Libertas Klimka: esame praradę tautinį orumą

„Gėda!“ – ištaria švelniai, bet tarsi žodžiu pagrūmoja Libertas Klimka. O grūmoja mokslo istorikas iš nevilties, nes nebesaugome savo tautiškumo, nepuoselėjime išskirtinumo. Nauja gausiai iliustruota jo knyga „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ yra tarsi ekskursija po gražiausias ir įdomiausias šalies vietas. Ji yra išsamus atsakymas į klausimą, už ką etnologas myli Lietuvą. Gal atsakymus atras ir kiti?

Svarbios tautiškumo spalvos

Kodėl knygą, kaip prasitarėte, rašėte iš nevilties? – po sausį įvykusio leidinio pristatymo Lietuvos mokslo akademijos mažojoje konferencijų salėje teiravausi jos autoriaus. Tiesa, etnologas, fizikas, mokslo istorikas tą vakarą kolegoms džiugiai pristatė ne vieną, o dvi naujienas: „Lietuviškų tradicijų skrynelę“ ir „Įdomiausius Lietuvos technikos paminklus“.

Gal kiek perkeltine prasme tai sakiau. Ta neviltis kyla, nes nedaromi jokie žingsniai, kad į mokyklas, tiek pagrindines, tiek vidurines, būtų įdiegtos šiuolaikinio tautinio, pilietinio ugdymo programos. Neruošiami mokytojai, kurie galėtų šiuos dalykus dėstyti.

Taip prarandame svarbią ugdymo grandį, kuri padėtų mums išlaikyti stiprią tautinę tapatybę. Ji padėtų tuo pačiu stiprinti valstybę.

Teigėte, kad iš tautiškumo išauga tikrasis pilietiškumas.

Būtent, kai žmogus identifikuoja save kaip lietuvį, lenką, rusą ar žydą, tada jis sąmoningai save mato tautos istorijos, pereinančios į valstybės istoriją, tėkmėje. Taip jis tampa sąmoningu piliečiu.

Labai sunku sukonstruoti pilietiškumą be tautiškumo. Gyvename tautinėje valstybėje, visa Europa yra tokia. Išskyrus gal Šveicariją. Tautiškumo spalvos, kultūros požiūriu, yra labai svarbios.

Kalbant su kultūros istorikais ir politikais, reguliuojančiais kultūrą, neabejotina, kad ateities Europa bus multikultūrinė, grįsta kultūriniu dialogu, o ne globalizuota kaip Amerika, kur stengiamasi neišryškinti kultūrinių skirtumų.

Ką veiksime Europoje, jei nežinosime, kas esame?

Manau, ateities Europoje tautiškumas bus vertybė. Naujoje knygoje liečiu ne tik politinius aspektus kaip pilietiškumas, bet ir praktinius. Juos įvilkau į tokią prieinamą formą. Tai nėra teorinis veikalas. Sąmoningai vengiau sauso teorizavimo. Stengiausi veikti per emocijas.

Mėginau atsakyti, už ką reikia mylėti Lietuvą? Tai yra labai įdomus kraštas. Jis įdomus daug kuo – gamta, kultūra, istorija. Per visus šituos pjūvius bandau suintriguoti jaunimą, jį sudominti, gal per tai jie ir pamils savo šalį?

Meilė be žinojimo neįmanoma?

Neįmanoma. Mylime už tam tikras savybes, spalvas, nuotaikas, kurias gauname iš to „objekto“.

Pats rašėte iš nevilties, bet į knygą sudėjote daug vilties kitiems, ją skaitysiantiems?

Neviltis kilo iš mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos nuostatos. Programa lyg ir yra, strategija anksčiau buvo parengta, bet vadovėlių niekas neskatina rašyti, neleidžia.

Tik atkūrus Nepriklausomybę, buvo šioje ministerijoje kilęs sumanymas leisti etninės kultūros vadovėlį. Buvo kreiptasi į Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, mane… Visi parašėme po bandomąjį to vadovėlio lanką, bet tuo ir baigėsi. Žinoma, tuo metu buvo kiti valstybės tikslai. Politikai bijojo tautiškumo spalvų, nes stengėmės stoti į Europos Sąjungą.

