Marcelijus Martinaitis: viskas taip ir liks

Nacionalinės premijos laureato Marcelijaus Martinaičio pomirtinė knyga atskleidė visai kitokį poetą – ne tą švarų, nesudirgusį, turėjusį imunitetą negatyviems dalykams.

Nacionalinės premijos laureato Marcelijaus Martinaičio pomirtinė knyga atskleidė visai kitokį poetą - ne tą švarų, nesudirgusį, turėjusį imunitetą negatyviems dalykams. /

„Lietuvos žinių“ archyvo (Ritos Stankevičiūtės) nuotraukos

Susėdę lyg prie apskritojo stalo kaip per spiritizmo seansą literatūros kritikas Valentinas Sventickas, kultūros istorikas Darius Kuolys, literatūrologas ir rašytojas Regimantas Tamošaitis Vilniaus knygų mugės renginyje vis klausė šviesaus atminimo Marcelijų Martinaitį (1936–2013), ar rašytojas būtų norėjęs išleisti knygą, kuri šiandien yra pristatoma.

Deja, atsakymo jau nesulauksime. Kaip pratarmėje rašo knygos „Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai“ sudarytojas V. Sventickas: „Nėra ir negali būti jokios žinios, ar jis būtų davęs tekstus spausdinti.“

Naujausia M. Martinaičio eseistikos knyga atsirado poeto sutuoktinės Gražinos Martinaitienės dėka. Ji išsaugojo visus rankraščius, daugelį jų pati surinko kompiuteriu. Poeto našlė savo indėlio nesureikšmina – esą didžiausią darbą atliko literatūros tyrinėtojas V. Sventickas, kuriam ji ir atidavusi visus tekstų atspaudus, susegtus kartu su poeto rankraščiais. V. Sventickas šią knygą sudarė ir parengė spaudai, o ją išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

„Lietuviai tapo nepriklausomi nuo savo valstybės, nuo jų čia niekas nebepriklauso.“

Skaitytojų atmintyje dar neišblėso rašytojo dienoraščio pobūdžio knyga „Tylintys tekstai“ (2006) su paantrašte „Užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“, kuri autoriaus buvo rašoma trisdešimt metų, kaip įvairūs įrašai „sau pačiam“.

Naująją knygą, anot V. Sventicko, reikėtų skaityti kaip „Tylinčių tekstų“ tęsinį ir papildymą.

Jei reikėtų atrasti ryškiausią rašymo „į stalčių“ pavyzdį, matyt, juo taptų M. Martinaitis. Beje, anot V. Sventicko, rašytojas nebuvo ir iš tų, kurie kuria tekstus tvarkingai atsisėdę prie stalo, pasirėmę alkūnėmis, pasiėmę geriausią rašiklį. Priešingai, jis rašė bet kur ir bet kada – lotoso poza. „Kaupėsi lapeliai, sąsiuviniai, bloknotai, katės pripėduoti atskiri lapukai, – rodė rankraščius V. Sventickas. – Gražina surankiojo, daugumą tų tekstų surinko kompiuteriu. Laimingas atvejis! Rašysena atrodo gražiai, bet nėra lengvai įskaitoma.“

Atrakinkim

Kokie pasakojimai vyrauja? Pasak V. Sventicko, kalbama apie viską šiame pasaulyje, vyrauja mąstymas apie kultūrą, jos paveldą, literatūrą. Labiausiai literatūros kritiką nustebino, kad M. Martinaičio užrašuose yra labai daug socialinių refleksijų, galvojimo apie politiką ir politikus. „Man, kaip rengėjui, tokio rango rašytojo kalbėjimas apie šitokius reiškinius atrodė itin reikšmingas. Turėjau koreliuoti tas mintis su įsivaizdavimu, kas yra M. Martinaitis. Kaip jis rašė, ką kalbėjo anksčiau, kokia buvo jo ideologija, nuotaikos, pažiūros ir pan.“, – vardijo didžiausius iššūkius rengiant knygą V. Sventickas ir pridūrė, jog kurti knygos struktūrą nebuvo lengva.

