Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Apmąstymai prie šiukšlių konteinerio

Nežinau, ar kam nors yra kilusi mintis tyrinėti šiuolaikinius šiukšlynus? Pagal juos būtų galima nustatyti, kokie staigūs pokyčiai įvyko žmonių gyvenime, kultūroje, papročiuose, socialiniuose santykiuose. Juk ir archeologai, tyrinėdami senųjų gyvenviečių šiukšlynus, iš ten randamų šukių, įrankių fragmentų, gyvūnų kaulų atkuria buvusių civilizacijų gyvenseną, papročius, apyvokos daiktus, kokį maistą vartojo, nustato, kokia katastrofa vienu ar kitu metu ištiko gyventojus.
Šiuolaikinių šiukšlynų „archeologo“ atradimai išties būtų įspūdingi. Jis mėgintų paaiškinti, kodėl maždaug prieš dvidešimt metų įvyko toks staigus lūžis gyvenime, iš esmės pakeitęs visą sąvartynų turinį? Kodėl tie šiukšlynai taip netikėtai išaugo? Kodėl juose atsirado tiek iki tol nebūtų daiktų, medžiagų, maisto atliekų? Ir kodėl pastarieji to laikotarpio metai vadinami krize?

Kontrastas akivaizdus, nes daugiau nei dvidešimties metų senumo sluoksniuose būtų aptinkamos visai kitokios atliekos: koks nors sudėvėtas guminis batas, kaliošas, vatinuko skivytai, galvijų kanopų kaulai, kažkokių seniai nematytų indų duženos, pageltę skutai laikraščių, kurie skelbia, kad gyvenimas nuolat ir nuolat gerėja ir visi viskuo nepaprastai džiaugiasi. Tiktai ten beveik nerastų jokių maisto atliekų, sužiedėjusios duonos kriaukšlių.

Ir štai sąvartyne staiga atsiranda padėvėtų buvusių madingų drabužių bei avalynės, kažkokių elektroninių prietaisų, daugybė spalvotų plastmasinių maišelių, indų, vaikų žaislų ir daug anksčiau nematytų vaisių lupenų ir ypač prabangaus maisto išėdų: paukštienos, įvairių delikatesų, kepinių. Ir dar – nemažai knygų, glėbiai laikraščių. Labiausiai stebintų juose nuolat kartojamas žodis krizė, kuri kaip tik tuo metu esą ištikusi valstybę ir žmones, kada taip visko gausu sąvartynuose, šiukšlių konteineriuose. Štai iš kur ta krizė, pagalvotų „archeologas“, nes to krašto gyventojus kažkas privertė kurti tuos brangius šiukšlynus, net ir laidoti juose kilmingus naminius gyvūnus.

Esu gal ne šių laikų žmogus. Dažnai suima liūdesys prie tų konteinerių, kai pamatau, kas į juos nešama ir be gailesčio verčiama, o ypač – maistas, duona, lyg jau pasaulyje visai nebūtų alkstančių. Tokios mintys kyla karo ir pokario metais pačiam patyrusiam alkį, maisto stygių, rupios duonos skonį.

Matau, kaip išverčiamos ryžių išėdos, kurių būtų užtekę pamaitinti kokį alkstantį Afrikos vaiką. O tie ryžiai, kurie kažkam yra kaip ir mūsų duona, iki šio konteinerio keliavo per pusę pasaulio tikriausiai iš Pietryčių Azijos. Didžiuliame karštyje jų augintojai braidė po vandenį, derlių nešė ant nugaros, paskui tie ryžiai buvo vežami laivais, traukiniais, sunkvežimiais, kol pasiekė štai šį konteinerį.

Dar ir daugybė kitų produktų, daiktų, anksčiau čia niekada nematytų, keliavusių per visą pasaulį, savo gyvenimą baigia štai čia – tarp lietuviškų šiukšlių, lietuviškos duonos atliekų. Atsirado kažkas nebūta, netikėta šiame amžiuje. Kas atsitiko, kad jau nepajėgiame suvartoti, panaudoti, pritaikyti, perdirbti, kas mūsų šalyje ir svetur pagaminama? Ar ne tai ir yra krizė? Kokia?

