Lina Bendžiūtė. Apie Simoną Daukantą žinome daug, o apie Juozapą Želvavičių?..

Vargu ar rastume išsilavinusį žmogų, kuris nebūtų girdėjęs apie Simoną Daukantą (1793–1864) ir jo garsųjį „Būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845). Tačiau nemažai to meto kultūros žmonių taip ir liko tik literatūros istorijos specialistų akiratyje, nors jų indėlis į lietuvių kalbos ir literatūros puoselėjimą irgi labai svarbus. Norėtųsi priminti bent vieną iš jų –­ S. Daukanto amžininką, Krylovo pasakėčių vertėją kunigą Juozapą Želvavičių (1822–1866), kuriam, mano spėjimu, S. Daukanto asmenybė ir raštų leksika bei stilius neabejotinai darė įtaką.

Juozapas Želvavičius (Želvys) lietuvių literatūroje žinomas kaip kunigas, poetas ir vertėjas, kilęs iš Telšių (Malkarstai), kur baigė bernardinų mokyklą, vėliau –­­ Varnių kunigų seminariją, o 1847 m. – Peterburgo katalikų dvasinę akademiją, kur jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. Ilgą laiką gyveno Maskvoje, dar vėliau rektoriavo Saratovo kunigų seminarijoje. Kaip jau užsiminta, J. Želvavičius 1863 m. išvertė net 50 garsiųjų Krylovo pasakėčių ir sudėjo jas į rinkinį „Pasakos“, išleido biblinių giesmių knygelę „Giesmės, arba Poezija“ (1858), taip pat „Katekizmą kataliku / lankiszkaj parasze ir iszspaudino 1852 metosi kunegas Jozapas Żelwowicze“ (1852). Kaip jau galima suprasti iš publikacijų, J. Želvavičius gerai mokėjo ne vieną kalbą, kūrė ir vertė rusų, lenkų, lotynų bei lietuvių kalbomis. O lietuvių kalba jam buvusi mieliausia ir brangiausia: jau pats Vaižgantas tvirtina, jog: „Per visus juos [raštus] eina aiškus begalinis įsimylėjimas tėvučių kalbos, begalinis prisirišimas prie savo tėvynės Lietuvos krašto.“1

Iki šiol nepavyko aptikti kokių nors S. Daukanto ir J. Želvavičiaus pažinties Peterburge tyrinėjimų, tačiau skaitydama jų ir apie juos išlikusius laiškus, pabandžiau pasekti šių dviejų žmonių gyvenimo pėdsakais. Labiausiai tam trukdė beveik jokios medžiagos apie J. Želvavičių nebuvimas. Taigi šis spėjimas apie galimą daukantiškųjų raštų įtaką J. Želvavičiui kiek hipotetinis, tačiau daug ką patvirtinantis ir dėl to aktualus. Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų – paro­dyti S. Daukanto įtaką ne tik Motiejui Valančiui, bet ir daugeliui kitų jo amžininkų ir sekėjų. Lyginimui pasirinkti tie kūriniai, kuriuose įtaka labiausiai atsispindi: tai du pagrindiniai išlikę J. Želvavičiaus darbai „Pasakos“ (1863) ir „Gesmės, arba Poezija“ (1858) bei S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845).

Manau iš tikrųjų radusi tikslių panašumų tarp S. Daukanto ir J. Želvavičiaus raštų kalbos, galų gale aptikusi spėjamą jų bendravimą Peterburge. Dar anksčiau buvau radusi S. Daukanto „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir J. Želvavičiaus „Pasakose“ tokių pat gana įmantrių žodelių: pečenka, nesang, gaszus, saviep, viltavylystė, abazas, zokanas ir kitų. Šiuos žodžius galima rasti ir skaitant abiejų literatų, tiek S. Daukanto, tiek ir J. Želvavičiaus, raštus. J. Želvavičiaus tekstuose bene labiausiai ryškūs daukantiškieji naujadarai arba tik jo tekstams būdingi žodžiai, ištisi posakiai ir įvairūs trumpi pagalbiniai žodeliai – jaustukai, ištiktukai ir panašūs.

O štai Vaclovas Biržiška straipsnyje, skirtame J. Želvavičiaus biografijai aprašyti, teigia, jog pastarasis bendravęs ne tik su M. Valančiumi2, bet ir su pačiu S. Daukantu, nes viename iš laiškų3 J. Želvavičius perduoda sveikinimus S. Daukantui. Bostono enciklopedijos 35 tome taip pat tvirtinama, jog J. Želvavičius „lietuvių literatūros klausimais susirašinėjo ne tik su M. Valančiumi, bet ir su S. Daukantu“4.

