Leonas Gudaitis. Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje Lietuvoje viešai veikė kelių pavidalų spaudos cenzūra: Glavlitas – Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba (vėliau pervardyta Vyriausiąja valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba), Obllitas (ar Oblitas) Kaune 1950–1953 metais ir Gorlitas (pirmieji skiemenys žymėjo sritį ir miestą rusų kalba) ten pat, Klaipėdos ir Šiaulių skyriai, slaptai – karo cenzūra, specialus tarnybinio pašto skyrius. Sovietinių respublikų Glavlitai buvo sąjunginio Glavlito padaliniai. Šios instancijos varžė kone visas viešojo kultūrinio gyvenimo sritis: kontroliavo spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrino naudojimąsi užsienio leidiniais, skaitė laiškus ir t. t.
       Ne visi penktojo ir šeštojo dešimtmečių cenzoriai buvo baigę gimnazijas, bet jau turėjo partinius bilietus ir visišką kompartijos pasitikėjimą. Profesinis jų išsilavinimas apsiribojo keliomis slaptų informacijų brošiūromis. Cenzoriai menkai nutuokė apie tikrinamus leidinius ir autorius, bet nemokšiškumą dangstė arogancija.

Be ko kita, šitai demonstravo trys patikrinimai 1951 metais rengiantis atidaryti Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekspoziciją. Viename patikrinimo akte Obllito cenzorius B. G. Landmanas nurodė „išimti iš eksponatų tarpo žurnalus „Trečiasis frontas“ ir „Literatūra“ (1), kitame jau įsakė „Maironio raštų IV tomą iš eksponatų tarpo išimti ir iki rugsėjo mėn. 27 d. pristatyti Kauno Obllitui“ (2). Glavlito cenzorė P. G. Neviažskaja rusų kalba rašytame akte reikalavo pašalinti Liudos Giros „Žaliąją pievelę“ (3). Šie lietuviškos spaudos kenkėjai vėliau įsitaisė antikvariatuose.

Glavlitas su jo atšakomis buvo svetima jėga, kuriai Lietuvos kūrybinė inteligentija reiškė panieką, neapykantą ir jos labai bijojo.

Apie sovietinės cenzūros praktiką Lietuvoje galima susidaryti nuomonę tik iš atskirų faktų, nes cenzorių pastabos būdavo perduodamos žodžiu, ir tai ne kiekvienam, o įstaigos vadovui, leidybos sferoje – dažniausiai vyriausiajam redaktoriui ar direktoriui, kurie jas realizavo. Redaktoriams buvo draudžiama aptarinėti cenzūros veiksmus, autoriai neturėjo žinoti, kad jų knygos cenzūruojamos. Cenzūros valią kaip direktyvą perteikinėjo valdžios pareigūnai. Neliko archyvinės medžiagos, – kartu su visa dokumentacija ji buvo sistemingai naikinama.

Ir vis dėlto išliko kai kurie tarnybiniam naudojimui skirti sąrašai, kurie byloja apie politinei sistemai pavojingais laikomų leidinių apskaitą ir naikinimą. Čia remsiuosi 1950 ir 1953 metais išleistais „pasenusių leidinių“ sąrašais (4). Viename yra 329, kitame – 3025 bibliografinės pozicijos. Tai daugiausia XX amžiaus, ypač tarpukario nepriklausomybės metų, originalios bei verstinės knygos ir pagrindiniai žurnalai. Sąrašuose išvardyti ir kai kurie manajai temai itin svarbūs sovietmečio leidiniai.

Anot bibliografų, 1905–1940 metais išėjo 27 947 knygos lietuvių kalba (5). Nereikia būti matematiku, kad suprastum, jog fiktyviai 1953 m. Knygų rūmų, o realiai – Glavlito – sąvadas aprėpia daugiau kaip dešimtadalį lietuviškų spaudinių – tiek jų patyrė cenzūrines represijas. Į Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje išlikusį egzempliorių, paženklintą antspaudu „Spec. Fonde Gauta 1954 m. II mėn. 8 d., Nr. 62“, įtrauktos ne vien sovietinei sistemai priešiškos knygos. Glumina daugybė nežinia kodėl pasmerktų pasaulėžiūrinių, mokslo, visuomeninės minties ir literatūrinės kūrybos leidinių, kurių autoriai – pagarsėję įvairių sričių autoritetai, vieni likę Lietuvoje, kiti pabėgę į užsienį nuo galimų politinių represijų. Pastarųjų palikimą mėginta visiškai ištrinti iš tautos atminties.

Skaudžiausi smūgiai buvo nukreipti prieš ilgaamžių religijos tradicijų išaugintą ir nepriklausomybės sąlygomis išsiplėtojusią Lietuvoje Katalikų bažnyčią, pasižymėjusią leidybos gausa. Švento Rašto tomai, liturgika, šventųjų gyvenimai, misionierių įspūdžiai, dauguma teologinių A. Jakšto-Dambrausko, P. Būčio, J. Skvirecko, K. Paltaroko veikalų Glavlito suvestinėje tegalėjo kurstyti visuotinę tikinčiųjų neapykantą sovietiniams įsibrovėliams.

Brutalūs okupantų valios vykdytojai tyčiojosi iš lietuvių tautinės savigarbos atmesdami lietuviškos spaudos draudimo ir knygnešystės epochą, paniekindami savanorių žygius, bandydami nukišti į nežinią visą savarankiškos valstybės gyvavimo dvidešimtmetį su savais prezidentais, vyriausybėmis, aktyviausiomis asmenybėmis, kurios skatino žemės, finansų, kultūros, švietimo, teisėtvarkos reformas, miestų ir miestelių savivaldą. Neleista prisiminti buvusių politinių partijų ir daugybės visai neseniai likviduotų sąjungų bei draugijų. Bijota akivaizdžių liudijimų apie tarpukario studentų organizacijų įvairovę ir masinį skautų judėjimą… Tautinio pasididžiavimo ir jaunimo moralės ugdytojas S. Šalkauskis, visuomenės autoritetai M. Römeris, P. Leonas, jei spręsime iš suregistruotų veikalų visumos, buvo laikomi itin kenksmingais ideologais.

Į didįjį „pasenusių leidinių“ registrą pateko du garsiausi lietuvių literatūros klasikai – Maironis, Vaižgantas ir pora šimtų vidurinės kartos poetų, prozininkų, kritikų, publicistų ir kitų žinomų spaudos žmonių. Pastebėtos kelios vokiečių okupacijos metais išėjusios beletristikos knygos; dokumentinius ir propagandinius leidinius saugumo organai jau buvo išrankioję iš bibliotekų ir gyventojų. Pagal pavadinimus nesunku suprasti, kad Lietuvoje dar būta apsčiai manąją gimnazistų kartą pakerėjusių nuotykinės, erotinės, ezoterinės, avantiūrinės, kriminalinės literatūros vertimų.

Glavlito sulaikomi spaudiniai buvo visą laiką šalinami iš apyvartos – deginami, pjaustomi spaustuvėse ir vežami į popieriaus fabrikus. Neverta stebėtis, kad iš didelių tiražų daugeliu atvejų liko pavieniai egzemplioriai ir tie patys kaip malonė – specialiuosiuose fonduose. Tiesioginių knygos naikintojų ir jų talkininkų veikla, užfiksuota dokumentuose, yra patikima baisiausių sovietmečio nusikaltimų Lietuvos kultūrai liudytoja. Tačiau tai tėra viešoji raiška. O kas dėjosi slapta?!

Šiame straipsnyje mėginsiu pasigilinti į jau išaiškintų ir dar nepatekusių į kultūrininkų akiratį grožinės, mokslinės literatūros, kraštotyrinių leidinių nio-kojimo peripetijas ir paieškoti išorinių priežasčių bei vidinių motyvų, kodėl cenzūrinė prievarta galėjo būti primetama ir net bandoma ją pateisinti. Čia apsiribosiu 1944–1962 metų tarpsniu ir remsiuosi savo turimais raritetais (devyniolika knygų iš aptariamų dvidešimt vienos yra mano asmeninėje bibliotekoje).

 

Kūrėjo sąžinė ar karjera?

 

Kompartijos ir vyriausybės oficiozas „Tiesa“ rašė, kad 1945 m. balandžio 29 d. Rašytojų sąjungos klube Kazys Boruta skaitė ištraukas iš apysakos „Baltaragio malūnas“, o paskui diskutavo K. Korsakas, V. Žilionis, J. Jurginis, P. Juodelis ir kiti dalyviai (6). Netrukus K. Boruta literatūrinėje spaudoje pažymėjo, kad knyga jau spausdinama (7). Taigi autorius, buvęs eseras, matyt, nujautė galimus trukdžius ir rengė bičiulių priedangą vokietmečiu rašytam kūriniui.

