Laura Laurušaitė: „Vidinis latviškumas irgi apraizgęs mano kasdienybę kaip neregimas tinklas“

Mokslininkė ir vertėja Laura Laurušaitė šiais metais apdovanota Metų vertėjo krėslo premija už Noros Ikstenos romano „Motinos pienas“ vertimą. Nardanti latvių literatūros kontekstuose kaip žuvis vandenyje, L. Laurušaitė sutiko pasikalbėti apie artimą tolimą šalį Latviją ir kalbos jausmą.

Ką reiškė augti literatų šeimoje? Įsivaizduoju didžiules knygų lentynas namuose, tėvų ir senelių pokalbius ne apie dailylentes ar makaronų sriubą, o apie kultūros aktualijas… Įdomu, kaip atrodė Jūsų, merginos iš intelektualios aplinkos, susidūrimai su turbūt visai nepoetiška tų laikų gariūnmečio kasdienybe?

Intelektualų gyvenimas tikrai nebūna intelektualus 24 valandas per parą ir romantikos jame mažiau, negu atrodo. Anais laikais, kai nieko negalėjai gauti, buvo labai daug buities, ir kasdienybė buvo kūryba. Net ir knygų lentynos per visą sieną buvo sumeistrautos mano tėvo rankomis, o iš kultūros rutinos prisimenu šeštadienių rytais prie kavos skaitomus kultūros savaitraščius, visame bute paskleistas tėvo katalogines korteles, nuolatinį rašomosios mašinėlės taukšėjimą. Ta kasdienybės muzika negalėjo nepalikti pėdsako. Tikrai užaugau tarp knygų – ir pas senelius, kur praleidau didžiąją dalį vaikystės, ir tėvų namuose buvo sukauptos didžiulės bibliotekos, tėvas ilgą laiką dirbo LLTI mokslinės bibliotekos vedėju. Vasarodama kaime lietuvių mokytojos džiaugsmui perskaitydavau po 30–40 knygų.

Dabar gyvenu senelių bute, miegu kambary, kur stovėjo senelio darbo stalas, prie kurio jis parašė nemažai savo kritinių ir grožinių tekstų. Tokie sutapimai gal ir nieko nereiškia, bet man atrodo simboliški. Jausdama giminės sienų apsaugą niekada nesu vieniša. Man atrodo, iš protėvių galima paveldėti ne tik nosies formą, ūgį ar plaukų spalvą, bet ir, pavyzdžiui, kalbos jausmą arba estetinę intuiciją, vėliau tai lyg nematomas magnetas mane nukreipė humanitarine trajektorija.

O susidūrimai su gariūnmečio kasdienybe kaip tik buvo gana poetiški, labiau primenantys Kmitos romano „Pietinia kronikas“ bravūrišką dvasią, o ne kažkokią brutalią filologą žlugdančią konfrontaciją. Greta savo piešinių klijavau ant sienos muzikos grupių plakatus, greta klasikos pradėjau skaityti „Panelę“ ir žaisti pirmuosius kompiuterinius žaidimus, į pasimatymus ir į mokyklą ėjau su treningais arba tuomet madingais languotais sportiniais marškiniais, ir viskas kažkaip organiškai derėjo.

Kodėl pasirinkote baltistikos studijas, o ne, tarkim, egzotišką kinų ar arabų kalbą?

