Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo

Kultūros istorikė habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, kalbinama Liudviko GIEDRAIČIO, aptaria tai, kas svarbiausia, – Lietuvos lietuviškąją būtį.

Raktas į šio pokalbio tikslą, manau, galėtų būti internete įrašytas Jūsų palinkėjimas Lietuvai: „Teišlieka per ateinančius šimtmečius noras būti lietuvių kalbos saistoma bendrija ir likti lietuvių tautos nariais“. Pasirašyčiau tūkstantį kartų. Bet ar toks palinkėjimas – tik jausminis troškimų išsakymo pliūpsnis, ar tie žodžiai iš supratimo, matymo, kad mūsų tautiškumas, lietuvybė skeldėja, eižėja, ir neaišku, kas tą pragarišką vyksmą begalėtų sustabdyt ir kokie šalčiai nežinia iš kur dar gali siūbtelt?..

Pritariu Jūsų interpretacijai. Tas linkėjimas gimė iš suvokimo, pajutimo, kokia dabar yra mūsų tautinės bendrijos situacija. Pasaulis keičiasi nepaprastai greitai. Visiems žinoma tiesa, bet mes realiai nepabandome įvertinti, ką reiškia mūsų likimui, išlikimui tas didelis kaitos tempas, kaip keičiasi didžiulės tautiniais ryšiais saistomos bendruomenės, vadinkim – tautos, ir kokia mūsų situacija tame besikeičiančiame pasaulyje.

Ypatingos svarbos viešajame gyvenime šiandien yra spaudos, televizijos vaidmuo. Tai milžiniškas, galingas naujas veiksnys, niekad netylantis, galintis visuomenę išdraikyti arba suburti, sparčiai keičiantis mūsų būtį. Lietuvoje įsigalėjo žmonių sąmonėje buvusios visų ryšių sistemos ardymas. Gyvenam ant keisto klojinio, įvardytino ankstyvuoju nebrandžiu kapitalizmu, tarpstančiu ant galingo viešosios nuomonės formavimo, performavimo pamato. Ir visa tai susiplaka į reiškinį, kurio pagrindinės sudedamosios dalys – pinigo vertės fetišizavimas, verslo ir pinigo sąjungos – absoliučiai viską tvarkančios jėgos iškeliamos į aukščiausią vertybių viršūnę. Sąmonėje ardoma visa, ką jungia ne pinigai. Nemanau, kad taip apibūdindama situaciją itin hiperbolizuoju. Pateiksiu pavyzdžių. Pasibaigus Lietuvos tūkstantmečio renginiams mūsų viešoji didžioji (drįskim taip vadinti, nes eina didžiausiais tiražais) spauda tepajėgė atskleisti iškreiptai pamatytą pinigų pusę: išvardyti tikruosius ar sugalvotus mažyčius ir išpūstus iki milžiniškų dydžių skandalus. Net geriausi žurnalistai nesugebėjo pasakyti nieko daugiau, tik tai, kiek buvo išeikvota pinigų, kiek jų prarasta, pamesta, pavogta. Nieko kito. Spauda nesuvokė pozityviosios renginių reikšmės. O buvo surengta ir didžiulių, milžiniškų parodų, kurios išties keitė, bent galėjo keisti mūsų visuomenės, mūsų tautos požiūrį į Lietuvos valstybę. Juk viskas priklauso nuo požiūrio, supratimo – ar mes ją gerbiame, norim turėti, ar tik atmetam, niekinam, nematom. Tebeeksponuojama puiki baltų meno paroda, Tūkstantmečiui išleistų keturių šimtų knygų paroda, įvyko gražiausias, turiningiausias tos parodos atidarymas, o per televiziją tam skirta – nepilna minutė! Apie išties kas savaitę girdimą Čechovą ir vieną iš jo spektaklių, Tūkstantmečiui atvežtą iš Maskvos, – šnekėta penkias septynias minutes!

