Maironio lietuvių literatūros muziejuje – paroda rašytojo, kalbininko, žurnalisto A. Landsbergio 95-mečiui

Birželio pradžioje Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) duris atvėrė paroda „Gyvenimas – tik ieškojimai ir kelionė“, skirta rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko, ilgamečio informacinės agentūros „Amerikos balsas“ ir Laisvosios Europos radijo bendradarbio, žurnalisto, laidų vedėjo, Tarptautinio PEN klubo lietuvių rašytojų skyriaus pirmininko ir vicepirmininko (daugiau nei 40 metų), lyginamosios kalbotyros profesoriaus Algirdo Landsbergio (1924–2004) 95-osioms metinėms atminti. Parodos autorė – Virginija Babonaitė-Paplauskienė, dailininkė – Inga Zamulskienė.


Zenono Baltrušio nuotrauka

 

Prieš 65 metus debiutavęs su knyga „Kelionė“ (1954), tapo pirmojo pokarinėje lietuvių literatūroje modernaus romano autorius. Amerikoje išleido dvi novelių knygas: „Ilgoji naktis“ (1951) ir „Muzika įžengiant į neregėtus miestus“(1972), tačiau mėgstamiausias žanras buvo drama. 1940 m. lankėsi Kauno dramos teatre ir po spektaklio pasakė draugams, kad parašys tokią pjesę, kuri bus pastatyta šioje scenoje. Anuomet bičiuliai pasijuokė iš jo svajonės, tačiau… beveik penkioms dešimtims metų praėjus režisierius Vytautas Balsys Kauno Dramos teatre 1989 m. pastatė jo 1957-aisiais rezistencine tema parašytą pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“, kuri buvo išversta į daugelį kalbų ir statyta įvairiose šalyse.

Svarbesni A. Landsbergio kūriniai teatrui: stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ (1958), komedija „Meilės mokykla“ (1965), vienaveiksmis farsas „Barzda“ (1966), „Vaikai gintaro rūmuose“ (lietuvių ir anglų kalbomis – 1985, 1986), „The Last Picnic“ (1978), „Du utopiški vaidinimai“ (1994) ir kt.


Zenono Baltrušio nuotrauka

A. Landsbergis, baigęs Kauno Jėzuitų gimnaziją, mokėjo daug kalbų, o Amerikoje išmoko ir angliškai. Vienodai gerai kūrė ir lietuvių, ir anglų kalbomis. Jis rašė: „Nukalti savo sielos kalvėje dar nesukurtą savo tautos sąmonę. Žanrai – kaip kalbos. Kiekviena kalba atveria kitokį pasaulį, išsako tai, kas kita kalba neišsakoma. Todėl kalbos visad traukė, viliojo. Ypač bendraudamas su amerikiečiais rašytojais dar stipriau pajutau, kaip negerai būti uždarytam viename kalbiniame pasaulyje. Taip ir su žanrais – kiekvienas jų savitas iššūkis, savitos galimybės.“

Rašytojas pats dalį savo kultūrinio, literatūrinio palikimo patikėjo MLLM, o vėliau jo archyvu rūpinosi šviesaus atminimo brolis Algimantas su žmona Terese, sūnūs Paulius ir Jonas. A. Landsbergio kūryba mažai žinoma Lietuvoje, jo vienintelė knyga „Kelionės muzika“, išleista 1992 m. 15 tūkst. egzempliorių tiražu, jau tapo bibliografine retenybe. Šiemet buvo įvykdytas rašytojo brolio Algimanto ir jo žmonos Teresės noras – pakartotinai išleisti knygą „Kelionė“ ir paskelbti apžvalginį tekstą, aprėpiantį rašytojo gyvenimą bei kūrybą. Knygos išleidimą finansavo rašytojo sesuo Gražina Landsbergytė-Ercienė ir brolio žmona Teresė Landsbergienė, parengė MLLM leidykla, išleido spaustuvė „Morkūnas ir Ko“.

Parodoje „Gyvenimas – tik ieškojimai ir kelionė“ plėtojamos dvi esminės koncepcijos – chronologiškai apžvelgtas A. Landsbergio gyvenimo kelias ir temiškai pristatyta jo kūryba bei kultūrinė, visuomeninė veikla. Per archyvalijas: dokumentus, nuotraukas, rankraščius, epistoliką, spaudinius, knygas – siekta pristatyti šią iškilią asmenybę, kuriai rašymas buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. Erdvioje muziejaus salėje lankytojus pasitinka stambiu planu išryškinta jauno vaikino, stovinčio laivo denyje ir plaukiančio į Ameriką – A. Landsbergio – nuotrauka. Ji – tarsi iškalbinga metafora daugeliui išeivių apibūdinti. Skaudus tėvynės žemės praradimas suteikė galimybę atrasti ir sukurti savo naują pasaulį.