Jūsų klausime prasimuša gajus visuomenės stereotipas – latvių kalba pernelyg panaši į lietuvių, maža, neegzotiška ir todėl neverta dėmesio, palyginti su didelių ir tolimų šalių kalbomis. Taip jau yra, visada dairomės toli už horizonto, o to, kas akiplotyje, esame linkę nepastebėti arba dar blogiau – nuvertinti. Stojau į lituanistiką, nes norėjau tęsti tai, kas tapo savasties dalimi stebint tėvus, senelius, perimti jų įdirbį, bibliotekas. Filologija visada viliojo kūrybingumu ir galimybe išvengti klampios rutinos. O baltistikos specialiai nesirinkau, ji pati mane pasirinko. Tais metais, kai įstojau, latvistika buvo gretutinė lituanistikos disciplina – geriausiems kurso studentams buvo siūloma papildomai studijuoti latvių kalbą ir kultūrą. Tada patekau į latvių įtakos lauką, o likti jame apsisprendžiau dėl to, kad buvo smalsu ne tik pačiai pažinti, bet ir kitus supažindinti. Latvija, latvių nacionalinis charakteris didžiajai daliai lietuvių tebėra terra incognita. Vadiname vieni kitus broliukais, o ką vieni apie kitus žinom? „Savi svetimieji“ – kaip yra pasakęs mano kolega Vigmantas Butkus.

Esate minėjusi, kad latviai moka geriau regzti siužetą, racionaliai konstruoti nuoseklų ir įtraukiantį naratyvą. Kodėl jiems sekasi geriau nei mums? Juk mūsų socialinis ir istorinis pagrindas gana panašus…

Panašu tik tai, kad daugelį šimtmečių abi tautos egzistavo po svetimųjų padu, bet latvius formavo vokiečiai, o mūsų mentalitetą – daugiau lenkiškas (t. y. slaviškas) substratas. Priežasčių čia visas kompleksas – labiau struktūruojančios vokiečių ir protestantizmo įtakos, stipresnė ir ankstesnė latvių literatūros tradicija, Rygos kaip kultūrinio metropolio įtaka, lėmusi, kad latvių literatūrą anksčiau pasiekė pasaulinės srovės.

Kalbėti apie prancūzišką ar itališką gyvenimo būdą gana įprasta, tačiau tenka gerokai pasukti galvą, kai mąstau apie latvišką variantą. Tad kiek ir kokios latviškos kultūros yra Jūsų kasdienybėje?

Tikrai sunku išgryninti latviško gyvenimo būdo apibrėžimą, matyt, per ilgai latviai buvo kitų tautų pagrandukai, kaip gražiai yra pasakęs vienas latvių istorikas. O išsilaisvinę puolė mėgdžioti kitus. Kaip latvofilė tam nepritariu. Čia jau tautos savigarbos klausimas – į kitus dairomasi, kai trūksta pasitikėjimo savimi.

Bet pastaruoju metu pastebiu ir teigiamų poslinkių – latviai vis labiau gręžiasi į istoriją, bando perprasti nacijos traumas, suvokti ir rekonstruoti latviškumo esmę, jo istorines modifikacijas. Čia verta prisiminti istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“, reflektuojančią ir iš dalies istoriniais pasakojimais pagrindžiančią tautos menkinimosi impulsus.

Kalbant apie latviškumą, dar noriu paminėti fenomenalią Latvijos reprezentacinę kampaniją Londono knygų mugėje 2018 m. – latviai prisistatė kaip introvertų tauta, orientuota į vidines patirtis ir mėgstanti skaityti. Buvo sukurti marškinėliai, ženkliukai, lankstinukai. Ir nors knygų mugė seniai baigėsi, svarbesnių įvykių proga iki šiol socialinėse medijose pasirodo #iamintrovert karikatūros. Akivaizdu, kad latviai už mus konceptualesni, mažiau emocingi, kaip yra sakęs Latvijos universiteto Lituanistikos centro vadovas Edmundas Trumpa: „Latvius išgelbės šalti nervai ir santūri laikysena“.

