Mamertui Indriliūnui – 100

Mamertas Indriliūnas  (1920 01 281945 03 21) lietuvių rašytojas, partizanas, tragiškosios kartos atstovas, paguldęs galvą už Lietuvą.
Jauno intelektualo, būsimo partizano tekstai  liudija Lietuvos Respublikos užaugintos kartos egizstencinius ieškojimus, kūrybinę galią, kultūrinius akiračius. Ką tik projekto Atmintis mūzos ir ginklo broliams dėka išleisti Mamerto Indriliūno „Raštai“, parengti filologo Virginijaus Gasiliūno.

Mamerto

 

Mamerto Indriliūno „Raštų“ viršelio autorius – Audrius Naujokaitis (1961–2012)

Studentas Mamertas Indriliūnas iš vokiečių kalbos vertęs Rilkę, iš prancūzų – Milašių, iš anglų – Yeatsą, rusiškai skaitęs Dostojevskį, itališkai – Dantę, 1942-aisiais apie savąją kūrėjų kartą:

„Jie nemano leisti manifestų, nes nenori tuščio šūkavimo ir reklamos. Jie dirba sukauptai ir pavieniui. […] Suprasti ir subręsti – galbūt svarbiausi šios kartos siekimai. Bet suprasti yra sunku. […] Ši karta galbūt per maža turi jaunatviško optimizmo ir entuziazmo. Ji pernelyg greit bręsta, nes gyvenimas sugriovė joje daug iliuzijų ir jaunatviško tikėjimo, ji matė daug sunkių ir kankinančių vaizdų. Ji yra daug netekusi ir rezignavusi. Bet ir toj savo nuotaikoj ji tikisi surasti naują prasmę ir gyvenimą. Vis dėlto ji kuo nors aiškiai tiki. Pirmiausia savo tauta ir jos ateitim. Tas tikėjimas jai duoda jėgų darbui. Ši karta, kaip ir ankstesnės kartos, nori semtis stiprybės iš lietuvio žmogaus sielos ir iš savosios žemės. Bet ji nekenčia tautiškumo subanalinimo ir senojo tautinio šablono. Ji nusisuka nuo sentimentalaus, kad ir nuoširdaus, Lietuvos vaizdavimo, ieškančio joje egzotikos ir primityvizmo. Ji nori išreikšti lietuvį žmogų be miesčioniškos romantikos, tokį, koks jis yra ir koks jis gali būti, lietuvį žmogų, gyvenantį tokį pat intensyvų ir turiningą gyvenimą, kaip kad kitų tautų literatūrose jis yra vaizduojamas. Norėdama būti kūrybinga, ji […] stengiasi kovoti su bet kokiu sustingimu literatūroj. […]
Jie [jauni literatai] žino, kad reikia labai daug dirbti. Bet jie mano kai ką tesėti.“

Ir 1939-aisiais apie savo laikus ir krikščionybę:

„Žmogus tapo vergas savo kūrinių: tautos, valstybės, idėjų. Juk dabar skelbiamos tokios absurdiškos mintys, kad valstybė turinti savo pasaulėžiūrą ir kad piliečiai yra įrankiai tai pasaulėžiūrai įgyvendinti. Taip pat šiandieną žmonės pavergiami idėjoms, kurių tironija baisesnė už žmonių tironiją. […] Šiandieną žmonės daugiau vertinami ne pagal savo išvidinį žmogiškąjį vertingumą, bet, lyg mašinos ratukai, pagal tai, kokią funkciją atlieka kokioj nors tų pačių žmonių sukurtoj institucijoj. Užmirštama, kad žmogus yra pats sau idėja, aukščiausias tikslas, nelygstama vertybė, kaip mistinio Kristaus Kūno narys.

Perdėta šių dienų specializacija padarė tai, kad žmogus bemato menką akiratį, kuriame jis dirba, perdėtas mašinizmas žmogų padarė automatą. Toks žmogus ėmė bodėtis laisve. Jis lengvai atiduoda savo sąžinę ir laisvę, kad tik nusiimtų atsakomybę visam savo gyvenimui, kad nereikėtų galvoti ir niekuo rūpintis. Teduoda jam duonos ir tegalvoja už jį kiti. Toks žmogus visuomet pasiruošęs pulti į rankas bet kokiems vadams, kurie tik lengvesnę ateitį žada.
[…]
Šiandieną reikėtų pirmiausia mums išmokti daugiau mąstyti ir pergyventi. […] Mums daugelį klausimų, daugelį rūpesčių reikia perkelti į savo vidų, padaryti vidujinio gyvenimo dalimi.“

Daugiau apie Mamertą Indriliūną:

Algirdas Butkevičius, Siekęs tauraus idealo. Mamertas Indriliūnas

LRT. Mano tėviškė. Mamertas Indriliūnas

Tomas Taškauskas. Partizanas M. Indriliūnas meilę Lietuvai aprašė savo krauju