Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino ateitis – galimybė rašyti bet kokia kalba?

Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino ateitis – galimybė rašyti bet kokia kalba? – dėl to nuogąstauja lituanistė Dainora Eigminienė, tikinanti, jog Lietuvos švietimo politiką ištiko krizė. Anot jos, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo pakeitimai ne tik sumažins mokinių atsakomybę skaityti bei domėtis lietuvių literatūriniu palikimu, tačiau pažeis ir nacionalinį orumą. Daugiau negu 30 metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti D. Eigminienė mano, kad egzaminas turėjo būti atnaujintas, o didesnė pasirinkimo galimybė mokiniui yra sveikintinas dalykas. Tačiau, priduria mokytoja, nors užsienio autoriai ir atveria platesnį pasirinkimo horizontą, tačiau kaip vienas privalomų autorių argumentuojant turi likti lietuvių literatūros autorius.

Senosios egzamino tvarkos šalininkai nuogąstauja, jog sumažinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikalavimai ir galimybė remtis užsienio autoriais vietoj lietuvių kelia grėsmes pilietiniam ir tautiniam tapatumui. Kiek lietuvių literatūros išmanymas prisideda prie minėto tapatumo formavimosi?

Atsakysiu klausimu į Jūsų klausimą. Kas sudaro tautinės tapatybės pagrindą, jeigu ne asmens įsišaknijimas savo krašto kultūroje, istorijoje, kalboje? Jeigu ne kultūrinė asmens branda? Iš ko rasis visavertė Lietuvos piliečio sąmonė? Pilietinė mūsų visuomenės branda?

Šekspyras ir kita užsienio literatūra nesugriaus mūsų valstybės pamatų ir nepakenks mums, nes gera literatūra prisideda prie asmens ugdymo, praturtina jį. Bet egzaminą mokinys laiko ne anglų kalbos ir literatūros, o lietuvių kalbos ir literatūros. Ir būtent Lietuvos kultūra, literatūra yra mūsų atsakomybės dalis, mūsų rūpestis ir turtas.

Egzamine galima remtis tik programiniais autoriais, o iš visų jų 36 – ir tik keturi yra užsienio autoriai. Ar tai iš esmės gali pakeisti prieš tai egzistavusius jaunuolių lietuvių literatūros skaitymo įpročius?

Ne apie jaunuolių skaitymo įpročius turime kalbėti, o apie savivoką, savivertę ir savigarbą. Apie tai, kad negalima taip provincialiai žvelgti į save ir stokoti orumo. Mes turime kalbėti apie pagarbą savajai, lietuvių, literatūrai. Ji brandi ir įdomi, verta pažinimo – joje yra visko, ko reikia šiuolaikiniam žmogui. Turime ugdyti mokinių pasitikėjimą lietuvybe – tai atvira europietiškoji kultūra. Lietuvybė netrukdo būti visaverčiam moderniam žmogui. Atvirkščiai – turime ir įstatymais įtvirtinti nuostatą, ir politiniais sprendimais parodyti visuomenei, kad lietuviškoji moderni tapatybė yra mūsų ir mūsų vaikų geriausias buvimo pasaulyje būdas. Deja, dažnai nei šeima, nei mokykla jokių skaitymo įpročių nesuformuoja. O toks švietimo ir mokslo ministrės pasirašytas egzamino programos pakeitimas paslaugiai prisideda juos silpninant. Visuomenei siunčiama žinia, kad galima ir visai neskaityti. Įsigilinkime ne tik į pridėtus keturis užsienio autorius, o į tai, kokiu atveju lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas jau bus išlaikytas.

Sprendimai, mano galva, pavojingi ateičiai. Mes stulbinamai greitai, kaip yra savo laiku stebėjęsis Leonidas Donskis, patys, niekieno neverčiami, atsisakome geriausios savo švietimo dalies – pagarbos kokybiškam išsilavinimui, ištikimybės Lietuvos kultūros tradicijai.

