Liutauras Degėsys: lengvai pasiekiami tik nevertingi dalykai

Į mėnraščio „Metai“ šimtmečio anketos klausimus atsako rašytojas, filosofas Liutauras Degėsys. Anketa publikuota 2018 m. „Metų“ dešimtame numeryje.

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje? 

Į istoriją ir kultūrą verta pasidairyti ir dažniau – nelaukiant jubiliejų. Ir būtų gerai, kad šventės neužgožtų kasdienybės. Neužsižaisti praėjusiais šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Nepaliaujamai švenčiant jubiliejus, galima lygiai taip pat nusigręžti nuo žmogaus, jį pamiršti ir pradėti garbinti valstybę ar partiją, ar kokį kitą ideologinį konstruktą. Nesibaigiančios šventės situacija pradeda erzinti. Susidaro įspūdis, kad svarbesnis yra ne gyvenimas, o kasdienis šventės laukimas arba nuolatinis minėjimas ir šventimas. Kažkas ne taip, kai praeitis arba ateitis pasidaro svarbesnė už dabartį. Kai žmogus galvoja, kad vakar arba rytoj būna geriau nei šiandien.

Žinoma, kad valstybės istorija nėra vien tik politikos ir jos veikėjų žygiai ir darbai, užfiksuoti analuose. Ir ne vien literatūroje ir kultūroje, paveiksluose, filmuose ar knygose įvykę pakitimai yra laisvėjimo rodikliai ir ženklai. Jeigu sutiksite su teiginiu, kad devyniasdešimt penki procentai žmonių gyvenimo vyksta jų galvose (jei norite – protuose, sielose ar širdyse), teks pasidairyti, kas ir kodėl tose galvose darosi. Tik ten vyksta pagrindiniai valstybės ir visuomenės procesai. O kultūra ir politika yra tik šių procesų išraiška, atspindys. Ne visada tiksliausias ir toli gražu ne pats racionaliausias. Ir pats laisvėjimas labai jau dažnai mūsuose suprantamas kaip valstybės, tautos ar kito ideologinio konstrukto kitimas arba keitimas ir tobulinimas.

Kaip senojoje Lietuvos istorijoje pagrindiniais subjektais tapdavo karaliai, kunigaikščiai, blogiausiu atveju – politikų giminaičiai ir draugai arba kariai, taip ir dabartiniuose metraščiuose didžiausio dėmesio arba rūpesčio susilaukia partijos, susivienijimai, judėjimai, tipiški veikėjai – arba ir vėl – blogiausiu atveju – šoumenai ir nusikaltėliai. Kažkodėl dažnoje visuomeninio gyvenimo paraštėje šmėkščioja visai ne realūs žmonės, o nežinia ko įgaliotiniai, delegatai, nariai, statistiniai vidurkiai arba atstovaujamų bendrybių (partijų, judėjimų) karikatūros. Taip atsitiko, kad visuomenės gyvenime konkretus, gyvas žmogus pasitraukė į šalį, ir todėl netgi kultūroje jis pavirto abstrakčia bendrybe. Su vidutiniškais poreikiais, standartiniais bruožais, antriniais jausmais ir „gyvenimiškais“ – „visai kaip gyvenime“ – tipiškais troškimais.

Ta proga, vėlgi apeinant žmogų, – bandoma sukurti įspūdį, kad politika gali vykti be piliečių ir tarsi už realaus gyvenimo ribų – kažkokioje specialioje srityje, vadinamoje „politika“, – tik dėl išrinktų politikų veiklos. Kuriama iliuzija, kad svarbiausia yra švęsti šventes, minėti jubiliejus ir džiaugtis laimėjimais. Kad kasdienis gyvenimas – nevertas dėmesio. Kad svarbiausi yra visai ne žmonių likimai, o valstybės, tautos, partijos gerovės rodikliai, ir kad realų žmogaus gyvenimą galima atidėti iki geresnių laikų. Idant tik valstybei, dievui ar karaliui būtų geriau. Vos ne kaip viduramžiais, kai būdavo aišku, kad tai, kas vyksta, – tai ne visai gyvenimas, kad dabar – neišvengiama ašarų pakalnė, o paskui, kada nors, kitame pasaulyje, kitur – bus geriau. Kultūra, menas ir literatūra turėtų visomis išgalėmis priešintis tokioms nuasmeninimo, nužmoginimo, nugyveniminimo tendencijoms.