Kai klausiat apie latvišką gyvenimo būdą, turbūt turit galvoje ne marškinėlius su latviškais motyvais, latviško balzamo lašą mano popietinėje arbatoje ar priklausymą latviškoms FB grupėms, nors ir tai turbūt yra tam tikri išorinės latvofilijos elementai. Vidinis latviškumas irgi apraizgęs mano kasdienybę kaip neregimas tinklas, bet jį sunkiau apčiuopti ir įvardyti. Latvių kalba ir literatūra yra mano, kaip vertėjos ir literatūrologės, kasdienybės ingredientas. Svarbi latviško gyvenimo dalis yra ir latvių kultūros pernešimas – iki šiol daugiausia per vertimus, mokslinius ir mokslo populiarinimo tekstus, o nuo kitų metų pradėsiu skaityti latvių literatūros kursą Vilniaus universiteto magistrantams.

Latvių literatūra ilgą laiką buvo tapatinama su vargdienių ir purvabridžių literatūra, kiek žinau, ir Latvijoj vyko diskusijos dėl klasikinių literatūros kūrinių aktualumo šiuolaikiniam moksleiviui. Latvių literatūroje įžvelgiu dvi kontrastuojančias tonacijas – viena vertus, jai būdinga tai, ką latviai vadina smeldzīgs – skaudžiai gelianti, persmelkianti (tai ryšku Ingos Abelės, Noros Ikstenos, Andros Manfeldės, Maros Zalytės kūriniuose), kita vertus – gebėjimas į situaciją žvelgti per ironišką ir humoristinį atstumą (galima minėti Laimą Muktupavelą, Marį Bėrzinį, Vilį Lacytį, Otto Uozuolą). Ir #iamintrovert kampanija iš dalies koduoja šias charakteristikas – pripažindami savo introvertiškumą kaip integralią nacionalinio charakterio savybę, latviai sykiu sėkmingai jį „įdarbina“ patys iš savęs pasijuokdami. Man atrodo, apibendrinant tiktų ir latvių tautai (gyvenimo būdui) priskirti šiuos bruožus.

Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ ne tik atgaivino skaitytojų domėjimąsi latvių literatūra, bet ir už vertimą pelnė Jums prestižinį Metų vertėjo krėslą. Savo feisbuko burbule apie šią knygą skaičiau ir liaupsių, ir kritikos. Kaip manote, kodėl kaip tik šis romanas atnešė Ikstenai pasaulinę šlovę? Ar jo populiarumas gali būti lyginamas su Kristinos Sabaliauskaitės fenomenaliu populiarumu Lietuvoje?

Ikstenos romanas talentingai supintas iš asmeninės patirties atodangų ir gebėjimo jausti literatūros pulsą, orientuotis į skaitytoją. Be kurio nors vieno iš šių esminių ingredientų ji nebūtų buvusi tokia populiari.

Dar iki šiol gaunu skaitytojų padėkų, kad išverčiau šitą knygą. Daugiausia kritikos ji sulaukė dėl to, kad yra schematiškai sukonstruota, daug kur pernelyg sutirštintos spalvos, gan paprasta stilistinė raiška. Bet tai ir buvo jos sėkmės raktu užsienyje.

Patikslinsiu – romanas ne atgaivino, o iš esmės sukūrė susidomėjimą latvių literatūra. Paklaustas apie latvių rašytojus, eilinis skaitytojas nebent prisimintų Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentą“, gal išlementų Rainį ar kokį sovietmečio korifėjų . Paradoksalu, kad su latviais aktyviausi ryšiai buvo sovietmečiu, tą liudija ir gausūs rašytojų kontaktai, ir verčiamos literatūros kiekiai. Nepriklausomybės metais kiekviena šalis ir literatūra buvo užsiėmusi savasties paieškomis, kultūros arena persikėlė į spaudą. Be to, grįžo egzode kurta kūryba, bandėm įsisavinti iki tol draustus Vakarų autorius, tad domėtis kaimynais išvis nebuvo kada.

