Marcelijus Martinaitis: Nebijau gyventi Lietuvoje

Metams baigiantis labai norisi Lietuvos padangėje įžvelgti ir kone du dešimtmečius besitęsiančio „stovinčio laiko“ išsijudinimo ženklų. Apie lietuvių tautą ir jos moralinių vertybių skalę, apie būtinybę permąstyti Lietuvos praeitį ir vis atidėliojamą pareigą pagaliau imti kurti jos ateitį kalbame su lietuvių literatūros klasiku, tautinę savigarbą ir Tėvynės meilę nuo gilaus sovietmečio žadinančiu poetu Marcelijumi MARTINAIČIU.
– Buvo metas, kai Justinas Marcinkevičius kone su ašaromis akyse tikino tautą nenurašyti Lietuvos labui triūsusių žmonių įdirbio ir nenumesti šalin jų suneštų dvasinių intelektualinių korių. Niekas neklausė. Lietuva smarkiai pralošė, taip pasielgdama. Nepaniekinę ano meto dorų ir teisingų darbų, šiandien Lietuvą galėtume kurti ant tvirtesnio moralinio ir dvasinio pagrindo. Nemanote, kad Nepriklausomybę lydėjęs žmonių susipriešinimas įsiplieskė būtent dėl psichologinio neapsisprendimo, kaip vertinti sovietmečiu brandintą kultūrą, moralę, išmintį? Klausiu to, nes stengiuosi suprasti, kodėl atgavę laisvę nustojome kurti Lietuvą, užsiėmę kiekvienas savo asmeninių sąskaitų suvedinėjimu ir karjera. Negi šitai svarbiau?

– Suprantamas J.Marcinkevičiaus nusiminimas. Jis buvo pultas, niekintas dėl anksčiau parašytų dalykų, kita vertus, publika jam reiškė pagarbą. Čia susipynė daugybė dalykų: kai kurių kūrėjų pavydas, politinis ar emocinis praeities vertinimas, pagaliau naujos kūrėjų kartos archetipinis ar net mitinis kompleksas: protėvis turi būti „nužudomas“. Gerai žinome pasaką apie tai, kaip vaikai senstantį tėvą išveždavo į mišką. Toks miškas dabar yra spauda, TV, įvairūs sambūriai, literatūrinė publicistika.

Tai yra patyręs ne vien J.Marcinkevičius. Vis prisimenama, kaip buvo „žudomas“ Maironis, o atgavus nepriklausomybę J.Marcinkevičiui ant pečių buvo užkrauta didžiausia sovietinės praeities našta, tiksliau, nukrauta nuo tų, kurie daugiausia buvo „nusipelnę“ ir kurių „nuopelnų“ dabar niekas net nemini. J.Marcinkevičiui „žudyti“ buvo panaudotas ne vienas tam tinkamas įnagis.

Ką darysime, kai ateityje net ir vaikai ar vaikų vaikai tikrai turės skaityti J.Marcinkevičių? Vis tiek reikės mokytis rašto, skaityti, suprasti, kas čia mūsų laikais vyko, kas buvo parašyta.

Tačiau jeigu poetas būtų matęs savo laidotuves, būtų patyręs: jis nėra pašalintas iš lietuvių literatūros ir istorijos, niekada nebus apsieinama be jo vardo ir kūrybos, kad ir kaip ta kūryba būtų vertinama. Mums būdingas bjaurus dalykas: dažnai visą žmogaus gyvenimą vertinti pagal tai, ką jis sąmoningai ir netikėtai kada nors padarė, prasitarė, parašė ar pasakė, lyg jis niekada nesikeitė, nieko nepergalvojo, nesigailėjo, nesuprato. Kaip žinoma, nesikeičia tik kvailiai.

Manau, J.Marcinkevičius dėl kai kurių savo kūrybos nuosprūdžių jau sovietmečiu atgailavo. Išpažįstantiems katalikų tikėjimą būtų nuodėmė to nepripažinti. Vertėtų prisiminti šventraščio ištarmę apie grįžusią avelę, kuri būna brangesnė už tas, kurios sau ramiai ir saugiai ganėsi.