Manyta, kad ten nereikia išskirtinumo. Atvirkščiai, kaip paaiškėjo, joks Europos Sąjungos dokumentas nereglamentuoja kultūros vyksmo, tai paliekama pačioms valstybėms. Jų išskirtinumas ir įvairovė lemia turizmo raidą. Mes esame kaip žiedai pievoje, kiekvienas turime savo formą, spalvą, kvapą. Tuos išskirtinumus reikia stiprinti.

Savo šalyje matau daugybę socialinių bėdų. Pirmiausia, emigracija, antra, gyventojų skaičiaus mažėjimas. Nemanau, kad etninės kultūros stiprinimas išspręs šias problemas, bet meilės tėvynei tikrai pridės.

Greitais automobiliais pralekiame pro įdomiausias Lietuvos vietas

Į šią didelės apimties knygą sudėjote daug nuotraukų. Tai darėte sąmoningai, nes norėjote prisivilioti vaizdo kultūroje užaugusį jaunesnį skaitytoją. Bet minėjote, jūsų svajonė yra, kad šis leidinys taptų visos šeimos skaitinių knyga.

Problema yra tokia, kad jaunimas dabar neskaito knygų. „Lietuviškų tradicijų skrynelę“ iliustravau savo nuotraukomis, padarytomis iš kelionių po Lietuvą. Taip visiems siūlau atrasti Lietuvą iš naujo.

Šią tezę pratęsiau kitoje naujai išleistoje knygoje „Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“. Ir ten, technikos kūriniuose, galima atrasti įdomybių. Kai kurie žmonės inžineriniais sprendimais, statiniais, technika domisi labiau nei gamta, jos grožiu.

Dabar mūsų mašinos yra greitos. Pralekiame pro įdomiausias vietas, vietoj to, kad sustotume pasižiūrėti, gautume šviežių įspūdžių. Nereikia ieškoti įdomybių užjūriuose (žinoma, keliauti būtina po visą žemės rutulį), bet pirmiausia reikia pažinti savo kraštą patiems ar su vaikais, šeima. Juk kiekviename kampelyje galime pamatyti ar tai gamtos įdomybę, ar tautodailės, architektūros statinį, technikos kūrinį.

Vartant knygą ir atidžiai peržiūrint nuotraukas, susidaro įspūdis, kad šis leidinys yra tarsi Jūsų surengta ekskursija po Lietuvą. Liepa motinėlė ar bažnyčia, kurios altorius sukurtas iš augančio medžio šakų, – tokius dalykus norisi ir pačiam pamatyti, ne tik svečiams iš užsienio parodyti?

Šioje knygoje siūlau pamatyti tai, kas man yra įdomu, kas man daro įspūdį, ką myliu Lietuvoje. Taip, knygoje tuo dalijuosi. Esu kraštotyrininkas, todėl per daugybę metų daug sukaupiau, visko knygoje neaprėpiau.

Bet man dar nepraėjo tas nuostabos jausmas, kiek daug gražių dalykų čia turime, man norisi su tuo pasidalyti.

Klaidingi stereotipai apie mitologiją – iš nežinojimo

Sustabdyti lekiančią mašiną bus lengviau, kai žinosime, kas kur vertingo yra. Ar toks Jūsų slaptas siekis, „įsodinti“ tą norą į skaitytoją?

Į tą pačią Liepą motinėlę galima žiūrėti kaip į gamtos kūrinį, bet ji yra susijusi su žmonių gyvenimais. Po ja sukilėliai rinkdavęsi. Pridėjus Lietuvos istorijos bruožų, jau kitaip atsiskleidžia ir gamtos kūrinys. O, stovint prie Stelmužės ąžuolo, galima priminti, kad per kelis tūkstančius metų jis visą mūsų istoriją matė. Pro jį praėjo genčių kariai, paskui kunigaikščių kariaunos, sukilėliai gal irgi ten būriuodavosi…

Apie mūsų tradicijas ir papročius knygoje kalbu kitaip, nei mūsų etnografai darė iki šiol. Pasirinkau kitą metodiką. Nagrinėju, iš kur tie papročiai kilę, ką jiems reikšdavo ta apeiga.

XXI amžiaus žmogui, manau, tai įdomiau, nei paprastas, sausas tos apeigos ar papročio apibūdinimas. Senovėje žmonės elgdavosi taip ir taip, tie faktai mums nėra labai įdomūs. Įdomiau, kodėl jie taip darė, kaip tai susiję su jų gyvensena, mąstysena, ką jie tuo norėjo pasakyti? O čia jau prireikia mitologijos, kad galima būtų tai paaiškinti.

