Literatūros pėdsekys. Icchokas Meras pirmasis prabilo apie Katastrofą

Nuo pirmos savo knygos, kurioje vėrėsi biografiniai vaikystės išgyvenimai, Icchokas Meras Lietuvoje nesulaukė didesnio atgarsio. Visos jo knygos buvo sutinkamos santūriai, o literatūros kritikai savo vertinimais nerado jam išskirtinės vietos lietuvių prozoje.

Nuo pirmos savo knygos, kurioje vėrėsi biografiniai vaikystės išgyvenimai, Icchokas Meras Lietuvoje nesulaukė didesnio atgarsio. Visos jo knygos buvo sutinkamos santūriai, o literatūros kritikai savo vertinimais nerado jam išskirtinės vietos lietuvių prozoje.

Jis buvo žydas, o tuo metu nomenklatūrinėje literatūros hierarchijoje dominavo sovietiniam režimui lojalūs rašytojai, kurie plunksną valdė pagal griežtai nustatytus socrealizmo kanonus.

„Sunku pasakyti, kodėl jis buvo visiškai dingęs iš lentynų, nes vis dėl to jį vertė į užsienio kalbas, pasirodė didesnei auditorijai“, – svarsto Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Aurelija Mykolaitytė.

Algirdas Dainauskas

Tėvų netekęs per Holokaustą, I. Meras užuovėją ir namus rado paprastų kelmiškių Dainauskų šeimoje. Ji našlaitį berniuką priglaudė ir užaugino.

„Nužudyta jo motina, tėvas nužudytas dar anksčiau. Ir visus vaikus jau vedė tos žvyrduobės link. Kodėl jų nenužudė? – rašytojas svarstė savo literatūriniuose prisiminimuose. Būtent Dainauskas, pro šalį ėjęs vyras, pamatė visiškai susmukusį vaiką“, – sako A. Mykolaitytė.

Icchoko tėvas Jehuda Meras tarpukario Lietuvoje buvo bankininkas, mama Miriam šeimininkavo namuose. Užėję vokiečiai 1941-ųjų liepą tėvą sušaudė Raseiniuose. Vedama sušaudyti į už pusės kilometro nuo Kelmės davro iškastą žvyrduonę Miriam išsiskyrė su savo vaikais. Icchokas galiausiai atsidūrė Dainauskų šeimoje, joje jis vadintas Algirdu Dainausku.

I. Mero artimiausia aplinka buvo antrieji jo tėvai. „Jie nieko nuo jo neslėpė, nepakrikštijo, atvirai ir tiesiai pasakojo apie tikrų jo tėvų likimą“, – sako dr. Lara Lempertienė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė.

I. Meras vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje viešai prabilo Holokaustą. Jau gyvendamas Izraelyje viename interviu sakė: „Antisemitizmas, kur ir kaip besireikštų, yra dvasinė užkrečiama liga, žeidžianti visuomenės sielą ir kūną“.

Neįprasta rašytojo pozicija

Trumpuose autobiografiniuose apsakymuose berniuko žydo išgyvenimai nacių okupacijos metais, pakeista rašytojo pavardė, tačiau nepakitusi tapatybė vedė prie išskirtinių romanų „Lygiosios trunka akimirką“ ir „Ant ko laikosi pasaulis“.

Anot L. Lempertienės, tokie ankstyvi rašytojo darbai kaip „Geltonas lopas“ buvo tas vienintelis siauras keliukas, vedęs lietuvių visuomenę per literatūrą iki holokausto apmąstymų. „Meras nėra holokausto literatūros atstovas, bet jis sukūrė savitą literatūros pasaulį“, – teigia Judaikos tyrimų centro vadovė.

1965 metais už romaną „Lygiosios trunka akimirką“ I. Meras buvo nominuotas Respublikinei premijai. Žinoma, jos negavo. Ši nesėkmė dar nebuvo lemiama, kuri jį galutinai eliminuotų iš literatūrinės aplinkos.

„Šis romanas tokiam išskirtiniam, turinčiam ką pasakyti autoriui, regis, turėjo pralaužti visus ledus. Tačiau kaip tik tada ir prasideda spaudimas, kuris priverčia rašytoją išvykti“, – teigia A. Mykolaitytė.

„Jis visiškai laisvai galėjo pasirinkti lietuvių literatūros kūrėjo kelią. Galėjo visiškai sutapti su savo nauja tapatybe, dėl kurios liko gyvas. Kažkodėl taip neįvyko. Nuo pat ankstyviausių kūrinių, ko gero, pirmasis literatūroje prabilo holokausto tema. Nuo pat pradžių pateikia save kaip žydų literatūros kūrėją. Tais laikais tai buvo visiškai neįprasta“, – tvirtina L. Lempertienė.