Tas laikas buvo sunkus ir klastingas, retas kuris nebuvo kur nors įsipainiojęs ar įpainiotas. Nedrąsu tai dabar prisipažinti. Tas laikas paliko daug nuoskaudų, buvo skverbiamasi į pačias slapčiausias žmogaus gyvenimo kerteles, o atsiradus progai pradedama savo buvusių negerumų ar kalčių ieškoti kituose žmonėse, net jų kūryboje. Kaip saldu savo naštą užkrauti ant kitų pečių!

Todėl negaliu kaip nors tiesiai atsakyti į tavo klausimą. Rodėsi, paprasčiau buvo tą pusę amžiaus pavadinti „kultūros griuvėsiais“, įsivaizduoti tai kaip išdegintą lauką, kuriame niekas neaugo, ir tuo viską užbaigti. Gal dėl to dabar yra tiek savo viduje išdegusių piktų žmonių, kurie niekaip nesukabina savo gyvenimo atkarpų su tuo, kas buvo ir kas yra šiandieną. Kartais nirštama taip, lyg tuo metu Lietuvoje turėjo nebūti kokio trečdalio dabartinių žmonių.

– Paprastai moralinių, kultūrinių, dvasinių atramų ieškoma sunkiausiuose laikuose, kuriuose žmogus, tauta, visuomenė vienaip ar kitaip išgyveno. Kodėl tokių atramų ieškome 19 a. žmonėse, kai taip pat kilo viena didžiausių grėsmių tautai? Ar panašiai nereikės elgtis vertinant tuos penkiasdešimt metų?

– Nori ar nenori, istorijai reikės atsakyti, kas vyko Lietuvoje per 50 metų, kaip ji per keletą metų prisikėlė, atgavo nepriklausomybę, atkūrė valstybę vadinamuosiuose „kultūros griuvėsiuose“. Ar toje išdegintoje žemėje nieko nebuvo likę, ar tai padarė tik nežinia iš kur atsiradę įvairūs dabartiniai deklamatoriai? Visais laikais yra mokomasi iš visų sunkiausių laikotarpių, o ar kada nors neiškils būtinybė pasimokyti iš to, kas buvo patirta vienoje sunkiausių 20 amžiaus atkarpoje?

Nelaimingoms tautoms, kurios iš to nesimoko, tai būna ženklas, kad jos nyksta ir dingsta iš istorijos. O mes norime išpjauti pusę amžiaus, lyg tuo metu buvome niekas. Dar neparašyta to laikotarpio istorija, o kol kas ne vienas vis rašo kartais abejotinas savo asmenines istorijas.

Netiesa, kad sovietmečiu vieni kitiems buvome geresni, nuoširdesni. Niekšų, išgamų būna panašiai tiek pat, tik galimybės veikti būna skirtingos. Sovietmečiu jie buvo „organizuojami“, juos verbavo KGB, viliojo į stribus, į represines įstaigas, visokias tarnybas. Jie turėjo galingesnių priemonių veikti: šnipinėjo, trėmė, žudė, skundė, tardymo kamerose revolveriais daužė dantis. Nepakantumas tarp mūsų žmonių visokiais būdais buvo skatinamas, gerai apmokamas, demoralizavimas vyko gana plačiu mastu. Antra vertus, tada juos gerai atpažindavome pagal uniformas, pareigas, privilegijas ir pan.

Dabar karjera daroma be revolverių, pasitelkiant įstatymus, sutartis, pinigus, pažintis, todėl dažnai jų neatpažįstame, juo labiau kad ir teismai kartais apsimeta jų neatpažįstą. Visa bėda, kad dabar sunkiau atpažinti niekšus, kurie neturi antpečių, uniformos, revolverių.

Niekšybė tampa sisteminė, anoniminė. Štai kas labiausiai erzina, supriešina, kelia nepasitikėjimą ne vien valdžia, bet ir vienas kitu, skatina įtarinėjimą, įkalčių ieškoma netolimoje praeityje. O tai persimeta net į artimiausių žmonių santykius.

