„Literatūros pėdsekys“ apie Birutę Pukelevičiūtę

Poetė, prozininkė, dramaturgė, aktorė Birutė Pūkelevičiūtė priklauso Pirmajai Respublikos Tarpukario Lietuvos rašytojų kartai. Būsimoji rašytoja Kaune pabaigė gimnaziją, lankė dramos studiją ir mokėsi konservatorijoje, šio miesto teatre karo metais sėkmingai debiutavo kaip aktorė.

„Tu esi jaunas. Tu esi ugnis. Tavo rankovės atraitotos. Teesie tavo valia. Būk sielvartas ir vynas. Būk tikras prakeikimas. Pilnatis raudona – jūs liepsnojat lyg deglai.“

Aktorė, tik po to – poetė

Poetė, prozininkė, dramaturgė, aktorė Birutė Pūkelevičiūtė priklauso Pirmajai Respublikos Tarpukario Lietuvos rašytojų kartai. Būsimoji rašytoja Kaune pabaigė gimnaziją, lankė dramos studiją ir mokėsi konservatorijoje, šio miesto teatre karo metais sėkmingai debiutavo kaip aktorė.

Visą B. Pūkelevičiūtės gyvenimą priešpriešoje stovėjo aktorystė ir literatūrinė kūryba. Šios dvi sritys vienu metu rungtyniavo, bet buvo metas, kai tiesiog ėmė ir papildė viena kitą.

Pradžia nuo „Metūgių“ iki biografinių romanų dilogijos, kurie jaukė ne tik literatūrinį, bet ir asmeninį B. Pūkelevičiūtės pasaulį. Dar vėliau, pametusi literatūrą ir likusi vieno aktoriaus teatro kūrėja, niekuomet nepraradusi tikrųjų šaknų, nuolat liko ieškojimuose tos aiškios takoskyros tarp meilės ir išdavystės, tarp tėvynės ilgesio ir slegiančios emigracijos minties.

Literatūrologė Solveika Daugirdaitė teigia, kad B. Pūkelevičiūtė save stipriai identifikavo kaip aktorę: „Dabar galime tik spėlioti, kad jei jos literatūrinė karjera susiklosčiusi laimingiau, gal ji būtų teigusi esanti labiau rašytoja? Bet buvo, kaip buvo, ji visuomet sakė esanti aktorė.“

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pasakoja, kad pirmą kartą su B. Pūkelevičiūtės kūryba susidūrė labai anksti: „Buvau gal 6–7 metų amžiaus, todėl kūryba, per kurią pažinau B. Pūkelevičiūtę, buvo pasakos vaikams. Buvo išleista plokštelė, nemažai pasakų parašė ir įgarsino ši menininkė.“

Nedidelė poezijos knygelė „Metūgės“ išeivijos lietuvių buvo tiesiog sutrypta, pasmerkta likti moraliame užribyje dėl erotizuoto turinio. Debiutavusi nepadoriomis eilėmis, kurias taip įvertino to meto egzilio literatūros kritikai ir literatų visuomenė, kurie bent jau tada B. Pūkelevičiūtei nežadėjo sėkmės rašytojos kelyje.

S. Daugirdaitė sako, kad Kazys Bradūnas „Literatūros lankose“ apie „Metūges“ parašė žiaurią recenziją, kurioje priekaištavo dėl kuriamo moters įvaizdžio: „K. Bradūnui būtų patikusi maironiška, rūtom ir geltonom kasom pasidabinusi moteris, o čia – aistringa, erotiška. Tai K. Bradūno recenzijoje laikoma trūkumais. Nė iš tolo nerasime motinos, kuri įprasta lietuvių literatūroje.“

Romanas su Antanu Škėma, greit užgimęs ir greit pasibaigęs

Vidinė kova, jaunos merginos ir jos lytiškumo prabudimas „Metūgėse“ slėpė tikrąją B. Pūkelevičiūtės gyvenimo dramą. Už erotizuotų eilučių slėpėsi mažai kam žinomi jaunos moters išgyvenimai karo niokojamame Dancinge, kur ji, 1945 m. traukdamasi iš gimtojo Kauno, istorinių pervartų suirutėje pasimetė nuo šeimos, o atsidūrusi persiunčiamų asmenų lageryje savo akimis matė ją sukrėtusius nusikaltimus žmoniškumui.