Tragiška: žiniasklaidai neįdomu, koks turtas slypi tose parodose ar šimtuose knygų! Visai nesvarbu. O tos knygos buvo gal išties svaraus turinio, gal jomis reikšmingai žengta į savęs pažinimą – neįdomu tai masinei žiniasklaidai, ji praeina pro reikšmingiausius dalykus kaip pro visišką nieką (jei nebūta piniginio skandalo). Žiniasklaida nenori, nesugeba suprasti, ką veikia inteligentija. Tada atsitinka baisiausia – pasigirsta net kaltinimas: inteligentija nieko nedaro. Pinigo-fetišo raiška – mūsų dvasinės destrukcijos ženklas. Pridėkim dar puikiai žinomas tiesas apie emigraciją, socialinę atskirtį, skurdą, „sukomplektuokim“ viską į viena: jei tauta apibūdintina kaip labai stiprių, galingų ryšių saistoma bendruomenė, kurie gi mūsų ryšiai dar tebeveikia! Nebegelbsti nei kaimo bendruomenės, nei paveldėtas gilusis liaudies kultūros klodas… Nebėra tai tikrieji mūsų inkarai. Jei daugybė žmonių dėl geresnio uždarbio emigruoja, įsiklausykim, gal jie ryšių su savo bendruomene ir nebeturi, nejaučia, arba – nebevertina, nemano, kad jų buvimas Lietuvoje turi vertę, kad ryšys su savaisiais, kalbėjimas savąja kalba, jos perteikimas vaikams yra jų turtas, jų buvimo pasaulyje vertė, būdas. Gyvenam laikus, kai išskirtinai didelės svarbos yra žmogaus sąmonės veikla. Mūsų ryšius būtina modernizuoti, senuosius nuolat derinti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, kurti naujus, atitinkančius mūsų situaciją: arba mes imamės naujais pavidalais ryšius kurti, arba…

Ką turit omeny ištardama „mes“? Gal pirmiausia valdančiąją viršūnę?

Ne. Viršūnei aš nedeleguoju visuomenės ryšių formavimo, nors valstybinių institucijų, kurios galėtų turėti įtaką tiems ryšiams, vaidmuo, be abejo, labai svarbus. Kai Lietuva neturėjo valstybės – labai daug praradom, tad dabar, atgavus nepriklausomybę, reikia daryti viską dvigubai greičiau, geriau. Bet aš manau, kad tie ryšiai – ir pačios visuomenės „valdžioje“. Geriausiai pažįstu mokslininkų bendriją. Labiausiai mane domina problema, kiek mes, mokslininkai, pažįstame, galime pažinti savo visuomenę. Labai svarbu, kad suvoktume, kokiu pagrindu galime telktis. Į tai pastoviai turėtume koncentruoti mokslininkų jėgas. Bet mūsų nedaug. Be to, tarp dirbančiųjų palyginti nedaug tikrai talentingų, darbui beveik visada neoptimalios sąlygos, daug energijos išnaudojame vien tam, kad išliktume humanitarais, socialinio mokslo atstovais. Mokslo reguliacija Lietuvoje nepastovi, nuolat keičiasi, nėra galimybės ilgam susikaupti. Iššūkiai kūrybinei veiklai gal ir neišvengiami, bet kai jie nuolatiniai, kaip virve einančiam cirkininkui, darbo vaisiai būtinai menkėja.

Kokį vaidmenį visuomenės ryšių formavimo kely galėjo turėti Jūsų motinos skelbta tautinės mokyklos idėja? Kaip, kodėl ji, atrodo, tarsi išgaravo nei kokia upė dykumoj? Gal net – mūs valdančiųjų dykumoj… Kaip matot?

Neužsibaigė, neišgaravo ta programa. Bet ją įgyvendinant susidurta su kliūtimis. Pirmiausia – su visuomenės pasirengimo lygiu. Antra – taip, – ir su dalies valstybės institucijų nepalankiu požiūriu. Sustyguotai mokyklai staiga atsirado didelis poreikis naujų grandžių, žmonių, kurie galėtų, vadovaudamiesi ta programa, profesionaliai dirbti. Tokių žmonių atsirado, bet stigo, iškilo būtinybė pertvarkyti mokytojų rengimą, tačiau mūsų aukštosios mokyklos iki šiol neišsivaduoja nuo pairimo. Mokytojų rengimas ta kryptimi tik iš dalies įgyvendinamas.