Štai apie ką mes šiandien dažnai galvojame: su kuo mano buvęs bičiulis tebėra ar buvo pažįstamas, su kuo jisai Seime sėdi, nors daboklėje ar net kalėjime galėjo sėdėti kartu, kokios markės automobiliu važinėja, kiek jis uždirba? Mus ištiko naujo pobūdžio nuasmeninimas arba nusiasmeninimas, istorinės atsakomybės praradimas, užvaldžius kokioms nors fobijoms.

O dar kitas dalykas, kuris verčia dabar mane galvoti ar net pergalvoti, lyg visa lietuvių literatūra buvo tik kentėjimo, kančios istorija, rodos, kiekvienas kūrėjas privalo būti vienoks ar kitoks kankinys. Nežinau, gal tai susiję su katalikybe, kančios kultu?

Kodėl taip negerai linksmintis, juoktis, kvailioti, net blevyzgoti apie šventenybes, ką smagiai darė beveik šventas žmogus Erazmas Roterdamietis. Kodėl mums, lietuviams, taip sunku gyventi, kodėl slegia tokia viso pasaulio kančia, lyg mums paties Dievo būtų uždėta sunkiausia prigimtosios nuodėmės kaltė.

– Pats nemažą savo gyvenimo dalį buvote vienas tų „tyliųjų“ rezistentų, besiguodžiančių tuo, kad sergsti ir puoselėja užgintą kultūrą, per savąją kūrybą tautai bylodamas ir apie tikrą nesumeluotą šalies istoriją, ir jos vertinimą, ir tikrąją lietuvio emociją, lydinčią šiurpias valstybės patirtis. Nejuntate nuoskaudos, kad tuo, ką per kraujus pavyko išsaugoti, šiandien neįstengiame (nenorime?) pasinaudoti?

– Ne, jokios nuoskaudos nejaučiu. Galbūt keistai pasakysiu, kad tam tikrais laikotarpiais literatūrą kuria ne tik rašytojai, bet ir ją skaitantys, kurie kartais perskaitydavo daugiau, negu būdavo parašyta. Čia labai tinka pasakymas apie skaitymą tarp eilučių. Juk sumanūs rašytojai tikrai palikdavo tokius tarpus, kad skaitantysis gerai nusimanytų, kuo juos užpildyti.

Gerai suprantu, kad šiandien literatūra negali būti skaitoma taip, kaip prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų. Su daugeliu dalykų tiesioginis emocinis ryšys silpnėja arba jis nutrūksta, ypač pasirodžius naujoms kartoms. Juk neraudame atėję pagerbti prosenelių kapų, kaip tai darome prie savo neseniai palaidotų artimųjų. Gal nereikėtų raudoti ir prie krūvos jau neskaitomų knygų. Literatūros istorija yra negailestinga ir kartais labai žiauri. Keisčiausia, kad ji dažniausiai būna teisi.

Kiekviena karta literatūrą turi iš naujo perskaityti. Esu jau rašęs, kad tekstai išlieka tie patys, tačiau jų prasmė nuolat keičiasi. Blogiausia, kad daugybės dalykų dar nemokam ir neišmokom perskaityti, kas ten buvo nemeluota, kas ir kaip perteikė, kaip sakai, „nesumeluotą šalies istoriją“.

Dar vienas dalykas. Mes gyvenome įslaptinę savo asmenybes, kilmę, galvojimą. O kai visa tai atsivėrė, pradėjome neatpažinti vieni kitų. Štai kodėl kartais mums taip sunku būti kartu su tais, su kuriais kur nors ką nors veikėme, rašėme, tylėjome, dalijomės tuo, dėl ko galėjome sovietmečiu išlikti.

Negaliu savęs vadinti nei „tyliuoju“, nei kitokiu rezistentu. Gal todėl, kad nuo pokario pažinojau nemažai žmonių, kurie rizikavo savo gyvybe, laisve, net savo artimųjų likimais.

