Lietuvių kalba – poezijos, būties ir dvasios kunigaikščių kalba

„Lietuvių kalba – tai puotos, dvasios kunigaikščių kalba“, – teigia viešųjų ryšių specialistas Linas Kontrimas. Apie tai, kodėl ji tokia ypatinga ir prakilni, kaip ji mus formuoja, kodėl taip svarbu taisyklingai kalbėti lietuviškai, puošniai regzti sakinius ir mokyti gimtosios kalbos jaunąją kartą, pokalbyje „Apie kalbos laisvę ir laisvę kalboje“ diskutavo L. Kontrimas, akademikė prof. habil. dr. Viktorija Daujotytė, doc. dr. Naglis Kardelis, dr. Aurelija Tamulionienė ir mokyklinės lituanistikos tyrėja Nida Poderienė. Pokalbis, kurį organizavo Lietuvių kalbos institutas, vyko šių metų Vilniaus knygų mugėje.

Linas Kontrimas: Mūsų kalboje, iš tiesų, yra buvę visko ir visko dar bus. Bet jeigu kalbą suprastume kaip savo namus, individualiai sukurtus ir pastatytus, kokius jūs juos norite turėti? Vieni mėgsta betvarkę, vadina tai kūrybine netvarka, kiti iš principo yra nelabai tvarkingi, treti savo namuose tausoja minimalizmą, estetiką, viską saugiai, teisingai sudėlioja. Ir vis dėlto, kokie tie kalbos namai yra mūsų, kaip lietuvių tautos, kaip jie kūrėsi, ar tai, ką jie atnešė, verta dėti į lentynas, saugoti?

Kreipiuosi į akademikę prof. habil. dr. Viktoriją Daujotytę. Jūs matėte daug kalbos pokyčių per poezijos prizmę, o poetai – žmonės, kurie nuolat bando stumti kalbos arba žodžių junginių ribas, kartais į nematomus pakraščius. Ar tie kalbos namai, su tais žodžiais, naujadarais, labiau išlaisvina mūsų liežuvius ar vis dėlto kalbą suvaržo?

Viktorija Daujotytė: Norėčiau pasakyti kuo paprasčiau: paprastas kalbėjimas turėtų labiausiai atitikti kalbos laisvę. Kalboje vyksta mūsų gyvenimas – kalba turi galimybę suimti gyvenimą ir jį išskleisti, pagrindinis ryšys žmogaus pasaulyje gali būti apibūdintas kaip kalbos ir gyvenimo ryšys. O kalbos laisvumas atsiveria per poeziją ir filosofiją. Aš noriu būti kalbos belaisve, nes kalba suteikia pačią didžiausią laimę bei laisvę, ir noriu pasakyti, kad kalba yra būties namai, arba atvirkščiai – būtis yra kalbos namai. Kalba yra didžioji gyvenimo visuma, kalbėti reikia visose situacijose – apie meilę, džiaugsmą, reikia mokėti liūdėti savo kalba ir rašyti.

Linas Kontrimas: Klausimas Nagliui Kardeliui. Esu skaitęs, jog lietuvių kalba netinkama filosofijai. Kaip manote, ar galima ne sava kalba nerti gilyn ir atrasti bei paaiškinti kažką naujo?

Naglis Kardelis: Tik lietuvių kalba ir tik lietuvis gali kurti filosofiją, t. y. tik vokietis gali filosofuoti vokiškai ir tik graikas – graikiškai. Gimtoji kalba leidžia sučiuopti sąlytį tarp žmogaus ir bežodės tylos. Filosofas mąsto ne apie tai, ką sukūrė žmogus, jis mąsto apie transcendenciją.

Tik gimtoji kalba leidžia žmogui nusistatyti santykį tarp savęs ir to, kas kalba labai sunkiai išreiškiama ar neišreiškiama visai. Filosofas gali kalbėti apie transcendenciją, apie tą tikrąją tikrovę, kuri yra bežodė, ir apie tai suprasti gali tik ta kalba, kuri yra prigimtinė, lietuvių kalba – lietuviui, vokiečių – vokiečiui, o graikų – graikui. Tai leidžia priartėti prie tos bežodės prigimties, tikrosios transcendencijos.
Kalbant apie kalbos laisvę – ji niekuomet nebūna absoliuti, laisvė yra mūsų galimybių laukas, kuriame vaikštome tam tikroje teritorijoje, ir mūsų teritoriją reikia saugoti. Žmogus nėra laisvas nusistatyti savo santykį su kalba – kalba pasirenka mus.