Liutauras Degėsys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Mūsų literatūra ir visa didžioji kultūra visada bylojo ir tebekalba apie ką kita: geriausiais savo pavyzdžiais ji nuolat primena žmogui, kad jis yra daugiau, nei pats apie save žino. Įtikinėja žmogų, kad jis gali susikurti save, pasikeisti, iš savęs pasidaryti šį tą daugiau, nei jis dabar yra. Mane džiugina ir stebina jauni žmonės, kurie nenusigręžia nuo kultūros, kurie aukojasi – rašydami, tapydami, komponuodami, grodami, vaidindami, kurdami – dažniausiai be deramo atlyginimo ir ne vien dėl atlyginimo. Manydami, kad kūryba ir kultūra gali išgelbėti pasaulį. Stulbina, kad vis dar yra tokių, kurie skaito knygas, lanko parodų sales, dalinasi meniniais įspūdžiais ir laimėjimais. Mane įkvepia žmonės, kurie domisi žmonėmis, o ne daiktais. Žaviuosi turinčiais vilčių, nerezignuojančiais, turinčiais savo idealų, principų ir tikslų. Tais, kurie savo veikla įtikinėja, kad nėra lengva, bet įmanoma išsaugoti tikėjimą ateitimi ir savo veiklos prasmingumu.

Kartais tenka nusigręžti nuo matomų dalykų, kad galėtum pamatyti tai, kas nematoma, kas paslėpta po tais „aiškiai suprantamais“ reiškiniais. Tikrovės sampratoje, norint nenusivilti ir nepasiduoti, – neverta vadovautis sąmokslo teorijomis. Kaip žinia, sąmokslo idėjos dažniausiai nerealizuojamos kaip tik todėl, kad anaiptol ne visi jomis vadovaujasi. Ir todėl pasipriešinimas sąmokslo idėjai yra pats geriausias pasipriešinimas sąmokslui. Ką jau kalbėti apie tai, kad nereikia pernelyg įtikėti socialinių procesų racionalumu, nes jų dalyviai dažniausiai nėra tokie racionalūs, kaip norėtųsi tos srities analitikams ir teoretikams. Gal todėl vertėtų ne aklai kurti naujų visuomenių ir jų pertvarkų modelius, ne žavėtis utopijomis ir distopijomis, o jautriau įsiklausyti į tai, kas jau vyksta. Tiems procesams tiesiog reikia leisti vykti, būtina skatinti juos ir remti, o ne dirbtinai reguliuoti, stebintis, kad jie vyksta ne taip, kaip kažkam reikia.

Stulbina, kad vis dar yra tokių, kurie skaito knygas, lanko parodų sales, dalinasi meniniais įspūdžiais ir laimėjimais.

Kaip gaila, kad šitoje valstybėje, jos vykdomoje kultūros ir švietimo politikoje įsigali trumparegiškas, buhalterinės apskaitos ir momentinio, „akivaizdaus“ naudingumo principas ir taupymo idealas. Nei kultūros, nei švietimo rezultatai (kurie iš esmės yra procesai) nėra ir negali būti buhalteriškai pasveriami ir matuojami pelno–nuostolio parametrais. Tenka susitaikyti su tuo, kad nėra objektyvių kultūros vyksmo nei rezultatų matavimo vienetų. Ir todėl, norint įvertinti kultūrą ir švietimą, nėra kito būdo, tik skatinti šiuos procesus ir leisti jiems skleistis, o ne riboti ir varžyti, besivadovaujant mitiniais, iš anksto numatomais ir apskaičiuojamais naudos, pelningumo arba efektyvumo kriterijais. Gal tuomet išaiškėtų, kad kultūros ugdomos savybės – empatiškumas, jautrumas, refleksyvumas, kūrybiškumas – galėtų pasitarnauti visai visuomenei, padedant laiku apčiuopti, diagnozuoti ir suprasti vykstančius socialinius pokyčius ir į juos reaguoti. Deja, dažniausiai stebime visiškai neracionalius politikų bandymus modeliuoti ir vykdyti niekuo nepagrįstas kultūros, švietimo ir ekonomikos reformas. Keista, kad XXI amžiuje gali atsirasti tiek daug politikų, besižavinčių ir besivadovaujančių utopinio socializmo idėjomis.

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti žymiai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?

