Marcelijus Martinaitis. Vilniau, kaime mano…

Vilnius dabartiniams jo gyventojams daugiau nei po poros šimtų metų pagaliau vėl tampa didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvos miestu – sostine su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis: naujoviška architektūra, globalizacijos poveikiais, naujų gyventojų antplūdžiu, gatvių kamša bei tarša, pramogų ir komercijos brovimusi į ypač pažeidžiamus senuosius kvartalus, savo galias demonstruojančiu naujuoju valdžios, biznio bei kriminaliniu elitu, agresyvia prabanga, bomžais, šiukšlynais, išmaldos kaulintojais.

Kas galėjo pagalvoti, jog kada nors bus nesveika kvėpuoti Vilniaus oru, ir dar – pačiame jo seniausiame sakraliame centre! Visos įmanomos erdvės užimamos, privatizuojamos, grobiamos, aptveriamos, stumiant į paribius visa, kas negali apsiginti, kam neparašyti ir nerašomi įstatymai. Beje, ir įstatymai, susiblokavus valdininkams ir verslui, taip pat sumaniai „privatizuojami“.

Pagaliau pirmą kartą pajutome, kad Vilniuje darosi ankšta, kai kur – net labai, Vilniuje, kuris garsėjo ir kurį garsinome žaliomis kalvomis, laisvomis erdvėmis, unikalia gamtos apsuptimi, tas grožybes rodėme svečiams. O dabar ji, gamta, nors ir lėtai, traukiasi iš kelio įžūliems pinigams, automobiliams, „akropoliams“, prekybos gigantams. Vilnius, atrodytų, dabar neturi kokių nors aiškesnių savo kultūrinių, urbanistinių bei geografinių vystymosi ribų, savo vizijos, ką, sakysime, patvirtina ginčai dėl naujai iškepto jo plėtros plano. Taigi, sostinė neturi susikūrusi savo aiškios ir pastovios urbanistinės bei architektūrinės vizijos, todėl plėtros eklektika, kaip ne kartą įsitikinome, ypač paranki tenkinti nežabotus verslo ar šiaip visokių avantiūristų apetitus.

Laisvai paleistas daugintis, plėstis į aukštį ir plotį, kyla toks nenusakomas monstras, ryjantis didžiausius mokesčių mokėtojų pinigus, intelektualiai sekinantis provinciją. Čia visai Lietuvai nustatomos kainos, skirstomi pinigai ir nuvertinamas daugybės žmonių triūsas, iš čia su elitine kultūra plinta „postmodernus“ kultūrinis snobizmas ir politinis avantiūrizmas, korupciniai ryšiai, o seniausias mūsų Vilniaus universitetas, kuriuo taip didžiuojamės, akivaizdžiai netenka humanitarinės aureolės, praranda net savo istorinės mokslo šventovės šlovę.

Keistai atsirūgsta toks gerai pažįstamas sovietinės sostinės modelis: viskas privalo būti sutraukta centre, po ranka valdžiai, valdininkams, kurie čia dauginami be jokio saiko. Dėl mero kėdės kaunamasi aršiau nei dėl prezidento vietos. Daug šnekėta, bet vadinamoji regioninė sklaida iš čia, kaip buvo tikimasi, menkai plinta: „centras“ daugiau ima, negu atiduoda, todėl sostinę valdyti pelningiau nei kokią „Mažeikių naftą“. Sako, Vilnius finansinėmis, verslo ir kitomis išgalėmis jau atstoja pusę Lietuvos!

Žinoma, sostinė turi būti sostinė, įvairūs pokyčiai bei modernizacija neišvengiama. Reikia jai ir prašmatnumo, ir blizgesio, ir reprezentacinių teritorijų, nes Vilnius turi reprezentuoti valstybingumą, kartu būdamas žymiausias istorinis, kultūrinis, sakralinis bei mokslo centras, derinantis šias visas funkcijas, nė vienos jų neužgožiantis. Tačiau to negalima pasakyti apie šiandien dominuojančią miesto, tiksliau – sostinės viziją.