Bet Švietimo ir mokslo ministerijos funkcionieriai kartais net viešai teigia, kad tautinės mokyklos programa esą „transformavosi“, tapo visos Lietuvos švietimo stuburu. Tai Virginijos Būdienės, buvusios viceministrės, teiginys laidoje per LTV (2009-10-23). O Lietuvos, Latvijos, Estijos kultūrininkų konferencijoje jaunimo meninio, kultūrinio ugdymo klausimais ji pati pirmoji ir vienintelė tarp visų net pradiniais savo pasisakymo žodžiais bemat paskubėjo sureikšminti būtent „tarpkultūrinę dimensiją“…

Gerai nepažįstu švietimo sferos, bet stuburas, manau, yra pateiktas. Dabar tegalim klausti: ką gali nuveikti valdininko įsakymas ir ką – bendruomenė? Mano supratimu, dabar pačių mokytojų, tėvų bendruomenės reikalas, kokiu laipsniu ir į kurią pusę ta programa pakrips. Pažįstu mokytoją, kiekvieną šeštadienį vis su kita klase važinėjusią po Lietuvą: didžiųjų rašytojų gimtinės, karų su kryžiuočiais apylinkės, piliakalniai, priešpiliai – daugybė krašto pažinimo temų. Mokiniai lipte lipo prie jos. Argi galima būtų įsakymu nurodyti būtent šitokią dvasią turėti ir taip dirbti!.. Visa liaudies kultūra sukurta ne įsakymu iš viršaus, o žmonių. Taip ir mūsų dabar galimybė išlikti – pačiuose mumyse, pačiuose žmonėse. Kiekvienas teįneša savo dorą darbštumo ir kūrybos indėlį.

Tarkim, jūsų žurnalas („Liaudies kultūra“ – L. G.) išlaiko vieną, sakyčiau, labai svarbią giją – būtent sąryšį su senąja, giliąja patirtimi ir tuo parodo, kas modernioje, besikristalizuojančioje visuomenėje galėtų būti perimta, suvokta, ką svarbu perimti iš daugelį šimtmečių kurtos liaudies kultūros.

Daugiausia galėtų nuveikti, aišku, galingiausieji, viešoji masinė žiniasklaida. Tai būtų didžiausias dalykas: kad suvoktų mūsų išlikimo būtinumą ir vertę.

Buvote ar tebesate projekto „Tarptautinė mokslinė duomenų bazė „Litanistika“ koordinatorė, gerai žinote, kiek mokslinė lituanistika tapo kompiuterizuota pasaulio žinijos dalimi…

Lituanistinės duomenų bazės sukūrimo tikslas – internete pristatyti aukštos kokybės mokslo darbus apie Lietuvos valstybę, visuomenę, lietuvių tautos ir kalbos praeitį, dabartį. Pristatoma, kai galima, pilnais tekstais, kai ne – santraukomis lietuvių ir anglų kalba. Ta duomenų bazė kuriama Europos Sąjungos lėšomis. Ji nėra baigtinis darbas: kol esam gyvi, rašom mokslinius darbus – svariausieji iš jų turėtų būti pristatomi, kad bet kur pasaulyje Lietuva besidomintys žmonės galėtų surasti įvairiopos informacijos. Pradėta nuo 2005–2006 metų mokslo darbų suregistravimo. Dabar atrinkti straipsniai imtinai iki 2008-ųjų. Ar bus tęsiama, dar neaišku: Mokslo taryba persitvarko, dar nežino, ką daryti…

Ar jau galima tarti, kad lituanistika yra ir pasauliui atvira žinijos dalis?

Taip. Beje, ir „Liaudies kultūros“ moksliniai straipsniai patenka į šią bazę, yra ekspertuojami, jų galima ieškoti per pavadinimą, autoriaus pavardę. Bazės adresas toks: www.lituanistika.lt.