Prie vieno dalyko niekaip negaliu priprasti, t. y. kad maistas, mūsų duona gali būti išmesta ten, kur sklinda baisus puvėsių tvaikas. Vaikystėje tai būtų didelis nusikaltimas, net per išpažintį turėdavau kunigui pasisakyti, ar be reikalo kur nors neišmečiau duonos riekelės. Mintyse girdžiu, kaip mano motina meldžiasi žemaitiškai karo metų žeminėje: Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy. Kažkodėl ir dabar ne prieš šventuosius paveikslus ar altorių, ne karo žeminėje, o prie konteinerio mintimis imu kartoti šiuos motinos žodžius.

Dabar įsigali tokia praturtėjusiųjų mada: palikti lėkštėje nesuvalgyto maisto su suglamžytomis servetėlėmis, anksčiau net į duoną ar kotletą įspaustomis nuorūkomis. Nesu matęs, kad labai turtingas koks nors Europos šalies žmogus taip darytų. Tik mūsiškiai didžiuojasi savo nevalyvumu norėdami parodyti, kad jie esą labai turtingi, gali nieko netaupyti. O juk duona paskui save vedė visus kitus mūsų tautinius valgius, gaminimo būdus. Šiandien pradedame nepastebėti, kad žmogus net su kiaulėmis dalijasi tuo, kas šimtus metų buvo tautos išlikimo garantas. Juk duona būdavo tas paskutinis maistas, kada beveik nieko jau nebūdavo, todėl ją taip gerbė.

O štai dabar mus ištiko perteklius, kurio jau nesugebame suvartoti, panaudoti, pritaikyti, perdirbti, atiduoti ten, kur jo trūksta. Dirbtinai sukeltas ir išpūstas perteklius deformuoja šiuolaikinę vartojimo kultūrą. Ar nepradėjo springti tas visaip lepinamas vartojimo monstras, nuolat raginantis vis daugiau pirkti, pramogauti, ryti visokiausią maistą. Kodėl šiandien prie įvairių atliekų krūvos matom ką nors vaitojantį, kaip reikės išgyventi metus, du ar tris, o tuo tarpu konteineryje pūva produktai, duona, dėl kurios prieš keletą dešimtmečių tekdavo stovėti ilgiausiose eilėse arba rugius malti su visokiais šiūkais?

Gana staigiai pakito vartojimo įpročiai, vis labiau nesiejami su resursų taupymu. Naujos technologijos leidžia be didelių pastangų gaminti, perdirbti be atgalinio – atkuriamojo ryšio.

Apima labai blogos mintys. Štai tam vartojimo konvejeriui sutrikus arba nutrūkus, daugybė žmonių neišgyventų, tiksliau – nesugebėtų patys pasigaminti arba pasirūpinti būtiniausiais buities reikmenimis, maistu ir pan. Nemoka jau net duonos išsikepti. Dabar žmogus pririštas prie parduotuvės, visokių marketų ir akropolių, ten nusiperka savo gyvenimo sėkmę. Jeigu ten ko neranda, tai jau krizė. Kad tokia „krizė“ mūsų žmones būtų ištikusi prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų „brandaus socializmo“ laikotarpiu!

O juk anksčiau žmogui žemėje buvo visko, kad jis išgyventų, ištvertų ne tokias krizes, badmečius, karus ar „socializmus“. Todėl labai keista matyti, kaip koks nors apšepęs kaimo žmogelis sėdi tarp dilgėlių prie suklypusio namo ir keikia iš eilės visą valdžią, kad štai neturi nei ko tinkamai pavalgyti, nei išgerti, net ir duonos neišgali nusipirkti, rodos, jau tik valdžia ir parduotuvės jį privalo maitinti? O apleistos žemės aplink kiek nori. Įkišk į žemę bulvę, paberk sėklų, grūdų, pasodink vaiskrūmį, ir pats sau turėsi, nereikės kasdien trintis aplink parduotuves.

