Lietuviai sukūrė žodyną kiekvienam geras knygas skaitančiam žmogui

Ar žinote, kas yra aktantas? Ką jaučią estezę ar pasiją patiriantis subjektas? Kokio pobūdžio kūrinys vadinamas atviru arba uždaru ir kokiu būdu tekstuose kuriamas hipertekstinis santykis?
Šie bei daugybė kitų ypatingų terminų aiškinami jau dešimtmetį Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro dėstytojų ir doktorantų pildomame žodyne, kuris, tikėtina, niekada nebus iki galo užbaigtas dėl vienos paprastos priežasties – esant nuolatiniam kitimui, keistis nenustoja ir kalba.

Elektroniniame lietuviškų literatūros mokslo terminų žodyne, pavadinimu „Avantekstas“, slypi daugiau nei 3,5 tūkst. literatūros terminų, pateikiamų penkiomis kalbomis: lietuvių, anglų, vokiečių, prancūzų ir rusų. Tačiau šis kiekis – anaiptol ne pabaiga. Pasak projekto vadovo, Vilniaus universiteto semiotikos profesoriaus Kęstučio Nastopkos, kai 2007 m. universitete buvo įkurtas lietuvių kilmės prancūzų semiotiko Algirdo Juliaus Greimo vardu pavadintas semiotikos ir literatūros teorijos centras, kilo mintis bendromis jėgomis imtis modernaus žodyno sudarymo. Pasinaudoję Lietuvos mokslo tarybos teikiamomis galimybėmis, literatūros krypties dėstytojai pradėjo projekto įgyvendinimą: pasidalijo sritimis, kurių terminai bus apžvelgti, sprendė, kurie iš jų – verti aprašymo. „Aštuoniese pasidalinome po tam tikrą sritį; pats apsiėmiau semiotikos terminų aprašymais, kuriuos perteikiau iš A. J. Greimo ir jo mokinio Josepho Courtéso dviejų tomų prancūziško semiotikos žodyno. Kirbėjo mintis, kad gal derėtų išversti terminus į lietuvių kalbą, tačiau abejojau dėl šio darbo prasmės: rodos, kas gi žodyną nuo pradžios iki galo skaitytų, jei jame esantys straipsniai – be galo sudėtingi, sunkiai įkandami ir netgi atgrasantys nuo semiotikos mokslo?, – abejones prisiminė prof. K. Nastopka. – Todėl rinkausi kitokį – kompiliavimo – kelią: išversdavau tik kai ką, papildydamas savo pavyzdžiais.“ Ir iš tiesų – žodyne apstu pavyzdžių iš gana gerai pažįstamų lietuviškų kūrinių, skirtų iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamiems terminams iliustruoti. Tuo tarpu „Avanteksto“ pavadinime slypi nuoroda į modernumą (avangardą) ir filologų duoną kasdieninę – tekstą. Pasirodęs internete „Avantekstas“ įgijo pavidalą, kuris vis dar auga ir lipdosi. Ilgainiui prie projekto įgyvendinimo prisijungė naujų doktorantų, todėl dirbančiųjų prie žodyno ratas yra smarkiai padidėjęs. „Darbas tebesitęsia: renkamės, aptarinėjame terminus, įkeliame naujų, todėl žodynas kol kas yra tik elektroniniu pavidalu. Popieriniam variantui reikėtų baigtinio teksto, o mes tiek daug terminų įtraukę, kad visus juos paaiškinti prireiktų penkiasdešimtmečio, – juokaudamas sakė profesorius. – Kai kurie iš terminų, žinoma, neprigis: visko nenumatysi. Taigi, „Avantekstas“ – nuolat rašomas, ankstesni terminai, prireikus, pataisomi ar papildomi. Šis žodynas – it gyvas, visą laiką augantis organizmas, reikalaujantis tęstinio darbo.“ Žodyną sudarę literatūros dėstytojai, prof. K. Nastopokos teigimu, visų pirma galvojo apie savo studentus. Tačiau žodynu gali naudotis visų universitetų studentai, besimokantys semiotiką, intermedialiąsias studijas, literatūrą. Taip pat – dirbantieji su tekstais asmenys ir visi tie, kuriems šie terminai įdomūs, kuriems jų reikia. Kas sunkiausia, sudarinėjant žodyną? Semiotikos dėstytojo teigimu, visų pirma – terminų atrinkimas. Yra begalės žodynų, parašytų įvairiomis kalbomis, todėl su visais dera susipažinti. Be to, žodyno rašymas – gana sudėtingas ir nuobodus darbas, kurio pagrindinis reikalavimas – kuo tiksliau bei logiškiau aprašyti terminus ir juos pateikti skaitytojui. Reikštis fantazijai – nevalia, nebent parenkant ir interpretuojant pavyzdžius. „Dar vienas sunkumas – dauguma semiotinių terminų yra su lotyniškomis arba graikiškomis šaknimis. Kadangi prancūzų kalba yra romaniška, vartodami lotyniškus terminus prancūzai su jais elgiasi ne kaip su tarptautiniais, o kaip su savais. Verčiant prancūzų į lietuvių kalbą, lotyniškos arba graikiškos kilmės terminai dažniausiai nėra keičiami, bet kartais tenka pasukti galvą“, – kalbėjo prof. K. Nastopka. Pavyzdžiui, keblumų kėlė žodžio „pasija“ vertimas. Gyvojoje prancūzų kalboje „passion“ reiškia aistrą, tačiau pastarąjį žodį versti kaip „aistra“ į lietuvių kalbą – netikslu: aptinkamas skirtumas tarp prancūziško „l‘action“ – aktyvaus veiksmo, ir „passion“ – pasyviai patiriamo veiksmo. „Hermeneutikos profesorius Arūnas Sverdiolas „passion“ siūlė versti kaip „kęsmą“, tačiau galiausiai nusprendėme palikti terminą „pasija“, – aiškino prof. K. Nastopka. – Emocijos ir jausmai tėra paprasti jaučiančio kūniško reagavimo ar prisitaikymo faktai, o pasija yra įvykis tikrąja žodžio prasme, t. y., transformacija, kurią suvokia ir atpažįsta stebėtojas.“ Nors LMT administruojama Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programa jau baigiasi, ypatingo literatūros mokslo žodyno pildymo darbai tebesitęs. Kiek – neįmanoma pasakyti. Elektroninį žodyną galima pasiekti šiuo adresu. Literatūros terminų aprašus aprašė prof. habil. dr. Kęstutis Nastopka (prancūzų semiotikos terminai), dr. Nijolė Keršytė (naratologijos, dekonstrukcionizmo terminai), dokt. Andrius Grigorjevas (amerikiečių semiotikos terminai), jaun. mokslo darbuotojas Paulius Jevsejevas (erdvės semiotikos terminai), doc. Irina Melnikova (intertekstualumo teorijos, rusų semiotikos terminai), doc. Birutė Meržvinskytė (hermeneutikos, recepcijos teorijos, dekonstrukcionizmo terminai), doc. Paulius Vaidotas Subačius (tekstologijos terminai) ir dr. Gintautė Žemaitytė (plastinės ir figūratyvinės semiotikos terminai). Literatūros terminų žodyno kūrimas – vienas iš daugybės Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 m. programos finansuotų projektų.

Avantekstas

Šaltinis čia
Delfi