Vilniaus, kaip jis atrodė anksčiau, tokio jau nėra, t.y. mūsų miesto, koks jis buvo seniesiems vilniečiams, jo kultūriniam elitui, čia gyvenusioms tautoms, mums, jaunesniems, vadinamai „pirmajai kartai nuo žagrės“. Stiklais, prašmatniais prekybos „centrais“ blizgėdamas į nebūtį grimzta istorinis miestas, supanašėdamas su Vakaruose nusižiūrėta stiklais tviskančia komercinių ir pramoninių priemiesčių architektūra, tarsi pats tapdamas kažkokiu Europos priemiesčiu be jam būdingų struktūrinių bei erdvinių ženklų.

Kokiam galui iš Vilniaus dabar daromas toks nepatogus didmiestis, kai to neturėtų reikalauti nei jo geografinė padėtis, nei istoriniai bei erdviniai parametrai, nei gyventojų perteklius, kuris, nežinia kieno valia, nesulaikomai auga? Vilnius galbūt jau praranda paskutinį šansą tapti miestu, kuriame būtų malonu, jauku ir patogu gyventi.

Pamestas kažkoks svarbus nuo pašalinių jėgų bei savų plėšikų miestą saugojęs raktas, todėl atsiveria laisvos erdvės persemantizavimui, degradavimui, niokojimui. Veikia savotiškas provincializmo sindromas, siekiant, kad Vilniuje būtų kas nors „kaip Niujorke“, Briuselyje ir kitur. Iš ten parsivežama įvairiausių nusižiūrėtų kopijų, kurios pavirsta išsigimėliškais dešiniojo Neries kranto architektūriniais kastratais, stiklinėmis pamėklėmis, plintančiomis kaip naujamadiškas sostinės stilius.

Vilnius akivaizdžiai praranda kultūros ir meno miesto vaizdinį, nors ir pretenduoja į 2009 m. pasaulio kultūros sostinės vardą. Tik kažin kiek jo, autentiško, beliks, ypač kai matai, kaip pačios griūva senų pastatų sienos, kaip ekskavatorius negailestingai jaukia jo archeologinius sluoksnius, kaip keičiamas išorinis namų ir gatvių vaizdas? Įsigalintys nauji industriniai bei komerciniai standartai niveliuoja istorinių rajonų autentiką, miesto struktūrą, senamiestis integruojamas į visą Vilniaus komercinę infrastruktūrą.

Vienas žinomas fotomenininkas, daug metų fotografavęs Vilnių, sako, jog senamiestis dabar labiausiai tinka daryti nuotraukas reklamai, turistiniams bukletams, reklaminių leidinių viršeliams, Lietuvos „imidžą“ reklamuojantiems albumams, o ne meninei fotografijai. Labai greitai, kaip jau sakiau, mūsų akyse Vilnius netenka savo unikalaus meninio istorinio vaizdo!

Taigi netenkame dar vieno miesto. Nesenas Vilnius, tariant V. Drėmos žodžiais, dingsta arba jau yra dingęs. Sunku suskaičiuoti, kiek tame mieste yra buvę miestų. Tie miestai mieste dabar atpažįstami tik iš pavienių detalių, prisiminimų, paveikslų, nuotraukų, šventovių bokštų, literatūros kūrinių, gatvelių perspektyvų, į kurias dar neįsiveržė nuvorišai. Tai A.Mickevičiaus, J.Bułhako, iš naujesnių jos gyventojų – V.Drėmos, Cz. Miłoszo, A.Žukausko, T.Venclovos, J.Vaičiūnaitės Vilnius. Dažna kultūrinė, tautinė ar socialinė gyventojų grupė čia turėjo savo Vilnių.

Dar yra ir kaimo Vilnius, kurį atsivežėme po karo. Dabar dažnai pajuntu, kaip manyje veikia ankstyvoje jaunystėje patirta ta kaimiška Vilniaus nostalgija su jo buvusiais nešvariais kiemais, apsilupinėjusiomis sienomis, karo griuvėsių liekanomis, jį užplūdusiais ir įvairiomis tarmėmis kalbančiais kaimiško sukirpimo jaunais žmonėmis, tačiau su nuostabiais bažnyčių bokštais ir iš visur matoma Gedimino pilimi, nors ir su okupantų pasiūta vėliava.

