kas labiausiai rūpėjo širdžiai, bet Kristijonas, neleisdamas jai atsikvėpti, vėl atkakliai reikalavo atsakymo:

– Ar važiuosi?

Tik-tak, tik-tak, tik-tak… – vis labiau įsismarkaudami skamba lašai.

II

Tai bent vasaros puikumėlis gražumėlis! Eitum Romintos girios takeliais ir džiaugtumeis pro pušų šakų raizgalynę prasimušančia saulele, savo žėrinčiu ratu riedančia išgairintu dangumi. Ką gegutė iškukavo, ką lakštingala išsuokė ir ką vieversiai poromis danguje ir laukuose žaisdami trrrliii ištreliavo – tai jau baigės.

Pats laikas būtų dalgius provyt ir bėgt suvalyt vasarojų. Pupos pernokusios, žirniai jau susiraukę iš anksčių pradeda byrėti. Ar ne griekas, kad ant lauko tur išsigvildyt? Šieną, į kupetas palaukėj sukrautą, bet neparvežtą, lietūs permerks, ir po naudos… Prabėgo tos dienos, kai darbas darbą vijo, girią ir laukus ošino dainos. Dabar giltinė aplinkui ratus suka, vien skausmai vargina vargšus bėdžius. Ak šlovingas Dieve, kada palengvinsi mūsų dalią?

Jau ne pirmą dieną Kristijonas pavargusiais žingsniais girios patalą mina. Iki Juodupės, Blindės, iki Kiautų ežero ir kitų mėlynėlių, kartais išbaidydamas kokį tingiai krūpštinantį briedį ar elnią, o sturlukai dažnai iš po kojų į artimiausius krūmus nusikakina slėptis. Graži, didingai ošianti, šventa Romintos giria, kiek čia puikumo, ramybės ir palaimos rastų, jeigu… Ką sutikęs, pakalbina, vaikų galveles tėviškai paglosto. Dievas susimylės, susimylės, įtikinėja, neilgai čia slapstysimės…

Ką kitą jis gali pasakyti? Tas baisusis karas*, kuris lyg ir iš netyčių užklupo, visu novyja. Štai jau rusai užėmė Rytų Prūsiją ir kaip maras artėja. Tik Romintoje gal ras saugesnę priebėgą? Pasislėps nuo tos pragaišties, iškentės, gal išliks, o paskui ir vėl į savo namelius sugrįš. Taip mano ir tiki tolminkiemiečiai ir visų aplinkinių kaimų, sodybų žmonės.

Ir Kristijonas taip pat. Ne vieną naktį akių sumerkti negalėjęs, riedančias ašaras košte perkošęs, jis neišleido vienų savo parapijiečių. Jeigu jie taip, tai ir jis kartu.

Girios retymėje stabteli, pakelia žilą galvą, žiūri į pušų ir ąžuolų neramiai siūbuojančias viršūnes, klausosi tylaus palaimingo jų ošimo. Tokią dieną – 9 post triniatis – devintąjį sekmadienį po trejybės – turėtų skambėti bažnyčių varpai, o garsiausiai tai Tolminkiemio, su Dievo pagalba jo paties aukštai į bokštą iškeltas… tyla, vien tyla… Tik šnara medžių lapai ir spragsi saulės išdeginti žolės stagarai…

Pagiry vėl stabteli ir pasitrina kiek primerktas, jau nebe taip gerai reginčias akis. Kas gi ten dedasi? – nusidyvija. Prie jėgerio namelio jau tripena nemažas žmonių būrelis, o vis dar vienas po kito iš visų pakraščių atstypena. Mergos dryžuotais ir languotais sijonais apsitempusios ir pagal vokišką madą siūtus kedelaičius, kurie Kristijonui nepatinka ir jis peikia tą apdarą, bet mada ir Tolminkiemyje mada – nieko nepadarysi. O kitos ir šilkinį marginį pagavusios, nuo kairiojo peties iki pat kulnų nukarusį, dešinę ranką nepridengtą palikusios, pasirodydamos vis juosmenį suveržusį dirželį tampo… Augusios dar kykus po senovei ant galvų užsidėjusios, o vienas kitas bernas net baltus marškinius apsivilkęs. Sẽniai, įsispyrę į liepų karnų persekas, pašaliau sustoję pypkiuoja, linksmas istorijas porina, kad net velniai ant liežuvių šokinėja. Lazdom pasiramsčiuodami, atraišėja, nors kojas sunkiai primina. Užkrimto kas ką turėjo – grucės, nedarytų barščių ar kokį plycką pakepinę ir savo trupinius sukramtę, suėjo.