Apie mitologiją nedaug žinome. Žiniasklaidoje yra daug klaidingų nuomonių, stereotipų apie mitologiją, kuriuos noriu sugriauti.

Tai sugriaukite bent vieną čia.

Pavyzdžiui, gegužės mėnesį manęs dažnai klausinėja apie Mildos dieną. Ta meilės deivė Milda yra fikcija, jos dieną žurnalistai tiesiog lengva ranka įrašė gegužės viduryje. Prieškaryje Mildos vardas į kalendorių įrašytas, jį, kaip ir kitus ten, iškaišiojo kaip pakliuvo, nes norėjo tautinius vardus skatinti.

Meilės dievaitė senovės lietuviams tikrai buvo reikalinga ir ji buvo, bet ne Milda. Žaidimuose, dainose yra švelnių užuominų į meilę, porų sudarymą, vestuves. Dievybės dažnai turėdavo savo simbolį, mūsų meilės dievaitės simbolis yra gervelė. Jos vardo nežinome, jokiuose rašytiniuose šaltiniuose jis neišliko.

Net trys dienos yra pavasarį skiriamos tokioms meilės apeigoms, o mes kažkodėl Valentino dieną norime atsivesti.

Pirmoji, susijusi su meilės švente, yra Pempės diena, kovo 19-oji. Antroji – Gegutės šventė, kai gegutė užkukuoja gegužės pradžioje. Jaunimas žaidžia įvairius žaidimus, kiekviena mergina išsirenka tris savo bernelius, kurie ją turi per metus saugoti, ja rūpintis.

Trečioji šventė, antroji Sekminių diena, jos data kinta, būna gegužės pabaigoje–birželio pradžioje. Aukštaitijoje vadinamasis Rytelis ar Rytagonis yra graži jaunimo šventė, kai žaidžiami netikrų vedybų žaidimai. Pačios gražiausios ir lyriškiausios yra Rytagonio dainos.

Krepšinio aistruoliai su tautiniais drabužiais – neįsivaizduojama Lietuvoje

Tai ką iš tos praeities, Jūsų manymu, XXI amžiaus lietuvis pasiims į ateitį, kas jam gali būti svarbu?

Pirmiausia, reikėtų iš mūsų paveldo pasiimti visa, kas yra dvasinga, mūsų folklorą, dainas. Tai yra amžini kūriniai, kuriais galime išsakyti ir linksmą, ir liūdną nuotaiką, tinka visiems gyvenimo atvejams. Man labai skaudu, kad mokyklos vaikų dabar neišmoko lietuviškų dainų, jas pakeičia magnetofono įrašai.

Esu vienos iš Vilniaus mokyklų auklėtinis, baigdamas vidurinę, neseniai su draugais skaičiavome, apie trisdešimt dainų mokėjome. O dabar, kai su studentais kokios nors ekspedicijos metu bandome padainuoti, nieko neišeina. „Šalia kelio karčema“ moka. Kartais ir užstalės dainų jau nebežino. Liūdnoka.

Taigi, reikėtų pasiimti dainų dvasingumą. Antra, praktinių dalykų. Daugelis tautų didžiuojasi savo tautiniais rūbais, mes dar to neišmokame. Škotų futbolo sirgaliai Vilniuje buvo apsirengę kiltais, škotų tautiniu drabužiu. Ar įsivaizduojate, kad lietuvių krepšinio sirgaliai per varžybas apsirengtų tautiniais rūbais?

Buvo krepšinio čempionatui skirtų marškinėlių, kepuraičių su kaukėmis, toteminiais lietuvių gyvūnais. Bent į tą pusę sukome?

Taip, čia mano ir Tado Gutausko bandymas. Kai kam jis patiko. Dar yra daugiau praktinių dalykų. Pavyzdžiui, valgiai. Leidykla „Terra publica“ išleido knygą „Lietuviška virtuvė. Šventės ir valgiai“, joje apibūdinau šventes, o žinomas kaunietis kulinaras pateikė toms progoms skirtų valgių receptų, – pasidžiaugė mokslininkas, bet netrukus pažėrė gana aštrių pastabų dėl to, kad tokių patiekalų Lietuvoje sunku surasti atvykėliams. –

Pereikime per visus Vilniaus restoranus, rasime kinų, indų, dar egzotiškesnę virtuvę. O kur lietuviškių valgių restoranai? Žinau vieną vietą, „Dvaro fortą”. Visame Vilniuje vieną ar pusantro restorano rasi, kur yra lietuviškų patiekalų, ekspertų įvertintų kaip atitinkančių mūsų tradicijas.