Nebuvau areštuotas, spardytas, grasinamas prie smilkinio prikišus revolverį, negaliu gretintis prie tų, kurie rizikavo viskuo. Nors žinojau, kad galiu būti dėl ko nors įskųstas, sakysime, dėl pažinčių su rezistentais ar disidentais. To bijojo mano tėvai, giminės, pažįstami. Juk bijojau ir aš. Baimė kartais yra geras dalykas, kai sukaupęs visas savo galias, sugebėjimus ją bandai įveikti. Taip būna padaromi dideli dalykai. Tą baimę įveikiau pradėjęs eiliuoti.

Išmokome gyventi kažkaip įsislaptinę, kartais labai įdomiai, kažką, kažkam save saugodami, ko netikėtai silpstant režimui prireikė. Mane gelbėjo kūryba, daugiau ar mažiau joje buvau pačiu savimi, dėl to šiandien neturiu ko gėdytis.

Negalėčiau to meto rezistencijos bei disidentų veiklos paaiškinti kaip nors vienareikšmiškai. Paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais, ypač po vadinamojo Prahos pavasario, tarp žmonių ir valdžios klostėsi labai įdomūs santykiai, kūrėsi tokia anoniminė bendruomenė, užmezganti beveik nematomus ryšių bei bendravimo kanalus.

Jau veikė savotiškas komunikacinis tinklas, be kurio žinomi disidentai ne ką būtų padarę. Jie jau nebuvo vieniši. Čia panašiai kaip fronte. Priekyje eina viskuo rizikuodami. Ir jie neprasimuštų neturėdami užnugario. Tas užnugaris jau buvo gana stiprus, režimas su juo jau negalėjo lengvai susidoroti, beveik nekliudomai plito įvairūs tekstai, knygos, žinios.

– Asmeniškai man labai smalsu, kaip sovietmečiu pavykdavo „prakišti“ būtent jūsų poezijos knygas, kuriose lietuvių tautos žaizdos ir tautos požiūris į okupantus – beveik nepaslėptas, neužkoduotas. (Pvz.: eilėraštis „Aukojimas“, rodos, 1969-aisiais, „Kaip Kukutis protą atgavo“, gausybė kitų tekstų). Ar labai jums „Sibiru kvepėjo“? Buvote pasiruošęs už tiesą, kurią rašote, sumokėti savo asmenine laisve, gyvybe?

– Man kartais atrodo, kad dabar sunkiau „prakišti“ dalykus, kurie buvo „prakišti“ anais laikais. Nuėjęs į knygyną nerasi ne vien kokio nors praėjusiuose dešimtmečiuose žinomo rašytojo knygų, bet ir klasikos: Donelaičio, Daukanto, Baranausko, Maironio, Krėvės ir kt. Patekus į knygyną, man kartais atrodo, kad jau praradome savo istorinę atmintį, lyg vaikščiotume po kokius Frankfurto, Niujorko knygynus. Mūsų vaikai jau nemato klasikos knygų, buvusių kūrėjų pavardės dažniausiai jiems reiškia tik gatvių pavadinimus.

Jau sakiau apie „išdegintą žemę“, kitaip sakant, apie intelektinę atsakomybę, kurios šiandien labiausiai pasigendama, „išdeginti“ žymiai didesni mūsų kultūros plotai, ne vien sovietiniai. Čia kalbu apie pražūtingą nusiteikimą prieš praėjusių amžių literatūrą, taip pat ir tą laikotarpį, kai ji patyrė aršiausią ideologinį prievartavimą. Beje, literatūros istorija gali patvirtinti, kad žymiausi klasikos kūriniai parašomi sunkiausiais laikais.

Dabar, rodos, svarbiausia kalbėti, girtis apie tai, kas ką „prakišo“ ar „iškišo“, lyg tai būtų kažkokia pridėtinė literatūros vertė, o ne apie tai, kas buvo parašyta, nutapyta, sukurta. Jau dabar aiškiai matyti, kaip dalis to meto kūrinių, autorių atsiskiria nuo kūrybos, nuo kultūros, daugybę išgarsintų tomų ištiko absoliuti nebūtis. Kas dabar juose rausis ieškodamas, kas juose „prakišta“.