1945 m. rudenį pasirodžiusią knygą triuškinančia recenzija pasitiko V. Rudmino slapyvardžiu prisidengęs vyriausiasis „Tiesos“ redaktorius G. Zimanas. Jis pripažino K. Borutą gabiu ir giliu rašytoju, geru vaizduotoju, bet po kelių suktų parabolių leidosi į ciniškas patyčias: „Baltaragio malūnas“ neturi būdingų liaudiškų bruožų, jis yra „pseudoliaudiškas“, autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų, kurios jo, matyti, nejaudina ir neįkvepia kūrybai“ (8).

Netikėtai du ketvirtojo dešimtmečio rašytojai, kuriems K. Boruta ne kartą buvo moralinė atrama, sugniužo prieš nujaučiamą smurtą ir pasielgė kaip apgailėtini prisitaikėliai prie sovietinės demagogijos. Petras Cvirka, tapęs Lietuvos TSR tarybinių rašytojų sąjungos pirmininku, pirmojo „Literatūros ir meno“ numerio programiniame straipsnyje rūstavo:

 

<…> Sąjungos vadovybė neišnaudojo progos visuomeninei rašytojų opinijai mobilizuoti ryšium su tokiais faktais, kaip užpelnytai sulaukusių griežtai neigiamo įvertinimo tarybinėje visuomenėje knygų pasirodymas (Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“) (9).

Įžvalgiausio tarpukario kritiko vardą pelnęs Kostas Korsakas, partinių organų paprašytas parašyti atsiliepimą apie „Baltaragio malūną“, nepastebėjo kūrinyje ničnieko gero, tik išplėtojo piktybiškas G. Zimano charakteristikas iki pavojingiausio visuomenės reiškinio:

 

<…> K. Borutos apysakoje prietaringos folklorinės pažiūros glaudžiai jungiasi su buožine pasaulėžiūra.

<…> šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams. <…>

K. Borutos apysakos išleidimas buvo didelė ideologinė klaida (10).

 

K. Borutos kūrinio likimas buvo jau iš anksto nuspręstas, todėl nereikia manyti, kad palankesnis K. Korsako atsiliepimas būtų galėjęs ką nors pakeisti. Kritikas, be abejo, žinojo, kas gali nutikti priešingo vertinimo atveju, ir turėjo vilties, kad fiktyvūs jo kaltinimai niekada nepaaiškės. Tačiau jis, matyt, užmiršo savo tekstą asmeniniame archyve. Jį rado D. Striogaitė.

Jau susipažinęs su K. Korsako atsiliepimu, Lietuvos Glavlito viršininkas rusas A. Malyginas 1946 m. sausio mėnesį savo ataskaitoje partijos CK ideologijos reikalų sekretoriui K. Preikšui pažymėjo, kad Lietuvos rašytojų kūriniuose „pasitaiko dekadentizmo, beviltiškumo, mistikos motyvų“, ir gana nuosaikiai pakritikavo „Baltaragio malūną“: ši knyga „nors ir turi tam tikros meninės vertės, yra persunkta misticizmu ir kovos su nelabąja jėga – velniu – beprasmiškumo idėja <…>. Kūrinys ir savo fabula neatitinka dabarties reikalavimų“. A. Malyginas labiausiai kaltino Kauno Gorlito cenzorių, kuris „pats nesugebėjęs teisingai įvertinti knygos, nepasikonsultavo su vadovybe ir davė leidimą knygą spausdinti“ (11).

Spalio pabaigoje Lietuvos Glavlito veiklą tikrinusi sąjunginio Glavlito komisija konstatavo, kad „Boruta už ryšį su nacionalistų gaujomis areštuotas ir perduodamas teismui. Nesiimta priemonių jo knygai išimti iš apyvartos“ (12). Į tokią pastabą, be abejo, buvo nedelsiant reaguota, bet tik 1953 m. „Baltaragio malūnas“ įtrauktas į draudžiamų leidinių sąvadą kartu su dvylika kitų lietuviškų pokario knygų (keturios pakartotos iš 1950-ųjų sąrašo).

 

Niekas nedrįso ginti Kazio Binkio literatūrinio palikimo.

1947 metais, gavusi spaustuvės „Šviesa“ užsakymo numerį ir Glavlito leidimą, Valstybinė grožinės literatūros leidykla be atsakingo asmens nuorodos persispausdino 1937 m. „Sakalo“ išleistą poemėlę „Jonas pas čigonus: Apysaka švaros priešininkams“. Tačiau tokiai nuorodai, regis, nebuvo būtinybės – turėjo pakakti prierašo: „Antrasis leidimas“. 1949-aisiais ši knygelė buvo įtraukta į prestižinį leidyklos katalogą (13), o 1950 ir 1953 metais atsidūrė minėtuose uždraustos literatūros sąrašuose.

Kokie motyvai galėjo nulemti leidinio likimą? Turbūt ne jo metrika. Tai kas gi tada? Gal besistengiančių įtikti naujai valdžiai įtarinėjimai, kad čia nepalankiai žiūrima į tautinę mažumą? Kažin – švarą mėgstantys čigoniukai parodyti kaip pavyzdys nevalyvam lietuvių berniukui. Todėl beliko trečioji versija: ar tik ne išaiškėjusi fasadinė pirmojo leidimo iliustracija išdavė tautinio patriotinio auklėjimo šaltinį?

Neturėta išraiškingų dailininkės D. Tarabildaitės (vėliau – Tarabildienės) originalių piešinių originalų, todėl visa K. Binkio knygelė perfotografuota ir prastame popieriuje nekokybiškai atspaustos klišės, o pirmas piešinys dėl politinių sumetimų pakoreguotas: prie smėlio kalno berniukai žaidžia baltomis vėliavėlėmis – jose nebėra, kaip pirmajame leidime, trispalvės, Gedimino stulpų, Klaipėdos herbo, skautiškų trijų lelijos lapelių.

 

Naujieji kultūros funkcionieriai neskaitė knygų, tik gaudė kritines nuomones ir besąlygiškai tenkino cenzūros reikalavimus. 1949 m. rudenį išėjus kruopščiai parengtam 35 spaudos lankų K. Binkio „Poezijos“ tomui, tuoj pat imta ieškoti priekabių parengėjui Antanui Vengriui. Vienas leidinio redakcijos kolegijos narių naujasis Rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Šimkus išsisukinėdamas lapkričio 19 d. atvirame šios sąjungos partiniame susirinkime pratęsė LKP(b) CK sekretoriaus K. Preikšo puolimą 1946 metais prieš antitarybinį eilėraštį vokietmečiu išspausdinusį ir dėl to jau atgailavusį autorių:

 

Mes, trijų žmonių komisija, Šimkus, Žukauskas ir Tilvytis, stengėmės padėtį su Binkio poezijos tomu pagerinti, bet buvusių klaidų iki galo neištaisėme. Pav., mes K. Binkio savo laiku atliktą „Internacionalo“ vertimą į lietuvių kalbą laikėme teigiamu dalyku. Tuo tarpu tas vertimas buvo atliktas socialdemokratams užsakius, jiems vadovaujant, iškraipytas ir mums nepriimtinas. Mes išmetėme eilę reakcingų Binkio dalykų, bet vis dėlto ir palikome jų keletą nepašalinę. Nepakankamai ištaisėme ir tomo įžangą, parašytą drg. Pranskaus (14).

 

Tuo metu knyga jau neabejotinai buvo sulaikyta. Tačiau tik 1951 m. lapkričio 29 d. Poligrafijos pramonės, leidyklų ir knygos prekybos valdyba K. Binkio „Poeziją“ nurašė. Tiekėjas Jonas Petronis buvo įpareigotas „susitarus su Kauno Oblitu, esamą Leidyklos sandėliuose tiražą nedelsiant perduoti atitinkamai įstaigai“ (15). Per tą laiką nemažai ten buvusių egzempliorių išgaravo (spaustuvininkų terminas), todėl knyga netapo ypatinga bibliografine retenybe.

 

1947 m. pradžioje pasirodė Pivošos slapyvardžiu išgarsėjusio Augustino Griciaus feljetonų rinktinė „Laiko dvasia“, sudaryta iš šmaikščiausių šio žanro kūrinių, paskelbtų trijose tarpukario knygose ir periodinėje spaudoje. Atsisveikinda-mas su humoristiniu miesčioniškos buities bei moralės palikimu, autorius visus feljetonus tiksliai datavo ir negalėjo įtarti, kad tie prierašai taps parankia priemone trims susimokėliams – Juozui Baltušiui, slapyvardžiu pasirašiusiam Albinui Žukauskui ir E. Efrosui – tą patį kovo mėnesį trijuose skirtinguose leidiniuose susidoroti su knyga (16).

A. Griciaus humoristikoje recenzentai pasigedo tikroviškų ano meto realijų, aiškios socialinės pozicijos ir kaltino leidyklos neapdairumą, kad knyga išėjo be teisingai nepatyrusį skaitytoją orientuojančio įvado ar bent paaiškinimų. „Bedvasiai žmonės, lyg grotesko mikimausai, su ta pačia akimirka pradingsta iš minties ekrano. <…> kai skaitytojas verčiamas juoktis iš nesąmonių, ne tik apie kokią nors idėjinę, bet ir literatūrinę feljetonų vertę netenka kalbėti“, – įžūliai šaipėsi A. Žukauskas. O J. Baltušiui, neturinčiam humoro jausmo, A. Griciaus anekdotinės situacijos sukėlė „nesmagią nuotaiką, niūrias mintis“, nes pateikia „iškraipytą ir netikrą aprašomojo meto vaizdą“, ir netgi „geri privalumai nepateisina šios knygos dvasios, kuri yra svetima mūsų tarybiniams laikams“.

