Marcelijus Martinaitis. Namai – rojaus darželio modelis

Senojo Lietuvos kaimo sodyboje buvo kuriama, saugoma ir atkuriama visa agrarinė kultūra, apsieinanti be tolimų miestų, karalių, beveik be pinigų. Metaforiškai mąstant – ten buvo saugomi ir iš kartos į kartą su pastatais ir daiktais perduodami tos kultūros atkūrimo šifrai. Juos vis dar bandome perskaityti, dažniausiai tik iš knygų, o ne iš gyvų pavyzdžių.

Menas, literatūra, liaudies kultūra, rašytojai, meno kūrėjai, išeiviai ir tremtiniai savo prisiminimuose yra paliudiję, kaip namų, gimtosios sodybos vaizdinyje buvo sutelkta viso jų gyvenimo programa, likimas, kaip iš jų buvo išsinešta kalba, pradžiamokslis, šventės ir papročiai. Namų vaizdinyje bene daugiausia visko sutelkta, nes jie niekada nebuvo vien tik buitinis statinys apsiginti nuo nepalankių orų ar ištikus nepritekliams.

Kitaip praktišku protu būtų sunku paaiškinti, kam visa ta namo ir jo aplinkos puošyba, nesusijusi su jokia nauda, pragyvenimu. Pravartu prisiminti dainose nuolat minimą dvarą, dvarelį. Nors mūsų autentiški agrarinės kultūros kūrėjai – neturtingi kaimiečiai – nevaldė jokių dvarų, kurie reiškė rūmus, turtingo ir kilmingo asmens rezidenciją, dainose valstiečio gryčia, troba patiria nematytą virsmą, tampa mitiniu, lyg ir nerealiu vaizdiniu, atsiduria visų aukščiausių vertybių sąraše. Joje viskas taip puošnu, tarsi ji galėtų būti rūmai, o ne XIX a. baudžiauninko akis graužianti dūminė pirkia per šalčius užkamšomais mažais langeliais, samanomis apžėlusiu stogu. Tačiau šioje pirkelėje buvo kuriamos ir dainuojamos dainos apie dvarą, dvarelį, vario vartelius ir pan.

Taip pat ir buitiniame gyvenime lietuvio namai yra daugiau negu gyvenamasis būstas – tai liudija jų puošyba, aplinkos sakralizavimas statant kryžius ir koplytstulpius. Neretai jie stovėdavo darželyje, kai kur vadintame rojumi, iš kurio dainose žemės vargų vargti simboliškai išvaroma tekanti duktė. Namai, daugiausia Žemaitijoje, dar buvo vadinami gyvenimu, į šį žodį sudedant viską, kuo žmogus gyvas, garbingas, užimantis teisėtą vietą bendruomenėje ar net Dievo akivaizdoje.

Taigi namai žmogui buvo viskas: gimimo, šeimos steigimo vieta, vaikų mokykla ir senelių prieglauda, slaugos ir mirties patalas, visa, kas dabar išskaidyta po įvairias institucijas ir ko mes savo miestuose ir gyvenvietėse į vieną daiktą jau nebesurenkame. Tautosakoje, mitologijoje, papročiuose, buityje namai veikė kaip sudėtinga semiotinė struktūra, atliekanti keleriopą vaidmenį, o būtent – kultūrinį, sakralinį, buitinį.

Taigi buvo dar ir šventovė, namų bažnyčia, kur atliekamos svarbios sakralinės apeigos, meldžiamasi ir giedama. Troboje ypač šventos vietos, kurių nevalia išniekinti, buvo krikštasuolė, stalas, židinio ugnis. O tai asimiliuota, perimta iš senųjų baltų tikėjimų: kerčia, rąstų sankirta rytiniame namo kampe (krikštasuolė), stalas – svarbiausia apeigų vieta ten, kur kadaise kūrendavosi židinys ir pan.

Žvelgiant bendriau, troba, namas, žemaičių nums, nuo gimimo iki mirties orientavo žmogaus gyvenseną, vienaip ar kitaip veikė jo elgseną. Namo struktūroje galima net įžvelgti tam tikrą pasaulio modelį, turintį sakralines, buitines ir profaniškąsias dalis. Todėl ypatingas kūrybos aktas yra statyba, statymas. Būdavo sakoma: stato, statau, statysiu gyvenimą; įsikursiu, įsikursim, įkursim gyvenimą. Beje, šiame žodyje slypi kur kas gilesnė, iš senųjų laikų paveldėta prasmė. Tai reiškė, kad įkursime, užkursime namų ugnį, židinį!