Štai kas baisiausia – prarandamas žmogaus sugebėjimas išgyventi net ir tada, kada, rodos, visko pilna. Su tuo, matyt, sietina žmones ištikusi keista neapykanta žemei, apleidžiant buvusius derlingus laukus, teršiant ją visokiomis atliekomis, išparceliuojant gražiausias vietas, kuriose turtingi snobai statosi savo pilaites.

Šiandien įsigalėjo visai kitas valgymo, maisto supratimas. Jis daugumai žmonių reiškia tai, kas nusiperkama ir valgoma. Beveik nieko nereikia gaminti namuose – nei maisto, nei drabužių, nei buities įrankių, kurie buvo šeimos bendrystės išraiška, reikalavo tam tikro susitelkimo, darnos. Šis vyresnių iš kaimo kilusių žmonių natūrinis ūkis smarkiai skiriasi nuo mūsų gyvenimo miestų butuose ar net gyvenvietėse, kuriose parduotuvė yra gal net svarbesnė nei bažnyčia.

Dabar vieninteliai namų darbai – švarinimasis, poilsis, nusipirktų pusfabrikačių ruošimas, na, dar kokios nors kulinarinės išmonės. Nereikia nei megzti, nei adyti, nei verpti, nei austi, o vyrams vyti pančius, tai ir spokso į TV ekranus. Net ir šnekėti namuose nereikia, nes nėra apie ką, už viską atšneka ta kalbanti dėžė, vietoj šuns aplodama visokias artėjančias bėdas.

Rašydamas apie maisto vartojimą, noriu paryškinti gyvenimo skirtybes, kurios yra esminės, pakeitusios žmogaus vietą šeimoje, bendruomenėje, įsigalėjus nusiteikimui, kad jis savo gyvenimą gali nusipirkti kartu su duona, kitais produktais visai nesirūpindamas atkuriamosiomis galiomis, kitaip tariant – ekologija. Juk jam anksčiau nereikėjo jokių aplinkos ministerijų, gausybės valdininkų, baudų, raginimų gyventi be atliekų, taupiai. Dabar jis beveik nieko nedirba savo namams, todėl ir tie namai – ne namai, lengvai išmainomi į kitas šalis ar net į kalėjimo kameras.

Tikriausiai ne vienas esame pastebėję, kaip vyresni iš senojo kaimo kilę miestiečiai dar ir dabar, kada nuo visokių gėrybių lūžta parduotuvės, negali gyventi nekaupdami atsargų ilgesniam laikui. Tačiau dabartiniai vartojimo įpročiai pakeitė net pastatų struktūrą: naujųjų gyventojų būstai jau statomi be rūsių, sandėliukų, visokių užkaborių atsargoms laikyti. Iš tų visų podėlių, kamaraičių, visokių slaptaviečių beliko tik šaldytuvai.

Žinoma, tapo laisvesnis viešas žmonių gyvenimas, galimybė siekti profesinės sėkmės, visuomeninio prestižo, didesnio išlaidavimo perkant, keliaujant, veikiant kartu su kitais žmonėmis, su kuriais labai artimų asmeninių ryšių gali ir nebūti arba jie nepageidaujami. Suprantu, kad neįmanoma grąžinti tradicinio gyvenimo.

Apskritai valgymas, maistas etninėse bendruomenėse turėjo daugybę reikšmių, susijusių su metų laikais, kalendorinėmis ir bažnytinėmis šventėmis, sutarčių sudarymu, įvesdinimo papročiais. Vaišės, kaime dar neįsigalėjus piniginiams santykiams, buvo svarbus atsiteisimo būdas už padarytas paslaugas, talkinimą. Valgis, valgymas, vaišės reiškėsi kaip vienas svarbiausių šeimos, bendruomenės išlikimo bei savigarbos veiksnių. Jei kas nors būdavo nepakviečiamas į vaišes, reiškė, kad jis šalinamas iš bendruomenės, tokiu būdu nurodant jo vietą. Vaišės nereiškė nei persigėrimo, nei persivalgymo.