„Laiko dvasia“ 1950-ųjų vasarą dar buvo nupigintų knygų kataloge, o tų pačių metų pabaigoje ir 1953-iaisiais jau figūravo „pasenusių ir nenaudotinų“ leidinių sąrašuose.

 

Man buvo ir liko neaiški 1946 m. trimis tomais išleisto Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ istorija. Tas knygas buvo nupirkęs tėtis, jas skaičiau įvairiais amžiaus tarpsniais, o paskui kažkam atidaviau ar pardaviau. Tiktai kartą per visą savo gyvenimą šį tritomį kaip netikėtą lobį pasisekė susigrąžinti iš gatvės prekeivio, o pirmasis leidimas daug sykių gulėjo antikvariatuose. Ne veltui anuometiniams leidyklos darbuotojams kilo įtarimas, kad antrasis leidimas 1947 m. buvo sulaikytas ir sunaikintas (17).

Šiaip ar taip, 10 200 egz. tiražas negalėjo būti staiga išparduotas. Šis tritomis įtrauktas į minėtą 1949 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos leidinių katalogą, tačiau tai neįrodo, kad ir tada romaną buvo galima įsigyti. O jeigu buvo tiražo likučių, tai kodėl tais pačiais metais ta pati leidykla užsimojo išleisti romaną jau vienu tomu? Ši iniciatyva buvo ne vien finansinė, bet ir ideologiškai pamatuota.

 

Iš Glavlito jau patvirtinto ir 9000 egz. tiražu išspausdinto trečio „Altorių šešėly“ leidimo kol kas žinomas vienintelis egzempliorius, esantis mano bibliotekoje. Jo istoriją literatūros specialistams ir skaitančiajai visuomenei atskleidžia nutylėtas knygos metrikoje redaktorius Aleksandras Žirgulys ir akademinio „Altorių šešėly“ leidimo komentarų autorė Romana Brogienė (18). Matyt, nekokios romano prognozės buvo formuojamos vyriausiojo redaktoriaus A. Žukausko kabinete. Naujasis knygos atsakingasis redaktorius A. Žukauskas abejojo marksistinių įvadų profesionalo Broniaus Pranskaus straipsniu „Altorių šešėly“ visuomeninė reikšmė“, todėl pristabdė leidinio platinimą ir ėmė ieškoti gerą politinę nuovoką turinčių ir aukštas pareigas einančių konsultantų. Raštiškos jų pastabos buvo apsvarstytos knygos gelbėjimo posėdyje.

Tai nieko nepadėjo, tik dar labiau sujaukė negrabios stilistikos ir primityvios didaktikos B. Pranskaus rašinį, kuriame buvo 60 kartų (maždaug po 5 kiekviename puslapyje) kaišiojamas epitetas buržuazinis, keliolikoje vietų deklaratyviai reiškiama panieka klerikalizmui ir reakcinei katalikiškajai kunigijai, leidžiamasi į pigiausią antireliginę propagandą („Katalikų tikyboje, be to, labai daug tiesiog beprasmiškų ir kvailų tradicijų, apeigų, kurios, sveiku žvilgsniu žiūrint, yra tuščia komedija, kurią kunigai vaidina, siekdami darbo žmones mulkinti, kad galėtų lengvai pasipelnyti“).

Konsultantai reikalavo, kad tąsomas į visas puses pratarmės autorius būtų kritiškesnis rašytojui bei romano veikėjams ir pasmerktų visos krikščionybės reakcingumą. Reaguodamas į pastabas, B. Pranskus dar papildė tekstą (tų puslapių neišliko), taigi toliau jį gadino, o galiausiai išbraukė savo pavardę po straipsniu ir turinyje. Kai V. Mykolaitis-Putinas atsisakė pats parašyti pratarmę, jo veikalo tiražas buvo sunaikintas.

 

Cenzūriniai kuriozai

 

Bene anksčiausiai pokario sovietinės cenzūros gniaužtuose atsidūrė „Lietuviškos pasakos“. 1940–1955 metų bibliografinėje suvestinėje šis leidinys aprašytas taip:

 

Lietuviškos pasakos. Iliustr. A. Vaičaitis. [K.], Lietuvos TSR Valst. l-kla, „Spindulio“ sp. 1944, 236 p. su iliustr. 24 cm 10 000 egz. Rb. 0,10 (19).

 

Toks tekstas buvo kartojamas kituose bibliografiniuose šaltiniuose ir liko Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos katalogo kortelės konvertuotame įraše. Taigi lyg ir nederėjo niekuo abejoti, jeigu nebūtų užvaldęs smalsumas tą knygą palaikyti savo rankose.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje tokiais metais ir tokioje leidykloje parengto spaudinio su juokinga kaina neradau, bet aptikau šitaip vadinamą Valstybinės grožinės literatūros leidyklos leidinį, pažymėtą 12-uoju numeriu, su 1945 metų data, 10 rublių kaina ir Glavlito leidimu. Todėl man jau neliko mįslės, iš kokio leidinio bibliografinėje kortelėje įsitvirtino dailininko Adolfo Vaičaičio pavardė, nors pačioje knygoje ji nenurodyta, ir kodėl tenai tėra 230 puslapių.

Tas nevalyvai suklijuotas ir praradęs paskutinį puslankį egzempliorius, kurio viršelyje nupieštas botagu velnią pliekiantis bernas, prašėsi palyginimo su seniai užmirštais keliais man patekusia pirmtake, švytinčia žaliu viršeliu, skoningai patamsintu monotipiniu šriftu ir be jokių išviršinių gražmenų.

Iš žaliojo „Lietuviškų pasakų“ egzemplioriaus metrikos dvelkia pavėluotos pasiaukojusių lietuvių kultūros vertybėms asmenų pastangos paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis. 166-ajai Valstybinės leidyklos Kaune knygai buvo parūpintas Ostlando cenzūros leidimas AfV Nr. III/0056. Nurodyta tiksli išleidimo data – 1944 m. birželio mėnuo. Tačiau tada sovietinės kariuomenės daliniai jau buvo prie pat Lietuvos ir antrosios sovietinės bangos pabūgusi inteligentija masiškai traukėsi į Vakarus.

Savo užduotį visuotinio pakrikimo dienomis spaustuvė įvykdė ir parengė ne vien signalinius egzempliorius. Jų laukti buvo pražūtinga. Valstybinės leidyklos dailininkas A. Vaičaitis, išvydęs nykų vaizdą, „kad visi „Pasakų“ lankai apkrauti kitais leidiniais, o surišti į knygą – neįmanoma“, liepos mėnesį paliko Kauną (20).

„Lietuviškų pasakų“ sudarytojas žymus folkloristas Jonas Balys tik 1951 m. atstatė savo ir dailininko pavardes Čikagoje išėjusiame antrame šios knygos leidime – jų nebuvo egzemplioriuje, kuris pasiekė išeiviją, „patobulintas“ 1945 m. Glavlito cenzūros.

 

Visa nelaimė, kad bolševikai, atradę Kaune jau išspausdintą knygą, išmetė paskutinius puslapius, kur buvo mano „Žodis skaitytojams“ ir visų svarbiausias dalykas – metrika. Ten buvo sužymėta, kas ir kur kiekvieną pasaką pasakė, kas ir kada ją užrašė, kur yra rankraščiai, kas su pasaka padaryta ją redaguojant. Dabar, žinoma, jokiu būdu negaliu atsiminti apie kiekvienos pasakos kilmę (21), – apgailestavo J. Balys.

 

Iš atminties jis atkūrė kelių pasakų užrašytojų autorystę ir nurodė archyvinius šaltinius.

Datų ir faktų painiava trukdė suvokti, kas atsitiko 1944 m. sovietinės leidybos rinkiniui. Ar jis išvis egzistavo?

Susipažinus su didžiųjų Vilniaus bibliotekų turimais egzemplioriais, paaiškėjo, kad formaliai pokario bibliografai didelių klaidų nepadarė: aptiktas tik toks, ankstyviausias, 1944 metų, sovietinės falsifikacijos variantas – 56-oji LTSR Valstybinės leidyklos knyga. Tos, 1940 m. prarijusios visas nepriklausomos Lietuvos leidyklas, o karui tebevykstant iš Maskvos atkeltos leidyklos administracija „Spindulio“ spaustuvėje rastą tautosakos rinkinį laikė pelningu trofėju, tad su juo elgėsi apdairiai, kaip dera patyrusiems grobikams, – išplėšė svetimą metriką ir pakeitė ją sava. Nepakito viršelis, kuriame pavaizduotas bernas ir velnias, antraštiniame puslapyje liko knygos sudarytojo ir dailininko pavardės, o nugarėlėje puikavosi užrašas: „Dr. J. Balys. Lietuviškos pasakos.“

Saugumo konsultuojamas Glavlitas pratęsė prieškarinę akciją – konfiskuoti ir naikinti užsienyje atsidūrusių autorių knygas. „Lietuviškoms pasakoms“, kurias parengė tautininkiškų pažiūrų kultūros veikėjas, nepavyko prasprūsti be šios instancijos leidimo. Bibliografams buvo uždrausta skelbti J. Balio pavardę. Leidinį sulaikė, bet dar nesunaikino. LTSR Valstybinės leidyklos palikimą 1945 m. pradžioje perėmė Valstybinė grožinės literatūros leidykla, kuri po barbariškos tiražo egzekucijos gavo Glavlito sankciją leidinį platinti. Neaišku, kiek ši knyga paplito.