Nesidžiaugčiau tuo pagreitintu literatūros „kokybiniu šuoliu“ modernizmo link. Kaip žinia, šuolio sąvoka geriausiai tinka sportiniams, bet ne ekonominiams ar socialiniams pasiekimams apibūdinti. Modernizmas nėra savaiminis gėris, į kurį reikėtų šokti užsimerkus. Labai pasistengus, gali atsitikti taip, kad modernizmo link nušuoliuos tik rašytojai ir kritikai, o skaitytojai beviltiškai atsiliks lenktynėse – ir puikiausiai gyvens, apsikabinę televizorius, kompiuterius arba meilės romanus. Kaip žmogus, gavęs šiokį tokį klasikinį išsilavinimą ir tik paskui priartėjęs prie modernizmo, esu įsitikinęs, kad dailės akademijų studentams, kurie geriausiu atveju tapys, o gal tik užsiims instaliacijomis, vis tiek būtinos piešimo studijos ir patirtys. Kad prieš rašant baltosiomis eilėmis verta pasimokyti elementarių eilėdaros pagrindų. Kad psichologijos studijoms kartais praverčia anatomijos, fiziologijos ir aukštosios nervinės veiklos žinios ir pratybos. Ir dar galvoju, kad daugumos socialinių ir kultūros procesų negalima nei dirbtinai sukurti, nei paspartinti, ir ypač tų tokių visuomenės darinių, kokių norėtųsi labiausiai, – pačių progresyviausių.

Jei įpratai portaluose ir televizijose viską stebėti be pastangos, tai, susidūręs su sudėtingesne knyga, paveikslu, spektakliu, kino filmu, – neišvengiamai pajusi nepasitenkinimą – kad tie dalykai „nėra savaime suprantami“.

Literatūros tekstai įmanomi, jei yra kontekstai tiems tekstams egzistuoti. Aukštoji literatūra, deja, negalima be aukšto kultūros lygio, be bazinio išsilavinimo, be specialių estetinių nuostatų, kurios irgi neatsiranda savaime ir, deja, nėra įgimtos. Visur reikia įdėti pastangų ir darbo. Kaip būtų gerai, jeigu žmonės suprastų, kad kiekvienam santykiui, kiekvienam veiksmui reikės pastangos ir kad niekas neatsiranda savaime. Ir todėl literatūra galėtų formuoti tą neišvengiamos pastangos nuostatą ir supratimą, kad lengvai pasiekiami tik nevertingi dalykai. Kad nėra ko didžiuotis, jog viską supratai greitai, linksmai, be pastangų, – nes dažniausiai tai reiškia, kad ten nebuvo ko nesuprasti. Jei įpratai portaluose ir televizijose viską stebėti be pastangos, tai, susidūręs su sudėtingesne knyga, paveikslu, spektakliu, kino filmu, – neišvengiamai pajusi nepasitenkinimą – kad tie dalykai „nėra savaime suprantami“. Kad norint juos suprasti – ir vėl – reikės pastangos, darbo, gal net specialaus pasiruošimo.

Nežinau, ar šiuolaikiniai rašytojai ir modernioji literatūra turėtų užsiimti švietėjiškumu ir didaktika – ruošiant skaitytoją, pratinant jį prie įmanomų, galimų sunkumų ir įtampų, kurių prireiks, skaitant kūrinius, kurie nebus tokie aiškūs, lengvi ir paprasti. Būtų gerai, jei šiuos darbus atliktų kas nors – mokykla, universitetas, žiniasklaida, kritika, draugai ar šeima. Nemanau, kad reikėtų tekstus dirbtinai komplikuoti, bet esu įsitikinęs, kad literatūros supaprastinimas, suaktualinimas, priartinimas prie vadinamosios „tikrovės“, prie realybės, prie gyvenimo, kaip ir to paties gyvenimo aprašinėjimas ar „vaizdavimas“, neišvengiamai pralaimės kitoms, dar realesnėms tikrovės atspindėjimo formoms – vaizdavimo tiesiog ne sąvokomis, o vaizdais. Manau, kad literatūra ir visa kultūra išliks, nes nuolat artės prie vidinių procesų, vykstančių žmogaus galvoje, sieloje ir širdyje – jo sąmonėje, pasąmonėje ir emocijų pasaulyje. Literatūra turėtų kviesti žmogų susidomėti savimi, idant jis vieną dieną nepasijustų apgautas – visą gyvenimą ragintas domėtis žvaigždėmis, gamtomis, politikomis, valstybėmis, abstrakčiomis kultūromis ir menais, o taip ir nesusitikęs, nepastebėjęs ir nepažinęs savęs.

Bernardinai.lt