Lietuvos žydų genocido atminimo diena |Donatas Puslys. Paneriuose

„Mokytojau, kodėl reikia mokytis apie mirusius žmones?“ – šis mokytojavimo kelio pradžioje užduotas mokinio klausimas lydi mane iki šiol, nors jau ir nebedirbu mokykloje. Kodėl dera prisiminti, o ne pamiršti, žvelgti ne tik į priekį, kur mes galime lemti ateitį, tačiau ir atsigręžti atgalios, kur mes jau nieko pakeisti negalime? Kodėl mes šiandien susirinkome Paneriuose?

„Mes esame tam, kad kurtume ateitį, tačiau istorija yra tam, kad pakeistų mus pačius, kokie esame šiandien, kad ta ateitis būtų geresnė ir nekartotų praeities klaidų“, – diskusijos klasėje metu atsakė klausimą apie istorijos mokymosi prasmę uždavusiojo klasiokė. Cituoju šiuos žodžius, nes pats taikliau nepasakyčiau. Šie žodžiai atskleidžia ir tai, kodėl mes rugsėjo 23-iąją, minėdami Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, lankome Panerius ar kitas masinių žudynių vietas – ne tam, kad ši diena taptų kitokia nei likusios 364 metų dienos, o tam, kad suvokimas to, kas nutiko Holokausto Lietuvoje metu suteiktų mums svarbių pamokų likusioms dienoms.

Ateinu į Panerius tam, kad nusilenkčiau pasaulio tautų teisuoliams, gelbėjusiems persekiojamus žmones. Kaip ragindamas pastatyti jiems paminklą kalbėjo Icchokas Meras: „Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą. Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė. Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną žmogaus gyvybės vertę. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.“

Laukiu teisuoliams skirto paminklo, nes be galo svarbu, kad šiems šviesuoliams skirti medžiai lapotų ne tik Jeruzalėje, tačiau jų atminimas būtų gyvas ir čia. Jie įkūnija tai, kas yra tikrasis solidarumas, sujungiantis mus į bendruomenę, kalbančią gal ir skirtingomis lūpų, bet viena širdies kalba. Šis solidarumas byloja apie pasiryžimą sunkiausiu metu padėti vienas kitam nešti jam tekusią naštą.

Ateinu į Panerius tam, kad padėkočiau tiems Holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams, kuriuos man teko sutikti savo gyvenime. Jie tapo man moraliniais autoritetais, gyvenimo kelrodžiais ir viltimi. Grigorijaus Kanovičiaus kūriniai virto vartais į turtingą Lietuvos žydų istoriją. Nepažinęs jos niekaip nebūčiau galėjęs suvokti masto nusikaltimo, kurį mums šiandien įkūnija Paneriai. Be to, šie kūriniai formavo mano moralinį jautrumą, turtino manąją Lietuvą atskleisdami skirtingų tautų indėlį į jos kūrimą. 1989 metais, stiprėjant Sąjūdžiui, jo pasakyti žodžiai, kad „mūsų širdys atviros ne kerštui ir neapykantai, o gerumui ir tarpusavio supratimui; mūsų rankos – ne kumštynėms, ne kitaminčių ir kitatikių naikinimui ir slopinimui, o įtemptam darbui ir broliškam pasiglėbesčiavimui“, buvo labai svarbūs tada ir išlieka aktualūs šiandien.

Irena Veisaitė man yra ir visada liks pavyzdžiu žmogaus, kuris patyręs tiek daug neteisybės ir skausmo su blogiu kovojo atsispirdama keršto, neapykantos pagundai, o aplink save skleisdama šviesą, tolerancijos, atviros visuomenės, kurioje visi su savo skirtybėmis sugyventume vienijami bendrų moralinių normų žinią. Jos susitikimas ir apsikabinimas su Kauno geto budelio Helmuto Raucos anūke Reglindis man tapo gyvu įkūnijimu to, kaip blogį galima nugalėti gerumu, o žiaurios ideologijos atvertą neapykantos prarają užverti tarpusavio supratimu ir empatija.