Be modernių priemonių dabartinė mūsų bendruomenė, jos ryšiai nebeįmanomi. Reikia, kad visos lituanistikos šakos – literatūra, lietuvių kalba, tautosaka, humanitariniai, mokslai tiriantys Lietuvą, lietuvių tautos, visuomenės, valstybės praeitį, dabartį, lietuvių kalbos situaciją, – būtų sutelkti tarsi į vieną „prožektorių“, kuris apšviestų, kas mums svarbiausia. Mokslininkai tą padaro. Lituanistikos duomenų bazėje jau yra sukaupta apie 15 tūkst. pozicijų – ištisinių tekstų, santraukų. Kasdien jų daugėja. Bet pasakykit, kur, kas paskelbė, kad padarytas neregėtas dalykas? Ar Lietuvai pranešama apie tai! Ar bent mokytojai žino? O tie sukaupti lobiai galėtų išties svariai pasitarnauti visuomenės saitų sitprinimui. Juk telkimas turėtų vykti per giluminį savęs suvokimą, per žiniją. Tapatybės išsaugojimo, kūrybos kelyje tai gali būti labai reikšmingas veiksnys: žmogaus domėjimasis jo bendruomenės praeitimi, dabartimi sieja jį su savo bendruomene.

Ypač svarbu liaudies kultūros, daugelį šimtmečių kaupto mūsų paveldėto klodo, pažinimas. Pirmiausia turėtume suprasti, kad liaudies kultūros pagrindas yra labai gerai susaistyta visuomenė, kurioje būta gausių bendrijų, susietų kuo įvairiausiais ryšiais, sukūrusių savo estetinę aplinką, savitą vaizdų, saitų su žmonėmis, gyvenimo būdo pasaulį. To nereikia deklaruoti, skelbti, tuo reikia būti. Būti savo bendruomenės pasauly. Kas gi atsitikę Lietuvoje? Gerai, kad dar yra dainų šventės, kuriose bendrumo jausmas išties labai galingas ir kurias kuriant tarsi konstruojami mūsų emociniai ryšiai. Tai puiku. Labai daug galime pasisemti iš nueinančio gyvenimo, bandydami apgyvendinti čia ir dabar jo estetikos klodus. Juk mūsų estetinė apsuptis labai įtakinga svetimybėmis – afroamerikiečių, Vakarų Europos tautų… Per Lietuvos radiją lietuviško estetinio komponento jau ir iš viso beveik nėra.

Viešoji masinė žiniasklaida galėtų daug labiau vertinti nepaprastai aukšto meninio lygio mūsų liaudies kultūros klasiką. Todėl manau, kad labai reikšminga daugelio kūrėjų iniciatyva šiuolaikine forma perkelti, apgyvendinti dabartyje bent dalį senosios estetikos turto. Tai labai sunkus perkūrimo veiksmas. Turim šitos kūrybos jau ir nemenką klodą. Reikia pamiršti iliuzijas, kad senoji liaudies daina savo senuoju būdu gali gyvuoti dabartinėje visuomenėje. Gyvybinga jos dalimi ji gali tapti tik per perkūrimą, ieškant būdų jos „gyvenimui“ . Tai vyksta ne tik valstybiniu užsakymu, o būtent iš pačių žmonių, iš apačios – kūrybos, nuojautos, suvokimo jėga.

Kaip Jūs matot, vertinat etnokultūrinio ugdymo mokyklose reikalus? Tarsi nuolatinis muistymasis ten su ta etnine kultūra…

Manau, taip yra didžiąja dalimi dėl to, kad nelieka popamokinio ugdymo. Etninės kultūros pamokos – tai tik pusė reikalo. Liaudies kultūra liudija labai svarbią tiesą: senoji visuomenė galinga, patvari pirmiausia bendruomeniškumu. Senojoje bendruomenėje buvo sukurta ypatinga, išskirtinė estetinė aplinka, tvyrojo žmonių vieningumo jausmas… Gyventi pagal jos pavyzdį, be abejo, jau negalėtume, bet mažose bendrijose daug kas pritaikytina: mokyklose, kaimuose, daugiabučiuose namuose, kolektyviniuose soduose, ansambliuose… Labai svarbūs gali būti muziejai, bibliotekos… Iš liaudies kultūros pirmiausia turėtume pasimokyti supratimo, kad būtinas bendrumo jausmas, ryšys tarp žmonių, konstruojamas jų pačių noru, buvimu ir reikalo supratimu. Ryšio būtinybės suvokimo mūsų visuomenėje esama, bet šiuo mūsų išbirimo laikotarpiu labai daug ir atvirkštinių dalykų.

