Likti literatūros prasmių erdvėje. In memoriam Profesoriui Donatui Saukai

Kelioms Vilniaus universiteto lituanistų kartoms literatūros ir tautosakos profesorius Donatas Sauka buvo centrinė figūra, gyvas kultūros herojus. Profesorius saugojo aukštą lituanistikos dvasią, gynė lietuvių literatūros garbę kaip savąją, skatino neprarasti kriterijų. Kas iš tiesų susitiko su Donatu Sauka, susitiko su lituanistika kaip savo pašaukimu. Kas atlaikė jo skvarbų žvilgsnį, tikrinančią ironiją, kreipiančią ir reiklią savirefleksiją, įgijo atspirtį visam nelengvam humanitaro gyvenimui.

Baigęs Telšių Žemaitės vidurinę mokyklą, sunkiais pokario metais Donatas Sauka išėjo į Vilniaus universitetą, į lituanistiką kaip į mūšį už Lietuvą, už jos kalbą, senąsias dainas, pasakas, už lietuvių literatūros klasiką ir literatūros ateitį, vietą Europos kultūroje. Nebuvo mūsų humanistikoje ir vargu ar bus žmogus, į visumą, į lietuvių kultūros neišskaidomą vienį jungęs prigimtinę lietuvių kultūrą, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Jurgį Savickį, suvaržytus, bet savasties nepraradusius 1930-ųjų gimimo poetus ir labai jo kultūriniams lūkesčiams atliepusį Marcelijų Martinaitį.

Donato Saukos studija Tautosakos savitumas ir vertė (1970) buvo knyga, kuri giliausiai suleido šaknis į jaunas ramuviečių, tautinių ansamblių kūrėjų sąmones, padėjo pamatus etnografiniam sąjūdžiui (maždaug tarp 19651988 metų), vienai iš Sąjūdžio ir Atgimimo versmių.

Studija Žemaitės stebuklas (1988) Donatas Sauka suformavo naujas lietuvių realistinio pasakojimo tyrimo prieigas, išryškino Žemaitės kūrybinės prigimties unikalumą.

Mažąja monografija Jurgis Savickis – XX amžiaus literatūros šifras (1994) profesorius itin savitai suartino savo kūrybinės individualybės ir tiriamo autoriaus perspektyvas, išryškino ironijos ir grotesko linijas, keičiančias pasakojimą, atveriančias modernesnes galimybes.

Fausto amžiaus epilogas (1998) yra sumuojantis Donato Saukos veikalas, pirmasis kultūrinis Lietuvos Europoje ir Europos Lietuvoje projektas, įvykdytas su didžiu ir talentingu užmoju, teoriškai bendrinant ir poetiškai verčiant į lietuvių kalbą patį J. W. Goethe.  Lietuvių kultūros pradmenų veikimą atpažino daugialypėje Česlovo Milošo kūryboje, kur „lietuviški motyvai atlieka įvairias funkcijas – autobiografinės autentikos, etnografinio kolorito, archetipinio kodo, o gal, pasakytume, ir multikultūrinės perspektyvos“. Šiomis įžvalgomis paskatino imtis tolesnių tyrimų, artinančių pasaulio ir lietuvių poezijos horizontus.

Donatas Sauka yra ir Lietuvos mokslo, ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dvipolė kultūros asmenybė, pelniusi ir mokslo, ir kūrybos autoritetą.

Kūrybingumas buvo Donato Saukos esmė. Universitete skaitydamas originalų lyrikos kursą, jis rėmėsi forma – matematiškai tikslia, muzikalia ir organiška. Profesoriaus formos jutimas buvo greimiško aštrumo, apskritai greimiškos prigimties, kurios centre kaip atvira žaizda budėjo grožis – jo jautimas, laukimas ir netgi reikalavimas. Laukimas, kad grožio formos prasitęstų jaunesnių žmonių darbuose ir laikysenose.

Didžiausia, neblėstanti Donato Saukos asmenybės mokslinės veiklos ir kūrybos žymė liko Vilniaus universiteto humanistikoje. Pačiu sunkiausiu metu, nuo pirmojo pokario dešimtmečio iki pat Sąjūdžio laikų Donatas Sauka veikė kaip laisvas žmogus ir dėstytojas, išlaisvintas savo paties dvasios kūrybingumo, meilės, rūpesčio, sukūrusių ne vieną likimą, padėjusių iškilti ne vienam rašytojui, literatūros tyrinėtojui.

Likti žmonių gyvenimuose. Likti mylėjusių atmintyje. Likti literatūros prasmių erdvėje.

Viktorija Daujotytė, Mindaugas Kvietkauskas, Brigita Speičytė

Bernardinai.lt