Daug gražiausio Vilniaus su nuostabiais ir iškiliais bokštais buvo matoma viršuje, danguje, tarp kalvų, debesų, po saule. Tas viršutinis Vilnius jau visiems laikams sugadintas, dešiniajame Neries krante kylant „Niujorkui“, išaugus tiems stikliniams monstrams, suniokojusiems tokį pažįstamą ir nepakartojamą miesto siluetą, žalių kalvų ritmą, nuostabų ryšį su tolimomis užmiesčio erdvėmis!

Į Vilnių po karo atvykę jame jau beveik neradome seniems kvartalams būdingų senučių, dėvinčių seno kirpimo drabužiais, orių senukų su lazdele ir šuneliu, vienuolių, senienų krautuvėlių, savo skurdu prekiaujančių žydų. Dar buvo tik užrašų įvairiomis kalbomis, persišviečiančių pro gaisrų suodžius ar tinką.

Kažin ar Vilnius tada buvo miestas? Kartais atrodo, kad vienu metu jis buvo tapęs didžiausiu Lietuvos kaimu. Jis beveik jau neturėjo savo senųjų gyventojų, net keletą metų jame gyvendamas nebuvau sutikęs nė vieno tikro vilniečio! Atvykusieji su senąja, gerokai praretinta ir išblaškyta vilniečių karta beveik nesusitiko. Miestas neteko žydų, jį paliko didžiuma senųjų lenkų, daugelis inteligentų buvo represuota. O juk ne pirmą kartą jis degė, keitėsi gyventojai, labiau nei kitame Lietuvos mieste. Kas jį ištiko dabar?

Galvoju, ar iki šiol Vilnius nekenčia nuo to, kad didžiuma jo gyventojų buvo visokie migrantai, emigrantai, ateiviai, kolonistai? Ištuštėjusį miestą „okupavo“ provincija, naujojo režimo vairuotojai ir šaukliai. Į sostinę vieni vežė savo neturtą, sulaužytas biografijas, bėgo iš kolektyvinamų kaimų, mažų provincijos miestelių, iš ten atsivežė savo nuoskaudas, įpročius, dainas, „išnaudojamųjų“ kompleksus, kerštą turtui ir prabangai, kūrė agresyvią poeziją, ardydami brangius baldus, kūrendami prašmatnių butų ir salių parketą.

Po karo traukėme į jį berželiais apkaišytais sunkvežimiais su daina: „Atstatysim miestą Gedimino“… Važiavome į buvusį prarastą, bet suromantintą miestą, pažįstamą iš K.Šimonio vizijų, tarpukario atvirukų, mintyse su mokyklose pai­šyta trispalve Gedimino bokšte. Tačiau mes jo visai nepažinojome, ir beveik iki to meto, kada jame užaugo mūsų vaikai ir kada patys apie jį pradėjome rašyti, skaityti senųjų vilniečių prisiminimus, ieškoti pavardžių, veidų, piešinių, nuotraukų, miesto planų, senųjų gatvių pavadinimų, vietų, kuriose stovėjo rūmai, šventovės, senieji gynybiniai įtvirtinimai.

Tai buvo tarsi didelis naujakurių kaimas, paveldėjęs šeimininkų paliktą ir ištuštėjusį, nusiaubtą dvarą. Dar ne taip seniai eidami Gedimino prospektu, lyg grįždami iš kaimo gegužinių, traukdavome „Žveng žirgelis lankoj“… Čia kalbu ir apie save. Naujai atsikėlusieji net nežinojo, kieno butuose gyvena, kas buvo jų šeimininkai, kur jie? Pagaliau – kas yra miestas, ypač toks, kuris vadinamas sostine. Tikruoju miestiečiu tampama ne iš karto. Taigi visa bėda, kad miestas neturėjo vilniečų, o jame įsikūrusieji buvo tik gyventojai, kuriems Vilnius tebuvo kažkokia tarpinė stovykla „į šviesią ateitį“.