Į 1953 m. cenzūros sąvadą įtrauktas viešai įteisintas, bet slaptai pasmerktas 1944-ųjų „Lietuviškų pasakų“ rinkinys. Išaiškinti jo raritetai verti atskirų istorijų. Čia pakaks paminėti, kad du egzemplioriai buvo saugomi uždaruose Knygų rūmuose, kelių bibliotekų turėtas knygas Glavlitas surankiojo ir įslaptino Respublikinėje (dabar – Lietuvos nacionalinėje) bibliotekoje, o viena išliko Mokslų akademijos bibliotekos rezerviniame fonde. Dabar užbrauktais, bet neišnaikinamais šifrais Zb16652 ir Zb17746 paženklintos knygos be žodžių atskleidžia Lietuvos specialiuosiuose fonduose kalintų leidinių mastus.

 

Gražių tautinės savigarbos vilčių teikė 1947 m. išėjęs monumentalus Lietuvių kalbos instituto veikalas – profesoriaus Juozo Balčikonio redaguoto antras „Lietuvių kalbos žodyno“ tomas, apimantis C–F raidėmis prasidedančius žodžius. Pedagogas ir žodynininkas Jonas Kruopas, savo recenzijoje pasidžiaugęs didžiulio darbo vaisiais, stabtelėjo prie keistokų leidinio ydų ir sudėliojo sovietinei retorikai būtinus akcentus:

 

Antrajame žodyno tome, ypač okupacijos metais suredaguotoje ir neištaisytoje dalyje (kai kurie seniau kitų redaktorių suredaguoti lankai dėl spaudos kaltės neatitaisyti pateko į kai kuriuos rinkoje pasirodžiusius egzempliorius), galima užtikti politinių, ideologinių klaidų ir trūkumų. Pasitaiko ideologiškai nevykusių žodžių aiškinimų (draugas, dievas ir kt.), kai kuriuos žodžius aiškinant pridėta daug nereikalingų religinių senųjų raštų posakių, o prie kai kurių žodžių neduota būdingos tarybinės fraziologijos (fabrikantas, dešimtinė). <…> Žodynas negali būti apolitiškas ir beidėjiškas. Jis, kaip ir kiekvienas tarybinis mokslo veikalas, turi turėti vieną pagrindinį tikslą – tarnauti liaudžiai, prisidėti prie visuomenės komunistinio auklėjimo, prie buržuazinių liekanų iš žmonių sąmonės išgyvendinimo (22).

 

Dėl redaktorių neatidumo didesnėje ar mažesnėje tiražo dalyje atsirado visų pastebimas ortografinis kazusas: 352 puslapyje žodis Dievas pradėtas aiškinti teologiškai kaip „augščiausioji visagalė esybė, visų pradžių pradžia“ ir gyvosios kalbos pavyzdžiuose aprašytas didžiąja raide (23), o gretimame, 353-iajame, užbaigtas mažąja. Mano turimame žodyno egzemplioriuje dievas visur išspausdintas mažąja raide, o jo samprata nusakoma indiferentiškai: „religijos mokymu, visagalė esybė, kuri sutvėrusi pasaulį ir jį valdanti.“

Kuo užkliuvo žodis draugas? Tuo, kad Lietuvoje dar nebuvo pažymėtas priedėliu prie vardo, pavardės, laipsnio ar pan. Šeštame reikšmės lizde Žemaitė taip vadino išmatų krūvą (p. 448).

 

Po daugelio metų Kostas Korsakas prisiminė, kad šis žodynas „sukėlė didelį nepasitenkinimą partijos Centro komitete, tomas buvo išimtas iš apyvartos ir sunaikintas, išlikę egzemplioriai tapo bibliografine retenybe“ (24). Tačiau jis nebuvo linkęs atskleisti tais pačiais 1947 m. savo redaguoto pirmo „Lietuvių literatūros instituto darbų“ tomo leidybos fiasko.

Praėjo pernelyg mažai laiko po antrosios okupacijos, autorių mokslinės potencijos buvo nevienodos, o aplinkybės lietuvių literatūriniam palikimui tyrinėti netikusios, bet instituto direktorius, jau Lietuvos TSR Mokslų akademijos narys-korespondentas, didesniam prestižui pasikvietęs akademijos tikrąjį narį Vincą Mykolaitį, ryžosi marksistiškai įvertinti realistine laikomą K. Donelaičio, S. Daukanto, Žemaitės, M. Lastauskienės-Lazdynų Pelėdos, J. Janonio kūrybą. Ne sykį minėtas proletarinės literatūros adeptas B. Pranskus ilgoje ir nuobodžioje recenzijoje darkyta lietuvių kalba užgesino praeities tyrėjų entuziazmą: „Pirmąja „Darbų“ knyga tenka nusivilti“, nes <…> „patalpintoji „Darbuos“ medžiaga <…> savo daugumoj <…> neina aktualiausių ir reikšmingiausių lietuvių literatūros mokslo šiandieninių uždavinių keliu“ (25).

Tokia išvada aukščiausios valdžios sluoksniuose neabejotinai pasėjo ideologinių abejonių, o viena po kitos sekusios represijos prieš tris „Darbų“ autorius užtraukė redaktoriui politinį nepasitikėjimą, kurį dar labiau sustiprino dvi partinės K. Korsako straipsnių rinkinio „Literatūra ir kritika“ (1949) analizės. Rašytojų sąjungos valdybos svarstymų pagrindu anonimiškai „Literatūros ir meno“ redakciniame straipsnyje apibūdinti ankstesni K. Korsako darbai buvo nuvertinti kaip ideologiškai riboti ir pasenę, o sovietiniai – stokojantys marksistinių išvadų ir bolševikinio kovingumo. Kolektyvinį išpuolį pratęsė K. Korsako kolega „Trečiame fronte“ Rašytojų sąjungos pirmininkas J. Šimkus, palaikydamas naujausių vertintojų priekaištus ir juos sutirštindamas (26).

Kodėl „Lietuvių literatūros instituto darbai“ pateko į 1953 m. Glavlito sąvadą? Veikiausiai dėl 1951-aisiais suimto, o kitais metais išvežto Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekano Petro Mikutaičio publikacijų. Cenzūra tokiais atvejais veikė be nuolaidų ir nedarė jokių išimčių. Todėl ši pamoka įspėjo, kad esamomis sąlygomis toliau gilintis į literatūros istorijos problemas pernelyg rizikinga.

 

Net šešių recenzijų 1949 m. susilaukė sovietiškai „patobulintas“ Jono Marcinkevičiaus tarpukario romanas „Nemunas patvino“: buvo ką pasakyti apie socialinę neteisybę Lietuvos kaime, pasmerkti kumečių išnaudojimą, atskleisti varžytynių padarinius, pastebėti smetoninės valdžios priešiškumą darbo žmonėms ir parodyti ankstesniame knygos variante nebuvusias politinio protesto užuomazgas, pasigilinti į klaidžiojančio ideologinėse miglose Tauragės pučisto pasaulėjautą, išryškinti kompartijos įtaką masių sąmonėjimui ir pagaliau pasidžiaugti naujais laikais, apie kuriuos pranešė „Liaudies Vyriausybės“ atstovai.

Taigi šablonišką savo romaną J. Marcinkevičius ganėtinai suprimityvino. Tačiau tai buvo ne bėda. Ji atsirado netikėtai ir išaugo iki grotesko, kai aukščiausios institucijos pranešė Rašytojų sąjungai apie politinę klaidą. Ši klaida – romane paminėta politiko ir marksizmo teoretiko, „Pravdos“ ir „Izvestijų“ redaktoriaus, 1938 m. sušaudyto už tariamai kontrrevoliucinę veiklą ir šnipinėjimą Nikolajaus Bucharino pavardė.

Neradęs aiškaus gyvenimo kelio ir patekęs į kalėjimą, pučistas kalba:

 

Aš marksistas buvau ir būsiu, aš mirsiu, Markso mokslą garbindamas <…>. Markso „Kapitalą“ pas mane rado, Bucharino raštus, amerikiečių leidinius. Įtaria, kad aš komunistas (27).