Kristijonas, visą tą šurmulį regėdamas, šypteli ir jau sparčiau pėdina. Karštai visus kvietė – sueikim, pasimelskim, paprašykim Dievo malonės, kartu poterį sukalbėkim. Bet nemanė, kad taip anksti susirinks.

Kas su kepure buvo, bemat ją nuo galvos nuplėšia, kas naujienas malė, prityla, mergiščios, tarsi ko susigėdusios, skaisčiai išrausta, o moteriškės, prie tako sustojusios, siekia kunigėlio rankos pabučiuoti.

– Nereikia, nereikia… – lyg ir ginasi Kristijonas, bet viena vis tiek spėja pakštelėti.

Kristijonas pamatė, kad jėgerio namelyje, kur maloningasis girios prižiūrėtojas Bertoldas jį priėmė pagyventi, visi netilps. Paliks duris atviras, pats išeis į prieangį – kad arčiau visų būtų.**

Neilgai tvarkosi, o kai susiruošia, Dievo žodžiu visus pasveikina ir kryžiumi palaimina. „Sveiks, svieteli margs!“ – norėjo pasakyti, bet tuoj susigriebia, kad tokie žodžiai pradžiai netinka. Jo burna ir širdis pilna ir kitų, iš Šventojo Rašto paimtų, paties akimoju sugalvotų, tinkamų tai šventai dienai. Nors dažnokai į pamokslą savo eiles įterpdavo, iš tų pamažėl rašomų idilių, kaip pats sako, apie pavasario, vasaros darbus, apie vargšus būrus, jų susigalvotas pramogas ir gyvenimą, nepamiršdamas pabarti, pamokyti visokius nedorėlius bei pagirti vėžlyvuosius, ir nors minėdavo Krizą, Dočį, Pričkų ar ką kitą, parapijonys bemat atsekdavo, apie kurį kaimyną kunigėlis kalba.

– Tegu Viešpats Dievas suteikia malonę, kad ir šie metai, po visų karonių, būtų laimingi…

Ir užveda giesmę:

– Čėsę tvano ir giedros…

Moterėlės iš karto pritaria, vyrai nelabai, nors giedojo jau ne kartą ir turėjo atsiminti. Tą giesmę Kristijonas gavo iš savo bičiulio Valtarkiemio kunigo Merkelio Švobos, turbūt pačio geriausio Kristijonui žinomo poeto, į kurį ir pats nori lygiuotis.

O po tos giesmės pradeda ir kitą, irgi Merkelio Švobos sukurtą. Kristijonas melodiją jai pritaikė, ilgai savo pagamintu pianinu skambindamas.

Mieliausias Dieve, mes tave

per Jėzų Kristų meldžiame…

nuo karo, maro, bado mus

apsaugok biednus varguolius…

Giesmė ilga, graudžiais žodžiais apraudanti tą sunkų laiką.

Kunigas Kristijonas ir pats atgyja pamatęs, kaip po pamaldų pažvalėję, jau geresnio ūpo ir tvirtesnio tikėjimo skirstosi žmonės.

Vienintelė lieka Ana Katerina. Kaip stovėjo po liepa, prie širdies prispaudusi skarele apgaubtą mergikę, taip ir liko stypsoti. Vaikas kelis kartus suinkščia, lyg ir paverkti įsimanęs, bet motina moka čiūčiuodama ir sūpuodama ant rankų nuraminti.

Kristijonas prieina prie jos

– Kaip tu?

– Gerai, kunige… – bijodama pažvelgti, virpančiu balsu atsako.

– Ar jis negrįžo? – kunigas turi galvoje tą Georgą, vaikį palaidūną, suviliojusį Aną Kateriną, žadėjusį ją vesti, o kai pamatė merginą padėty esančią, išdūmė neatsigręždamas…

– Ir nebegrįš… – sielvartas stingdo Anos Katerinos lūpas, ji jau ne kartą atgailavo dėl savo poelgio ir kunigas, iš pradžių ją smerkęs, pajunta gailestį apgautai merginai.

– Kunige, aš noriu… ją pakrikštyti. Ar susimylėtumėt?.. Savo vardą jai duosiu…

Kunigas Kristijonas nejučia kilsteli akis į dangų. Dieve, aš turiu tai padaryti, nors ši moteris ir… Bet juk mergaitė nekalta.

