„Mano dienos nebūtin pasvirę…“

Šį lapkritį poetui, literatūros kritikui, vertėjui, partizanui Broniui Krivickui sueina 100 metų. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas kuklus Broniaus archyvas. Įdomaus eksponato skiltyje – fotografijos iš Biržų gimnazijos, Broniaus atvirukas bičiuliui Mamertui, siųstas iš Juodkrantės į Gataučius. Fotografijas muziejui padovanojo Mamerto Indriliūno sesuo Akvilė Indriliūnaitė-Zubienė. Broniaus rankraštis „Žmonijos istorija“, parašytas dailia, kaligrafiška rašysena, gautas iš Juozo Keliuočio.

B. Krivicko tėviškė – Pervalkų kaimas netoli Pasvalio. Pradžios mokyklą baigė Suoste. Vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. Šioje gimnazijoje veikė labai stiprus literatų būrelis. Jame dalyvavo ir Bronius, literatūros pamokose rašė puikius rašinius. Knygoje „Broniaus Krivicko raštai“, kurią parengė literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas, B. Krivicko kūrybos tyrinėtojas Virginijus Gasiliūnas, pasakojama, kaip gimnazijos mokytojas Jurgis Kutra pripažino B. Krivicko talentą. Trečioje ar ketvirtoje klasėje Broniui teko skaityti savo rašinį visai klasei, Kutra rimtai klausėsi. Tik staiga mokytojo plikos galvos oda ėmė raukšlėtis, judėti, jis dar minutėlę stengėsi laikyti lūpas sučiauptas, bet nebepajėgė – ir ėmė garsiai juoktis. To mokytojo, labai santūraus būdo, juokas buvo aiškus Krivicko talento pripažinimas.
1935–1936 m. gimnazistai Eugenijus Matuzevičius, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas – aktyviausi literatų būrelio nariai, organizavo literatūros vakarus, kvietė rašytojus, aptardavo ką tik pasirodžiusias knygas. Kaip prisimena pedagogas Vytautas Vajega, susirinkimuose nagrinėdavo naujai pasirodžiusias knygas, skaitydavo savo kūrybą. Įdomiausias dienotvarkės punktas būdavo diskusijos, kurias sukeldavo iš anksto paruošti koreferatai. Vienoje pusėje paprastai būdavo dešinieji (L. Žitkevičius, P. Zablackas, E. Matuzevičius, P. Drevinis, L. Vaičiulėnas), kitoje – gimnazijos vadovybės remiami tautininkiškos krypties skautai bei jaunalietuviai (R. Medelis, V. Morkūnas ir kt.). Persvara dažniausiai būdavo dešiniųjų pusėje, nes ten buvo pajėgiausi kritikai – M. Indriliūnas ir Br. Krivickas. Klausytojai suskildavo į atskirus lagerius ir taip įsikarščiuodavo, jog mokytojas Kutra ne visuomet savo tradiciniu baigiamuoju žodžiu juos besutaikydavo.
Gimnazijoje Bronius rašė feljetonus, noveles, recenzavo naujas knygas. Gavo pirmąją premiją – 30 litų už geriausią rašinį konkurse. Garsėjo kaip geras humoristas.
Biržų gimnazistai leido „Literatą“, dalyvaudavo literatūros vakaruose Panevėžyje, Šiauliuose, Pasvalyje ir kitur. Gimnazijos „Literate“, daugintame šapirografu, eilėraščius spausdino ne tik Biržų gimnazistai, bet ir gimnazistai iš visos Lietuvos. Iš fotografijų žvelgia toks jau gana rūstus, dramatiškas ir labai intensyvus žmogus. {…} Kai jisai ką nors teigdavo arba neigdavo, arba bandydavo paaiškint, visada jautei, kad tuose žodžiuose Krivickas visas – su visu kūnu ir dūšia… Taip Bronių apibūdino poetas Henrikas Nagys.