Šiandien jau pamirštama, kaip veikė ta griežta maisto vartojimo tvarka, kitaip tariant, valstiečių kulinarinė kultūra, buvusi gana sudėtinga ir išranki. Dabar, nepaisydami net senųjų tradicinių švenčių, valgom ką norim ir kada norim, kiek išgalim ir kiek leidžia kišenė, ryjam visokius mėsainius, picas, kebabus, mišraines, net nežinodami, iš ko, kieno ir kaip visa tai padaryta. Negirdėtas dalykas – pradėta kalbėti net apie kai kurių šimtus metų vartojamų savų produktų žalą sveikatai, pavojų keliančius valgius, kuriuos tiek šimtmečių gaminome ir valgėme, juos kirto maži ir šimtamečiai karšinčiai. Be jų mūsų kaimai būtų išmirę.

Mūsų maistas turėjo būti labai koncentruotas, ilgai išsilaikantis arba išlaikomas. Užsimanęs ko nors ar pritrūkęs būdavo nė už ką kaime nenusipirksi, net ir duonos. Už jokius pinigus sava duona nebūdavo pardavinėjama, nebent bėdos ištiktam ar ubagui atrėždavo nuo kepalo kokią pentį. Ji išreiškė stipriausią namų, artimųjų ryšį, nes reikalavo visos šeimos sutarimo, aprėpė visų metų vegetacinį ciklą, vadinamą rugio kančia. Neatsitiktinai rugys, kuris dar yra ir žiemkentys, gretinamas su žmonių gyvenimu, kankinyste. Jis dainose ne vien gražiai dygo, žaliavo, bet ir kentėdavo žiemos šalčius, o prinokus varpoms, išbalęs rugys žiauriai dalgiais nukertamas, sumalamas, pašaunamas į įkaitusią krosnį. Todėl duona kaip didžiausia kankinė būdavo šventinama, todėl ir neleidžiama, kad tą šventenybę kas nors iš namų išsineštų ar išniekintų. Duona, rugys dar pagerbtas ir dėl to, kad jis nukirstas uždaro metų vegetacinį ciklą, o netrukus pasėtas, grąžintas į žemę, vėl jį atidaro. Dzūkijoje dar giedama daina apie Jevaro tiltą – vegetacinio ciklo jungtį, reiškiančią gyvybinę žemės dvasią. Dar sakoma jovaras, javoras. A. J. Greimas yra aiškinęs, jog tai esąs sudurtinis žodis javo išvarymas, t. y. kai ta žemės galia išvaro, išaugina rugį.

Nenoriu čia per daug išsiplėsti apie rugio istoriją arba epą, kuris apima daugybę papročių, senųjų tikėjimų, tautosakos. Čia tik primenu, kodėl duonos vaizdinys taip yra įaugęs visoje mūsų etninėje kultūroje. Pagaliau minėtina ir jos kasdieninė reikšmė, nes ji buvo svarbiausias mūsų maisto ingredientas, tiko prie visko, kas valgoma, padėdavo taupiai vartoti mėsiškus bei pieniškus patiekalus, gelbėdavo ištikus badmečiui.

Prisimenu, kaip duona mano tėviškėje buvo džiovinama artėjant karui, laukiant tremties. Artimieji tremtiniams tų džiūvėsių siųsdavo į Sibirą, nešdavo į kalėjimus, o mano senelis į Ameriką vyko prisidėjęs maišelį tos džiovintos duonos.

Taigi mes turime išskirtinį, visų svarbiausią mūsų tautinį simbolį – duoną šalia kitų tautinių ženklų. Štai prigalvojam visokių švenčių, festivalių, o ar netiktų mums turėti duonos dieną, kuri tiktų pagerbti mūsų protėvius, patiems sueiti prie seniausio tautos maisto.

Žinoma, nieko nenoriu grąžinti prie šio natūrinio ūkio ir jo papročių, kas šiandien jau beveik neįmanoma. Vis labiau pamirštami senosios lietuvių kulinarinės kultūros atkuriamieji kodai, belikę tik fragmentai. Todėl ir mūsų juodą ruginę duoną vis rečiau matome mugėse ar šiaip šventėse, kuri gelbėjo mūsų tautą visų sunkiausiais laikais.

„Liaudies kultūra“ | 2009 (8)

Šaltinis čia