Skirtingesnes autores nei Sabaliauskaitė ir Ikstena – ir stilistika, ir laikysena – turbūt sunku įsivaizduoti, tad lyginti nebūtų korektiška. Apskritai vengiu gretinti sėkmės istorijas, nes turbūt nėra vienos sėkmės formulės. Skirtingą Ikstenos ir Sabaliauskaitės recepciją rodo ir jau minėta Londono knygų mugė, kur abi lankėsi kaip Lietuvos ir Latvijos atstovės. Ikstena absoliučiai visur sulaukė rezonanso, pakerėjo publiką net Japonijoj, nes ji imponuoja užsieniui savo egzotika – specifinėmis mūsų regionui sovietmečio patirtimis, o sykiu bendražmogiška motinystės, gimdymo, gimimo, istorinės ir psichinės moters traumos tematika. O Sabaliauskaitės istorinė kūryba nesudomino britų ar kitų didžiųjų literatūrų, nes jie seniai turi panašaus tipo naratyvų – turiu galvoje istorinę prozą, daugiažodį „barokinį“ pasakojimą.

Ar turite savo mėgstamiausią kalbos redaktorę? Koks jūsų santykis su redaktoriais apskritai?

Visada į redagavimą žiūrėjau kaip į būtinąjį leidybos proceso etapą. Kalbant apie santykį, sveikiausias yra bendradarbiavimo, diskusinis ryšys, nes tik ieškant kompromiso galima pasiekti optimalų rezultatą.

Ypač gera sinergija užsimezgė su Brone Balčiene – vertinu ir gerbiu ją kaip profesionalų lygos, „senosios“ redaktorių mokyklos atstovę, o ji savo ruožtu džiaugėsi, kad su mano vertimu nebuvo daug darbo. Sulaukti tokio komplimento – geriausias paskatinimas vertėjui! Be to, tai buvo tas idealus atvejis, kai redaktorė mokėjo latvių kalbą, todėl pasiūlė persvarstyti net kai kuriuos vertimo sprendimus.

Kaip manote, ar puikus redaktorius gali išgelbėti prastą vertimą ir atvirkščiai?

Teoriškai gal ir galėtų, bet redagavimas tikrai ne gelbėjimo operacija. Prastas vertimas diskvalifikuoja vertėją, yra nepagarba ne tik jo profesijai, bet ir neatsakomybė prieš autorių, kalbą, verčiamą literatūrą ir akibrokštas redaktoriui.

Matau, provokuojat ir dėl to, ar redaktorius galėtų pagadinti gerą vertimą. Man nepriimtinas redaktoriaus institucijos demonizavimas, manau, kad tai yra perdėtas ir iš dalies imagologinis procesas, kai pasigaunamas ir tiražuojamas neigiamas požiūris į kalbos norminimą, o redaktorius paverčiamas šio norminimo ruporu. Mano asmeninė patirtis rodo, kad redaktoriai – tikrai ne grožinio teksto baubai.

Man atrodo, sveiką vertėjo ir redaktoriaus santykį gadina vienos ar kitos pusės profesinis susireikšminimas, eksperto, visažinio požiūris. Man patinka dzenbudistinė „shoshin“ nuostata (angl. beginner’s mind), kurią stengiuosi taikyti ir asmeninėse, ir darbinėse situacijose. Iš redaktorių irgi mokausi, kad paskui kitų mano vertimų redaktoriams būtų mažiau darbo.

Ar Latvijoje požiūris į literatūros vertėją ir honorarų dydžiai yra panašūs kaip ir čia?

Prieš atsakydama į šį klausimą pasikonsultavau su lietuvių literatūros vertėja į latvių kalbą Dāce Meiere. Ji patvirtino mano įtarimą, kad atlygio požiūriu situacija Latvijoje ne ką geresnė, daugelis apie tai vengia šnekėti, nes gėdijasi. Leidyklos moka skirtingai, ir ne visiems vertėjams atlyginama vienodai, bet yra visokiausių paramos fondų (įskaitant ir Lietuvos kultūros tarybą), kurių parama užtikrina geresnį honorarą, nei gali pasiūlyti leidykla. Tiesa, latviai sumoka ir didesnius mokesčius – mažiausiai 20 procentų.