– Užeikim į namelį, – tepasako kunigas ir pirmas žengia per slenkstį.

*Turimas omenyje Septynerių metų (1756–1763) karas, kilęs dėl Prūsijos ir Austrijos konfrontacijos.

** Pamaldos atlaikytos 1757 m. rugpjūčio 10 d. Apie tai K. Donelaitis įrašo Krikšto metrikų knygoje.

III

Šitos gromatos, mielas Broli Pilypai Rugy, aš niekada neparašiau, o jeigu ir būčiau parašęs, Tu jau nebebūtum turėjęs dvasios jos perskaityti. Bet to aš ir nesiekiau ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Tu nepaliaujamai, kad ir ką beveikčiau ar daryčiau, mano galvoje, ir vis tarsi kalbuosi su Tavimi kaip su brangiu išmintingu žmogumi. Juk mus siejo ne tik bendras darbas Dievo garbei, bet ir mielas lietuviškas žodis, ir žemelė, kad ir nualinta, kartais paniekinta ir pakeikiama, bet savo gėrio ir slaptingo grožio negailinti.

Štai prieš mane baltas popieriaus lapas, ir jeigu rašyčiau, pradėčiau nuo mūsų nepamirštamų susitikimų ir nepabaigiamų pasišnekučiavimų. Tolminkiemis ir Valtarkiemis, galima sakyti, glaudžiasi vienas prie kito, iš vieno, ranką ištiesę, gali kitą pasiekti, ir man čia gera, kaip, manau, ir Tau, žinant kelią per žolynais linguojančias pievas, javais banguojančius laukus, pro kuplius medliepius ir lapų lapeliais šnarančias biržes – man pas Tave, o Tau – pas mane.

Negaliu suturėti džiaugsmo prisiminęs gražią Tavo šeimyną, lyg liepas nuaugusias dvi dukreles, kurios, mažos būdamos, nesibodėdavo pasėdėti ant mano kelių, ir visus tris berniukus, tuos vikrius padykėlius, kaip diena nuo nakties besiskiriančius vienas nuo kito. Vyriausiasis, tas galvočius Povilas, galima sakyti, pasuko Tavo išmintu keliu, dabar jau žinomas Karaliaučiaus mokslininkas. Kristupas irgi Tavo pėdom, tik kitom, – gerbiamas protestantų dvasininkas. O štai Teofilis… jauniausias, pagrandukas, kaip žmonės sako, bet tikras bostras ir neviežlybai elgiasi.

Atleisk man, mielas dvasios broli, nors ir skaudančia širdimi, kalbėsiu atvirai – jis, tas Tavo išpopintas vaikelis, mane graužte graužia ir vieną dieną turbūt galutinai sugrauš – visu kūnu ir dvasia, tai jaučiu. Kad ir kaip skaudu tėvui būtų girdėti apie vaiką negerą žodį, bet jau man prabočyk – neištveriu neatvėręs savo kraujuojančios širdies. Ir visai neužsiminčiau apie jokį laišką po ilgos ir gražios mudviejų bičiulystės, bet neišgaliu nuoskaudos ir bėdos savy užspausti. Sakoma – obuolys nuo obels toli nenurieda. O štai ėmė ir nuriedėjo.

Tu žinai apie mane viską, kaip Tolminkiemyje atsiradau ir ką veikiu. Paraginai mane rašyti lietuviškai ir už tą paskatinimą esu Tau be galo dėkingas. Kaip ir Tu, pradėjau nuo giesmelių, o paskui užsimaniau imtis pasakėčių. Tu sukai mokslo keliu ir Tau rūpėjo žodynai, Biblijos vertimas, kaimiečių dainuojamos dainos. Tau daug kas rūpėjo ir pasiaukojai tiems dalykams. Aš panirau į idilių rašymą. Būrai, mano mielieji būrai, tokie nuolankūs ir patvirkę, tokie nuoširdūs ir pikti, tokie… Et, ne apie tai man Tau pasakoti. Dabar negaliu paimti plunksnos ir griebtis kitų darbų dėl to Tavo Teofilio! Nepyk, jei vienas kitas piktas žodis išsprūs iš mano lūpų ir užguls tėvo ausį.

Viskas man ėjosi gerai. Daug valandų praleidau sode, viską davatniai sutvarkiau, skiepijau, akiavau, sodinau, padariau fortepijoną, barometrus, du pianinus, termometrus, pastorių našlių namų statyba, kol amtmonas buvo Beringas. Amžiną jam atilsį… O tada lyg piktoji dvasia apsireiškė jo žentas, Tavo Teofilis…

Kad suprastum, kodėl mes nebetelpam vienam kely ir vienoj žemėj, turiu grįžti kiek atgal.