Tik po dešimties metų, jau apsigyvenusi Kanadoje, savo akimis regėtus karo žiaurumus, B. Pūkelevičiūtė po aršios kritikos sulaukusių „Metūgių“, visgi ryžtasi dar kartą išbandyti rašytojos plunksną. Taip dienos šviesą išvysta autobiografinis romanas „Aštuoni lapai“.

Tada ties didžiaja anga pasigirsta žingsniai.
Ir balsai. Daug balsų.
Šitaip prasideda naktis.
Iš pradžių jie vaikšto būreliais po rūsį. Užeina pas mus, šnekasi, net pajuokauja. Paskui vėl – jų žingsniai nutolsta į vokiečių kambarius. Juose dabar taip tylu…
Juose dabar taip tylu, tarsi žmonės ten būtų pavirtę druskos stulpais.
Ir staiga – moters klyksmas!
Kaip peilis! Kaip ilgas smingantis peilis…
Ir tuojau pat kitas. Ir trečias! Ir dar vienas – čia pat prie mūsų durų!
Aš užsikemšu ausis ir įsispaudžiu pagalvėn.
Bet tebegirdžiu tos paskutiniosios kriokiantį gargaliavimą. Jie turbūt užėmė jai burną.
Aš žinau tą moteriškę! Ji sėdėjo visai netoli mūsų slenksčio. Ir ji, ir jos vyras, ir keturi jų vaikai…
Aš žinau jas visas!
Aš pažįstu visas savo seseris – šitame rūsy, šitame Dancinge, šitame gėdos mieste. (…) Ir taip tęsiasi valandas! Valandas!

Dar neišeina vieni, užlpūsta kiti, ir tie nesiliaujantys riksmai man jau susilieja į vieną klaikų riksmą, plėšiantį visas rūsio sienas, verčiantį aukštyn lubas, šipuliais paleidžiantį gelžbetonio balkius, perskrodžiantį erdvę pro visus žvaigždynus ir įsmingantį į patį skliauto dugną.

Tai, kas dabar vyksta šiame rūsyje, jau nėra tiktai nuožmus gamtos aklumas, nelauktai užslinkusi ant sąmonės migla ir krauju pasruvusios gyvulio akys. Tai beprotybė, iškreiptas įstatymas, liga, kaskart labiau besiplečianti.

Romane „Aštuoni lapai“ karo žiaurumai susipina su vaikystės prisiminimais, idiliški Kauno vaizdai priepriešinami bombarduojamam, sovietų kareivių siaubiamam Dancingui, o konstruojamas siužetas pagal Didžiąją Katalikų savaitę prieš Prisikėlimo liudijimą yra toji vienintelė šviesa prieš gniuždančią karo beprasmybę.

Rasa Baškienė, bernardinai.lt autorė, sako, kad tai labai tikra ir įtikinama: „B. Pūkelevičiūtė gerai įvaldžiusi visas metaforas. Jos žodynas – nepaprastai turtingas. Atrodo, net atslenka toks kvapas iš tos smetoninės Lietuvos…“

„Aštuoni lapai“ susilaukia didelio pasisekimo: romanas laimi pirmąją vietą katalikiškojo dienraščio „Draugas“ paskelbtame romano konkurse ir apdovanojamas 1000 dolerių premija. B. Pūkelevičiūtė tampa teisėta rašytojų šeimos nare.

S. Daugirdaitės tvirtinimu, į rašytoją pradėta žiūrėti kitaip: „Iš dalies dėl to, kad jau buvo žmonių, suvokusių, kad būtini tokie moterų tekstai būtent tokiomis temomis, apie kurias rašė B. Pūkelevičiūtė. Tai karas, karo patirtys… Čia ji yra unikalu, nepranokstama.“

Atrodė, kad romano „Aštuoni lapai“ sėkmė šį kartą tikrai neaplenkė B. Pūkelevičiūtės literatūrinės kūrybos. Atrodė, kad po „Metūgių“ kritikos antpuolių, pagaliau ji bus galutinai reabilituota.