Linas Kontrimas: Ilgą laiką mes buvome priversti suprasti kalbą tik kaip komunikacijos priemonę, kad tai tik turinio pasikeitimas tarpusavy, bet dabar pastebime, kad neretai to turinio nėra, yra tik kalbinė forma, ir dažnai naudojama tų žmonių, kurie negerbia tos formos. Jie nesuvokia, kodėl tam tikras konstruktas, žodis pats savaime mūsų kalboje skamba šitaip, kitoje – kitaip. Klausimą skiriu dr. Aurelijai Tamulionienei. Kaip jauni žmonės supranta lietuvių kalbą? Ar matėte kokių kalbos dėsningumo pokyčių?

Aurelija Tamulionienė: Noriu pratęsti akademikės V. Daujotytės mintį. Aš taip pat trokštu būti kalbos belaisve. Man prieš akis stovi tas kambario vaizdas, kalbos namai, juose lentynoje sustatyti indai – ar mes kalbą turime laikyti šioje lentynoje? Aš pamenu, kad mes tuos indus ištraukdavome tik tada, kai atvažiuodavo svečiai, labai retai. Ar iš tiesų mes kalbą turime saugoti ir laikyti lentynoje uždarytą? Aš manau, kad kaip tik didžiuokimės ja ir kalbėkime. Daug bendraudama su jaunimu galiu pasakyti, kad viskas yra gerai. Jaunimas yra sąmoningas. Bėda ta, jog dera paklausti, kaip mes tą kalbą užsiauginame? Iš pradžių su mama, vėliau su draugais, tada universitete, besimokydami savo kalbos, mokomės ir kitų. Ar viskas vyksta savaime? Ar savo kalbos su mama, draugais mes išmokstame?

Nėra visai taip, ir reiktų kiek nuliūdinti jaunimą, kuris norėtų išgirsti, kad lietuvių kalbą išmokstame savaime – ne, tai nėra visiškai savaiminis procesas. Jaunimas sąmoningas, bet sąmoningai turime mokytis kalbos, suprasti, kad tai nėra tik komunikacijos priemonė.

Linas Kontrimas: Nida, jūs aptarinėjate mokinių kalbą, kaip galima ją apibrėžti, kodėl ji išskiriama, kas mokykloje gimsta, kaip kinta XXI a. kalba, kuo ji darosi kitokia?

Nida Poderienė: Mokyklinę lituanistiką ir mokinių kalbą yra labai įdomu tirti, nes tai yra būdas pasižiūrėti į mūsų tautos ateitį. Būdas pasižiūrėti į tai, kaip mes kalbėsime po kelių dešimčių metų, kas ateityje įsitvirtins kaip tradicija. Lietuvių ir kitų kalbų santykis jaunimo kalboje, ypač anglų kalbos, nulemia tam tikrą mūsų tautos ateities situaciją. Mokiniai nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų vertina kalbą kaip savo tapatybės dalį, pritaria, jog lietuviškai kalbėti yra labai svarbu, tačiau kartu pažymi, kad lietuvių kalba yra pasenusi. Mokykloje, mokydami kalbos, labai daug dėmesio skiriame taisyklingumui, kadangi raštingumas – prastas. Tačiau mokykloje labai svarbu kalbėti apie kūrybines kalbos galias, jos kūrimą. Mūsų kalba nėra kaip kupra, kurią mes nešame, ji turi apimti visas sritis, tai yra mūsų tautos ypatingumo žymė.

Linas Kontrimas: Mūsų sakiniai trumpėja ne dėl to, kad taip tobuliname kalbos įrankius, o todėl, kad nebeturime ką pasakyti. Lengviau pasakyti ką nors ženklais, šypsenėlėmis ar bereikšmiais piešinėliais, nes tai nereikalauja atsiskleisti. O kalba, pradedama teisingai ir sąžiningai, išspaudžia iš tavęs tapatybę, žodžiai atidaro vartus į tavo vidų. Lietuvių kalba – puotos kalba. Tai – dvasios kunigaikščių kalba, o mes visi esame pakviesti į tokių kunigaikščių, kunigaikštyčių ir kunigaikštienių puotą.