Kalbant apie vertėjo prestižą, situacija ir Lietuvoje, ir Latvijoje lėtai, bet pamažu gerėja. Aišku, didžioji dauguma skaitytojų į knygos vertėją nekreipia dėmesio, labai retai, bet kartais vertėjo vardas jau pasirodo ant viršelio, 98 procentais atvejų vertėjas paminimas recenzuojant, vertėjai kviečiami į knygų pristatymus, susitikimus su skaitytojais. Viena iš Latvijos literatūros metų apdovanojimo nominacijų skirta vertėjams, taigi kasmet bent vienas šios profesijos atstovas būna pastebėtas, įvertintas, patenka į žurnalistų akiratį.

Kokius lietuvių autorius skaito latviai? Kaip manote, kodėl būtent šiuos?

Geriausiu atveju skaito tuos, kurie verčiami, blogiausiu – neskaito visai, nes išeina kalnai vietinės (kaip latviai sako, oriģinālās – originaliosios, arba pašmāju – savų namų) literatūros, jau nekalbant apie užsienio autorius, kurie dėl jau minėto egzotikos momento skaitytojams atrodo patrauklesni. Dar pridurčiau, kad didesnio rezonanso sulaukia charizmatiški ir vadybinių sugebėjimų turintys rašytojai, kurie plačiau prisistato socialiniuose tinkluose, atvyksta susitikti su latvių skaitytojais – kaip sėkmės atvejus galima paminėti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“, kurios visos dalys išverstos ir gausiai skaitomos, Jurgos Vilės ir Linos Itagaki „Sibiro haiku“, Undinės Radzevičiūtės „Žuvis ir drakonus“. Ir vertėjas čia veikia kaip žingsniamatis – kuo daugiau tų žingsnelių nueina gludindamas vertimą ir paskui jį skleisdamas, tuo daugiau šansų kūrinys turi pasiekti skaitytoją. Tai bendrieji mechanizmai, kurie veikia bet kurioje šalyje.

Graži latvių iniciatyva, kad į festivalį „Prozos skaitymai“ kasmet vis pasikviečiama po porą lietuvių ir estų rašytojų ir surengiamas jau tradicinis „Baltijos apsakymų vakaras“ (pernai lankėsi Virginija Kulvinskaitė ir Daina Opolskaitė, ankstesniais metais yra buvęs Tomas Vaiseta, Birutė Jonuškaitė, Kristina Sabaliauskaitė). Tai gera proga smūgine forma supažindinti latvius su mūsų literatūros tendencijomis, nes „Prozos skaitymų“ renginiai gausiai lankomi.

Neadekvačios recepcijos pavyzdys buvo Alvydo Šlepiko romanas ‚Mano vardas – Marytė“, nes jis išleistas Lato romanų serijoje, kuri Latvijoje identifikuojama beveik kaip geltonoji literatūra. Manau, kad toks pozicionavimas labai pakenkė šios knygos skaitomumui ir prestižui.

Man smalsu, kaip atrodo jaunoji latvių rašytojų karta. Ar atsiranda trisdešimtmečių tekstų apie vaikystę dešimtajame dešimtmetyje ar paauglystę XXI a. pradžioje? Klausiu dėl to, kad pastebiu (mano laimei ar nelaimei) šią tendenciją Lietuvoje.