Vienokia ar kitokia miesto atmosfera priklauso ne vien nuo jo architektūros, geografinės padėties, bet ir nuo to, kas ir kaip jame sėsliai gyvena. Kažkodėl mažai atkreipta dėmesio į tai, kad Vilniuje veikė ir dar, atrodo, veikia demografinė drama, kuri tęsiasi kelis dešimtmečius. Paprastai iš kažkokių nenusakomų požymių atpažįstame, jog štai tas kaunietis, šitas klaipėdiškis, telšiškis, o šitas šiaulietis ar panevėžietis. O juk taip nepasakysi apie dažną Vilniaus gyventoją kaip apie tam tikrą kultūrinį bei etninį vilniečio tipą, kuris, perduodamas iš kartos į kartą, tampa literatūros ir meno personažais. Būdinga, kad lietuvių prozos veikėjai tik dabar pradeda gyventi Vilniuje!

Todėl ne taip lengva kalbėti apie susitelkusią ir atsakingą miesto bendruomenę, kuriai būtų svarbus miesto likimas. Matome, kaip kartais valdininkai ciniškai pasityčioja iš tokių pavienių santalkų, trukdo dalyvauti lemiant vieno ar kito pražūtingo projekto likimą. Negaliu suprasti vieno dalyko, kodėl kai kurie žymūs intelektualai vis dar laužo ietis dėl atstatomų Valdovų rūmų, bet tarsi nemato, kas darosi Vilniuje, kaip naikinamas arba nyksta jo istorinis paveldas.

Tuo tarpu į būrelius susimetusių vilniečių balsas niekaip neprasimuša pro gerai valdininkijos izoliuotą, garsų nepraleidžiančią sieną, pagaliau ir ta valdininkija yra visokių galų sąmėžinis, atkakęs į čia daryti biznio, spraustis į valdžią, valdyti pinigų, statyti, privatizuoti, gauti didžiausių Lietuvoje algų ir elgtis kaip laikinoje stovykloje.

Vilniuje turime bjauriausią ir neatsakingiausią valdininkiją, kurios veikimo įpročiai iš čia plinta po visą Lietuvą. Su valdininkija susiblokavusį verslą galima vadinti naująja nomenklatūra ar kasta, kurios jau neįveikia jokia politika. Kartais matau, kaip į rinkimus eina daug tikrai dorų ir sąžiningų politikų, kurie nori įveikti šias įvairias valdininkų pastatytas žabangas.

Tačiau kaip greitai jie į tas užtvaras atsimuša, vieni pavargsta, kiti paskandinami ištraukus įvairių „kompromatų“, įpainiojami į keisčiausias bylas, dviprasmiškus ryšius. Reikėtų paskaičiuoti, kurių daugiau viešai susikompromituoja: ar verslininkų, paskendusių korupcijoje, turinčių gerus čiuptuvus įvairiose valdymo srityse, nusikaltusių kultūrai, žmonėms, triumfuojančiais veidais išeinančių iš teismo salių, ar politikų? Renkamą valdžią, bent teisiškai, rinkimų metu galima nuversti, o šitos neapčiuopiamos, turinčios didelių galių nematomos „abonentinės“ sistemos neįstengia paveikti netgi teisinės institucijos. Tad neretai kyla klausimas: kas valdo miestą? Kiek jo valdyme dalyvauja patys vilniečiai?

iliustracija
Alio Balbieriaus fotografija

Ką galima apie šio miesto ateitį pasakyti, kai iš viešumos eliminuojamas jo kultūrinis ir intelektinis elitas, kuris paprastai būna atsakingas už tai, kas yra aukščiau už verslo interesus ar politinius santykius? Nuo scenos jau pašalinta visa Atgimimo pirmeivių karta, kuri iškilo susitelkdama prieš sovietinio režimo nomenklatūros savivalę.

Tada, režimui jau galuojantis, ką nors apginti, išsaugoti gal net buvo lengviau. Valdžia tik atrodė galinga, tačiau ji turėjo vieną gerą savybę – jau buvo pilna baimės ir netikrumo. Jeigu ne grupelė žmonių, susitelkusių saugoti miesto, drįsusi į akis sakyti tiesą, Vilnius šiandien būtų atrodęs visai kitaip. Valdžia bijojo viešumos, disidentų, savilaidos ir, gali atrodyti keista, – net Maskvos, kad ji nesužinotų, ko jai nereikia žinoti.