Tolminkiemio precentorius Šperberis, su kuriuo kažkada viename kambaryje gyvenome Akademijoje, senojoje Collegio Albertino, ir valgėme kaip neturtingi studentai bendroje valgykloje***, taigi, kai Šperberis mane vežė iš Stalupėnų, kur dirbau kantoriumi, ir pasiekėme Tolminkiemio sieną, jis parodė man Tolminkiemio laukus ir Balupėnų pusės rėžius… žemės plotą, skirtą bendrajai galvijų ganyklai. Šiai bendrajai ganyklai priklausė ir gerokas plotas krūmų į Kubilėlių pusę. Visas kaimas, taip pat ir klebonas, ten nekliudomai ganė savo gyvulius. Tai va, ilgą laiką visi gyveno taikoje, kol Beringo įpėdinis, tas Tavasis Teofilis, tą ganyklą iš kaimo atėmė ir visą apkasė grioviais. O kai  prasidėjo dvaro separacija, Teofilis visai suįžūlėjo. Visuomet buvau klusnus Karališkosios didenybės valdinys ir toks noriu būti, bet… amtmonas Teofilis Ruigys niekada nesilaikė žodžio, darė ką sumanęs ir laikė save visagalinčiu. Negana, kad pasisavino dalį žemės link Stalupėnų, mano žemę padalino grioviais. Jis atėmė daugiau kaip du ūbus kaimo žemės, apbranyti sugalvojęs, puolė lyg apakęs, pagrobė kaimynų gyvulius ir reikalavo tokio išpirkimo, koks atėjo į galvą. Ar aš galėjau tylėti? Prasidėjo nepabaigiamos pjautynės, raštų rašymas Gumbinės karo ir domenų rūmams, žemių matavimai, teismai… O šitas be sąžinės žmogus… šitas niekšas, šitas dukart pragaro ir velnio vaikas… tikras smirčius, visą laiką prieš mane veikė, trokšdamas padaryti nelaimingą… Šitas žmonių giminės atmata… O juk kažkada, kai savo bingį apžergęs atjojo, kai savo namuose jį maloniai nusiėmęs kepurę priėmiau ir dar čėsnį norėjau ištaisyti, nes juk buvo garbingojo Beringo žentas… Teismo kolegija, matininkas ir p. fon ekonomijos komisaras – visi pūtė į vieną dūdą ir aš visiškai vienas turėjau gintis.

O teisingasis Dieve!

Visiškai nesugriaunamais argumentais Gumbinės rūmams aš parašiau, kad amtmonas Ruigys kėsinasi į mūsų duoną ir savo sugalvotu projektu tikisi pagaliau įbrukti mums elgetos lazdą.

Ak, ilga mūsų tarpusavio kova ir man jėgos jau visai senka.

Aš čia papasakojau mažą dalį to, ką pergyvenau ir patyriau. Tą laiką, kurį sugaišau imdamasis su Tavo sūneliu, galėjau protingai panaudoti kad ir barometrų darymui, muzikavimui, pagaliau, sodui, parapijos mokykloms ir lietuvybei. Aš dažnai turėjau panaudoti Samsono jėgą, vengdamas skandalų, ir vis dėlto kartais norėdavau pasiduoti, bet taip niekados neatsitiko. O mano jėgos vis silpsta ir silpsta… Ar mano įpėdinis, kuris po manęs dirbs Tolminkiemyje, bus toks tvirtas kaip aš ir nesiklonios? Juk iš visų jėgų bylinėjausi – ne dėl savo asmeninės naudos, o bažnyčios ir savo įpėdinio labui.

Atleisk man, dvasios Broli, kad per ilgus metus susikaupusią skaudžią nuoskaudą Tau išguldžiau. Kam kitam galėjau?

Štai dar tiesiu virpančią ranką į Valtarkiemio pusę… Atleisk man už piktus žodžius, kuriuos pasakiau apie tavo jaunylį Teofilį. Vis dėlto kartais obuolys toli nuo obels nurieda.

Džiaugiuosi tik vienu – Dievas man kantrus.