Anot literatūros kritiko, ruošiant knygas iš įvairaus laiko tarpsnio perspektyvos, patogiausia įvykius atkurti pagal datas, temas ar motyvus, asmenybes, apie kurias kalbama.

Tačiau M. Martinaitis retai kada rašydavo datas, tad sudarytojas prisipažino rėmęsis netiesioginio paliudijimo chronologija. Autorius dažnai rašė ant lapų, pagal kuriuos įmanoma atsekti laikotarpio kvėpavimą – tai kvietimai į posėdžius ar sutartys. Knygoje yra ir eiliuotų tekstų. Pasak sudarytojo, dažniausiai apmatai, lyg ir eilėraščio pradmenys. „Prisiminus M. Martinaičio kūrybą matyti, kad kai kurie tekstai yra peraugę į eilėraščius. Kiti – tokie, kokie yra“, – aiškino jis.

Suformuotas pradžios skyrelis, pavadintas žodžiu „Atrakinkim“ (pagal vienos M. Martinaičio knygos pavadinimą „Atrakinta“), jį rengėjas pradeda ekspoziciniu, eiliuotu M. Marinaičio tekstu, iš kurio ir kilo sudaryto kūrinio pavadinimas: …Šiandien niekuo nesiskiriu / nuo žemės, kurią laikau saujoje. / Viskas taip ir liks, /kol vėl imsiu kalbėt.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas (viduryje), kultūros istorikas Darius Kuolys (kairėje), literatūrologas ir rašytojas Regimantas Tamošaitis kalbėjosi apie neseniai išleistą Marcelijaus Martinaičio knygą. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas (viduryje), kultūros istorikas Darius Kuolys (kairėje), literatūrologas ir rašytojas Regimantas Tamošaitis kalbėjosi apie neseniai išleistą Marcelijaus Martinaičio knygą. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Kaip pažymėjo V. Sventickas, knygoje yra ne tik rimtų, fundamentalių mąstymų, bet ir pokštų, pajuokavimų, netikėtų aliuzijų, sugretinimų. O tai suteikia spalvų.

Sudarytojas prisipažino, kad tų palaikių lapelių skaitymas, žiūrinėjimas, prisilietimas prie poeto minčių bei nuolatinis galvojimas, kurias jų galima dėti į knygą, kurių nedėti, – jautrus procesas, kupinas susirūpinimo, susijaudinimo ir susigraudinimo. „Su šiuo jausmu teko būti. Smagu, kad knyga jau gyvena tam tikrą gyvenimą, yra skaitoma, cituojama“, – pasidžiaugė V. Sventickas.

Kadaise pats poetas prisipažino esąs kvaištelėjęs dėl kačių. Parašė ir esė knygą „Kaip katinai uodega peles gaudo“.

Kadaise pats poetas prisipažino esąs kvaištelėjęs dėl kačių. Parašė ir esė knygą „Kaip katinai uodega peles gaudo“.

Pomirtinė knyga

Kultūros istorijos tyrinėtojas D. Kuolys atkreipė dėmesį, kad vis dažniau skaitytojus pasiekia toks keistas knygų žanras, kaip pomirtinės knygos, kurias rengia, sudarinėja bičiuliai, mokiniai, garbingos žmonos, likusios našlėmis. „M. Martinaičio knyga savita, sukurta iš atskirų popieriukų. Kiek žinau, Gražinai juos netgi buvo pasiūlyta mesti į krosnį, bet ji su Valentinu nepasidavė, sudėliojo knygą. Šiandien turime leidinį, kurio santykis su pačiu Marcelijumi yra nevienareikšmis – ar jis pats būtų šios knygos norėjęs, – retoriškai klausė D. Kuolys. – Gražina ir Valentinas mums ją duoda, bet ne iš paties poeto rankų gauname. Žinoma, kaip skaitytojas, sakau, ačiū Dievui, kad turime šį kūrinį. Matome intelektualą, inteligentą, kuris nutilęs viešojoje erdvėje mūsų viešąjį gyvenimą skvarbiai komentuoja.“