Parodoje, stenduose, monografiniu principu apžvelgtas A. Landsbergio gyvenimo kelias: Lietuvoje (1924–1944), Vokietijoje (1944–1949) ir Amerikoje (1949–2004). Nuotraukose, dokumentuose kaip filmo juostoje teka jo gyvenimas: nuo dešimties mėnesių mažo kūdikėlio iki Jėzuitų gimnazijos absolvento, Vytauto Didžiojo, Mainco universitetų, Bruklino kolegijos, Kolumbijos universiteto magisto, galiausiai – lyginamosios kalbotyros profesoriaus Fairleigh Dickinso universitete. Nuotraukos atveria ir skaudžią priverstinės tremties į Vokietiją buitį, aplinką, kurioje pabėgėliai gyveno.


Zenono Baltrušio nuotrauka

Zenono Baltrušio nuotrauka

Gabus ir talentingas jaunimas sovietinės okupacijos išstumtas iš Lietuvos nepasidavė slogioms nuotaikoms – ėmėsi kūrybinės veiklos, siekė mokslo. Matome tuomečius jaunuolius – Joną ir Adolfą Mekus, A. Landsbergį, Vytautą Leoną Adamkevičių (Leoną Lėtą), Žibuntą Mikšį, Ipolitą Tvirbutą ir kitus, žaidžiančius krepšinį ar futbolą. Jie susibūrė aplink buvusio Šiaulių dramos teatro direktoriaus I. Tvirbuto įkurtą trupę. Specialiai jai A. Landsbergis išvertė M. Rostando pjesę „Žmogus, kurį užmušiau“. Kartu su savo bendraminčiais jis ėmėsi mokytojo darbo Matenbergo stovyklos lietuviškoje gimnazijoje. Vėliau kartu su visa šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Retose fotografijose iš ankstyvosios Lietuvių rašytojų draugijos, kuriai priklausė ir kurios valdybos narys buvo, veiklos regime A. Landsbergį su vyresniaisiais bei jaunaisiais mūsų rašytojais: Juozu Tysliava, Antanu Vaičiulaičiu, Jurgiu Jankumi, Stepu Zobarsku, Vincu Maciūnu, Leonardu Žitkevičiumi, Stasiu Santvaru, Nele Mazalaite, Kotryna Grigaityte, Juozu Brazaičiu-Ambrazevičiumi, Leonardu Andriekumi, Pauliumi Jurkumi, Antanu Škėma, Mariumi Katiliškiu, Kostu Ostrausku, Edita Nazaraite bei kitais. A. Landsbergis dalyvavo „Santaros–Šviesos“ susibūrimuose.

Įstojęs į Tarptautinį PEN klubą išeivijoje, vykdavo į kone kiekvieną suvažiavimą, tad matome A. Landsbergį ir su kitataučiais rašytojais. Jo didelėmis pastangomis ir rūpesčiu Lietuvos rašytojų sąjunga 1989 m. buvo priimta į PEN klubą. Paskutiniame stende – džiugaus liūdesio gaida nuspalvintos 1991-ųjų nuotraukos po daugybės metų pirmąkart apsilankius Lietuvoje: prie tėvų pastatyto namo Tvirtovės alėjoje, prie Jėzuitų gimnazijos, Maironio kapo, Karo muziejaus sodelyje prie žuvusiesiems už laisvę paminklo. Jaukumu ir nuoširdžia šiluma dvelkia fotolakštai, kuriuose užfiksuoti A. Landsbergio žmona Joan, sūnūs Paulius bei Jonas ir mylimiausia anūkė Emilija.

Salės centrinėje dalyje išdėstyti penki stulpai – tarsi aliuzija į jo 1957 m. rezistencine tema parašytą pjesę „Penki stulpai turgaus aikštėje“. Čia, susisteminus ir sugrupavus įvykius, iškalbingai plėtojamas naratyvas: apžvelgti jo prozos veikalai: romanas „Kelionė“, novelės; kitoje erdvėje per rankraščius, plakatus, programas, afišas veriasi pjesių, vaidinimų pastatymai įvairiuose šalyse. Draminė kūryba buvo itin populiari, nuotraukos dokumentuoja šiuos įvykius. Spaudiniai: afišos, programos, net bilietai, byloja apie jo pjesių pastatymus.