Gėda! Jau nekalbu, kad visos iškabos ir restoranų pavadinimai yra anglų kalba. Per Gedimino prospektą praėjus, gal tik tris lietuviškus pavadinimus radau. Ar įsivaizduojate tai Paryžiuje? Mes esame praradę tautinį orumą. Tai yra absurdas.

Gal tai ir tautinio orumo trūkumas, bet ir savotiškas padlaižiavimas, stuburo neturėjimas. Buvo lietuviškų smuklių-kavinių su neva tradiciniu maistu banga. Jei atsirastų tokių, kurie sugebėtų skoningą, netgi gurmanišką lietuvišką virtuvę su įvairiu šalies paveldu pasiūlyti, laimėtų ir verslininkai, ir jų kavinių ar restoranų lankytojai.

Taip. Dar ko man gaila. Vilnius irgi turėjo kavinių tradicijas. Visi seni vilniečiai žinojo Rudnickio, Štralio kavines (buvo jų trys – Baltasis, Mėlynasis ir Žaliasis Štralis).

Garsiojoje Literatų svetainėje duris atvers greito maisto tinklui priklausanti maitinimo įstaiga.

Man tai yra smūgis į paširdžius. Toje kavinėje ir Česlovas Milošas lankydavosi, ir visa kultūros grietinėlė, pokario metais ir sovietmečiu. Dabar tieks mums amerikietišką greitą maistą. O Kaune tai dar gražiau – garsioje Konrado kavinėje atsidarė batų parduotuvė! Tai yra absoliutus savo kultūros niekinimas.

Laimei, Vilniuje dar išliko „Neringos” kavinė. „Baltąjį Štralį“ mėginta atgaivinti, bet nepavyko. Užsienyje juk saugoma ir didžiuojamasi tradicija, kad kavinė kelis šimtus metų gyvuoja. Ta data užrašoma…

Pas mus yra protingų verslininkų, matyt, ne jie viršų ima. O gal jie neturi, nejaučia sąsajų su miestu.

Gal ir pats miestas turėtų saugoti savo erdves.

Žinoma. Tai reiškia, kad dabar municipalitete dirba nekompetentingi žmonės, jie mažai domisi istorija.

Vilnių valdo variagai, kaip mes, seni vilniečiai, vadiname ne čia augusius, ne čia gimusius žmones. Jie paėmė vadžias į rankas, nesijaučia jų noro tą senąjį Vilnių, jo senas kultūrines tradicijas, jos gali būti susijusios net su kavine ar restoranu, saugoti. Tai yra miesto istorijos dalis. Galime tik padejuoti dėl mūsų istorinės atminties.

Knyga skatina optimizmą ir ragina džiaugtis savo šalimi

Kaip galėsime didžiuotis savo sudėtinga, permaininga istorija, jei režimui pasikeitus trinsime prieš tai buvusius ženklus? Vis norime lyg kokie susigėdę vaikai švariai išvalyti, ką patys ar kiti čia pridirbo.

Sutinku, yra skaudžių dalykų. Pavyzdžiui, medinė Vilniaus architektūra yra vertybė, ją reikia išsaugoti, o ne deginti.

Bet mano knyga yra optimistine gaida parašyta. Ten nedejuoju, parodau gražiąją pusę. Tuo reikia džiaugtis, tą saugoti ir tuo gyventi. Tada ir žvilgsnis į ateitį bus optimistiškesnis.

Jei žinosime, kas vertinga, suvoksime, ką reikia saugoti?

Taip. Bet man dar svarbu pabrėžti, kad tas pažinimas yra įdomus. Kad tai nėra nuobodi praeitis, kuriai vieta tik muziejuose.

Tas pažinimas gali mūsų gyvenimą paįvairinti, praskaidrinti. Tai turi tapti ir profesionalaus meno pagrindu. Tarkime, mūsų šiuolaikinių kompozitorių kūriniuose nuskamba kokia sutartinės gaida, tai yra savita, lietuviška, įdomu ne tik mums. Menas gali padėti tas sąsaja su mūsų paveldu rasti, – kalbėjo gamtos mokslų daktaras, etnologas L. Klimka.

alfa logo