O to meto literatūrą, jos dvasią kaip tik reikėtų išlaisvinti iš viso to slogučio, lyg ji vis dar būtų sukaustyta tais pačiais pančiais, kuriais ją kaustė režimas. Vis dar neatsikratome to meto cenzoriaus, su juo vis dar „kovojame“, nors jau seniai iš jo esame išsivadavę. O „praeidavo“ gana daug, nes tie cenzūruojantys kartais būdavo gana kvaili, nemokėdavo skaityti literatūrinių tekstų, kol jiems kas nors „nepatardavo“ iš pašalės.

Kita vertus, cenzūra, prievarta išugdo sugebėjimus, pasipriešinimą, asmenybes, taip pat ir literatūrą, jos daugybę reikšmių, užuominų, poteksčių, kurių šiandien jau nesupranta tingus, sėkmės ir komforto išlepintas protas.

– Ar gali būti, kad Lietuva buvo (literatūros, tautinės sąmonės lygmens) paruošta tik kovai bei išsivadavimui, todėl ir sustojo įvykdžiusi šiuos tikslus, nežinodama, ką reiktų daryti toliau?

– Tai yra šiek tiek panašu į sportines varžybas. Po įtemptos kovos atsipalaiduojama, atleidžiami įtempti raumenys, daug šnekama, juokiamasi. Manau, kad tam tikrą laiką tai vyko, o gal dar vyksta ir kūryboje, pramogaujama prisimenant klaidas, pasijuokiant iš nesėkmių. Tai toks savotiškas poilsis, kuris, manau, per ilgai užsitęsė Lietuvoje. Beje, ir treneriai (kritikai, vertintojai) dar vis nedrįsta ką nors pajudinti.

Tiesa, patys neblogai treniruojasi pavieniai kūrėjai ir jie pasiekia tikrai gerų rezultatų, tik juos labai sunku atskirti nuo poilsiaujančių, besilinksminančių šoumenų.

Be to, šiandien beveik nerasime tokių literatūros vertintojų, kurie sugebėtų ir turėtų laiko perskaityti beveik viską, ką leidyklos ir leidyklėlės dabar išleidžia. Anais laikais tikriausiai tai sugebėdavo padaryti beveik vienintelis V.Kubilius, beje, naujoms knygoms suskaičiuoti tada užtekdavo abiejų rankų ir kojų pirštų.

– Kokius „šachmatų ėjimus“ patartumėte atlikti valstybės galvoms, kad išsikapanotume iš esamos nykokos būklės? Juk prisimenu, kad net kęsdami sovietinę priespaudą Lietuvos žmonės buvo motyvuotesni, ryžtingesni ir stipresni, nei esame šiandien. Panašu, kad kažkuriuo gyvybiškai svarbiu laidu nebeteka srovė? Kuriuo?

– Tos „valstybės galvos“ neturėtų kištis į kūrybos reikalus. Per šimtmečius jos tiek prisidirbo ir pridirbo, kad niekas iki šiol viso to negali iškuopti. Kultūros kūrėjai patys viską turi padirbti, kad tik jiems niekas netrukdytų.
Man niekas iš valdžioje esančių negali padėti geriau rašyti eilėraščius, kaip kartais norėdavo „valstybės galvos“. Kur jos dabar? Ar reikia, kad ir dabar valdžioj tokių būtų, nustatinėtų, kas ko vertas, už ką ir kiek užmokėti, ką nubausti, kiek turi kainuoti eilėraštis, romanas, paveikslas.

Valdžioje mažai būna tokių, kurie suprastų tikruosius kūrybos dalykus, neišskiriant ir mūsų šiandieninės valdžios. Tas jai net neprivaloma. Ir neduok Dieve, jeigu būtų kitaip. Juk tokių ambicijų turėjo didieji praėjusio amžiaus diktatoriai! Sako, J.Stalinas, pats jaunystėje rašęs eilėraščius, gana daug skaitęs, rašytojus skirstė po gulagus. Bet istorijoje jo persekiojamiems geriau pasisekė negu jam.