Tai rodo, kad namai, namas yra steigimo vieta, žyminti erdvės arba pasaulio centrą. Ši kūrimo, užkūrimo vieta siejama su naujų vertybių kūrimu, su iniciacijomis, šeimos tęstinumu. Net mūsų tradicinės kultūros modelį galima suvokti kaip tam tikrą vertikalę, aukštyn kylantį statinį, turintį visas gyvybines bei sakralines funkcijas ir apgaubiantį gamtą bei žmonių pasaulį. Čia tiktų pasitelkti mūsų senąją literatūrą, kurioje reiškiama intuityvioji, dar nepažeista pasaulio jausena. Taip būtų galima perskaityti K. Donelaičio „Metus“, A. Baranausko „Anykščių šilelį“.

Noriu atkreipti dėmesį į „Anykščių šilelio“ kompozicinį karkasą, poemos architektoniką, kuri primena vertikalaus pastato, šventovės statymą iš augalų, medžių, visų kitų miško vaizdinių. Tai uždara, nuo išorinių veiksnių nepriklausoma visuma, kuriai būdinga darna, ramuma ir kurią antroje kūrinio dalyje pažeidžia iš išorės įsiskverbusios destruktyvios jėgos. Panašiai ir namai, sodyba tautosakoje ir papročiuose suvokiama kaip uždara erdvė, reiškianti saugumą, pastovumą, tęstinumą, darną.

Tos ypatingos pajautos paprastai patiriamos šventovėse ar šventvietėse, kaip ir atsidūręs šilelyje nežinai, „ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj“, kur gali išgirsti, „kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“, kaip „dūšia dangun kilsta“ ir t. t. Prisiminkime, kaip to rūmo statyba poemoje pradedama nuo paprasčiausios aukštyn kylančios augalijos: samanų, uogienojų, grybų, ją užbaigia „iš visų viršesnis baravykas“.

Visa tai gaubia miškas, prasidedantis nuo žemiausių augalų ir užsibaigiantis vertikalia ašimi, centru, kuriame „ąžuolai ir uosiai prie eglių sustojo“. Įdomu, kad į semantinį poemos lauką yra įtraukiami šie senojo baltų tikėjimo vaizdiniai, mitiniai medžiai, sietini dar ir su Žalčio pasaka. Šioje vertikalėje aukščiausiai atsiduria lakštingala, panašiai dainose ar liaudies mene medžio viršūnėje gieda paukštis, siejamas su sakralia erdve.

Štai čia savaime kyla mintis apie tam tikrą statinio suvokimą mūsų etninėje kultūroje, panašaus modelio pasikartojimą audinių raštuose, koplytstulpiuose, margučiuose, dainose, sodybų statiniuose, jų puošyboje, vienaip ar kitaip ryškinant sakralinę vertikalę. Kaip veikė šie modeliai, galime rasti skaitydami Žemaitės, J. Tumo-Vaižganto, V. Krėvės, A. Vienuolio kūrinius, meninėmis priemonėmis jie kartais plačiau išreiškiami nei etnografiniuose aprašuose. Minėtų ir kitų autorių literatūros kūriniuose nėra tiksliai išmatuota ir aprašyta, kaip konkrečiai atrodė tie pastatai, jų architektūrinės detalės, puošyba, tačiau ryškiai iškyla antrinė tų struktūrų veikmė, sietina su žmonių santykiais bei tam tikra elgsena, kuri neišmatuojama jokiais matais.

Namų, sodybos, gyvensenos ar pasaulio centro vaizdinys dar stipriai veikia naujausioje literatūroje, kaip žmogaus likimą lemiantis archetipinis veiksnys reiškiasi, sakysime, R. Granausko ar J. Apučio prozoje.

Pastarojo apsakymo „Erčia, kur gaivus vanduo“ herojus pasirodo kaip steigėjas, įkūrėjas, kuris atlieka svarbiausią savo gyvenimo užduotį – įkuria sodybą. Atkreiptinas dėmesys į archetipinius veikėjo veiksmus, primenančius žemdirbystės pradžią, mitinį įsikūrimo aktą, siejamą su būsto statymu. Skaitant panašaus pobūdžio kūrinius kyla mintis, kad autentiškuose meniniuose tekstuose neretai iš pasąmonės prasišviečia kažkokia pirmapradė atmintis, atkuriamieji šifrai, tarsi prasitarimai apie dalykus, kurių jau nėra dabartyje. Taip veikia kūrybos fenomenas, atmintis to, kas neretai jau būna mirę, nutolę, užgožta.