Vienaip ar kitaip Vilnius, kaip sakiau, netenka kultūros miesto bruožų, o jo centras, reprezentacinė sostinės ašis – Gedimino prospektas, buvusios savivaldybės pastatas, mūsų unikalusis senamiestis tampa didžiausiu komerciniu „marketu“, jo architektūrinį savitumą ima gožti prekybinis kičas. Dabar net sunku pasakyti, kada patenki į senamiestį, nes ir čia tave pasitinka tie patys erotizuoti reklaminiai skydai, didžiulės vitrinos, kičas. Iš karto gali net nesupras­ti, kad esi seniausioje miesto dalyje, jei nepažvelgi aukštyn į šventovių bokštus, kurie kol kas dar nepritaikyti reklamuoti įvairioms pramogoms bei prekėms.

Taip miestas praranda savo gyvensenos kokybę. Stambieji verslo rykliai virškina visa, kas tik įmanoma. Tiesiog akyse „virškinamos“ mažos parduotuvėlės, kavinukės, užeigėlės, dirbtuvėlės, viską stambinant, aukštinant, plečiant. Nelieka tų mažųjų „objektų“, kuriuose žmonės vienas su kitu susitinka, yra pažįstami, žino vienas kito poreikius. Štai ko jau nėra – nutraukiami ryšiai tarp miestiečių!

Galima sakyti, jog jau beveik baigiamas kultūros trėmimas į pašalius, siaurinant jos veikimo bei poveikio zonas pačiame centre. Buvo daromas didžiulis nusikaltimas ardant nusistovėjusią kultūrinę sostinės infrastruktūrą, kuri žymiausiuose pasaulio miestuose išlieka šimtmečius. Juose pastoviai veikia tokie kanalai, takai, kuriais susisiekia menas, menininkai, kultūros kūrėjai. Naujieji valdininkai didžiausią žalą sostinei padarė sunaikindami Menininkų rūmus, išardydami atsiradusią unikalią, įvairius meno reiškimosi būdus integruojančią kultūrinę infrastruktūrą, išblaškė menininkus po tokius uždarus profesinius klubus.

Panašiai kaip kolūkiuose buvo naikinamos kiaulių fermos, nūnai užsimota net prieš kultūrinius pastatus, kaip nevertingus sovietinius reliktus, atiduodant juos į įžūlių biznierių rankas. Kino teatras „Lietuva“, Profsąjungų rūmai, Sporto rūmai anapus Neries… Mažesnių „objektų“ net neskaičiuoju. Dabar susiprotėta, kad tuos „objektus“ valstybei reikėtų atpirkti. Geras biznis – nusipirkti tai, ką jau už niekus pardavei! Tik kažin kur dabar tie buvę pardavėjai?

Pagrobti, nustumti į pašalius dar yra ką net pačiame Gedimino prospekte. Akis bado trys knygynai (kam jų tiek daug Vilniui reikia?), skverelis su paminklu Žemaitei. Apie ją esu girdėjęs šnekant, jog iš čia reikėtų iškelti „tą bobą“, kad prieš svečius nebūtų gėda. Ar daug kas dabar prisimena, kad čia pagal testamentą turėjo būti pastatyta Antano Gudaičio paveikslų galerija? Manau, kad ta vieta jau kam nors „geresniam“ numatyta. Įstrigo į atmintį vieno turtingo nuvorišo, kuris brovėsi su didžiule parduotuve į patį senamiestį, pasakymas: „Neišsaugosit Vilniaus – jis jau mūsų!“

Ką ir kalbėti, kai kasdien matai ką nors visam laikui dingstant iš akių, sakysime, negailestingai verčiant ar degant kai kuriuos Žvėryno, Šnipiškių senosios unikalios, grynai vilnietiškos medinės architektūros šedevrus ir kita. Prarandamas dar vienas – medinis Vilnius. Galima pateikti ilgą, ne bet kokį, o kaltinamąjį sąrašą. Tik kas teisėjai? Patiems vilniečiams gynybinės galios nesuteiktos, nes jie – tik laikini privatizuojamų erdvių gyventojai!

Toks miestas, koks jis kyla mūsų akyse, akivaizdžiai keičia žmonių santykius, bendravimo būdus, įpročius: pagaliau – etinę viešumos atmosferą. Miestai paprastai turi tam tikras gatves, pastatus, kavinukes, aikštes, skverus, sales, daugybę metų miestiečiai žino, kur eiti, kur rinktis, ką veikti ir kaip elgtis. Kai visa ši erdvinė struktūra staiga pakeičiama, normalūs žmonių santykiai suyra, jie sunkiau atsikuria nei po gaisrų, bombardavimų, stichinių nelaimių.