Valdžios žmonėms būtina suprasti vieną dalyką: kad galėtų išsilaikyti bibliotekos, knygynai, leidyklos, kad būtų leidžiamos ir skaitomos knygos, kad šiaip taip galėtų išsilaikyti iškilesni kūrėjai, nepardavinėdami savęs primityvioje komercinėje rinkoje, kurioje, beje, net literatūros kūriniai, spektakliai, koncertai jau pradedami vadinti produktais, šią sąvoką pasisavinus iš maisto parduotuvių. Taigi toks supratimas jau įsigali Lietuvoje: vyksta komercinis vertybių persemantizavimas, įsigalint primityviam vartotojų skoniui.

Vyresni poetai gerai prisimena, kiek kapeikų valdžia nustatydavo mokėti už vieną eilėraščio eilutę, žinoma, „nusipelniusiems“ tarifas aukštesnis. Ir leidėjai ne vien skaitydavo tekstus, bet ir skaičiuodavo tas eilutes! Ar to šiandien reikia?

Dar veikia toks pavaldinio kompleksas, kad kas nors „iš aukščiau“ pakalbintų, pamalonintų, paglostytų, šalia pasisodintų, suskaičiuotų eilėraščio eilutes. O kaip sovietmečiu „gerbė“ rašytojus valdžia, sodindama juos šalia savęs. Jai reikėjo tokių dirbtinių užuolaidų, kad bent kiek gražiau atrodytų jų snukiai. „Kokie jie negražūs“ – prisimenu vienos Vakarų korespondentės žodžius, pamačiusios vadinamą „politinį biurą“.

Kuriantysis neturi pavydėti valdantiems turtus. Rašydamas eilėraščius net negaliu savęs priskirti „vidurinei“ ar „vidutinei klasei“, niekas iš rašančių Lietuvoje nepragyvena ir nepragyvens vien iš savo literatūrinių rašinių – per maža šalis. Čia jokios „korupcijos“ nepadarysi. Todėl esu savaip saugus, neteks mokėti visokių mokesčių už brangų nekilnojamąjį turtą, prabangų automobilį, briliantus, jachtas ir nuostabią vilą nuostabioje ežero pakrantėje. Ar galėjo kas nors, sakysime, poetą Joną Strielkūną įsivaizduoti mūvintį brangų žiedą su deimantu!

Nepasikėlė į materialinę puikybę ir daugelis mano literatūrinių bičiulių, su jais širdingai pasikalbame, kaip ir anksčiau prie alaus bokalo pakeiksnojam valdžią, apšnekame vieną kitą kolegą, džiaugdamiesi, kad vis dar susitinkam, kad mūsų nesiklauso buvę saugumo slapukai, kad dabar jau beveik niekam net neįdomu, apie ką mes šnekam ar net parašom.

Nebijau antstolių, mokesčių inspekcijos, bankrotų. Kaip niekada šiandien jaučiuosi saugus. Net ir dėl to, kad rašau ir kad mano uždarbį „apipjausto“ dėl to, kad esu pensininkas. Reikia priminti mūsų brangiai valdžiai, kad rašytojai, meno kūrėjai iki savo gyvenimo galo į pensiją neišeina. Bet štai, negalima nieko daugiau uždirbti už savo kūrybą, knygas, negu pagyvenusiems kūrėjams nustato pats Seimas ir kitos įstaigos. Gerai nors tiek, kad dar neskaičiuoja eilėraščių eilučių!

O vis dėlto neblogai būti laisvam ir nepriklausomam kūrėjui savo nepriklausomoje valstybėje, beveik nepriklausomam ir nuo valdžios. Ar tai blogai?

Ko daugiausia gyvenime pasiekiau, yra tai, kad nebijau gyventi Lietuvoje!

Šaltinis čia