Tad kokios grėsmės gali kilti dėl naujos lietuvių egzamino tvarkos?

Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad atsakingi švietimo pareigūnai, priimantys tokio pobūdžio sprendimus, daro žalingą poveikį jauniems žmonėms, juos klaidina, gal net tvirkina – jie siunčia žinią visuomenei, kad Lietuvos nacionalinė literatūra gali būti kvestionuojama, kad jos nepakanka skaitymo prasmei ir malonumui patirti. Sudaromas įspūdis, jog abiturientas gali neįsipareigoti, neturėti jokios atsakomybės savajai kultūrai, savo kraštui, nes lengva ranka pasiūloma užsienio literatūra ar net knygų neskaitymas apskritai kaip lygiavertės alternatyvos. Vadinasi, nacionalinė literatūra yra nieko verta? Tokiu būdu ją paniekiname, išsižadame, mandagiai apeiname, kaip apeinami mums nebesvarbūs dalykai. Toks egzamino programos pakeitimas žeidžia nacionalinį orumą.

Užsienio literatūra per brandos egzaminą visą laiką buvo galima remtis, ji yra nediskutuotina vertybė, bet kaip papildantis, o ne kaip pagrindinis argumentacijos šaltinis lietuvių kalbos ir literatūros egzamine. Prioritetas Lietuvos literatūrai ir kultūrai privalo išlikti. Negalime net leisti sau pagalvoti, kad laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą Lietuvos mokyklose galima kitaip ar galimos kokios alternatyvos savajai literatūrai. Bet egzamino programos pakeitimai kalba mums, deja, ką kita.

Kitas žingsnis, manau, bus galimybė laikyti egzaminą bet kokia kalba. Įsiklausykime į dėstomojo dalyko  pavadinimą. Jeigu galvojama, kad rašyti galima apie bet ką, kad baigti gimnaziją galima neskaitant knygų ar perskaičius vos kelias atsitiktines, tada akivaizdi tampa dar viena – mokslo profanacijos – problema. Egzamino vertinimo kriterijai taip pat pakeisti – supaprastinti, orientuoti į akademiškai silpną mokinį. Aptariamas pakeitimas iš esmės keičia ir dalyko mokymą. Lietuvių kalbos ir literatūros dalykas mokykloje gali likti be pačios lietuvių literatūros.

Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikšmė ir prasmė bendrame brandos egzaminų kontekste?

Pamatinė reikšmė – jis leidžia patikrinti lietuvių kalbos, kaip gimtosios ir kaip valstybinės, mokėjimą, taip pat Lietuvos literatūros bei kultūros išmanymą, gebėjimą savarankiškai mąstyti turimų žinių pagrindu, gebėjimą grįsti savo požiūrį argumentais, kurti rišlų tekstą, valdyti žanrus.

Po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino bene kiekvienais metai kyla įvairaus nepasitenkinimo bangų – vieniems neįtinka temų formuluotės, kiti abejoja vertinimo sistemos metodika. Dažnos diskusijos liudija, jog egzamino tvarka turi būti tobulinama. Kaip įsivaizduojate tinkamą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą?

Brandos egzamino rašinys yra tinkama ir laiko patikrinta forma, Vakarų Europoje egzistuojanti nuo antikos laikų. Reikėtų dar pridėti kaip galimybę rinktis ir esė žanrą.

Egzaminų sistema kaip sistema gali tokia būti, bet, kad egzaminas vyktų sklandžiai, reikia kelių labai svarbių sąlygų: akademiškai stiprių ir asmenybiškai brandžių abiturientų, kompetentingų vertintojų bei deramos švietimo politikos šalyje. Dabartinė jos kryptis yra, deja, nukreipta ir prieš mokslo kokybę, ir prieš lietuvybę.

Dainorą Eigminienę kalbino Gabija Kavaliauskaitė

Bernardinai.lt