Libertas Klimka. Tautos švietėjui kun. Jonui Katelei – 190 metų

Ši savaitė mums bus nuspalvinta Sausio 13-sios, Laisvės gynėjų dienos, atmintimi. Sukaktis neeilinė, jau trisdešimtoji… Tiek metų galime kvėpuoti laisve – didžiausia dvasios vertybe šioje žemėje! Sausio 13-oji įrodė pasauliui, kad lietuvių tauta yra nemirtinga, nepriklausomybės troškimu nuolat atgimstanti sukilėlių, knygnešių ir savanorių kartomis…

Sausio 13-oji yra ir vieno ryškiausių Lietuvos šviesuolių, kunigo kanauninko Jono Katelės gimimo diena. Šiemet tai bus 190-sios metinės. Būtent tokių žmonių veikla ir darbai ugdė tautą laisvės siekiams.

Laiminga Panemunėlio parapija, kurioje 36 metus atvira širdimi kaimo žmonėms tikėjimą, šviesą ir kultūrą nešė kunigas J. Katelė. Jo pastangomis slaptų mokyklų steigimas ir daraktorių ruošimas čia įgavo sisteminį pobūdį. Šio darbo rezultatai stulbinantys – parapijoje 1905 metais, kai jau buvo atgauta lietuviška spauda, visas jaunimas, o ir beveik visi vyresnieji žmonės, mokėjo rašyti ir skaityti. Parapijonims buvo giliai įdiegta, kad mokslas ir kultūra – šventi dalykai, gyvenimo siekiamybė.

Lietuvių tautinio atgimimo žadintojas J. Katelė gimė Suvainiškių kaime, Kupiškio valsčiuje. Mokėsi Panevėžio bajorų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. Vyskupas M. Valančius 1855-ųjų rudenį įšventino jį kunigu, nuteikdamas ir uoliai lietuvybės veiklai.

Ganytojišką darbą J. Katelė pradėjo Naujamiestyje, tada darbavosi Zarasuose. 1872-aisiais už rūpinimąsi represuotais sukilėliais buvo iškeltas į nuskurdusią ir apleistą Rokiškio dekanato Panemunėlio parapiją. Vos atvykęs į šį prie dvaro išaugusį bažnytkaimį, kunigas sukvietė jaunimą ir paprašė padainuoti liaudies dainų. Uždainavo ir pats…

Netrukus, pakalbinęs kelis vietinius raštingus žmones, J. Katelė ėmė atokiausiuose parapijos kaimuose steigti slaptas lietuviškas mokyklas. Aprūpindavo jas sąsiuviniais, rašymo priemonėmis, pirkdavo vadovėlius iš knygnešių, talkininkams pavesdavo juos perrašinėti, pats gamindavo rašalą.

Savo lėšomis išleido užsienyje Jono Gailučio parašytą aritmetikos „Užduotyną“ ir nemokamai išdalijo vaikams. Įdomu, kad daraktorių darbui rengdavo ir merginas. Visur jis buvo laukiamas ir mylimas, vadinamas geradariu, nes iš neturtingųjų už bažnytinius patarnavimus pinigų neimdavo, kalėdodamas iš surinktų aukų sušelpdavo vargšus, vaikus apdalydavo riestainiais.

Mokėjęs derinti rimtumą su humoru. Tik atidarius trobos duris, žilagalvis kunigas liepdavo vaikams mintinai išspręsti tokį uždavinį. Lėtai pradėdavo sakyti: „Ėjo septyni ubagai, kiekvienos nešėsi po lazdą, o ant lazdų buvo po terbą, o toje terboje sėdėjo 7 katės, o tos katės turėjo dar po 7 kačiukus. Kiek terbose buvo kačių ir kačiukų?“ O kitiems paliepdavęs suskaičiuoti varniukus lizduose…

Pasiryžęs išmokyti rašto visą parapijos jaunimą, kunigas nuolat palaikė ryšius su Aukštaitijos knygnešiais. Klebonijoje po grindimis, miškininko namelyje, Nemunėlio pakrantės pirtyje buvo įrengtos knygų slėptuvės. Panemunėlis tapo tikru slaptojo lietuviškojo švietimo centru.

Kartu radosi ir gyvas kultūrinis gyvenimas – kunigo raginimu įsisteigė slapta „Žvaigždės“ draugija, kurios nariai įkūrė knygynėlį, rinko tautosaką, rengė vaidinimus klojimo teatruose. Pirmas toks vakaras įvyko 1893 m. Naujikuose, bažnyčios palivarke. Buvo suvaidinta Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Tai turbūt apskritai pirmasis lietuviškas vaidinimas mūsų krašte.

J. Katelės rengtus slaptus spektaklius yra matę ir to meto šviesiausi Lietuvos žmonės: Maironis, Vaižgantas, Jonas Basanavičius, Jonas Jablonskis, Mykolas Romeris.

Kunigas buvo ne tik nepaprasto darbštumo, bet ir labai plačios erudicijos žmogus, turėjo per 3000 pasaulinės klasikos knygų biblioteką, mokėjo keturias kalbas. O dar vienas didelis J. Katelės rūpestis – naujos mūrinės Panemunėlio bažnyčios statyba. Jo autoritetas apylinkėje buvo toks didelis, kad pavyko surinkti pinigų tikrai originalios architektūros šventovei statyti.

Deja, šio didelio darbo kunigas nebespėjo užbaigti – mirė 1908 m. gegužės 8 d. Tačiau parapijiečių širdyse tvirta dvasios šventovė jau buvo pastatyta… Ant lietuvybės ąžuolo kapo iškalti Ekleziasto žodžiai: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atmintis palaiminta“.

Šiandien kultūrines krašto iniciatyvas palaiko kunigo vardo labdaros ir paramos fondas, kurio pastangomis suremontuota senoji klebonija ir joje įkurtas J. Katelės atminimo kambarys bei biblioteka. Labai prasminga saugoti Lietuvos šviesuolių atmintį. Teįkvepia jų pavyzdys sprendžiant nūdienos problemas, brėžiant valstybės ateities gaires.

LRT