S. Daukantas 1846–1864 m. laikotarpiu (maždaug nuo „Būdo senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ pasirodymo) laikytinas pagrindiniu ir vienu žinomiausių to meto rašytojų, per kurį net ir patsai M. Valančius tapęs tikru lietuviu ir rašytoju. J. Želvavičius, kaip ir daugelis, neabejotinai juo žavėjosi ir sekė, mokėsi iš jo raštų. Maža to, juk J. Želvavičius gyveno ir mokėsi Peterburge, baigė šio miesto Dvasinę akademiją ir įgijo teologijos magistro laipsnį (1847). Kaip žinia, Daukantas į Peterburgą atvyko 1834 m. eiti tarnybą Valdančiajame senate. Ir, pasak Dalios Būdvytienės, „pamažu apie jį susibūrė bičiulių žemaičių būrelis“5. Taigi tarp jų galėjo būti ir J. Želvavičius.

Ieva Šenavičienė straipsnyje „Simono Daukanto bičiuliai Peterburge“ daro taiklią prielaidą, jog „jei šie Lietuvos žmonės [Daukantas, Valančius, Gintila ir kt.] gyvenę Peterburge, tai turėję ir bendrauti“. Lyg ir nepaneigsi – užsienyje žemietis traukia žemietį: norisi susirasti ne tik naujų draugų ir bendraminčių, bet ir palaikyti ryšius su tautiečiais. O štai, kaip teigia V. Biržiška, visuose J. Želvavičiaus laiškuose, skirtuose M. Valančiui, pabrėžiamas nuolatinis Žemaitijos pasiilgimas: Rok po roku, wiele upłynęło czasu od mojego wyjazdu ze Żmudzi. Niezmiernie stęskniłem do rodzinnej strony. Chociaż mnie tu bardzo dobrze, ale wolałbym bydź między swojemi ziomkami. Tylko nie wiem, czy i kiedy mnie Pan Bó jeszcze pozwoli oglądać i serdeznie ucałować moich starych znajomych, przyjacioł i krewnych (pažodinis lietuviškas vertimas: „Metai po metų, daug laiko praėjo nuo mano išvykimo iš Žemaitijos. Aš nepaprastai pasiilgau šeimos. Nors man ir gerai čia, bet norėčiau būti kartu su savo tautiečiais. Tiktai nežinau, ar kada man Ponas Dievas leis aplankyti ir širdingai išbučiuoti mano senus pažįstamus, draugus ir gimines.“). Tačiau tik po ilgo laiko, praleisto užsienyje, 1865 m. lapkričio mėnesį J. Želvavičiaus prašymai grįžti į Žemaičių kraštą pagaliau buvo patenkinti. Tik, deja, šiam troškimui nebuvo lemta išsipildyti: 1866 m. J. Želvavičius, laukdamas kelionpinigių sugrįžti į tėvynę, Saratove mirė.

Tačiau grįžkime prie vertimų.

Versdamas pasakėčias, J. Želvavičius gausiai vartojo vaizdingus ir metaforinius liaudies posakius, pavyzdžiui: būti kaltam meilę tėviškei; varna į eglę grūdasi; žiūrėti iš svieto laukan; juodas dūmas pakyla kumeliais ir panašių. Pasakėčiose ypač gausu trumpų žodelių kuriamam vaizdui pagyvinti, taip pat jaustukų, ištiktukų, įvairių jungtukų: tikt; idant; pirm; tad; veik; mažu; saviep, czupt; bupt…

J. Želvavičius, kaip vertėjas, stengėsi rašyti kuo suprantamiau ir tiksliau, kad Lietuvos žmonės jį suprastų, tik galbūt tokias pastangas sumenkino didelis vertėjo noras laikytis originalo ritmikos ir netgi skiemeniškumo. Antai „Lietuvių literatūros istorijoje“ teigiama, kad „siekdamas išlaikyti ritmą ir rimą, jis dažnai nepaiso sakinio taisyklingumo, jo prasmės“6. J. Želvavičiaus raštų kalbą kritikuoja ir Vaižgantas, sakydamas, kad Želvys lietuviams nėra nieko originalaus sukūręs ir apskritai menkai eiliavo, sunkiai ir painiai stilizavo. Tačiau kartu prideda, kad vis dėlto „iš Želvio raštų yra ko pasižodžiauti“7, – vadinasi, kalba turtinga.

Vis dėlto J. Želvavičiaus nederėtų šitiek kritikuoti ar taikyti būtinų vertimo principų, kurių ne visada laikytasi, – reikia prisiminti tuometę literatūrą bei nedėkingą situaciją Lietuvoje.