 

Bijodamas Stalino rūstybės, Rašytojų sąjungos pirmininkas J. Šimkus minėtame 1949 m. lapkričio 19-osios atvirame partiniame susirinkime išdrožia liepsningą kalbą, kurioje išaiškina, kas tas Bucharinas:

 

Tai tarybinės liaudies priešas, šlykštus išsigimėlis, kurio vien vardą įrašyti į romaną, nors ir neigiama prasme, jokiu būdu neverta. Tuo tarpu Marcinkevičius ne tik įrašo šio niekšo vardą, bet pastato jį greta Markso vardo ir tolimesniame tekste nedemaskuoja Bucharino niekšiškumo. <…> Reikia pasakyti, kad romanas „Nemunas patvino“, net jeigu mes ir išskirtume aukščiau minėtąją vietą, yra nevertas tarybinio kūrinio vardo (28).

 

Susilaukęs dar neregėtos reklamos, J. Marcinkevičiaus romanas buvo atiduotas į makulatūrą.

 

Buvo sulaikytos ir sunaikintos trys išverstos iš rusų kalbos knygos. Anksčiausiai, 1946-aisiais, – talentinga Leonido Solovjovo apysaka „Ramybės drumstėjas“ apie daugelyje Rytų kraštų liaudies anekdotais pagarsėjusį išminčių, juokdarį ir aštrialiežuvį, turtingų šykštuolių priešą ir skurdeivų globėją Chodžą Nasrediną. Negirdėtas vertėjas P. Šereika puikiai perteikė egzotišką daugiaspalvę vaizdų ir žodžių ornamentiką. Cenzoriams užkliuvo 1947 m. suimto ir trejiems metams pasiųsto į tremtį knygos atsakingojo redaktoriaus vaikų rašytojo Kazio Papečkio pavardė. Tačiau sunaikintoji knyga, kurstanti nepaklusnumą bet kokiai prievartai, o ypač neapykantą šnipams, buvo nepalyginamai pavojingesnė. Tokias mintis žadino jaunystėje matytas filmas „Nasredinas Bucharoje“ pagal L. Solovjovo apysaką. Ir pačią knygą turėjau, spėjau perskaityti, bet paskolinau bičiuliams ir praradau.

 

Dažnai skaitinėjau ir išsaugojau 1947 m. išėjusią Piotro Sliotovo (vertime – Sletovo) knygą „Pašnekesiai su pradedančiais rašytojais“. Visai neseniai sužinojau, kad trumputį lietuviškąjį savo amželį ji baigė popieriaus fabrike, – rašytoją, konfliktavusį su literatūrine aplinka ir laisvamintį žymių žmonių biografą, 1948 m. saugumas represavo, bet 1956-aisiais paleido.

Viena verstinė kraupios baigties knyga išliko tik mano asmeninėje bibliotekoje. 1961-ųjų žiemą tėtis, „Raidės“ spaustuvininkas, jaudinosi sužinojęs direktoriaus užduotį supjaustyti visą ką tik išspausdinto ir kietai įrišto romano tiražą. Ne mažiau jaudindamasis paprašiau, jei bus galimybė, vieną egzempliorių parnešti. Kitą vakarą jį turėjau, bet ligi šiol neatsiverčiau. Poeto Jono Graičiūno išverstas P. Dumitriaus romanas „Audros paukštis“ man, kaip ir tėčiui, buvo nemielas. Jo turinį sužinojau iš literatūros katalogo ir to pakako:

 

Petrus Dumitrius – šių dienų rumunų rašytojas. <…> Labai ryškiai ir spalvingai vaizduodamas paprastų Rumunijos žvejų gyvenimą, jų kovą su užsimaskavusiais priešais ir Juodosios jūros stichija, autorius sumaniai pina intrigą, parodo aštrius konfliktus, subtiliai atskleidžia savo veikėjų psichologiją. Už šį romaną P. Dumitriui buvo suteikta Rumunijos Valstybinė premija (29).

 

Dirbdamas spaudoje ir rašinėdamas apie ją, spėliojau, kodėl J. Graičiūno vertimas buvo sunaikintas. Veikiausiai dėl leidyklos neapdairumo jis galėjo prasprūsti į viešumą per anksti: neseniai grįžęs iš tremties poetas buvo dar nereabilituotas. Kai ėmė rodytis J. Graičiūno eilėraščių rinkiniai, aplankiau jį, norėdamas užrašyti atsiminimus apie poeto vadovautą tautininkų cenzūros įstaigą – Visuomeninio darbo vadybą – ir rizikuodamas atsikratyti šiuo neabejotinai unikaliu „Audros paukščio“ egzemplioriumi su mano ekslibrisiniais antspaudėliais. J. Graičiūnas vienintelis iš visų mano pažįstamų nepriklausomybės metų literatūros ir kultūros veikėjų ėmė taip įžūliai meluoti, kad nežinojau kur dėtis ir ką manyti. Todėl jo išversta knyga liko mano bibliotekoje.

Dėl maskviškės politinės hierarchijos užtvarų negalėjo išeiti 1958–1962 m. rengta visuotinė „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“. Tuo laiku pradėjęs dirbti, gavau rankraščio teisėmis išleistus metodinius nurodymus autoriams. Juose buvo aptakiai nusakyta leidinio kryptis – „trumpai ir visapusiškai informuoti skaitytoją apie lietuvių tautos, Lietuvos Komunistų partijos ir revoliucinio judėjimo istoriją, Lietuvos TSR geografiją, ekonomiką, mokslo ir meno laimėjimus“, pageidauta rašyti populiariai, kad straipsnius suprastų „vidutinio išsilavinimo žmogus“. Metodikoje detaliai išdėstyti struktūriniai bei techniniai dalykai. Tačiau netgi apytikriai nenurodyta, kiek bus tomų, ir glumino straipsnių apimties orientyrai: bulvė – 10 000, gotika – 7 000 spaudos ženklų.

 

Su šios enciklopedijos tekstais susipažinau po daugelio metų, kai jos redaktorius Bronislovas Kurkulis, jau suformavęs ir parengęs spaudai tris kitas sovietines enciklopedijas kaip vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ar atsakingasis sekretorius, pasiūlė man raritetą – 366 neišėjusio pirmo „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ tomo skiltis nuo A iki Arminai. Įklijavus jas į gerą popierių ir įrišus į masyvų kietviršį, mano bibliotekoje atsirado didžiausia ir svariausia (8 kg) XX amžiaus knyga.

 

Didžiulius faktinės medžiagos kalnus įveikęs bičiulis Bronislovas gerai prisiminė ne vieną pirmosios pokarinės lietuviškosios enciklopedijos rengimo ir leidybos atvejį. Paaiškėjo, kad paskatas atskleisti didžiules nejudintų duomenų sankaupas pakurstė ne tiek partijos ir vyriausybės norai patenkinti jaunosios kartos poreikius ir ne vien intelektualų pastangos bešališkai nušviesti čionykščius mokslo, kultūros, visuomenės procesus, o būtinybė sudaryti atsvarą 1953 m. Bostone pradėtai leisti „Lietuvių enciklopedijai“. Tai buvo pavėluotas aukščiausių valdžios veikėjų bandymas paneigti užjūriuose pasirodžiusias kritines publikacijas ir patenkinti įžeistas ambicijas.

1956 m. pabaigoje LKP Centro komitete buvo sudaryta enciklopedijos leidimo komisija. Kitų metų pradžioje septyni plačiai žinomi mokslo, politikos, kultūros veikėjai inicijavo 10 tomų leidinį, numatydami kiekvienam po 70–75 spaudos lankus. Jie siūlė pradėti darbą 1958 m. ir baigti 1965-aisiais, išdėstė redakcijos skyrių struktūrą, nustatė etatų skaičių, apskaičiavo tomo kainą, honorarus, dotacijas. Lietuvos TSR Mokslų akademijai pavaldi redakcija turėjo imtis parengiamųjų bei redakcinių darbų, honorarų skirstymo, o spausdinimu ir platinimu įpareigota rūpintis Kultūros ministerija.

Netrukus buvo patikslintas leidinio profilis: 2/3 teksto skirti Lietuvos istorijai, kultūrai, ekonomikai. Gautos patalpos P. Cvirkos (dabar – Pamėnkalnio) g. Nr. 1). Vyriausiuoju redaktoriumi paskirtas Mokslų akademijos prezidentas profesorius Juozas Matulis. Susibūrė nedidelis tokiam darbui 34 kvalifikuotų asmenų kolektyvas.

Apsispręsta išleisti jau ne 10, o 20 tomų, po 600–700 puslapių. Per kelerius metus parengtas 70 tūkst. terminų vardynas, surinkta 15 tūkst. kortelių kartoteka apie Lietuvos kaimus ir miestelius. Atsirado 3500 svarbiausių (!) revoliucinio judėjimo dalyvių (redakcijoje pramintų revjudais) sąrašas. Turint omeny, kad Lietuvoje 1939 m. pabaigoje tebuvo 1400 kompartijos narių (30), tokia pavardžių gausa virto masiniu mažaraščių aktyvistų sureikšminimu.