Tarp tų „atvirkštinių dalykų“ vis matau pirmiausia mūsų „viršūnių“ abuojumą lietuvių bendruomeniškumo, ryšių lietuvybės pagrindu kūrimui. Nuolat jauti: nei pasako savo svaraus žodžio vardan mūsų (turiu omeny – lietuvių), nei ką svaraus nuveikia. Bent jau dvasią turi įžiebti tie aukštieji, kaip kadaise krikščionybę priėmę karaliai…

Sutinku. Nei liaudies kultūros patirties, nei veiksnio formuojant dabartinę visuomenę jie išties nevertina. Be reikalo nevertina, nes tai yra vienas iš reikšmingiausių, galingiausių veiksnių konstruojant visuomenės ryšius. Ne vienintelis, bet be jo – blogai. Turėtų atsirasti šitas suvokimas vyriausybės lygiu, turėtų. Deja, ne mūsų galioje tai įdiegti. Galime nebent garsiai apie tai pasakyti. Vakarų kultūrologinėje literatūroje tapatybės konstravimo, išsaugojimo srityje daug labiau sureikšminamas Jūsų minimo politinio elito, valstybės vaidmuo: būtent jie pirmiausia turi tarti žodį, pasirūpinti. Bet šiandien jiems svarbiausia – tarpkultūrinė, bendraeuropinė dimensija. Ji išties labai svarbi. Bet būtinas tolesnis ieškojimo, pastangų žingsnis, kaip galim tą bendraeuropinę dimensiją, jos pagrindinius principus pritaikyti savo tautos išlaikymui. Tai ir nuo visų mūsų priklauso.

Būdama istorikė, gerai suvokiu: negalime išgyventi be Europos Sąjungos. Politiškai – negalim. Reiškia, šiomis aplinkybėmis turime aktyviai galvoti, kaip, kokiu būdu, mes, tauta, galime išlikti. Tam reikia milžiniškos kūrybinės jėgos, ji privalo mūmyse atsirasti. Turime ją „paleisti į darbą“, arba – nykstam. O ministrai, viceministrai yra labai svarbūs partijų planų reiškėjai. Partijų, kurių programose, be abejo, turėtų atsirasti ir visuomenės burimo nuostatos, tautos išlikimo kelių, sąlygų ieškojimai, įgyvendinimo būdai. Deja, dar vis to negirdime.

Na, štai – būtent tą ir rūpėjo pasakyti…

Nesu nusiteikusi kritikuoti Lietuvos valstybės pareigūnų. Mes patys juos renkam. Ta prasme pirmiausia visuomenė turėtų savo reikalą gerai padaryti.

Labai rūpi konkreti lietuvybės raiška, kaip mūsų gyvastingumo, išlikimo istorijoje sąlyga, buvimo būdas. Ar pakankamai svariai visuomenė suvokia šitai, ar lietuviškumas tebėra mūsų valstybėje svarbi vertybė, ar pati lietuvių kalba, pagaliau, vertinama kaip gyvybinės svarbos mums dalykas?

Manau, kad dalis mūsų visuomenės to nebelaiko vertybe. Ta dalis jau, matyt, taip ir liks prarasta… Lietuvybės raiška yra ne tik, vadinkim, horizontali, bet ir vertikali, nueinanti į amžių gilumą. Kiekvienas net žodis turi savo istoriją, gilumines prasmes. Su kiekvienu iš jų į mus atplūsta turtingas vaizdinių klodas. Nes savo kalbos žodžius mes perimam su visa jų evoliucija, buvimu kalbos sistemoje. Svetima išmokta kalba žmogui to nesuteikia. Jei gimtosios kalbos skambėjimas žmogui nebėra vertė – jis kažką labai esmingo praradęs.