Latvių laimei, ten literatūros tendencijos kiek kitokios – mažiau autofikcijos ir savų plunksnų kedenimo, daugiau bendresnių temų (tarkim, šiemet latvių literatūros metų apdovanojimą gavo Ingos Gailės romanas Gražiosios apie moteris koncentracijos stovyklose ir jų palikuonių likimus). Tai veikia ir žanro pasirinkimą – Latvijoje beveik nefigūruoja išpažintinis esė formatas, bet labai išplėtotas biografijos žanras. Net ir rašydami romanus, latvių autoriai dažnai renka medžiagą archyvuose – tai turbūt irgi galima kildinti iš protestantiškos darbo etikos, disciplinos, gebėjimo matyti plačiau, nei tik nuosavą kiemą. Pastaruoju metu pasirodo daug tekstų apie Rygą, gan stipri fantastinė ir siaubo literatūra, tradiciškai svarbias pozicijas užima istorinis romanas. Be to, latviai yra nuosaikesni, uždaresni, ne taip demonstruoja emocijas, gal todėl jiems autofikciniai pasakojimai ne tokie patrauklūs. Man atrodo, latviai apskritai mažiau egocentriški, ne taip linkę į asmenines atvertis arba geba susieti jas su platesniais epochos kontekstais ar reiškiniais.

Iš žymesnių vaikystės, jaunystės pasakojimų į galvą ateina nebent Janio Jonevo romanas „Jelgava ‘94“ apie autoriaus akimis stebimą dešimtojo dešimtmečio Latvijoje besikuriančią metalistų kultūrą. Romanas Jurgio Banevičiaus išverstas ir į lietuvių kalbą, jei kam būtų įdomu. Gal yra ir daugiau atsitiktinių kūrinių apie vaikystę, bet juos rašo ne magistraliniai literatūros lauko dalyviai, todėl kaip atskiros literatūros tendencijos to neišskirčiau.

Kokius latvių kūrinius žūtbūt reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą?

Leidyklų tokia praktika, kad paprastai norima vėl versti tą patį autorių, jei tik jis turėjo pasisekimą. Mano vizija būtų priešinga – pateikti bent minimalią latvių literatūros panoramą, parodyti įvairovę. Man būna gaila, kai koks nors rašytojas reprezentuojamas ne stipriausiu savo kūriniu arba vertimas būna ne itin kokybiškas, ir tai jį tarsi diskvalifikuoja tarp lietuvių skaitytojų (taip dukart nepasisekė tikrai puikiai rašytojai Ingai Abelei), arba kūrinys nepakankamai reklamuojamas ir lieka nepastebėtas (kaip Maros Zalytės „Penki pirštai“, kurį vertė Erika Drungytė, – tikrai stiprus ir vertas dėmesio romanas), arba verčiami autoriai, kurie nėra labai reprezentatyvūs latvių literatūros proceso atstovai (tarkime, leidyklos pageidavimu mano versta absoliučiai atsitiktinio autoriaus, žurnalisto Gunčio Bojaro miniatiūrų knygelė).

Viliuosi, kad Metų vertėjo krėslo apdovanojimas suteiks man simbolinės galios ir pačiai ką nors pasiūlyti. O norų sąrašas tikrai ilgas ir nebaigtinis, nes latvių literatūros laboratorijoje daugėja įdomių eksperimentų.

Nesusipratimas, kad iki šiol nėra išversta Vizmos Belševicos autobiografinė trilogija „Bilė“. Turbūt nedaugelis žino, kad 2000 metais Belševica buvo nominuota Nobelio premijai. Norėčiau išversti bent vieną Paulo Bankovskio knygą. Su jo fenomenu susidūriau per šiuolaikinės prozos seminarą Latvijos universitete, kai reikėjo analizei pasirinkti latvių kūrinį ir daugiau kaip pusė grupės pasirinko Bankovskį. Šis rašytojas yra šiuolaikinės latvių literatūros legenda, vieni jį dievina, kiti žiūri kaip į pernelyg populistinį rašytoją, bet abejingų jis nepalieka. Guntis Berelis yra unikalus latvių kultūrinio gyvenimo reiškinys – grožinę literatūrą rašantis literatūros kritikas, o kadangi pats kritikuoja, žino, kaip nereikia rašyti. Bet dabar mano prioritetų sąraše turbūt būtų Mario Bėrzinio romanas „Švino skonis“, nes tai labai netradicinė holokausto temos interpretacija.

Kalbėjosi Jurga Tumasonytė

LLA