1962 m. pradžioje jau buvo skubiai komplektuojami ir galutinai koreguojami surinkti straipsniai – pradėtas rengti spaudai pirmasis tomas. Suredaguota didesnė antro tomo mašinraščių dalis. Paruošta apie 800 iliustracijų. Minsko kartografijos fabrikas spausdino spalvotus ir tekstinius žemėlapius. Patvirtintas 45 tūkst. egz. tiražas.

Kaip tik tuo laiku redakcija sulaukė viešnios iš Maskvos – TSKP CK sekretoriaus akademiko Leonido Iljičiovo emisarės. Ji nepaliovė girti būsimos enciklopedijos, kuri savo mastais gali pralenkti ir Ukrainos daugiatomę, tačiau, netrukus užsukusi pas kultūros ministrą Juozą Banaitį, ištarė: „Prekratit’ nabor!“ („Sustabdyti rinkimą!“). „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ neturėjo būtino TSKP CK leidimo. Teko džiaugtis vėliau Maskvoje vargais negalais iškaulytu leidimu tritomei „Mažajai lietuviškajai tarybinei enciklopedijai“.

 

Siamo dvynės

 

Per daugelį metų mano bibliotekoje susikaupė po du egzempliorius tokių knygų, kurios yra tiesiog suaugusios viena su kita, bet turi įsidėmėtinų vidaus skirtybių. Bibliografiškai svarbesnės yra tos, kurios tiktai kartą buvo cenzoriaus rankose. Tuo jos unikalios. Lyginant tekstus ir vizualią medžiagą, nesunku nustatyti, kas pasikeitė tiraže po papildomo cenzūravimo. Jeigu gatavas leidinys ne perspausdinamas, o toliau redaguojamas, neišvengiamai išlenda poligrafinių pjovimo, plėšimo, klijavimo pėdsakų. Tiktai toks užglaistytas brokas pasiekia masinį skaitytoją. Čia susipažinsime su dvejopų cenzūrinių taisymų variantais.

 

Tiktai kelias dienas Kauno centriniame knygyne išsilaikė 1954 m. „Raidės“ spaustuvėje išspausdintas Jono Biliūno „Raštų“ dvitomis. Per tą tarpsnelį tėtis, žinodamas, kad aš labai šių knygų pasigesiu, man jas nupirko. Netrukus „Raštai“ iš vitrinos dingo. Po metų antras tomas buvo perspausdintas. Kitą komplektą įsigijau antikvariate vėliau vien dėl „pataisymų“. Tada įdėmiai palyginau abu antruosius – 1954 ir 1955 metų – tomus, nesitikėdamas, kad teks kada nors prie jų sugrįžti.

Visai nenustebino tradicinės kupiūros rašytojo korespondencijose, kuriose cariniai administratoriai – žandarai, uredninkai, činovnikai, staršinos, aficieriai ir kiti – dažniausiai buvo vadinami buitiniu pakaitalu maskoliai. J. Biliūnas, kaip ir kiti iškiliausi lietuvių kultūros veikėjai, bjaurėjosi rusiška biurokratija. Kai kuriuos ironiškus to žodžio vartojimo atvejus rašytojo tekstuose antrinė cenzūra eliminavo, bet dalis dėl gausumo buvo apeiti, o Maskolija palikta vos ne kaip Rusijos imperijos sinonimas. Labiausiai Glavlito kontrolieriams užkliuvo trys anticariniai 1900 ir 1901 metų J. Biliūno publicistiniai straipsniai, kurie jiems pasirodė tiesiog ardantys sovietinės diktatūros pamatus.

Atsišaukime „Lietuviai ir lietuvaitės!“ jaunimas raginamas šviestis, jungtis į draugijas, priešintis valdžiai, straipsnyje „Lietuviškų mokyklų veisimas“ skatinama pirmiausia mokytis lietuvių kalbos, kuri „daug svarbesnė už gudišką“. J. Biliūnas „Laiške saviesiems“ rašė:

 

Mūsų dabartinis amžius atsižymi atskirų tautų judėjimu, kuris veda jas prie tautiško susipratimo, politiškos laisvės ir geresnio ekonominio būvio. <…> Tautoms, turinčioms konstituciją, kovoti lengviau, bet mums, lietuviams, esantiems ypatingose rusų despotizmo sąlygose, ta kova labai sunki. <…> Tas judėjimas, žinoma, neapsieina be aukų; per vienus praėjusius metus nemažai pakliuvo į kalėjimą inteligentų ir sodiečių, kuriuos neužilgo išsiųs į šiaurines Gudijos gubernijas (31).

 

Cenzorių cenzoriai, išmesdami šiuos straipsnius, neperžengė savo kompetencijos ribų, nes vadovavosi klasikiniu caro „ochrankos“ principu: pirmiausia šalinti „kramolos“ priežastis – maištingas mintis. Tokia prevencija itin pritiko sovietinės demagogijos epochai.

 

Dėl garantuotai didelių tiražų apsimokėjo rengti faktografiškus kraštotyros ir turizmo leidinius. Todėl 1961 m. Vilniuje ir Kaune, įsteigus pirmuosius sovietmečiu ekskursijų biurus ir pajudėjus užsieniečių grupėms į Lietuvą, atsirado kompiliacinė amatininkystė, kurią paėmė į savo rankas ne patys gabiausi, bet politiškai patikimiausi, jaučiantys nustatytas ribas periodinių leidinių redaktoriai ir pačių leidyklų vadovai.

Ką tik baigęs universitetą komjaunimo veikėjas ekonomistas Tadas Butkus tapo Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriumi, paskui direktoriumi ir pirmasis pasiėmė savosios leidyklos autorinį užsakymą pavyzdinei, gausiai iliustruotai knygai „Trumpai apie Tarybų Lietuvą“ (1960). Autorius pamėgino enciklopediškai aprėpti visas politikos, ekonomikos, kultūros sritis ir, be abejo, neišvengė klampių istorijos klodų. Štai čia jis ir persistengė konkretindamas lietuvių žygius į kaimynines rusų teritorijas:

 

Tuo metu rusų žemės, nuolat užpuldinėjamos totorių–mongolų, buvo susilpnintos feodalinio susiskaldymo. Tuo pasinaudoję, Lietuvos kunigaikščiai ėmė grobti rusų žemes. Taip XIII–XV a. jie užgrobė Juodąją Rusią, Polocko, Turovo–Pinsko kunigaikštystes, Volynę, Kijevo žemę, Smolenską ir išėjo iki Juodosios jūros, o rytuose – iki Okos aukštupio. Todėl ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gyventojų dauguma buvo ne lietuviai, o rusai, ukrainiečiai.

[XV–XVI a.] Stiprėjantys Lietuvos feodalai vėl suaktyvino agresyvius veiksmus prieš savo kaimynų rusų žemes, vis dažniau jas užpuldinėjo, siekdami užgrobti net Maskvą. Šie karai su rusų valstybe sukėlė Lietuvoje didelius ūkinius sunkumus.

 

Jau išspausdintos ir įrištos knygos grožio visai nepaisė Glavlito antrinės kontrolės skyrius. Šį 19–22 puslapiuose esantį tekstą patarta pertvarkyti broliškų tautų draugystės dvasia, ir į tai atsižvelgta:

Naudodamiesi Lietuvos feodaliniu susiskaldymu, feodalų savitarpio kovomis, ordinai nuolat puldinėjo ir plėšė Lietuvą. <…> Aleksandro Nevskio vadovaujami rusų pulkai 1242 m. ant Čiudės ežero ledo sumušė Livonijos ordiną (Ledo mūšis). Lietuviai, norėdami sustiprinti savo ekonominę ir strateginę padėtį, užmezgė glaudžius santykius su kaimynais slavais, kurie visuomet buvo ištikimi sąjungininkai kovoje prieš vokiškuosius pavergėjus.

119–120 puslapiuose įžvelgta panieka didžiajam proletariato vadui:

 

Vilniuje lankėsi daug istorinių asmenybių: Petras Pirmasis, Švedijos karalius Karolis XII, Napoleonas, Kutuzovas ir kt. 1895 m. Vilniuje lankėsi V. I. Leninas.

 

Visa pastraipa pagal Partijos istorijos instituto prie LKP CK formuluotę likvidavo šį politinį liapsusą:

 

1895 metais, grįždamas iš užsienio, Vilniuje lankėsi V. I. Leninas. Vladimiras Iljičius kalbėjosi su vietiniais marksistais darbininkų judėjimo klausimais, taip pat tarėsi dėl paramos gabenant iš užsienio marksistinę literatūrą.

 

Meninis redaktorius turėjo pasigesti įtaigiausio Trakų pilies vaizdo iš lėktuvo: ši nuotrauka, paįvairinta Maironio dvieilio, dingo su visu lapu, nes pirmieji cenzoriai buvo pražiūrėję aukščiausios vadovybės draudimą rodyti bet kokias panoramas kaip karinę paslaptį.

Lapų plėšymo ir įklijavimo darbus 15 tūkst. egz. leidinyje puikiai atliko geriausia Sovietų Sąjungoje K. Poželos spaustuvė – buvęs „Spindulys“. Be abejo, priekabiai ieškantys atras gadinimo žymių, jei kada nors kam nors prireiks šios knygos.