Tačiau įvykiai klostėsi kiek kitaip. Ir tai lėmė asmeniniai santykiai su ne mažiau garsesniu egzilio kūrėju Antanu Škėma. Būtent jų pažintis Dancinge A. Škėmą vėliau atvijo iki Kanados, kur tuo metu gyveno Birutė.

1953 m. pavasarį A. Škėma persikėlė į Monrealį pas Birutę, palikęs žmoną ir dukterį Niujorke. Jis pasiėmė tik patefoną ir savo mėgstamo vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko plokšteles. Tačiau „amžinybė“ truko mažiau nei metus, nes meilė pradėjo blėsti jau po kelių mėnesių.

Buitis buvo labai skurdi, pusę algos tekdavo atiduoti už nuomą, B, Pūkelevičiūtė menkai uždirbdavo, o A. Škėma, iš JAV persikėlęs į Kanadą su emigranto viza, neturėjo leidimo dirbti.

Anot S. Daugirdaitės, B. Pūkelevičiūtei gyvenimas kainavo labai brangiai: „Ji buvo tikrai labai pažeidžiamas žmogus, buvo labai sužeistas žmogus. Banalu, bet literatūra ir gyvenimas susiję. Kai literatūrologai kalba apie atsiribojimą, tai matydami B. Pūkelevičiūtės istoriją suprantame, kad atriboti vieno dalyko nuo kito neįmanoma.“

Nors meilės romanas truko neilgai, visgi istorija su A. Škėma užsitęsė. Mažiausiai, ko tikėjosi B. Pūkelevičiūtė, tai skaudaus dūrio iš paties artimiausio žmogaus. A. Škėma viešai ją apkaltino pavogus jo romano „Balta drobulė“ siužetinę idėją.

„Kaip sakė B. Pūkelevičiūtė, išeivijoje nebent juokaujant kalbėta, kad galima kažką nusirašyti. Tačiau Lietuvoje, kadangi A. Škėma jau buvo klasikas, tas jo pasisakymas atrodė labai teisinga. Daug kritikų žodis į žodį citavo A. Škėmą apie tai, kaip B. Pūkelevičiūtė nuo jo nusirašė“, – pasakoja S. Daugirdaitė.

Literatūrologės tvirtinimu, ši istorija juokinga: „B. Pūkelevičiūtė paaiškino, kad istorijos genezė tokia – A. Škėma ne apsilankė Monrealyje, o atvažiavo pas ją gyventi, o kadangi neturėjo teisės dirbti, tai tiesiog rašė ir parašė didžiąją „Baltos drobulės“ dalį, pats režisavo „Pabudimą“. Kai kurie sako, kad ta jų nemeilės istorija yra įdomesnė nei meilės.“

Emigranto duona buvo nelengva

Papildžiusi „Aštuonis lapus“ nauju romanu „Devintas lapas“, B. Pūkelevičiūtė imasi aktorystės. Sukuria vieno aktoriaus teatrą, važinėja po Amerikos lietuvių bendruomenes ir skaito savo kūrybą.

Anot S. Daugirdaitės, didžioji B. Pūkelevičiūtės mokykla buvo teatras ir dramaturgija. Visgi, skaitant kūrybą justi, kad tai parašyta žmogaus, jautusio, kaip žodis skamba, kada reikia padaryti pauzę, kada baigti mizansceną.

Jonė Ladygaitė-Ardžiūnienė, rašytojos bičiulė, teigia, kad B. Pūkelevičiūtė sunkiai pragyveno: „Nors buvo gavusi premiją, buvo nelengva. Pradžioje ji dirbo sesele Kanadoje, nors neturėjo jokio medicininio pasirengimo. O dar jos ryšiai su A. Škėma, kurie buvo nesėkmingi.“

Artimiausi B. Pūkelevičiūtės žmonės prisimena, kaip sunkiai ji skynėsi kelią ne tik literatūroje, bet ir kasdieniame gyvenime toli nuo tėvynės. Kiekvieno emigranto duona nėra lengva. B. Pūkelevičiūtė nebuvo išimtis.