D. Kuolys M. Martinaitį lygino su Justinu Marcinkevičiumi, kurio esė „Taburetė virš galvos“ virto dramatiškų rašytojo išgyvenimų paliudijimu. „Just. Marcinkevičius nesivėlė į to meto aistringas diskusijas, aštrų, viešą kalbėjimą. Kentėdamas vienas, reflektuodamas aplinką, jis rašė apie tai, kas skauda. M. Martinaitis darė tą patį – tai laikysenos klausimas“, – įsitikinęs kultūros istorikas.

Štai dabar, pasak D. Kuolio, mes pamatėme, kad poetui rūpėjo gana esminės problemos: ar tai, ką mes kuriame, yra tikra, ar dabar esame laisvesni nei sovietmečiu? Citata iš poeto užrašų iškalbinga: „Ar dabar esame laisvesni? Nemanau. Ar laisvas, sakysime, premjeras? Štai matau, kaip jis ateina į valstybinę šventę, lydimas apsauginio ar apsauginių. Štai seimūnas balsuoja taip, kaip jam liepė jo frakcija. Aš privalau… Atrodo, jog laisviausias yra mano katinas Munis. Bet ir jis…“

Ironija, autoironija, sarkazmas – M. Martinaitis taikliai diagnozuoja dvasinę netikrumo būseną: viskas, kas yra renčiama viešumoje – viešasis politikos, kultūros spektaklis, – nėra tikra, viską lemia viešieji ryšiai. „Politikos pasaulis nėra realus“, – sako poetas.

Pasak D. Kuolio, M. Martinaitis atliko to netikrumo, žaidybiškumo, viešųjų ryšių konstruojamo viešojo spektaklio dekonstravimą. Skvarbiai, juokdamasis iš savęs, iš mūsų. Lietuvio sąmonėje esą trys stalčiai – herojinė praeitis, piniginga ateitis ir dabartis.

M. Martinaitis, pasak D. Kuolio, gyvenime buvo švelnesnis, ne toks kandus, kaip savo užrašuose. Čia jis leidžia sau kalbėti piktai juokdamasis iš kuriamos tikrovės, sarkazmas liejasi per kraštus. Kliuvo ir žiniasklaidai, kuri, anot šviesaus atminimo poeto, nėra europietiška: neturime intelektinės autorefleksijos. Klasikas būgštavo, kad mūsų humanitarinė kultūra uždarėja, žlunga.

Įvardijami ir kiti šiuolaikinės visuomenės skauduliai – poetas įžvelgė politinį, pilietinį susvetimėjimą. Rašytojas konstatavo, kad po kiekvienų rinkimų tauta kaskart išgyvenanti okupaciją: „Lietuviai tapo nepriklausomi nuo savo valstybės, nuo jų čia niekas nebepriklauso.“

Marcelijus Martinaitis buvo entuziastingas margučių skutinėtojas.

Marcelijus Martinaitis buvo entuziastingas margučių skutinėtojas.

Saugus buvimas

R. Tamošaitis pasidalijo asmenine patirtimi, nuoširdžiai prisipažino, kad jaučiasi vis dar begyvenąs M. Martinaičio šešėlyje. „Lyg jo paliktoje vagoje, brydėje tebesu – tas buvimas yra saugus. Marcelijus man labai artimas žmogus, kūrėjas, mąstytojas – visa savo patirtimi“, – jautriai kalbėjo jis.

Skaitydamas naujai sudarytą knygą R. Tamošaitis tarsi atrado antrąją M. Martinaičio pusę. „Marcelijų pažinojau kaip labai darnią, tolerantišką, šviesią, draugišką asmenybę, su kuria bendraudamas niekada nejutau įtampos, poreikio kalbėti ar teisintis. Būdavo jauku, tai ypatingas jausmas, retai su kuo patiriamas“, – sakė eseistas.