Suprantu, jog tai yra vadinamos globalinės urbanizacijos grimasos. Bet kodėl, tai suvokiant, nesinaudojama galimybėmis, kurias teikia toks miestas, kaip mūsų Vilnius? Kas dabar krenta į akis, tai miesto susvetimėjimas, kuris yra viena iš priežasčių, kodėl Vilnius tampa toks agresyvus su tam tikru pastoviu kriminaliu fonu. Centro gyventojui tenka ištverti nemenką vaizdinę ir garsinę agresiją gatvėje, kavinėje, naktimis per keletą gyvenamojo namo aukštų sklindančius „bumčikus“. Ar tai ne todėl, kad su tais staigiais ir dažnai nepamatuotais pasikeitimais neišsivystė arba yra prarastas bendrumo, miestiečių bendrystės jausmas, o tai tampa ne vien psichologine ar kultūrine, bet jau ir kriminaline problema.

Kodėl negaliu kavinėje susikalbėti dėl garsiai leidžiamos muzikos? Kodėl supyksta, jei dėl to padarai pastabą? Kodėl dideliu greičiu lėkdamas automobilis mane gatvėje aptaško purvais ir dar juokiasi atsigręžę? Kodėl tiek keiksmažodžių ne vien gatvėje, bet ir teatruose, šou renginiuose, mokyklose? Kodėl aš bijau patamsyje sutikto žmogaus? Kodėl iš manęs tyčiojasi vaikai, neužleisdami vietos atsisėsti? Ar ne dėl to, kad nėra pagarbos mūsų miestui, jos nėra ir sutiktam gatvėje, autobuse, parduotuvėje?

Pasikeitė tam tikri miesto verbaliniai orientyrai. Jau dabar neišgirsi ką nors sakantį: „Einu į miestą pasivaikščioti.“ Vilniuje jau nevaikščiojama, o važiuojama arba einama į darbą, tarnybą ir panašiai. Sunyko ši sena ir graži miestiečių pramoga, o tai liudija, jog iš esmės pakito psichologinis ryšys su aplinka, judėjimo tikslai ir pobūdis, miestas nesuvokiamas kaip kultūrinė gyventojų nuosavybė. O juk būdavo išeinama į miestą kaip į tam tikrą kultūrinę, sakralinę ar istorinę erdvę.

Apskritai ir kiti miestai netenka panašių pramogų. Senesnės kartos žmonės vis prisimena garsiąsias promenadas Kauno Laisvės alėjoje, kai pavakariais ar šventomis dienomis išeidavo pasipuošusi publika pasižmonėti, t.y. pasivaikščioti, susitikti, pasisveikinti, pabuvoti kavinėje ar tiesiog pasėdėti ant suolelio, stebėti oriai pro šalį slenkančių įžymybių, o ir patiems pasirodyti. Prisimenu, kaip pavakariais leisdavomės nuo Žaliakalnio į Laisvės alėją, kad galėtume paspoksoti į tai, kas dar buvo likę iš Laikinosios sostinės.

Panašiai buvo ir Vilniuje. Studenčiokai, tik apsiplunksnavę literatai traukdavom „į prospektą“ arba, kaip išmokom sakyti iš P. Širvio, „į centrą“. Čia prabėgo gana didelė mūsų kultūrinio bei literatūrinio gyvenimo dalis. Vien tik vaikščiodamas prospektu pamačiau, pažinau daugelį meno įžymybių, čia buvo redakcijos, tiesiog gatvėje galėjai užsakyti straipsnį, dėl ko nors susitarti, kartu užsukti į kavinukę „pasišildyti“.