*** Kursyvu išskirti K. Donelaičio laiškų ir raštų fragmentai.

IV

Vėl buvo atvažiavęs jaunasis Jordanas. Ana Regina seniai įprato taip jį vadinti, taip ir vadina. Kaip visuomet pasitempęs, išlakus, mandagus. Pagal vokišką madą pabučiavo jos ranką – Ana Regina dažnai susigėsta, nuo darbų rankelė susiraukšlėjusi, pavargę sąnariai išsišovę… Bet malonu. Kiti Kristijono bičiuliai tik iš tolo linkteli ir ją pamiršta, o jaunasis Jordanas…

Paprastai ji glūdi tolėliau, kamputyje, o dažniausiai kitame kambaryje ir, ausis pastačiusi, galvelę pakreipusi klausosi, ką vyrai šneka. Šį kartą kalba jiems nesimezgė. Ana Regina puikiai žino, kodėl. Kristijonas, nors ir nesisako, gerokai pavargo. Nuo nepabaigiamų darbų, nuo visokiausių rūpesčių. Žinoma, neišsiduoda. Nori po senovei atrodyti žvalus, energingas, bet… pastaruoju metu…

Kaip viskas Tolminkiemyje pasikeitė jo pastangomis ir rūpesčiu! Parapijonys juo patenkinti, tik tie suvokietėję vis burčija…

Jis dirba didelius darbus, kuria gražius daiktus ir kartais pamiršta mane – Anai Reginai skaudžiai baksteli širdį. O gal aš esu tik daiktas, bet dar gana sveikas, kurio nereikia remontuoti?

O jis gyvas tik tada, kai kažką taiso, kuria, moko… Paslaptingas jo dvasinis pasaulis, ir koks stiprus jo ryšys su dangumi ir žeme, kurioje gyvena.

Bet man smagu matyti jį tokį, prisipažįsta Ana Regina ir pati sau nusišypso. Štai jau prabėgo 43 bendro gyvenimo metai… Ar jį pažinau? Gal… O gal ir ne. Man nieko netrūksta, gal tik didesnės atidos, apgailestauja. Ar vedė ją iš meilės, ar iš pasigailėjimo? O gal tokia buvo jo moralinė nuostata – padėti našlei? Šito niekada neklausė. Gal ir gerai, kad neklausė. Rytais žiūri į saulę, o vakarais į temstantį dangų ir tikisi sulauksianti atsakymo.

Dažnai žvilgčioja į jo veidą, tokį rimtą, susikaupusį – kitiems atrodo paniuręs, o jai gražus. Jo akys įvairiaspalvės, keičiasi nuo saulės, žvakės šviesos, nuotaikos. Blyksi, juokiasi, vilioja. Žiūrint į jį, apima palaiminga ramybė.

Dabar, priėjusi prie pat durų, klausosi, kas dedasi jo kambaryje. Tyla… Pro plyšį regi ramiai degančią žvakę. Aprimsta.

Bet neilgam. Vėl prieina prie durų. Per ilgai tęsiasi toji kraupi tyla…

Ji praveria duris…

Tik-tak, tik-tak, tik-tak…

Iš kur tas garsas? Juk lauke nelyja. Ir laikrodis kiek jau metų neprisuktas kabo ant sienos.

Ir išsigandusi Ana Regina suvokia: tai jo laikas, vasario dangaus nušviestas, nueina tyliais žingsneliais: tik-tak, tik-tak, tik-tak…

Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. Lazdynėliuose, netoli Gumbinės (dabar Gusevas), mirė 1780 m. Tolminkiemyje (dabar Čistyje prudy), pasaulietinės lietuvių literatūros pradininkas. Kilęs iš laisvųjų valstiečių. Baigė Karaliaučiaus universiteto evangelikų liuteronų teologijos fakultetą, dirbo Stalupėnų (dabar Nesterovas) mokyklos kantoriumi, mokyklos rektoriumi, nuo 1743 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Tolminkiemio klebonas. Čia pastatė naują mokyklą, kunigų našlių namus, perstatė mūrinę bažnyčią. Parašė poemą „Metai“ (1765–1775), pasakėčių, kūrė muziką, kompozicijas, dirbo klavyrus, barometrus, mikroskopus, veisė sodą. „Metus“ paruošė spaudai, išvertė į vokiečių kalbą ir 1818 m. išleido Liudvikas Rėza. Septynerių metų (1756–1763) karo metu K. Donelaitis kurį laiką gyveno Romintos girioje, laikė mišias, krikštijo vaikus, tuokė. Dėl bažnyčios žemės ir separacijos konfliktavo ir teisėsi su amtmonu Teofiliu Ruigiu, savo bičiulio Pilypo Ruigio sūnumi.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Kauno RS