„Penki stulpai turgaus aikštėje“ buvo inscenizuoti Brodvėjaus, Čikagos, Toronto, Kauno dramos teatruose. Šią dramą anglų kalba pastatė „Gate Theatre“, „Off-off Broadway“ trupė „Stone Soup Theatre Arts“. 1961 m. ji pastatyta Čikagos „Community“ teatre, Stratfielde, parodyta per Čikagos televiziją. Stebuklingas vaidinimas „Vėjas gluosniuose“ sėkmingai parodytas per Lietuvių dienas Melburne. Ir Lietuvos žiūrovai yra susipažinę su jo pjesėmis: „Idioto pasaką“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pastatė režisierius Saulius Varnas.


Zenono Baltrušio nuotrauka

Zenono Baltrušio nuotrauka

Salėje ant stulpų eksponuojamos archyvinės medžiagos kopijos, kurios ženklina jo veiklą Laisvosios Europos radijuje; veikla PEN klube. Jis parengė gausybę straipsnių politinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis temomis, reportažų Laisvosios Europos ir „Amerikos balso“ informacijos agentūroms. Nemenki A. Landsbergio nuopelnai ir Tarptautinio PEN klubo išeivijoje veikloje. Beveik 40 metų jis buvo ne tik aktyvus šios organizacijos narys, bet ir vienas iš vadovų: 1966–1976 m. – Amerikos lietuvių išeivių rašytojų PEN skyriaus pirmininkas, o nuo 1976-ųjų iki pat mirties – vicepirmininkas. Rinkinyje saugomi PEN klubo leidžiami žurnalas „Arena“ ir leidiniai „Newsletter“ (1992, 1995, 1999), kuriuos A. Landsbergis redagavo ir juose bendradarbiavo. Saugomos PEN klubo suvažiavimų 1987, 1988 m. dalyvio kortelės, įvairios programos, kita informacinė medžiaga. A. Landsbergis priklausė Neustadto premijos skyrimo komitetui. Apie tai liudija lankstinukai su nuotraukomis.

Daugiau nei 20 metų Fairleigh Dickinsono universitete, kuriame jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, skaitė paskaitas mitologijos, teatro, literatūros temomis. Paskutinis stulpas ženklina jo įkurtą „Vieno paskaitininko universitetą“, arba kaip jis juokaudamas sakė – „skraidantį universitetą“. Jis parengė ir perskaitė daugybę paskaitų įvairiomis temomis – nuo Shakespeare’o iki Lietuvos ir žydų santykių analizavimo.

Stikliniuose vitrinose veriasi jo žurnalistinė veikla – nuo avangardinio žurnalo „Žvilgsniai“, kuri leido ir redagavo kartu su Adolfu ir Jonu Mekais, Leonu Adamkevičiumi iki PEN klubo leidžiamo žurnalo „Arena“ ir tokių solidžių mokslinių žurnalų kaip „World Literature Today“, „Lituanus“. A. Landsbergio dėka anglosaksiška visuomenė buvo supažindinta su lietuvių poezijos ir tautosakos antologijomis – „The Green Oak“ (1962), „The Green Linden“ (1964), kurias jis kruopščiai ir preciziškai sudarė, išvertė ir išleido kartu su rašytoju Clarku Millsu. Šios antologijos ne tik kad buvo palankiai priimtos svetur, bet ir įtrauktos į Harvardo universiteto studijų programą kaip privalomi skaitiniai. Eksponuojamos A. Landsbergio išleistos knygos ir naujų kūrinių rankraščiai.

A. Landsbergis rašė: „Didelė dalis mano literatūrinių pastangų buvo ta kova už kalbą – kalbas. Visa tai pakeitė mano raštus. Kalba, gyvenimas tarp kalbų, skirtingų kalbų, skirtingi pasauliai tapo labai svarbi tema.“ Jis vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų, vienodai gerai rašęs tiek lietuvių tiek anglų kalbomis, tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikęs ypatinga Dievo dovana.

A. Landsbergis kūrė laisvu nuo darbo ir tūkstančio visokių įsipareigojimų metu. Ir prozoje, ir dramaturgijoje rašytojas ieškojo naujovių. Su liūdesiu konstatavo: „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas.“

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Bernardinai.lt