Literatūros pėdsekys. Janina Degutytė: atmatuoto nemoku duoti, atmatuoto nemoku imti…

Į literatūrologės prof. Viktorijos Daujotytės klausimą: „Kas formavo jūsų pasaulėžiūrą?“, praėjusiame amžiuje gyvenusi poetė Janina Degutytė atsakė: „Mano pasaulėžiūrą formavo visos netektys, netektis smuiko, kada girta motina mano penkiametės smuiką sukapoja į šipulius, kada artėdavo girtos motinos veidas prie manęs ir ji ketindavo man įžnybti, kada miegodavau kapinėse…“
Tik kapinių bijodavo motina, visur kitur vos septynerių metų Janiną motina surasdavo. Skaudžios vaikystės, paauglystės patirtys, nepagydoma kankinanti liga ir poezija, ateinanti iš tų gilių išgyvenimų ir dramatiškų jausenų.

Kaip sako literatūrologė dr. Giedrė Šmitienė, Janinos Degutytės to laiko poetika glaudžiai susijusi su kategoriniu pozicijos formulavimu. „Tame gal ir yra iš dalies tiesos, bet įdomu tai, kad pačios Janinos Degutytės charakteris labai atitinka jos ankstyvąją poetiką ir poetikos formas. Ji pati visada buvo linkusi į maksimumus – arba daug, arba nieko. Ir kaip eilėraštyje yra rašiusi: „atmatuoto nemoku duoti, atmatuoto nemoku imti“, tai iš tikrųjų ji taip ir gyveno,“ – pasakos dr. Giedrė Šmitienė apie poetės Janinos Degutytės gyvenimą, jos kūrybą, kuri buvo ir yra nuoseklus ėjimas į save, į atvirumą, į atsivėrimą pasauliui.

LRT