Kaip matyti iš J. Želvavičiaus vertimų kalbos, galima teigti, kad vertėjo raštų kalba daugiau yra šnekamoji nei knyginė:


Venybieje myledamos,
Baugus Cziżelis sav czurszkavo ant auszros,
Ne to, jog pasgyriaus ans cze jeszkojo,
Ir nier uż ką; tajp kajp giedojo!

„Cziżas ir Eżis“

 

arba:


Swieti pavejksłû tû ne viens, ne pors:
Ir dyvas, kad gyvent mieszczioniuj pripuł nors,
Kajp kupczius stors,
Menkam gi ukininkuj, kajp dikts bajors

„Varlie ir Jautis“

 

Čia sakiniai ne itin išplėtoti, žodžiai imami tiesiog iš gyvenimo, sakytumei, kaip kalbama, taip ir rašoma, nors verta pripažinti – pasitaiko ir gana vaizdingos raiškos:


Stajgu kveps surio Łapę apstabin:
Reg Łape suri, – verż ją suris ikandin.
Vyloké artinas pri medzio ant pirszteliû:
Kajp vizgin vodegą, tur Łapę po akeliû,
Ir kałb, vos atsigaun, tejp saldej szi:
Szirdaté, kajp grażi!
(…)
Prajovuj sukosi nu pałajmôs gałva

„Varna ir Łape“

 

arba:


Ant kamp Vasiłka prażydusi,
Stajgu iszblyszko: maż par pusę susitrauke,
Ir, gałvą ant stebelio lenkusi,
Verkingaj savo gało łauke

„Vasiłka“

 

Lietuvoje maždaug tuo laikotarpiu buvo įsigalėjusi retorinė tradicija, taigi vyravo knyginė kalba, kuria sekė rašytojai, daugiausia kunigai. O štai J. Želvavičius, pats būdamas kunigas, ne tik rūpinosi gimtosios kalbos likimu, bet ir poetiniais sumetimais kūrė, eiliavo, vertė –­ plėtojo lietuviškų skaitymų lauką. Derėtų priminti, jog poetas vertė būdamas toli nuo Lietuvos, taigi nesiekė vartoti jokių retorinių formų, kuriomis, kaip jau minėta, buvo žavimasi ir sekama Lietuvoje.

Knygos „Gesmės, arba Poezija“ (1858) prakalboje J. Želvavičius rašo apie lietuvių žemaičių praeitį, mini taip S. Daukanto mėgtus ir „Būde…“ (1845) aprašytus senuosius laikus, girias (9, 10 prakalbos puslapis): „Del tamsiû giriû, palikus numus: / bent puszes rasi! Apstos ten manę / ir rinks źodeli szakû tarp Dveju.“

Tituliniame J. Želvavičiaus „Pasakų“ lape po pavadinimu įrašyta ypač S. Daukanto mėgta patarlė „Namų namaičiai norint po smilga“, kurią, kiek pakeistą, galima aptikti „Būde…“: „Savo namaičiai, kad ir smilgaičiai.“8 Vaižgantas taikliai nusako priežastį, kodėl J. Želvavičius pasirenka tokią antraštę knygoje, kurioje nėra nei vieno žodžio apie namučius – neva mintis apie namus, Žemaitiją bei artimuosius be paliovos sukosi J. Želvavičiaus galvoje, tad tokia antraštė reiškusi tikrąją jo sielos nuotaiką. „Kas galvoje ir širdyje neišmetamas dilgsi, tas vietoje ir ne vietoje žodžiais pasireiškia“9, –­ pabrėžia Vaižgantas.

____________________________________
1 Vaižgantas. RAŠTAI. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 231.
2 Apie S. Daukanto ir M. Valančiaus kūrybinį bendradarbiavimą yra kalbėjusi D. Būdvytienė magistro darbe „Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus kūrybinis bendradarbiavimas“, Klaipėda, 2003.
3 Tai laiškas Valančiui iš Maskvos, datuotas 1854.II.4, kurį nurašė Vaclovas Biržiška; Biržiška V. „Medžiaga Juozo Želvavičiaus biografijai“, XXVII knygos mėgėjų metraštis. –­ Kaunas, 2004, t. 1, p. 166–167.
4 BOSTONO ENCIKLOPEDIJA, t. 35, p. 193.
5 Būdvytienė D. „Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus kūrybinis bendradarbiavimas“, Klaipėda, 2003, p. 5.
6 LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA. FEODALIZMO EPOCHA. Red. K. Korsakas. – Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, p. 538.
7 Vaižgantas. RAŠTAI. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 237.
8 Daukantas S. RAŠTAI. – Vilnius: Vaga, 1976, p. 448.
9 Vaižgantas. RAŠTAI. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 231.

Šaltinis čia