Giminystės saitais susijusi su aukščiausiu mūsų Bažnyčios vadovu arkivyskupu Gintaru Grušu, B. Pūkelevičiūtė buvo kilusi iš šeimos, kurioje puoselėjamos krikščioniškos vertybės. Nuo mažens skiepytos tikėjimo tiesos vėliau atsikartojo jos kūryboje.

G. Grušas sako pirmiausia pažinojęs rašytoją kaip krikšto mamą: „Tikiu, kad kaip krikšto mama, ji nemažai už mane meldėsi, bet distancija tikrai buvo, gyvenome skirtinguose Amerikos pakraščiuose. Buvau gal 6 ar 7 metų, kai i atvažiavo į Kaliforniją, kartu su ja apsilankėme „Dysneyland`e“… Tai buvo pasakiška diena, kai ji man nupirko gal mano ūgio meškiną. Tą trofėjų turėjau ilgus metus.“

Vieniša JAV, vieniša ir Lietuvoje

Galiausiai, malšindama tėvynės ilgesnį, B. Pūkelevičiūtė grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje, kur įsiliejo į iškiliausių Lietuvos inteligentų ratą.

G. Grušas teigia manantis, kad B. Pūkelevičiūtė nepasigailėjo grįžusi į Lietuvą: „Tikrai buvo iššūkių, bet jų būna bet kam, kas keičia gyvenamąją vietą.“

J. Ladygaitės-Ardžiūnienės teigimu, rašytoja 1999 m. įsigijo butą Vilniaus senamiestyje, netoli Bradūnų šeimos: „Jų visų santykiai buvo labai draugiški, net Kūčias sutikdavo kartu. Paskutiniu metu Floridoje B. Pūkelevičiūtė jautėsi vieniša, prarado mylimus žmones, o Lietuvoje atsigavo, nors rado ją ne tokią, kokios tikėjosi.“

Prasidėjus atgimimui, B. Pūkelevičiūtė atidžiai sekė įvykius Lietuvoje. Ypatingai sielojosi, kad jos tėvynei taip sunku stotis ant kojų, kad ją vis klupdo politinė nesantarvė, priešiškumas ir tarpusavio nesusikalbėjimas. Vilniaus Rotušėje vykusiame vakare ji pasako tokius žodžius:

„Mūsų Tėvynė buvo kankinė. Sakėm: ji atpirkta krauju ir todėl bus išganyta. Tikėjau: Lietuva prisikels, jos laukia baltų bijūnų kelias. Toji mūsų svajonė įvyko – Lietuva prisikėlė ir pakilo. Bet kai ji atsisuko, mes negalėjom atpažinti sužaloto jos veido.“

S. Daugirdaitės teigimu, net ir Lietuvoje B. Pūkelevičiūtė jautėsi vieniša: „Artimų draugų ji ir čia, galima sakyti, neturėjo. Jos gyvenimas buvo sunkus, jos didžiosios meilės – vedę vyrai, kurie nepalikdavo žmonų, arba, kaip A. Škėma palikdavo, bet neilgam…“

1999 m. grįžusi į Lietuvą B. Pūkelevičiūtė sulaukia didelio literatūrinės publikos dėmesio, tačiau tikrovė nuvilia. Jaunystėje idealizuotos tėvynės ji neranda. Grįžta sunki depresija, kadaise kamavusi Amerikoje, rašytoja gydosi Naujosios Vilnios ligoninėje. Miršta 2007 m. rugsėjo 21 d.

Mes visi būsim išganyti. Mes visi, spektakliui pasibaigus,

pasirodysim prieš uždangą ir nusilenksim.

Bus svarbu: kad suvaidinom gerai.

išeisim prieš uždangą visi susiėmę už rankų:

pirkliai, kekšės, grioviakasiai, karaliai, kišenvagiai,

vienuolės, kareiviai, smuklininkai, vyskupai…”

LRT