Lietuvybė, tautiškumas, vėl sakau, – didžiulė ryšių sistema, buvimas kartu su savo istorija, jos apmąstymas, suvokimas, mokymasis iš jos, buvimas su savo kraštovaizdžiu, bendrija, perspektyvos įsivaizdavimas, emocinis ryšys su praeitimi, ateitimi, bendrumo, ryšio svarba. Visa tai turi tapti konkretaus žmogaus turiniu, jo turtu, gyvenimu. Kuo žmogus dvasiškai, intelektualiai turtingesnis, tuo ir ta ryšių sistema jame svaresnė, įvairesnė, buvimo su visais patirtis patvaresnė. Tada ir visas pasaulis įvairiaspalviškesnis, daug įdomesnis. O kuo žmogus skurdesnis – tuo ir ta lietuvybė jam paprastesnė. Mūsų kelią į ateitį taip įsivaizduoju: tegalim auginti žmogų, godų pasaulio įvairovės pažinimui, bet gerai suvokiantį savo nepakartojamą vietą: su sava kalba, praeitimi, ateitimi, bendruomene. Taip aš suprantu lietuvybę.

Netikėtas Jūsų požiūris… Tačiau tos „savo nepakartojamos vietos“ suvokimui reikia svarių teorinių darbų, tarkim, apie tapatumą…

Sutinku. Apie tapatybę dabar labai daug darbų, svarstymų. Stengiamasi aprėpti kuo daugiau nuomonių, viską suklasifikuoti ir iš to sukonstruoti… dar vieną popierinę nuomonę. Tai, be abejo, reikalinga. Be visumos supratimo, be pažinimo, kaip pasaulis suvokia tapatybę, mes taip pat negalim išsiversti. Bet jei nori, kad tai taptų svaru visuomenei, – būtinas galingas intelekto, kūrybos veiksmas, atsakant į klausimus, kokia tapatybė mums reikalinga, kaip ji gali veikti vardan mūsų išlikimo, ką daryti, kad ji – būtų. Tapatybė – plačiausia prasme kultūros reiškinys, negali būti nagrinėjamas vien „tikiu–netikiu“ kategorijomis ar vieno kurio mokslo instrumentais. Tai sunkiai aprėpiamas visuminės kultūros reiškinys. Daugeliui mokslininkų labai trūksta visuminio suvokimo. Europos Sąjungos mokslo pasaulyje dabar būtent ir skatinama peržengti vienos šakos siaurumo ribas. Visa tai puiku, bet reikia galingo intelekto ir kūrybinės pozicijos, kad suvoktum, kaip europinė nuostata turėtų, galėtų veikti čia, mūsų naudai.

Dabartinei moderniai visuomenei būtina nuolat ieškoti ir naujų lietuvybės raiškos būdų. Pasikartosiu: būti lietuviu reiškia būti labai kūrybišku, darbščiu, veikliu, energingu žmogumi, išlaikant, išsaugant savastį. Formulė sudėtinga, bet tokie ir laikai. Kiekviena bendrija turi surasti savo buvimo formas. Humanitarinių, socialinių mokslų žmonės turėtų išlaikyti pagrindinę orientaciją į lietuvių valstybės, visuomenės, kalbos, kultūros pažinimą. Aprėpti, be abejo, reikia daug plačiau, bet mūsų galimybės, ištekliai vis dėlto riboti – turim gerai žinoti tai, nuspręsti, kas yra svarbiausia, ir koncentruoti veiklą būtent į tai.

Kuriuos būtent savo mokslinius darbus laikote reikšmingiausiais?

Du tokie: reformacijos istorija Lietuvoje ir Mažosios Lietuvos istoriografija. Konkrečiai – Pretorijaus raštų lietuvių kalba parengimas: trys tomai jau išleisti, ketvirtas – štai didžiulės lapų kypos pavidalu. Tai milžiniškas kolektyvinis darbas, atskleidžiant iki šiol nepažintą, bet Lietuvai reikšmingą pasaulį.

Kas per paslaptis, kas per klodai reformacijoje, kad tiek daug Jūsų dėmesio jai?

Lietuvos istorijos tėkmėje buvo du labai našūs, kūrybingi laikotarpiai: reformacijos (XVI a.-XVII a. pirmoji pusė) ir tautinio atgimimo (XIX a. antroji pusė). Reformacija Lietuvoje iki tol nebuvo nagrinėta, o jos indėlis mūsų istorijoje – milžiniškas. Rūpėjo nušviesti, kokie tai buvo žmonės, sugebėję idėją subrandinti ir paversti labai reikšmingais kultūros vaisiais. Reformacija – bendraeuropinis reiškinys, bet Lietuvai suteikęs labai reikšmingą kultūrinį postūmį.