Nepateko į privilegijuotųjų luomą

„Lygiosios trunka akimirką“ – pirmasis romanas lietuvių literatūroje, skaudžiai prabilęs apie holokausto tragediją. Romano kalba lyginama su tokių garsių kūrėjų kaip Hemingway, Kafkos, Becketto proza. Orioje akistatoje prieš Mirtį veriasi gyvenimo geismas, didžioji prasmė. Rimvydas Šilbajoris, rašydamas apie šį romaną, įžvalgiai pastebėjo, kad I. Meras, rašydamas apie žmogų, išmoko absurdo logiką ir išstudijavo įvairius beprasmybės atspalvius.

Anot A. Mykolaitytės, romanas „Lygiosios trunka akimirką“ išsiskiria visoje Rytų Europos literatūroje. I. Meras pripažįstamas vienu ryškiausių mažojo romano meistrų.

Tačiau jaunoji lietuvių karta beveik nepažino šio rašytojo, jo nebuvo mokyklinėse programose, trūko informacijos ir apie patį autorių.
Didesnio dėmesio I. Mero knygos sulaukė Rusijoje, Rytų Vokietijoje, kai kuriose Sovietų Sąjungos respublikose. O Lietuvoje jis nepateko į privilegijuotųjų luomą. Jo rašyti filmų scenarijai buvo nuolat cenzūruojami, o filmai tiesiog nepatekdavo į ekranus.

„Aplinkybės dvilypės – tarsi ir yra priimamas, spausdinamas, bet tuo pačiu jame ugdomas vidinis cenzorius, kad štai tas bus priimta, o tas – ne. Taip atsitiko su eksperimentiniu romanu „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“. Ji buvo dalimis publikuojamas žurnale „Pergalė“, bet jokiu būdu negalėjo pasirodyti atskira knyga. Čia ir pasireiškė tos sistemos rėmai“, – teigia A. Mykolaitytė.

Iš anksto buvo paskeltas ideologinės kritikos verdiktas: romanas neatitinka socialistinio realizmo konjunktūrinių standartų, nes I. Mero romane yra jo savitas kelias, kelias kuris jam galėtų suteikti gyvybę.

„Striptizas“ – toks dvasinis apsinuoginimas. Tai, kas man esminga, kai susiduriu su neatsakomais klausimais, su mirties klausimu. Matyti save mirusį ir kartu trokšti gyventi. Didžiulis gyvenimo geismas, tarsi, ir išprovokuoja tą kreipimąsi į Dievą – gyvybės, gyvenimo šaltinį. Šaltinio ieškojimas yra I. Mero kūrybos leitmotyvas – ne sustojimas, ne pasilikimas statiškoje būsenoje, neviltyje, depresijoje, o būtent ieškojimas“, – svarsto A. Mykolaitytė.

Tik ramus svetingas prieglobstis…

Vidinis cenzorius pastūmėjo išvykti iš Lietuvos. Emigracija nebuvo lengva, tačiau ji suteikė galimybę atsitiesti ir išlikti gyvam kaip kūrėjui. Gimtąją žemę I. Meras paliko būdamas trisdešimt aštuonerių.

„Jis buvo priimtas Vakaruose, Izraelyje. Netrukus 1973 metais pelnė premija už romaną holokausto tema. Tad ir patys nomenklatūrininkai, rašę apie jį neigiamas recenzijas, turėjo jį pripažinti“, – sako VDU docentė.

Gyvendamas Izraelyje liko artimas Lietuvai, bet skaudžiausi dvasinės patirties klodai vėrėsi I. Mero kūryboje dėl tragiškos Lietuvos žydų lemties.

„Lietuvos, kaip savo tėvynės, niekada neatsisakysiu“ – kalbėjo rašytojas. O naująją tėvynę, kurioje atsidūrė dėl daugelio sudėtingų politinių, ideologinių, tautinių, pilietinių aplinkybių, vadino tik ramiu svetingu prieglobsčiu.

Nacionalinė kultūros ir meno premija už tragiškųjų 20 amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje I. Merui įteikta Jeruzalėje 2010 metais.

„Rašytojas gali imtis autentiško žemaičio valstiečio, valstietės, piemenuko vaidmens ir lengvai su jais susitapatinti. Jam artima tai, ant ko laikosi lietuviškas žemės žmogaus pasaulis. Tačiau yra vienas „bet“ – autorinė distancija, kuri neregimu būdu išduoda inteligentą iki kaulų smegenų, subtilios dvasios žmogų. Tai jau du gana kontrastingi pasaulėjautos ir patirties šaltiniai ir abu – iš vaikystės, iš dviejų skirtingų šeimų“, – apie I. Mero kūrybos pasaulį rašė literatūrologė Elena Bukelienė.

Parengė Mindaugas Klusas

Literatūros pėdsekys apie Icchoką Merą (LRT mediatekos nuoroda)

LRT