Libertas Klimka. Vietovardžių metus pažymint

Šie metai LR Seimo nutarimu kultūrinės atminties stiprinimui yra sureikšminti net keletu aspektų. Iš jų vienas plačiausiai aprėpiančių yra vietovardžiai.
Tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų – kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“

Tai Lietuvos gyvenviečių, kaimų, geografinių objektų – kalnų, kalvelių, miškų, gojelių, ežerų ir upelių pavadinimai. Mūsų žymusis kalbininkas Kazimieras Būga yra taip pasakęs: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas… Vietų vardais kalba pati žemė.“ Taigi vietovardžiai ir vandenvardžiai, mokslo kalba – toponimai ir hidronimai, byloja apie tautos gyvenimą čia nuo senų senovės. Ypatingai laikui atsparūs yra vandenvardžiai; jie išlieka net ir užkariautuose plotuose, išnykus ar nutautus juos įvardijusioms bendruomenėms. Štai mūsų laikų pavyzdys: Prūsijos dalyje, pokariu tapusia Kaliningrado sritimi, visos gyvenvietės administraciniu būdu buvo pervardintos, tačiau Priegliaus upės ir jos intakų vardai pasiliko bemaž tokie, kaip juos kadai kada vadindavo prūsų gentys.

Geografiniai pavadinimai paprastai atspindi  objekto savybes, supančią augmeniją ar greta jų nutikusius įvykius. Pagal vandenvardžius kalbininkams pavyksta nustatyti, kuriose žemėse senų senovėje gyveno viena ar kita gentis. O tas išvadas gali patvirtini archeologiniai tyrinėjimai, atskleidžiantys senųjų gyventojų materialinės kultūros ypatybes. Daugumos Lietuvos miestų ir miestelių pavadinimai – iš vardo upės ar upelio, kurio pakrantėje buvo įsikūrę. Pavyzdžiui, prie Svalios – Pasvalys, prie Kruojos – Pakruojis. Kartais, įvardijant vietovę, prie upės pavadinimo pridedama priesaga, tarkime, upė Kupa, todėl Kupiškis, upė Šalčia – Šalčininkai. O kartais keičiama ir galūnė: upė Anykšta, miestas Anykščiai. Upelė Vilnia ir mūsų sostinę Vilniumi „pavadino”. Nemažos dalies gyvenviečių pavadinimai primena įkūrėjus ar pirmuosius gyventojus, tad jų kilmė – iš asmenvardžių. Galūnė „polis“ – tai graikų antikos miesto įvardas; Lietuvoje ne vienas toks: Adampolis, Janapolė, Marijampolė. Būta ir atvirkščiai, kai gyvenamoji vieta žmogui duodavo pravardę, vėliau tapusia ir oficialia pavarde. Yra daug gyvenviečių, kurių vardai nusako supančią gamtinę aplinką.  Šilutė ir Šilalė neabejotinai įsikūrė tarp šilų, o Biržai – iškirtus biržėmis mišką, Trakai – įsikūrę  tarp išdegintų miško vietų.  Tauragės pavadinimas primena Lietuvos miškuose  iki XVII a. raguotuosius taurus gyvenus. O Sargai, Sarginiai – įsikūrę prie piliakalnių… Įdomi yra  Ignalinos rajone esančios gyvenvietės Rojaus „krikšto” istorija. Pasak vietinių, seniau ši vietovė vadinta Velnyne, nes žemės čia prastos, balotos. XIX amžiaus pabaigoje čia apsigyvenęs garsus pomologas profesorius Adomas Hrebnickis (1858–1941) užveisė tokį didelį ir tokį gražų sodą, kad  teko Velnynę pervadinti į Rojų. Iš čia po Lietuvą pasklido daug naujų obelų rūšių; todėl sodyboje veikia ir memorialinis profesoriaus muziejus.