Ar tai savotiškas, sakytum, pailiustravimas Jūsų minėto kelio, vedančio nuo bendraeuropinių, pasaulinių vertybių prie kūrybingo, vaisingo jų perteikimo, pritaikymo, praturtinimo jomis – tėvynėje?

Tokiu keliu ėjo ir XIX a. mūsų atgimimo kūrėjai: jie puikiai žinojo, kas pasiekta tautinių judėjimų srityje Europoje ir beatodairiškai mobilizavosi kūrybai, karštligiškai siekė džiovininkų jėgomis tai įgyvendinti Lietuvoje. Brangūs mums tie laikotarpiai: labai stiprių, veiklių asmenybių metas. Žavi tų žmonių mobilizavimasis kultūrinei veiklai. Rūpėjo išsiaiškinti, atrasti raktą, kas juos skatino, kaip tai vyko. Būtina tai suvokti, nes gyvename metą, kai ir mes turime būti tokie.

Ar lietuvių kalba būtų atsilaikiusi prieš lenkinimą, jei ne reformacija?

Mūsų lenkėjimo priežasčių klodas yra daugiaplanis: socialinis, mentaliteto, kūrybinio nepajėgumo… Lietuvių kalbos padėtis senuoju laikotarpiu gerai paliudija, kas atsitinka dėl kūrybinio nepajėgumo, kokios to išdavos. Jei ir šiandien toliau būsim kūrybiškai nepajėgūs – pakartosim tą patį kelią. Verslui jau ir dabar beveik nebereikia lietuvių kalbos. Taip ir senaisiais amžiais buvo pasidarę. Vienareikšmiškai negalėčiau teigti, kad reformacija išgelbėjo lietuvių kalbą, bet jos atsiradimas, buvimas privertė atsižvelgti į lietuvių kalbą. Būtent reformacijos faktas, buvimas. Kita, kontrreformacijos, pusė buvo priversta mobilizuoti jėgas – atsigręžti į lietuvių kalbą. Įdomus lietuvybės kelias: Mažojoje Lietuvoje raštija kuriasi – Didžioji Lietuva nebegali to nedaryti. O pačioje Lietuvoje protestantai per mažai ir per vėlai dirbo šiame bare.. Ėjimas „arkliuku“. Rezultatas: turėjo atsirasti raštija lietuvių kalba. Tai mus gelbėjo.

Šiaip ar taip – esu lituanistas. Studijavau tuos dalykus. Ką nuveikiau, ką laimėjau, pasiekiau, gal tik šnypštą, bet sieloje neišvengiamai gyvas potroškis – vardan lietuvybės, lietuviškumo… Esat istorikė. Koks Jūsų, sakytum, giluminis, dvasinis, intelektinis – svarbiausias tikslas?

Man svarbiausia – atsakyti, kaip išgyvena tauta ir kaip ji gali išgyventi. Kaip vyksta kultūros kaita ir kaip joje gali išgyventi tauta.

Bet mes tirpstame jau tūkstančius metų. Ar nematot, kad ir toliau taip vyksta?

Manau. Taip.

Ko gi iš to galim pasimokyti vardan mūsų ateities…

(Giliai atsidūsta mano pašnekovė – L. G.)

Mokosi tik tie, kurie nori mokytis. Negali įdiegti išminties, pamokyti žmogaus, kuriam nėra klausimų. Žmogus atsakymo negirdi, jei neturi klausimų. Ir negali pasimokyti tas, kuris nenori mokytis. Tai priklauso nuo visuomenės intelekto, mentaliteto brandos ar tiesiog – būvio. Liūdnesnę ar darganotą dieną aš vis dėlto manau, kad mes esame pasmerkti.

Žvilgtelkit į mano surašytą Jums klausimyną, į vieno jų pluošto įvardijimą: „Lietuvos istorinis pasmerktumas“.

Bet tai – šįkart neaprėpiama tema.

Žurnalas „Liaudies kultūra“
Šaltinis čia