 

Vien dėl Kauno Rotušės ir gretimų kvartalų plano buvo sulaikyta kita ne tiek mokslo reikalams, kiek Lietuvos ir užsienio turistams pritaikyta šios leidyklos knyga – trikalbė inžinieriaus architekto Antano Simono Pilypaičio „Kauno Rotušė“ (1961). „Pataisytas“ variantas pasirodė 1962 m. pabaigoje. Vietoj išmesto plano buvo įdėta vos įžiūrima dailininko B. M. Rusecko XIX a. vidurio aikštės akvarelė. Retas tepastebės 16–20 puslapiuose atsiradusią galimybę pataisinėti bemaž neredaguotą autoriaus kalbą.

 

Debiutinės nesėkmės neatgrasė T. Butkaus nuo tolimesnės informacinių turizmo spaudinių gamybos. Direktorius prasiskynė kelią lietuviško leidinio pagrindu 1962–1964 metais rusų, lenkų, anglų, vokiečių kalbomis išleistoms pažintinėms knygoms apie Lietuvą. Jo pagalbininkas jaunas redaktorius Arolfas Medonis sparčiai rengė keliomis kalbomis verčiamą turistinę literatūrą apie Vilniaus kraštą ir Druskininkus. Tokios greitadirbystės padariniai ryškiausiai atsiskleidė jo redaguotame ir 1962 m. balandžio 12 d. tos pačios leidyklos pasirašytame spaudai O. Kaplano buklete „Devintasis fortas kaltina“.

Šio leidinėlio puslapiai nenumeruoti, o tekstas prasidėjo ne nuo masinio žydų naikinimo vokiečių okupacijos metais, bet nuo tarpukariu forte pasėdėjusių A. Sniečkaus, M. Šumausko, K. Didžiulio, I. Meskupo ir kitų komunistų bei komjaunuolių fotografijų. Toks pasityčiojimas iš siaubingos kančių ir mirties buveinės trenkė skandalu, todėl neliko kitos išeities, tik 20 tūkst. egz. tiražą pakišti po peiliu. Sunaikinimo išvengęs egzempliorius mano bibliotekoje liudija begalinį autoriaus, redaktoriaus ir leidyklos vadovų įžūlumą.

Didelei leidyklai tai buvo menkas nuostolis: tų pačių metų gruodžio 10 d. pasirašytas spaudai „patobulintas“ bukleto variantas. Čia ničnieko nepakeista, tik perpus sumažintas tiražas ir perstumti toliau, bet anaiptol ne į galą tie patys atgrasūs komunistinio pogrindžio dalyvių portretai.

 

Pastarosios trys Siamo dvynės ypatingos dėl nevisavertės leidybos kuriozų ir dėl korekcinių cenzūros veiksmų. Nebenaujų faktų prikaišiota turistinė lektūra tenkino trumpalaikius keliautojų interesus ir buvo niekam nepavojinga. Kitaip atrodė valdžios pareigūnams ir cenzūrai Valstybinės grožinės literatūros leidyklos istorinio etnografinio pobūdžio straipsnių ir pasakojimų rinkinys „Čia užaugau“ (1961).

Į 1959 m. darbų planą įtrauktas 20 sp. l. vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos leidinys, kurį sudarė šios redakcijos vedėja Aldona Liobytė, buvo skiriamas norintiems keliauti po gimtąjį kraštą moksleiviams, kad jie per vaizdingus aprašymus įsijaustų į gamtos grožį, išmoktų gerbti senolių palikimą ir vertinti dabartį:

 

Įvairių specialybių žmonės, gerai pažįstantieji Lietuvą, pasakoja mūsų vaikams apie mūsų gamtos įdomybes, apie istorinius įvykius, tarybinių partizanų kovas, apie įžymiuosius meno ir kultūros žmones (32).

 

1960 metų reklaminėje anotacijoje pabrėžta kovų dėl sovietų valdžios heroika ir pažadėta pateikti įvairių iliustracijų – fotonuotraukų, piešinių, spalvotų žemėlapių ir dalykinių rodyklių (33). Lietuvoje nesitikėta sulaukti tokio įspūdingo kraštotyros leidinio.

Ir patys tekstai buvo ne palaidi, o suskirstyti pagal etnografinius regionus: Vilnius reprezentavo XX a. pradžios revoliucinį judėjimą, Kaunas – vokiečių okupacijos padarinius ir pramonę; Dzūkija, Suvalkija, Aukštaitija ir Žemaitija plačiau ar siauriau aprėpė tenai gyvenusių ir gyvenančių žmonių darbus, kovas, siekius. Būsimo leidinio skilčių skaitytojams partijos CK kultūros skyriuje nerūpėjo išradingos metaforiškos skyrių padalos – jie reikalavo vis naujos medžiagos apie sovietines permainas ir reiškė nepasitenkinimą pasikartojančiomis politiškai nepatikimų profesoriaus gamtininko Tado Ivanausko, leidyklos redaktorės Danutės Krištopaitės, istoriko Rimanto Šalūgos, literatūros tyrinėtojos Petronėlės Česnulevičiūtės pavardėmis. Pasitelktas aktualiomis temomis rašančių žurnalistų rezervas nepasiekė ideologinės persvaros, tik išpūtė knygos apimtį ir nusmukdė bendrą meninę jos įtaigą.

Danutė Krištopaitė, pluošto publikacijų autorė, šio leidinio rengimo ir leidimo liudytoja, prisimena:

 

Knygą „Čia užaugau“ Aldona Liobytė rengė ilgokai ir jau redaguojamą (redaktorius Antanas Paraščiakas) vis pildė naujais rašiniais. Ir tai suprantama – norėjo aprėpti kuo daugiau žymių Lietuvos vietų ir iškilių asmenybių. Sakysim, 1960 m. vasaros pradžioje buvau paprašyta parašyti apie Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinę Subartonis, o rudenėjant – apie Žemaitės gyvenimą Ušnėnuose. Taip pamažu ji mane prikalbino imtis ir kitų temų.

Knygos apipavidalintoju ir iliustratorium Aldona Liobytė pasirinko jauną talentingą dailininką Arūną Tarabildą. (Apskritai ji globojo ir ugdė dailininkus, ypač jaunuosius.) Būdama viena šviesiausių leidyklos asmenybių ir kompetentingiausių redakcijos vedėjų, šią knygą ji rengė su dideliu dvasios pakilimu – ieškojo vis naujų autorių, stengėsi juos žūtbūt prisikalbinti. Ir negalėjai atsispirti jos prašymams dar ką nors parašyti. Net sutikai rašyti apie revoliucionierius ir kitokius „pažangiuosius“, nors tai buvo visai ne prie širdies, – supratai, jog reikia atiduoti duoklę laiko dvasiai ir aukoti savo įsitikinimus šios ypatingos knygos labui.

Turėdama subtilų humoro jausmą, Aldona Liobytė kartą juokaudama pasakė: „Na, su šita knyga aš tikrai padarysiu karjerą“. Deja, negalėjo numatyti, kad tai jos darbo leidykloje gulbės giesmė – skaidri, įspūdinga, patriotinė. Ir kokia likimo ironija – atidavus tiek meilės ir pastangų, knygoje neliko net parengėjos pavardės… (34)

 

Jau seniai patekusi į partijos nemalonę, A. Liobytė bendradarbiams sakė nesuprantanti, ko tie partijos funkcionieriai nori: „juk ta knyga revoliucijos krauju varva…“ Neigiamos jų nuomonės nespėjo pakeisti viso kolektyvo laukta, įtaigiai idėjinę leidinio svarbą išryškinusi leidinio bendradarbio, jau pripažinto rašytojo Mykolo Sluckio recenzija (35). 1961 m. pavasarį A. Liobytė buvo priversta išeiti iš leidyklos. Vasarą Glavlito antrinės kontrolės skyrius atrado dingstį sulaikyti rinkinį „Čia užaugau“ dėl D. Krištopaitės apybraižos „Kur tyvuliuoja Gilšė“ – apie neseniai užsienyje mirusį Vincą Krėvę: literatūros klasikas dar buvo neišslaptintas – sovietmečiu neišleista nė viena jo knyga. Leidyklos vadovybė liepė literatei į išplėštų keturių lapų tarpą parašyti tokios pat apimties reportažą iš Druskininkų.

Cenzūros smūgį sustiprino konjunktūrinė Juliaus Būtėno recenzija, kurioje jis supeikė partijai nepriimtiną leidinio pokrypį:

 

Skaitant knygą „Čia užaugau“, vietomis krinta į akis per didelis dėmesys feodalinei senovei. Vien Merkinės apylinkės autorių dėmesį patraukė ir Liškiavos paslaptys, ir senoji Dainavos sostinė Merkinė, ir Margio kalnas… Betgi mūsų šalyje socializmas pradėtas statyti ne po feodalizmo (36).