Vietovardžius kūrė žmonės, o jų norai ir siekiai juk labai skirtingi. Nuo kilnių ir gražių, iki šaipokiškų, ypač apie kaimynus. Smagiai nuteikia tokie kaimų pavadinimai: Baibokai, Puskelniai, Pavydai, Burbekliai, Veršiai, Sangrūda, Bedančiai, Bagotoji… Yra ir net atsineštinių pavadinimų, skambančių mūsų žemėje labai jau keistai. Štai einant paneriais tarp Karmėlavos iki Ruklos galite aptikti Kaukazą, Berlyną, Londoną, Paryžių, Varšuvėlę, Šveicariją ir Veneciją. Pasirodo, šie  vietovardžiai – tai  buvusios dvarvietės ar palivarkai. Jų savininkai, kaip tas legendinis baronas Miunhauzenas, stengėsi pasirodyti prieš savo kaimynus kaip matę daug pasaulio. Iš čia ir tokie pavadinimai… Tik neapsirikime, lygiai taip vertindami ir Dunojų, – esama tokio ežero Lazdijų rajone. Beje, ir upelių ne vienas tokiu vardu. O kaip dažnai Dunojėlis minimas liaudies dainose… Dr. Jonas Basanavičius manė, kad šį pavadinimą į mūsų kraštą atsinešė  patys pirmieji čia poledynmečiu iš pietinių kraštų užklydę medžiotojai. Dabar vieni kalbininkai Dunojaus pavadinimą laiko esant skoliniu, kiti – protautės žodžiu, nusakančiu vandens stichiją. O štai Joniškio rajone tekančio upelio pavadinimas „Sirija“ su Artimųjų Rytų šalimi sutampa atsitiktinai. Upelio pavadinimas labai senas, kilęs iš bendro indoeuropietiško žodžio „sira“, reiškiančio „srovę, srautą“. Tokios pačios kilmės tikriausiai yra ir Dzūkijoje tekančios Seiros pavadinimas.

Amador Loureiro/Unsplash nuotr.

Prie kiekvieno kaimo esantis gojelis, pelkutė, kalnelis net lanka turėjo savo vardą. Žvejai žinojo ežero salų, pakrančių, povandeninių sėklių ar duburių vardus. Kraštotyros draugijos archyve sukaupta nemažai tokios medžiagos.  O kokios įdomybės ryškėja, kalbininkams ėmus aiškinti vietovardžių kilmę ir prasmę! Dažnai iškyla seniausiai nebevartojami, užmiršti žodžiai, ateiną net iš prokalbės. Gal todėl ir sakome, kad vietovardžiai – laiškai iš tolimos praeities…

Ar branginame šį kultūros  paveldą, ar mokame jį saugoti? Mat vietovardžiai neatsiejami nuo geografinių objektų, kuriuos jie įvardija. Tiems objektams nykstant, juos pertvarkant, jų pavadinimai iš gyvosios vartosenos gali visai prapulti arba būti iškreipti. Vietovardžių kaitos ar nykimo priežastys įvairios. Lietuvos  kraštovaizdis buvo labai pakeistas sovietmečiu. Beatodairiška melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinių gyvenviečių kūrimas – štai nuo 1959-ųjų per 30 metų iš gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukti 5600 kaimų pavadinimai. O naujose gyvenvietėse radosi daugybė Melioratorių ir Statybininkų gatvių. Šiandien vietovardžiai nyksta dėl skaudžių  demografinių pokyčių šalyje. Tuštėjant Lietuvos kaimams, griūvant vienkiemių sodyboms, priimami sprendimai kaimus apjungti. Vien per paskutiniuosius penkerius metus Lietuvoje išregistruota ar ne pustrečio šimto kaimų. O jeigu praeis kiek laiko, ir tose iš žemėlapių ištrintose vietovėse apsigyvens žmonės, ar nenorės jie išgirsti tos žemės kalbą? Todėl labai prasminga išnykusio kaimo vietoje palikti kokį nors atminimo ženklą: ant akmens iškaltą pavadinimą, pastatytą koplytstulpį, ąžuole įkeltą koplytėlę. Ir žemėlapiuose pavadinimai privalo būti išsaugoti. Senaisiais vietovardžiais gali būti pavadinamos naujų gyvenviečių gatvės. Lietuvių kalbos institute Vardyno skyriuje nuolat pildomas Lietuvos vietovardžių žodynas, taip pat ir elektroninė vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė.

Vyriausybė patvirtino Kultūros ministerijos pateiktą Vietovardžių metų minėjimo 2019-ais planą. Jame numatyta, kad visoje Lietuvoje vyksiančiais kultūriniais, edukaciniais renginiais ir veiklomis, mokslinėmis konferencijomis ir seminarais, duomenų kaupimu ir sisteminimu, viešinimu ir leidyba bus pabrėžiama senųjų vietovardžių išsaugojimo svarba. Plačiau bus skelbiamos mokslininkų  išnagrinėtos  senuosiuose kaimų pavadinimuose glūdinčios etnologines, lingvistinės, istorinės, kultūrinės ir  kitos svarbios žinios, saugotinos  kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis. Pasak kultūros ministro Mindaugo Kvietkausko, „Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, o kartu – mūsų protėvių kūrybingumo išraiška. Praturtinkime savo dabartį, juos įamžindami ir prakalbindami naujai“.
LRT