Dabar kažkoks skersvėjis visa tai „iš centro“ tarsi pūste išpūtė. Vienur kitur pamatysi tik kokį nors apskurusį kažkur beveik bėgte bėgantį menininkėlį. O taip neseniai tas centras buvo mūsų. Suprantu, jog tai mano „nesveika“ nostalgija. Bet vis dėlto – kodėl nenoriu ir negaliu užeiti į kavinę prospekto pradžioje, kuri dar vis vadinasi „Literatų svetainė“? Kas ten joje dabar sėdi už tų išblizgintų langų? Ko taip ilgesingai prie jų sustojai, Martynai? Bet juk tau tik mėlynas dangus už miesto…

Prie šios „Literatų svetainės“ kabinuosi kaip prie vieno gana būdingo pavyzdžio šiandieniniame Vilniuje. Ir ne vien Vilniuje, sakysime, – Kaune… Kas atsitiko, kai buvo sunaikinta Konrado kavinė, vėliau pavadinta „Tulpe“? Dabar matome, kaip miesto centras, Laisvės alėja savaip nuskurdo, praradusi unikalios intelektualinės bohemos traukos vietą, o Kaunas lyg ir neteko savo „kauniškumo“.

Grįžtu prie „Literatų svetainės“, visiškai praradusios savo istorinę, kultūrinę bei boheminę atmintį. Čia buvo garsioji tarpukario kavinė „Pas Rudnickį“, kurioje lankydavosi Cz. Miłoszas, V. Krėvė, B.Sruoga, senieji Vilniaus inteligentai, po karo „praktiką“ atliko ištisa literatų karta. Vėliau turėjo net savo neoficialų pavadinimą – „pas Šabaniauskienę“. Čia dar sukiojosi ir pats Šabaniauskas, o P.Širvys tikriausiai joje geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose namuose“. Vieną iš paskutiniųjų dar neperdirbtoje kavinėje mačiau studentams įskaitas pasirašinėjantį Vytautą Kavolį.

Ar būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim, koks nors savininkas prancūzas, ar nestovėtų čia staliukas, prie kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos laureatas, ar nekabotų jo, gal P.Širvio, B.Sruogos portretai? O kiek jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų, nesenų mielų atminų kituose pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo likę kokių nors pėdsakų. Ten darbuojasi pinigingi snobai ir diletantai, neturintys jokio supratimo, kad įvairūs atminai yra kaip tiktai tas turtas, kurio vertė nuolat augs, ateityje teikdama jiems pelną ir pasididžiavimą.

Ir dar. Kodėl Vilnius iš pėsčiųjų tapo važiuotųjų miestu? Atrodo, turint mintyse atstumus, jo gyventojams nereikėtų menkiausia proga spraustis į automobilius, kentėti gatvių kamščius, kai kelionės tikslas yra čia pat, už kelių kvartalų, lengvai pasiekiamas pėsčiomis? O tai dėl to, kad automobilis yra uždara individuali saugi erdvė, tarsi kambario, buto pratęsimas, priedas! Ir dar – važiuotas esi ir savaip privilegijuotas prieš pėsčiąjį.

Ir dar vienas su tuo susijęs dalykas – padidėjo vidinė Vilniaus gyventojų migracija. Tūkstančiai čia ilgai gyvenusių vilniečių palieka miestą, jo centrą, kuriasi sodininkų bendrijose, užmiestyje, kuriame dar taip neseniai augo rugiai ar bulvės ir ganėsi karvės, perka žemę, karštligiškai statosi namus. O štai senamiestyje viena po kitos nyksta dailininkų dirbtuvėlės, gyventi čia berods likome tik trys ar keturi rašytojai.

Šio rašinio pavadinimą užrašiau su pavydu galvodamas apie Paryžių, jo bulvarus, žalias vejas, Lotynų kvartalą, kuris taip susijęs su prancūzų įžymybėmis, bohema, meninėmis ir intelektualinėmis istorijomis. Kartą netoli Eifelio bokšto gulinėdamas vejoje tarp joje besiilsinčio jaunimo, prisiminiau tokią prancūzų dainelę, kuri prasideda žodžiais: „Paryžiau, kaime mano“… Gulėjau ir galvojau – štai Vilniuje prie manęs prieitų policininkas, norėdamas patikrinti, kas aš, kodėl čia tįsau? O be to, kur Vilniuje rastum tokių laisvų žalių erdvių, nes jų vis mažėja ir mažėja, dingsta po pamatais, betoniniais klojiniais, asfaltu.

Tada mane apėmė toks nuostabus jausmas – Paryžius išlaisvina.

O yra miestų, kurie pavergia.

Ar jau ir Vilnius artėja prie jų?

Šaltinis čia