 

Negana to, radęs keletą faktinių netikslumų, recenzentas apibendrino: „Šitokie leidiniai turi būti ypatingai kruopščiai ruošiami ir redaguojami.“ Tokia neatsakinga formuluotė sumenkino dideles leidinio rengėjų pastangas. Laimė, kritikas nežinojo, ką jis kritikuoja: vengdami atskleisti autorius ir tekstų disproporcijas, leidyklos vadovai nusprendė išplėšti turinį ir jo vietoje abėcėlės tvarka kanceliariškai išvardijo trisdešimt pavardžių, vietoj vardų nurodydami tik inicialus.

Savo bibliotekoje turiu neišplėšytą rinkinio „Čia užaugau“ egzempliorių, kurį padovanojo apybraižos apie Dionizą Pošką autorius Bronislovas Kurkulis, gavęs jį iš sudarytojos A. Liobytės.

Dėl šio leidinio ir dėl kitų „ideologinių klaidų“ 1962 m. buvo atleistas vyriausiasis redaktorius Jurgis Tornau. Leidykla neištesėjo pažadų jauniems turistams: leidinyje nėra fotonuotraukų, piešinių, spalvotų žemėlapių, dalykinių rodyklių ir tenkintasi dvispalviais eskizais. Partijos ir cenzūros nepalaiminta knyga neturėjo teisės būti per graži.

 

Probleminės cenzūruotų pokario metų grožinės, mokslinės ir kraštotyrinės literatūros leidinių apžvalgos leidžia iš arti susipažinti su įvairiais sovietinės priežiūros ir prievartos būdais. Cenzūra buvo patikima, bet ne visagalė totalitarinės sistemos atrama. Spaudos stebėjimo ir kontrolės funkcijoms vadovavo aukščiausios sąjunginės ir vietinės institucijos, kurioms pakluso kūrybinės sąjungos, leidyklos, spaustuvės. Tremties grėsmė stingdė literatūrinį gyvenimą. Vykstant ginkluotam ir beginkliui tautos pasipriešinimui, kai kurie sovietiniais tapę rašytojai, darydami karjerą, ėmė kenkti vienas kitam. Neturėdama plataus išsilavinimo specialistų, cenzūra rankiojo kompromituojančius faktus savo šališkiems sprendimams.

Didžiuosius ideologinius skandalus ir priešų paieškas eskalavo neseniai atsakingus postus pasidaliję naujosios valdžios patikėtiniai. Praeities tematika ir kultūrinis palikimas buvo tipiški paniekinamos politinių prisitaikėlių kritikos taikiniai. Sulaikyti žymaus rašytojo kūrinį buvo ne taip jau paprasta: reikėjo neigiamų recenzijų, skundų, slaptų atsiliepimų, ir tokios paklausos vykdytojų atsirado. Rengiant „Altorių šešėly“, leidykla drastiškai nutraukė absurdiškos pratarmės peripetijas ir galimybę kitokiais pagrindais išleisti romaną.

Nesibaigiančio bolševikinio smurto sąlygomis cenzūra naikino parašytas ar išverstas represuotų asmenų ir daugumos išeivijos autorių knygas. Ji buvo baisi klastūnė: dangstėsi kitų asmenų bei įstaigų kaukėmis, maskuodamasi patariamuoju balsu ir valstybės paslapčių saugojimu, bendravo su saugumu, įžūliai kišosi į ideologinius vertinimus ir dažniausiai sankcionavo nepalankią jų baigtį.

Ankstyvųjų pokario knygų istorijos patvirtina direktyvinę naikinamąją 1950 ir 1953 metų Glavlito sąrašų paskirtį. Vėliau cenzūra reiškėsi atviriau, bet jos veikimo būdai nė kiek nepasikeitė.

 

 

_____________________________________

(1) 1951 kovo 27 Patikrinimo aktas Nr. 15.

(2) 1951 rugsėjo 26 Aktas Nr. 32.

(3) Акт обследования от 12 мая 1951 года.

(4) Pasenusių leidinių, nenaudotinų viešosiose bibliotekose ir knygų prekybos tinkle, sąrašas Nr. 2. – Vilnius: Vyriausioji literatūros ir leidyklų reikalų valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos, 1950. – 21 p. (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 01/11152); Pasenusių leidinių, nenaudotinų viešosiose bibliotekose ir knygų prekybos tinkle, suvestinis sąrašas. – Vilnius: Lietuvos TSR Knygų rūmai, 53. XII. – 128 p. (Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, nr. 5267290).

(5) Lietuvos bibliografija. Serija A: Knygos lietuvių kalba 1905–1917. – T. 3, kn. 1–2. – Vilnius, 2006; Knygos lietuvių kalba 1918–1940: Kontrolinis sąrašas. – T. 1. – Knygos A–Ž. – Vilnius, 1997– 2002.

(6) Nauja K. Borutos kūryba // Tiesa. – 1945. – Gegužės 6.

(7) B o r u t a  K. Būsimosios knygos // Literatūra ir menas. – 1945. – Birželio 10.

(8) Z i m a n a s  G. Suprietarinta tautosaka // Tiesa. – 1945. – Lapkričio 25.

(9) C v i r k a  P. Ilgiau tylėti negalime! // Literatūra ir menas. – 1946. – Liepos 21.

(10) Cituojama iš hum. m. dr. Dalios Striogaitės parengtos knygos „Baltaragio malūnas ir jo byla“, kuri K. Borutos tekstu, parengėjos studija, archyvine ir literatūrine medžiaga reabilitavo pirmąjį šio kūrinio leidimą: Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – P. 267.

(11) Cituojama iš D. Striogaitės knygos, p. 264–265.

(12) Cituojamas jos vertimas, p. 265.

(13) Valstybinė grožinės literatūros leidykla (toliau – VGLL). 1945–1948 metų leidinių katalogas, 1949. – P. 55.

(14) Rašytojas pokario metais: Dokumentų rinkinys. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 226–227. (Toliau – RPM, 1991.)

(15) Rašytojas ir cenzūra. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 489. (Toliau – RIC, 1992.)

(16) Žr. recenzijas:  B a l t u š i s  J. Svetima dvasia // Pergalė. – 1947. – Nr. 3. – P. 120–122; Valentinas Dovinė [Alb. Žukauskas]. Neišryškinta laiko dvasia // Tarybų Lietuva. – 1947. – Kovo 23;  Э ф р о с  Е. „Товар с гнильцой“ // Советская Литва. – 1947. – 22 марта.

(17) RIC, 1992. – P. 573.

(18) Ž i r g u l y s  A. Tekstologijos bruožai. – Vilnius: Mokslas, 1989. – P. 233–235;  B r o g i e n ė  R. Komentarai //  M y k o l a i t i s-P u t i n a s  V. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 750–752.

(19) Lietuvos TSR Knygų rūmai. Lietuvos TSR spauda: Valstybinė suvestinė bibliografija 1940– 1955. – T. 1, kn. l. – Vilnius: Valst. polit. ir moksl. lit-ros l-kla, 1962. – P. 700.

(20) M a ž r i m i e n ė  V. Iš saulėtojo kontinento sugrįžus… // Nemunas. – 2008. – Rugsėjo 18.

(21) B a l y s  J. Pastabos apie lietuvišką pasakų knygą // Aidai. – 1952. – Nr. 6. – P. 276.

(22) K r u o p a s  J. Lietuvių kalbos žodynas // Tarybinė mokykla. – 1948. – Nr. 12. – P. 45–46.

(23) Cituoju iš žodyno egzemplioriaus, esančio Kauno apskrities bibliotekoje (B 13585).

(24) Ž u k a s  V. Kostas Korsakas: Prisiminimai. – Vilnius: UAB „Ogamas“, 2005. – P. 56.

(25) P r a n s k u s  B. Lietuvių literatūros darbai // Pergalė. – 1948. – Nr. 4. – P. 99–104.

(26) Klaidos kritikos knygoje // Literatūra ir menas. – 1950. – Gegužės 21;  Š i m k u s  J. Ideologinės klaidos kritikos darbe // Pergalė. – 1950. – Nr. 6. – P. 96–110.

(27) M a r c i n k e v i č i u s  J. Nemunas patvino. – Vilnius: VGLL, 1949. – P. 147.

(28) RPM, 1991. – P. 223–224.

(29) VGLL, 1961 metų grožinė literatūra. – P. 79–80.

(30) Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. 13. – Vilnius, 2008. – P. 252.

(31) B i l i ū n a s  J. Raštai. – T. 2. – Vilnius: VGLL, 1954. – P. 66–67.

(32) VGLL, 1959 metų leidiniai. – P. 25.

(33) VGLL, 1960 metų leidiniai. – P. 32.

(34) Iš 2009 m. rugsėjo 28 d. pokalbio su Danute Krištopaite.

(35) S l u c k i s  M. Apie tai, kaip į Mosėdį atėjo revoliucija // Pergalė. – 1962. – Nr. 1. – P. 175–178.

(36) B ū t ė n a s  J. Iš tamsios praeities į šviesią ateitį // Literatūra ir menas. – 1962. – Kovo 3.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)

Šaltinis čia