J. Apučio apsakymo veikėjas įžengia, kaip ten pasakyta, į „juodą mišką“, kuris turėtų reikšti pirmapradiškumą, dar niekieno nepaliestą gamtą, jos gūdumą. Ten atliekamas kultūrinis veiksmas – miško viduryje iškertama kvadratinė erčia, iš sienojų statomi namai. Ši kvadratinė ertmė akivaizdžiai sietina su pasaulio ir jo centro kūrimo aktu, ją orientuojant į keturias pasaulio šalis, panašiai kaip buvo statomos Egipto piramidės, šventovės, krikščionių bažnyčios.

Miško erčioje sukuriamas pats sau uždaras agrarinės kultūros modelis. Ten yra visko, kas būtina, kad išliktų šeima, kad gyvenimas tęstųsi be jokių pašalinių jėgų. Taigi namai, sodyba veikė kaip savaiminė, save modeliuojanti ir regeneruojanti sistema, lyg ir nepriklausanti nuo pasaulio ir sugebanti išlikti pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis.

Praėjusio amžiaus lietuvių literatūra paliudijo, kaip staigus tradicinės infrastruktūros suardymas Lietuvoje sugriovė ištisą gyvensenos modelį. Ne vienas mūsų rašytojų kūrinys aiškiai byloja, kad ten, kur buvo pažeista užgyventa vieta, sakralizuota erdvė, nuo žemės paviršiaus nušluoti pastatai, sutriko ir žmogaus elgsena, šeimos ryšiai, kartų santykiai. Jų irimas labai ryškiai atskleistas R. Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“ arba apsakyme „Duonos valgytojai“.

Šiame apsakyme senieji sodybos gyventojai vis dar manipuliuoja senais daiktais, maistu, kuris turi tam tikrus tradicijos fiksuotus reikšmių kodus, jų elgesys priklauso nuo to, kokioje vietoje jie pasirodo, kokio darbo imasi. Visa sodybos erdvė yra atitinkamai fiksuota – to visiškai nebejaučia jaunieji, kurie yra praradę tokias kultūros, šeimos, visos gyvensenos orientacijas. O naujosios erdvės – vadinamosios gyvenvietės – etiškai ir doroviškai tebėra pasibaisėtinai tuščios.

Pasitelkus literatūrą, įvairius šaltinius, galima teigti, kad pastatas, šventovė, namas lietuvių tradicinėje kultūroje buvo vieni centrinių religinės ir mitinės mąstysenos vaizdinių, jie išreiškia žmogaus, jo dievų, dievybių įtaką, veikimo būdą erdvėje, tam tikras kvalifikacijas ar net ryšį su kūrimo aktu. Todėl namų neturintys arba juos palikę žmonės tarsi atsidurdavo už kultūros ribų, kaip liudija vestuvių dainos, jų nepriimdavo bendruomenė, vengdavo kaip nesocializuotų būtybių, prie jų sakmėse pristodavo įvairūs patamsių gaivalai. Tokie benamiai siuvėjai, įvairūs amatininkai atsidurdavo papročių ir folkloro paribiuose.

Apie aukštą statinio, namo, sodybos reikšmę kalba dievdirbių menas. Šventiesiems buvo statomi architektūriškai išraiškingi stogastulpiai, koplytėlės, dažnai vadinamos šventųjų nameliais, sodybėlėmis. Atkreiptinas dėmesys į turtingą šių mažosios architektūros ansamblių ornamentiką, įvairius medžio pjaustinius, vaizduojančius gyvius, augalus, dangaus šviesulius. Ten galima atpažinti saulę simbolizuojančius žiedus, Dievo sūnelių arba Dievo žirgų motyvus, panašiai kaip ir namų stogo lėkiuose, kitą mitinę atributiką, aptinkamą dainose, senuose audimų raštuose, margučiuose ir literatūros kūriniuose. Visa tai priklauso vientisam semantiniam mūsų kultūros laukui, apimančiam šimtų metų tautos vaizdinį palikimą.