R. Tamošaitis negalėjo atsistebėti, kad M. Martinaitis, visada atrodęs ramus ir pastovus, pakilęs virš kasdienybės, šurmulio, socialinių, politinių problemų dėl savo ypatingos poetinės vaizduotės, dėl savo kilmės, kaimiškos išminties, viduje buvo labai dinamiškas. Esą knyga atskleidusi visai kitokį M. Martinaitį. Ne tą, švarų, nesuterštą ir nesudirgusį, kuris tarsi turėjo imunitetą negatyviems dalykams. O tą, kurio galvoje nuolat virė mintys. „Gyvendamas negatyviame pasaulyje, ydų šalyje, netapo negatyvus. Reflektavo šalį – mūsų silpnybes, bet pats su jomis nesusitapatino. Juk gyvenime taip būna – kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, – samprotavo R. Tamošaitis. – Negatyvios diskusijos kyla iš negatyvumo poreikio. O M. Martinaitis kalbėjo nerimo, skausmo, rūpesčio kupinu balsu.“

Tą nerimo balsą tarsi atkartojo per M. Martinaičio laidotuves šaltą snieguotą dieną pasirodę gandrai. Plasnodami plačiais sparnais jie palydėjo poetą amžinybėn. „Nesu matęs tokio reiškinio“, – mistišku vaizdiniu dalijosi R. Tamošaitis.

Praskridus gandrams Viktorija Daujotytė pasakė: „M. Martinaitis niekam nėra pasakęs blogo žodžio.“ „Apstulbęs pamaniau – ir tikrai, nebuvo pykčio, nuoskaudų, kritikos. Jis viską vertino blaiviai, niekam nepataikavo – išliko šviesus. Ypatingas buvimo būdas… Bet, regis, visko nežinojau. Perskaičius knygą paaiškėjo – poetas nebuvo eskapistas“, – kalbėjo R. Tamošaitis.

Pasak V. Sventicko, kontrapunktu per sudarytą knygą vis perbėga Vilnius ir tai, kas su juo daroma: Vilnius ir Guggenheimo idėja, Vilnius ir jo paveldas… Užsirašymai poetiniai – su potekste, novatoriškai mąstant. Taip pat, anot literatūros kritiko, svarbu matyti, kad poetas nuolatos galvojo apie svarbiuosius klasikus: Maironį, Miloszą, vis grįždavo prie jų…

M. Martinaičio užrašai liudija: kad ir ką veiktų, kad ir kokios nuotaikos būtų – jo mintys intensyvios, sukasi tam tikroje visumoje. Kaip sakė V. Sventickas, pjūkliukai užaštrinti: poeto galva kupina suprantamų ir nesuprantamų išgyvenimų – jų fiksavimas, užrašymas tapo vertybe, su kuria galėsime gyventi.

. . .

Marcelijus Martinaitis

Ko laukia lietuvis?

Lietuvis laukia gero giedro oro.

Sulaukęs giedros, laukia lietaus.

Sulaukęs lietaus, laukia sausros.

Sulaukęs konservatorių, laukia socdemų, laukia

interpeliacijų…

laukia lenkų… rusų…

laukia pavasario pabaigos, tikėdamasis, kad ją pamatys,

tai yra pamatys, kaip pasaulio pabaigos liepsnose raitosi degdami

jo priešininkai, manydamas, jog jis pats niekada

nesudegs ir bus amžinas.

Lietuvis yra drąsus, nes jis nebijo bijoti.

Lietuvis laukia pagerėjusio gyvenimo, o kai jis pagerėja,

laukia staigaus kainų šuolio.

O kai kainos pakyla, jis nusiramina: ar nesakiau?

Lietuvis visada atspėja, kad tikrai bus kada nors blogiau.

O taip tikrai atsitinka, kaip visur ir visada.

Kai visas pasaulis sugrius, išsimuš, liks tiktai Lietuva.

O tada niekas mums netrukdys pagaliau būti laisviems ir

nepriklausomiems.

Patys sau būsime priklausomi.

2012 06 15