1938-aisiais, baigęs gimnaziją, B. Krivickas įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą – Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, prancūzų kalbą bei literatūrą ir pedagogiką. Universitete Bronius redagavo „Ateitį“, vėliau „Studentų dienas“. Garsėjo kaip puikus redaktorius. Rašė noveles, skelbė įvairiuose leidiniuose, dalyvavo „Šatrijos“ meno kuopos veikloje. Vėliau tęsė studijas Vilniaus universitete. O ten – „Šatrijos“ veikla, globojama profesoriaus V. Mykolaičio-Putino, literatūriniai susitikimai, kūrybos skaitymai, nesibaigiantys ginčai… V. Mykolaitis-Putinas pagyrė V. Mačernio poeziją, džiaugėsi, įžiūrėjo Broniaus talentą: Kaip gera, kad turime tokių talentingų poetų ir tokių talentingų jų kūrybos interpretatorių!
Bet prasideda istorijos pervartos, okupacija, uždaromas Vilniaus universitetas. 1944-ųjų vasarą Bronius praleido pas seserį, nepasitraukė į Vakarus, nors gerai nujautė, kad artėja negandos. Lietuvoje tuomet baisiai trūko mokytojų. Mokytojavimas truko labai trumpai – keturis su puse mėnesio. Mokė būsimąjį literatūros kritiką Vytautą Kubilių. Buvę mokiniai prisimena, kad Bronius neturėjo jokių mokytojo profesionalo manierų – ramus balsas be įsakančių priegaidžių, geraširdiškas ir naivus žvelgimas į mokinį kaip į jaunesnįjį kolegą. Visiškai jaunas veidas, ir jau pliktelėjęs ties kakta, kaip ir K. Boruta antruose „Vainikuose“.
Diplomuotas lituanistas išėjo į mišką. Vyresnieji broliai Jonas ir Juozas jau buvo išėję. Kurį laiką broliai laikėsi drauge. Bronius ragino kovoti už nepriklausomą Lietuvą, daug skaitė, bunkeryje turėjo begalę knygų, smarkiai mokėsi kalbų, rašė sonetus, vertė J. W. Goethe‘s eilėraščius. Atsiminimuose teigiama, kad kai partizanai pradėdavo įtarti kurį nors žmogų, kad jis skundžia, tai Krivickas nueidavęs pas tą žmogų ir gražiuoju įrodinėdavęs, kad jokiu būdu negalima skųsti priešui savo tautiečių. Ir Krivicko geri žodžiai visada paveikdavę.
Partizanai Bronių vadino literatūros profesorium. Jis ir turėjo būti profesorius, bet ne miške. B. Krivickas rašė apie laisvę, pasiryžo ginklo nepadėti. Eilėraštyje „Už didžią tiesą“ rašė: Už didžią tiesą aš šiandieną kaujuos / Ir kausiuos visados vardan šitos tiesos, / Ir paskutinį lašą karšto kraujo / Išlašinsiu dėl jos… 1947-aisiais, žuvus broliui, parašo nepaprasto grožio eilėraštį „Niekad, niekados“. Buvo saulė netoli laidos. / Jam šešėliai švelnūs ant kaktos. / Paspaudimas rankos jo tvirtos. / Ir toks liūdnas balsas nuojautos: / Niekad, niekados. /  Jis daugiau tau rankos nepaduos.
1952-ųjų rugsėjį Bronių Krivicką išdavė. Jis žuvo nesulaukęs 33-ejų. Laisvės kovotojų gretose B. Krivickas praleido daugiau kaip septynerius metus. Palaidotas Putiliškių kaimo kapinaitėse, netoli Raguvos girios, kurioje buvo paskutinis jo bunkeris. Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę. / Gera grožiu rudenio man svaigti / Vario soduos ir šiluos liūdnuos, / Kai aš žiedą mirštantį skinuos, / Bemąstydams apie didžią baigtį, / Nes kadaise prakeiksmas, Jam sviestas, / Krito man, ir taip skaudžiai paliestas / Aš tapau bekraštės vienumos, / Jog vien trokštu rudeniu svaigintis, / Nevaisingais jo žiedais dabintis / Ir vienatvėj laukt piktos žiemos. Rašyta 1948-aisiais.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė

maironiomuziejus