Taigi ir sakralinės galios, medinių dievelių funkcijos buvo siejamos su tam tikra nuosavybe, neliečiamu žemės lopinėliu, kurį dar ir aptverdavo kaip darželį panamėje. Sodybos modelis būdavo jos gyventojų, neišskiriant nė medinių dievukų, socializavimo priemonė. Būdinga, kad sodybų gyventojai savo dievelių, kaip ir šeimos narių ar samdinių, nelaikydavo be darbo. Jiems užkraudavo sunkias gyvulių, ugnies, augalų, šeimos narių globos pareigas. Blogai tarnaujantį, sutingusį šventuką, kaip yra pasakojama, kartais išplakdavo rykštėmis arba iškeldavo iš koplytėlės ir dievdirbiui užsakydavo geresnį, „darbštesnį“.

Pastaraisiais dešimtmečiais tiek literatūroje, tiek prisiminimuose pasipylė dramatiškų iš namų, sodybų iškeldintų arba jas palikusių žmonių istorijų. Galima sakyti, kad visas XX a. buvo vienokia ar kitokia lietuvių išėjimo iš namų istorija. Ne tiek J. Avyžiaus romanas, kiek jo pavadinimas mūsų sąmonėje įsitvirtino kaip tam tikra apibendrinanti formulė: „Sodybų tuštėjimo metas“. O tai tęsiasi ir atgavus nepriklausomybę, nes senoji etninė agrarinė kultūra vis akivaizdžiau tampa palikimu. Drįstu sakyti, kad mūsų didžiuma jau yra išeiviai iš šios kultūros, tartum emigrantai savo pačių šalyje, su visais iš to kylančiais padariniais.

Tą išėjimą gražiai, o kartais ir skausmingai liudija mūsų poezija. Dar kūrybos pradžioje B. Brazdžionis viename eilėraštyje skelbė: „Aš neturiu namų pas juodą girią…“ Ši eilutė prasmingai siejasi su vėliau parašytu garsiu jo eilėraščiu „Per pasaulį keliauja žmogus“…

Štai vienas J. Strielkūno posmas:
Aš namų neturiu,
Aš nemoku dainų.
Aš trumpam atėjau
Ir ilgam išeinu.

O štai garsus, dar, rodos, ketvirtajame dešimtmetyje parašytas H. Radausko eilėraštis „Dainos gimimas“:
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu, ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.

Šis tekstas įvairiomis progomis yra cituojamas ne vien kaip programinis poeto kūrinys. Jau pirmosios eilutės poetinį tautos, tėviškės, gimtųjų namų vaizdinį kūrusios klasikos požiūriu gali atrodyti šventvagiškos: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos…“ Šis eilėraštis buvo parašytas gana tragišku okupacijų grėsmės metu. Priešingai negu laukiama, eilėraščio lyrinis subjektas namų nestato. Jo namai visur – laikini, neapibrėžtoj pasaulio erdvėj. Žemė, ant kurios jis sėdi ir užrašo melodiją, yra smėlis, reiškiantis laikiną substanciją, ta melodija, daina dainuojama tarsi niekam.

Nuodugnesnę šio teksto analizę pasilieku sau ir šį eilėraštį pamėtėju kaip poetinį XX a. liudijimą, o tai jau reikia vienaip ar kitaip suprasti veikiant vadinamiesiems globalizacijos veiksniams.

Todėl iškyla dar vienas didelį nerimą keliantis dalykas. Tai etninės kultūros komercializacijos pavojus, kuris iš tikrųjų jau yra prasidėjęs. O su komercija atsiranda kičas, turistams vilioti kuriami pigūs niekučiai, deformuojantys geresnį etninės kultūros supratimą. Net įsigali manymas, kad mums patiems tų dalykų jau lyg ir nereikia, tačiau savo tariamą kultūrinį išskirtinumą labai tinka rodyti visokiems pravažiuojantiems turistams, panašiai kaip daroma kai kuriose Afrikos gentyse.

Svarbu suprasti, kad prasidėjo tradicinės kultūros simbolizavimas, kitaip – jos ženklinimas siekiant išsaugoti tam tikrus semantinius laukus, juos išreikšti įvairiose kitose srityse – mene, šventėse ir pan. Tenka pripažinti, kad tradicinė etninė kultūra vis mažiau yra paveiki kaip žmonių santykių reguliavimo priemonė, tačiau sustiprėja jos – kaip tautos atminties saugotojos – vaidmuo. Tai galime nesunkiai prarasti, šį tautos palikimą pradėję modeliuoti vien kaip pramogą, kuria užsiimame tik poilsio dienomis.

Pranešimas skaitytas Lietuvos liaudies kultūros centro konferencijoje „Žmogus ir gyvenamoji aplinka“

Šaltinis čia