Saadia Bokšickis (dabar Bahat), kurio tėtis buvo advokatas ir pirmosios Alytaus savanorių gaisrininkų komandos įkūrėjas bei viršininkas, ir dabar, perkopęs devyniasdešimt, savo skulptūromis kalba apie viltį ir tikėjimą gyvenimu. Viename savo kūrinių jis vaizduoja dvi taip tarpusavyje susiglaudusias figūras, kad tarpe jų išryškėja trečiojo, kurio jau nebėra su mumis, siluetas. Kur mus suburia atmintis, esame ne tik mes, tačiau ir tie, kuriuos prisimename. Man šis Saadios darbas ne tik padeda geriau suvokti Holokausto tragedijos paliestų šeimų dabartį, kur išgyvenusieji, o tam, kaip liudija Daivos Čepauskaitės pjesė „Duobė“, reikėjo dešimties stebuklų, nes devynių nepakako, su savimi nešasi skausmą ir atmintį tų savo artimųjų, kurie buvo išplėšti iš gyvenimo knygos. Kalba šis kūrinys ir apie tai, kaip svarbu atsispirti esančiųjų dabar puikybei, kai į istoriją žvelgiame iš aukšto tik kaip į buvusiems daromą paslaugą, mūsų kilniaširdiškumo įrodymą. Ne tiek mirusiems reikia gyvųjų, kiek gyviesiems reikia buvusiųjų prieš mus, kad išgirdę jų liudijimą šiandien gebėtume išmokti istorijos pamokas ir neklaidžioti tamsybėse. Byloja šis darbas ir apie šiandien mums visiems kaip bendruomenei tenkantį pašaukimą puoselėti istorinę atmintį, kurioje Lietuvos žydų istorija būtų ne tik išnaša, tačiau neatskiriama ir svarbi mūsų Lietuvos istorijos dalis. Kad Lietuva galiausiai tikrai taptų pastoge, po kuria vietos užtenka visiems.

Tuo tarpu Jochananas Fainas, berniukas, išgelbėtas dėl to, kad mokėjo griežti smuiku, po daugelio metų grįžęs į Vilnių liudijo, kad labiausiai už viską nemėgsta apibendrinimo visi. Ne visi šaudė, ne visi gelbėjo, ne visi buvo abejingi. Turime priešintis kolektyviniams stereotipams, kurie visumoje ištirpina skirtingus žmones ir kurie dažnai per etikečių klijavimą veda į dehumanizavimą.

Ateinu į Panerius tam, kad padėkočiau tiems Holokaustą išgyvenusiems Lietuvos žydams, kuriuos man teko sutikti savo gyvenime. Jie tapo man moraliniais autoritetais, gyvenimo kelrodžiais ir viltimi.

Šis suvokimas įpareigoja kiekviename žmoguje matyti asmenybę, turinčią nelygstamą vertę. Kartu tai ir priesakas vertinti kiekvieną ne pagal kolektyvinę klišę, o pagal jo konkrečius darbus. Iš čia ir kyla pareiga, kaip kad liudijo istorikė Aleida Assman, pripažinti, kad tamsiausiais XX amžiaus metais tarp mūsų būta ir didvyrių, ir aukų, ir pasyvių stebėtojų, tačiau ir budelių, totalitarinių režimų bendrininkų. Tad ateinu į Panerius ir tam, kad padėkočiau visiems sąžiningiems istorikams, mokytojams, žurnalistams, intelektualams, kurie seka savo pašaukimu ieškoti tiesos, o ne modeliuoti istoriją pagal šiandienos poreikius ir taip paversti ją politika – skaldančia, o ne vienijančia.

Kalbėti Paneriuose ir apie Panerius yra be galo sudėtinga, nes čia kaip niekur kitur jaučiu, kiek gali sverti žodis. Juk Holokaustas neprasidėjo nuo kulkų ar dujų kamerų. Jis prasidėjo nuo žodžių, kuriais buvo siekiama supriešinti, nužmoginti kitą, kurstyti neapykantą. Ne veltui šviesaus atminimo Izraelio rašytojas Amosas Ozas, kurio tėtis tarpukariu prieš emigruodamas į Palestiną mokėsi Vilniaus Stepono Batoro universitete, teigė, kad jo kaip žmogaus, kurio pagrindinis darbo instrumentas yra žodis, uždavinys yra būti gaisrininku, skubančiu tvarkytis ten, kur žodžiais bandoma kurstyti neapykantą, susipriešinimą, slėpti tiesą po melo ar tuščiakalbystės srautais. Kaip rašantis žmogus, priimu šiuos Amoso Ozo žodžius kaip priesaką sau pačiam.

Taip pat skaitykite